Kalbino Milita Lozoraitytė

Viltė Žakevičiūtė – jaunosios kartos kompozitorė, savo kūrybą apibūdinanti kaip labai aiškią ir paprastą. „Man labiau patinka elementarus, natūralus garso išgavimo būdas. Jeigu skamba smuikas, tai smuikas, jeigu skamba fortepijonas, tai fortepijonas“, – sako kompozitorė. Ryškiausios kompozicijos V. Žakevičiūtės arsenale – „Magnolijos žiedo paslaptis“, „Čiupironas“, „Furija“, „Begalybės“, muzika spektakliui „Aš, Fojerbach“ (režisierė Lina Židonytė).

V. Žakevičiūtė savo muzikinį kelią pradėjo Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, kur per stojamuosius egzaminus komisija jai parinko smuiką. „Aš smuikui tikrai nesipriešinau, man šis instrumentas buvo labai gražus. Prisimenu su kokiu susižavėjimu vaikystėje per televizorių stebėdavau griežiant šiuo instrumentu.“ Tačiau vėlesnėse klasėse V. Žakevičiūtė suprato, kad norėtų kitokio sąlyčio muzika: „Aiškiai žinojau – taip, smuikas man patinka, bet noriu truputį daugiau. Smalsumą kėlė kūrybinis procesas iš esmės, todėl tarsi savaime atsirado mintis apie kompoziciją. Iš pradžių nerimavau, bet laikui bėgant supratau, kad verta išdrįsti pakeisti savo profesinę kryptį“. Baigusi 12 klasių smuiko specialybėje, V. Žakevičiūtė apsisprendė stoti į kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o šiuo metu čia ji yra meno doktorantė – savo disertacijoje gilinasi į muzikos faktūros subtilybes.

Pokalbio metu su V. Žakevičiūte kalbėjomės apie tai, kaip ji iškeitė smuiką į kompozitorės kelią, apie iššūkius, su kuriais jai teko susidurti studijuojant, apie jos kūrybą, santykius su atlikėjais ir klausytojais ir kitas įdomias veiklas kompozitorės gyvenime.

---

Vilte, papasakok kada ir kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

Šeimoje menais profesionaliai niekas neužsiiminėjo, todėl mano priėjimas prie muzikos buvo gana neįprastas – su muzika vaikystėje pradėjau draugauti per šokį. Vėliau atsirado poreikis dainuoti ir groti. Matyt, tėveliai manyje įžvelgė potencialą, nes nusprendė leisti į J. Naujalio muzikos gimnaziją, kur įstojau į smuiko specialybę.

Kaip sekėsi groti smuiku? Ar nesigaili, kad vaikystėje tau parinko būtent šį instrumentą?

Smuikas patapo savitu mano gyvenimo palydovu. Man smuikas gražus visomis prasmėmis: tiek išoriškai, tiek skambesiu, tiek virtuoziškomis atlikimo galimybėmis. Žavu, kai su instrumentu palaikomas betarpiškas santykis – juk, pavyzdžiui, pianistai turi nuolat prisitaikyti vis prie kito instrumento. Vis tik reikia pripažinti, kad smuikas, žvelgiant iš techninės pusės, nėra patogus instrumentas: iš atlikėjo jis reikalauja labai daug atidos, ypatingos klausos. Norint tapti labai geru smuikininku, absoliuti klausa ypatingai svarbi. Deja, tuo pasigirti negaliu. Tačiau smuikavimas turėjo daug geros įtakos klausos formavimuisi, kuo labai džiaugiuosi. O smuikuoti sekėsi tikrai gerai. Dalyvavau konkursuose, pasirodydavau koncertuose. Groti man labai patiko. Jaučiausi atradusi didžiąją savo gyvenimo meilę.

Baigusi dvylika klasių apsisprendei, kad smuikininkės specialybė – ne tau. Kaip pavyko įstoti į kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turint labai minimalų kompozicijos pagrindų bagažą?

Paskutinėse klasėse gimnazijoje lankiau kompozicijos fakultatyvą. Su kompozicijos mokytoju turėjome trumpą, bet gražų santykį. Mokytojas nebuvo orientuotas į mano paruošimą stojamiesiems, nes puikiai suprato, kad aš labai daug smuikavau: tarsi natūralu, kad gyvenimą turėčiau sieti su smuiko specialybe. Kelis kartus jis pats mane įspėjo, kad jeigu pasiryšiu kažką daryti, tai reikia daryti konkrečiai ir kryptingai, juk kompozitoriaus kelias yra nepaprastai sudėtingas. Per stojamuosius egzaminus į LMTA komisijai reikėjo pateikti kūrinius su garso įrašais – viską bandžiau atlikti savo jėgomis. Pamenu, kartu tais metais stoję „čiurlioniukai“ buvo labai rimtai pasiruošę, ne vienerius metus studijavę kompoziciją. Daug minčių galvoje sukosi tą akimirką. Įdomus jausmas kartu laukti egzamino su beveik profesionalais, kai pati stoviu su keliomis nedidėlėmis pjesėmis. Tačiau komisija vertina bendrą rezultatą – mokykloje mokiausi tikrai gerai ir labai norėjau įstoti. Matyt, dėl to ir pavyko.

