Kalbino Jurgis Kubilius

Šių metų birželį pasirodė Šarūno Nako vinilinė plokštelė „Atklydimai“, kurioje sukasi prieš beveik 40 metų sukurtos kompozicijos įrašai. Užsimezgusi kaip teatro muzika, kompozicija kartu su jos autoriumi patyrė įvairių perturbacijų, aplinkybių priešiškumo, tačiau ir netikėtai palaimingo susiklostymo. Po ilgų dešimtmečių dūlėjimo juostose ir diskuose, gaivališkai atsiradusi 9 dalių kompozicija taip pat neplanuotai išniro naujoje šviesoje, kurioje, akylai pažvelgus kartu su autoriumi, išryškėja (a)simetriški praėjusio laiko atšvaitai. Apie „Atklydimų“ radimosi epopėją, mašinistinį poetiškumą ir kritišku žvilgsniu perskrostus sovietinio lagerio bei kompozicijos kontekstus kviečiu skaityti pokalbyje su kompozitoriumi Šarūnu Naku.

---

Kada ir kaip radosi „Atklydimų“ muzika?

1985-aisiais. Instrumentinė dalis parašyta sausio mėnesį, gegužę ir birželio pradžioje – vokalinės dalys, tada viskas sujungta į vieną ciklą.

Ar teisingai suprantu, muzika prasidėjo nuo užsakymo, ji buvo skirta spektakliui?

Jono Vaitkaus spektaklyje „Literatūros pamokos“ panaudotos tik instrumentinės dalys. Gavau pirmą užsakymą rašyti dramos spektakliui, Kauno valstybiniam dramos teatrui. Kodėl to griebiausi? Nes rašymas teatrui suteikdavo įrašų studiją – studentui (buvau ketvirtakursis) tai buvo nepakeliamai brangu, net neįmanoma: iki tol visi mano įrašai buvo daryti naminiu magnetofonu. Galima buvo pasikviesti geriausius muzikantus, sudaryti tokį vienos nakties kolektyvą, kuris sugrotų ką tik panorėtum.

Jau porą metų turėjau Naujosios muzikos ansamblį (vėliau pavadintą Vilniaus naujosios muzikos ansambliu), jame buvo apie 20 žmonių. Galėjau įrašinėti vien su jais, tačiau pasikviečiau ir naujų partnerių: saksofonininką Vytautą Labutį ir tuo metu ryškią pianistę Birutę Vainiūnaitę. Tai buvo palankūs tokiam eksperimentavimui laikai – muzikantai buvo geranoriški ir dažnai net neimdavo pinigų. Šiuo požiūriu laikai buvo geri – bet tik šiuo. Užtat gūdi tų laikų politinė ir socialinė aplinka buvo tarsi siena, kurią norėjosi terlioti, spjaudyti ir spardyti. Kita vertus, tas vidinis priešinimasis jai kartais būdavo ir perversiškas inspiracijos šaltinis.

Kaip vyko kūrimo procesas?

Teatro režisieriai neretai įsivaizduoja, kad spektaklis statomas mėnesiais, pusmečiais, o muzika atsiranda kone per naktį: teatras tikras vėžys kompozitoriams, bet ant tos adatos užlipę sunkiai nuo jos nulipa. Turėjau be galo mažai laiko, o tai, ką sumaniau, manęs vos „nepapjovė“: kai ėmiausi rašyti „Merz-machine“ – didelę, kone simfoninę partitūrą – supratau, kad fiziškai nespėsiu jos užrašyti. Tą vakarą, kai reikėjo įrašinėti muziką, ėjau su nebaigtomis partijomis, vildamasis, kad kažkaip paimprovizuosime. Bet į studiją neatvežė pažadėto sintezatoriaus – anuomet labai deficitinio dalyko. Tai išgelbėjo: gavau dar parą laiko ir iki kitos nakties visas natas pabaigiau.

Spektaklio pradžioje ir pabaigoje skambėjo triukšminga „Merz-machine“, o kitur – tyli muzika: tai, ką šiandien gal vadintume ambientu. Skubėjimas vertė naudoti dalį anksčiau sukurtų medžiagų. O ir šiaip, studijų metais mano kompozicijos tarsi išaugdavo viena iš kitos. Taip iš „Mažų Žeimelio variacijų“ skolinausi melancholišką dermę ir meliką. Iš vargoninės pjesės „Pirmoji“ atkeliavo dvigarsės harmoninės grandinės, o iš „Merz-sonatos“ – akordinės mašinines tekstūros.

Ir vis dėlto „Atklydimuose“ nugulė ne tik spektaklio muzika?

Spektaklio „Literatūros pamokos“ premjera įvyko 1985-aisiais vasario mėnesį. Spektaklis iškart tapo populiarus, dažnai rodomas, aptarinėjamas, nors ten būta visokių istorijų ir peripetijų... Bet paniręs į kitus darbus, nuo tų dalykų gan greit nutolau.