Studijuodama LMTA turėjai progą pabendrauti ne tik su vienu specialybės dėstytoju. Papasakok, koks buvo santykis su jais, ko iš jų išmokai.

Pirmasis mano dėstytojas, profesorius Ričardas Kabelis, buvo griežtas ir reiklus pedagogas. Šios savybės mane skatino nepasiduoti ir susikaupus mokytis kompozicijos. Darbas su profesoriumi vyko labai nuosekliai – užduoties ir jos įgyvendinimo modeliu. R. Kabelio klasėje išmokau komponavimo pagrindų, kurių ir stokojau. Vėliau teko studijuoti Martinšo Vilumso klasėje. Susidūriau su kiek kitokiu dėstytojo-kompozitoriaus požiūriu į komponavimą, į muziką apskritai. Paskaitų metu daug dėmesio skyrėme vidinio kompozitoriaus pasaulio suvokimui, o taip pat komponavimo precizikai. Nevengta ir filosofinių idėjų, apmąstymų. Tiesa, kartais net užmiršdavome prieiti iki praktinės kūrybos. Dar vėliau studijas tęsiau Ramintos Šerkšnytės klasėje, kur pasisėmiau polėkio kūrybai. Su dėstytoja daug diskutuodavome apie procesą dar iki kūrinio sukūrimo, o jau sukūrus kūrinį, jame ieškojome emocinių spalvų. Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti gerą ryšį su visais trimis dėstytojais, esu labai patenkinta, kad man susiklostė būtent taip. Na, o šiuo metu, doktorantūros studijose, tęsiu darbus pas R. Kabelį. Savitas ratas apsisuko…

Kodėl pasirinkai bakalauro, magistro, o dabar ir doktorantūros studijas Lietuvoje, LMTA? Ar nebuvo noro susipažinti ir su kitų šalių kompozicijos mokyklomis?

Kai tik įstojau, nebuvo jokios kalbos apie išvažiavimą, nes pokyčių ir taip buvo labai daug. Studijuodamas muziką, negali važiuoti kažkur – turi važiuoti pas kažką. Studijuojančiam kompozitoriui svarbu žinoti šalies, į kurią ketina važiuoti, specifiką, komponavimo mokyklų istoriją, tendencijas, stilių, išsirinkti tinkamą dėstytoją. Iš principo keliauti man labai patinka, bet studijuoti Lietuvoje, nesiblaškant, buvo sąmoningas mano pačios apsisprendimas.

Dažnai kompozitoriai tampa ir visai gerais pedagogais. Ką manai apie šią profesiją? Ar norėtum būti pedagoge? O gal jau teko pamėginti mokyti?

Taip, teko LMTA, atliekant doktorantūros praktiką. Man asmeniškai labai patiko dirbti su studentais, kurie žygiuoja tuo pačiu keliu kaip ir aš, susiduria su tomis pačiomis problemomis, juos kamuoja tie patys klausimai. Muzikos specializaciją pasirinkę studentai gauna nepaprastai daug – asmeninį ir betarpišką bendravimą su dėstytoju. Mes turime galimybę pažinti žmogų ir spręsti tokius gilius klausimus, kurie ne tik aprėpia praktinę užduotį, bet ir kur kas daugiau. Tad ateityje norėčiau labiau įsitraukti į pedagoginę veiklą.

Šalia kompozitorės veiklos dirbai ir organizuojant festivalį „Iš arti“. Kokių patirčių pasisėmei šiame darbe ?

Darbas su festivaliu „Iš arti“ man įkvėpė drąsos. Supratau, kad organizacinė veikla nėra labai svetima, man ji net patiko. Festivalis yra tarsi gyvas organizmas: nuolatos kinta, reikalauja labai daug pastangų ir darbo. Tai labai įdomi veikla, jokios monotonijos, daug komunikacijos, skambučių, elektroninių laiškų, veiksmo. Manau, kad mudvi su Adriana Filinaite visai neblogai tvarkėmės. Dabartinei festivalio „Iš Arti“ komandai linkiu daug ištvermės, nepamesti krypties ir noro toliau kurti prasmingus muzikinius įvykius Lietuvos kultūrai.

Pakalbėkime apie tavo kūrybą. Papasakok, kaip kuri? Koks procesas tau yra kūryba?

Prieš pasirinkdama kompozitorės kelią galvojau, kad ši specialybė yra labai romantiška: maniau, kad kompozitoriai turi daug laiko apmąstymams, pačiai kūrybai. Tačiau realybė visai ne tokia. Tai yra labai struktūruotas ir individualus darbas. Prieš kurdama kūrinį, dažniausiai mąstau apie instrumentų sudėtį, kuriai rašysiu. Tada mąstau apie elementus – į ką norėčiau atkreipti dėmesį, – ir stengiuosi viską daryti nuosekliai. Kuriant ribų nenusistatau, bet tikrai žinau, kaip nenorėčiau kurti. Manau, kad jeigu kompozitorius pats prieš save nėra nuoširdus, tai kūrybos darbas iš esmės yra bergždžias. Gali parašyti puikų kūrinį, bet jeigu pats netikėsi, kad padarei viską, ką gali, tuomet kūrinys neįtikins nei tavęs, nei kitų. Jeigu aš jaučiu, kad man vienokios ar kitokios technikos yra ne prie širdies, aš jų nenaudoju. Žinoma, jeigu gaučiau užsakymą sukurti kompoziciją, kurioje grojama peiliais ir šakutėmis – kodėl gi ne, sukurčiau. Bet tai ne man. Yra nemažai kompozitorių, kurie visa tai padarytų daug geriau už mane. Šiuo metu studijuoju meno doktorantūroje ir tyrinėju muzikos faktūros problemas. Savo kūryboje į tai irgi atkreipiu dėmesį. Iš esmės, kurdama stengiuosi susikaupti ir mėgautis procesu.

Ar kurdama kūrinius įdedi į juos kokią nors idėją ar mintį, kurią klausytojas turėtų suprasti?

Anksčiau galvojau, kad muzika privalo kažką pasakyti. Bet dabar manau, kad visiškai užtenka klausytojo interpretacijos. Man patinka netikėtumo efektas, kai klausytojas pats supranta taip, kaip jis girdi. Žinoma, kartais tenka anotacijose paminėti apie ką yra mano muzika, bet mano kūriniai nėra programiški ir nekomunikuoja labai aiškios žinutės. Mano muzika pasaulio nepakeis. Dažniausiai kuriu instrumentams. Žinoma, mintys, kurios mane supa, įsiterpia į kūrinį, bet jos lieka tik man.

Kaip tu pati įvardintum savo kūrybos stilių?

Kol kas labai sunku pasakyti. Manau, dar ankstoka apie tai kalbėti. Stiliaus klausimas apskritai yra gana keblus. Iš savo asmeninės perspektyvos galėčiau pasakyti taip: kuo daugiau chaoso galvoje, tuo paprasčiau yra ant popieriaus. Mano galvoje vyksta visko labai daug, tačiau muzikoje tai neatsispindi, viskas paprasčiau. Savo muzika nesiekiu šokiruoti ar eksperimentuoti.

Koks yra tavo santykis su atlikėju?

Geras santykis su atlikėjais yra dovana. Iš jų kompozitoriai nepaprastai daug išmoksta. Šiuolaikinėje muzikoje atlikėjas apskritai yra labai reikšminga kūrinio dalis, jis ar ji labai padeda kompozitoriams. Labai gerbiu ir vertinu atlikėjus. Nepaprastai įdomu su jais bendrauti, išklausyti jų nuomones, pasiūlymus. Patinka, kai atlikėjai pamato tai, kas techniškai yra nepatogu, ir siūlo išeitį, kad rezultatas ne blogėtų, o tik pagerėtų. Manau, kad visada svarbu išlaikyti tam tikrą balansą tarp savęs kaip kompozitoriaus ir tarp atlikėjų. Nuolatinis bendradarbiavimas ir yra išeitis, vedanti į geriausią rezultatą.

Kaip pasirenki, kokiems instrumentams ar sudėtims kurti?

Dažniausiai mano pasirinkimus nulemia praktinės aplinkybės. Studijuojant egzaminams reikėdavo pateikti įrašus, tad ir kurdavau sudėtims, kuriose atlikėjų būdavo nedaug, kad būdų lengviau suderinti repeticijas. Tai tikrai nėra pati geriausia pasirinkimo strategija. Jeigu kuriu festivaliui ar koncertui, gaunu užsakymą tam tikrai sudėčiai. Specifinių norų neturiu, dažniausiai komponuoju atsižvelgdama į aplinkybes, tačiau labai mėgstu styginių orkestrą.

Ar laikai save kompozitore?

Nenorėdavau to pripažinti. Ir dabar nelabai noriu, bet pats metas išdrįsti. Kartu su profesoriumi R. Kabeliu esame ne kartą diskutavę apie kompozitoriaus specialybę. Kompozitorius bręsta visą savo gyvenimą. Aš save laikau besimokančia kompozitore. Stengiuosi atrasti tvirtą kompozitorės poziciją ir laukiu, kuo šis procesas džiugins ir nustebins ateityje.