Ir štai – vieną dieną prie Žvėryno tilto sutikau Osvaldą Balakauską, su juo tais laikais artimai bendravome. Papasakojau, ką veikiu, ką naujo sukūręs. Jis pasiūlė nueiti į kompozitorių sąjungą ir pasiklausyti tų mano įrašų. Atėjome į studiją pas Vytautą Montvilą, pasiklausėme. Balakauskui muzika patiko, jis pasiūlė tą kompoziciją išplėsti: „Ar negalėtum vokališkai interpretuoti instrumentinių dalių?“ Idėja buvo patraukli, ir saksofoninių dalių medžiagą transplantavau į muziką sopranui su gitara, o „Merz-machine“ struktūras pritaikiau keistų tembrų chorui – 26 balsams. Taip atsirado „Vox-machine“, kurią įdainavo penki vokalistai į šešis magnetofono juostos kanalus. Beje, įrašinėdamas „Vox-machine“, kaip ir anksčiau „Merz-machine“, naudojausi juostos manipuliacijomis, kuriomis susižavėjau dar mokyklos laikais per radiją išgirdęs Balakausko diptiką „Orgija. Katarsis“.

„Orgija. Katarsis“ tais laikais transliavo per radiją?

Per radiją 70-aisiais ir 80-aisiais transliuodavo labai daug lietuviškos muzikos, kiekvieną dieną bent po porą valandų. Progresyvi lietuvių muzika visąlaik kažkur skambėjo. Taigi, aš naudojau iš Balakausko nusižiūrėtą technologiją, jo taikytą ne vieną kartą: ten vienu metu skamba įrašo originalas, atbulas įrašas, dvigubai pagreitintas įrašas, dvigubai sulėtintas įrašas, jų atbulinės versijos ir taip toliau. Vis dėlto, Balakauskas tą darė labai saikingai ir skaidriai, o man norėjosi kur kas stipriau driokstelti: kai viską sulydžiau į vieną masę, šeši „Merz-machine“ sluoksniai skleidė beprotiškai išplėstą garsų spektrą, o dvigubas pagreitinimas suteikė pasiutusią ritmo perfekciją. Tokia nepasiekiama gyvame koncerte – jei ir įmanoma, tai gal labiau kaip tokios perfekcijos užuomina.

Su Balakausku diskutuodavome daug. Jis buvo tarsi šešėlinis mokytojas, už ką esu jam nepaprastai dėkingas: daug ko išmokė, gerokai apšvietė, naudingai patarė ir laiku nukreipė. Kartais jis paklausdavo: „Kaip manai, kur muzika eina, kas bus ateityje?“ Aš spėliodavau, kad galbūt ateis atsinaujinusio avangardo epocha, kuri siesis labiau su abstrakčiomis geometrinėmis idėjomis, nei su nenumarintais romantizmo vaiduokliais, gan stipriais ankstesniame avangarde. Bet Balakauskui tai atrodė keistai, jis tikėjosi naujoviško tonalumo ir konsonanso eros…

Kiek valandų užtrukdavo kūrinio įrašymas, garso montavimas tais laikais? Šiandien tai galėtų būti vos kelios valandos kompiuteriu, o tada tai tikriausiai buvo fizinis darbas?

Įrašyti netruko ilgai, nes visi dalyviai buvo pratę prie daugiakanalio įrašo su ausinėmis ir metronomu bei dirigavimu – čia jau tik technikos klausimas. Bet daug svarbiau, kad sintetiniais tembrais, bent jau tuo metu, nebūtų pavykę išgauti tokio įdomaus skambesio spektro, koks įmanomas operuojant gyvais instrumentais. Gyvų instrumentų garso spektras gerokai turtingesnis, absoliučiai nesulyginamas. Juk kiekvienas fortepijono garsas ir akordas savyje talpina milžinišką spektrinę kolekciją, o ką jau kalbėti apie saksofonais išgaunamus daugiagarsius kartu su nenuspėjamų triukšmų perkusija. Kai įraše visa tai sumuoji, atsiranda visiškai naujas skambėjimas.

Tą patį metodą pritaikiau ir „Vox-machine“, įrašinėdamas balsais. Įdomiausia buvo tai, kad Feliksas Bajoras (uždraudus jo operą „Dievo avinėlis“, migravęs Amerikon 1984 m.) man atsiuntė kažkokio amerikiečių teoretiko sudarytą katalogą, kuriame buvo suregistruota šimtai balsu ir kūnu išgaunamų tembrų idėjų, be to, su specialiais notacijos ženklais. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius panaudoti viso katalogo iš karto? Žinoma, visko neaprėpiau, bet panaudojau įspūdingiausius dalykus. Kadangi mikrofonai buvo labai arti kiekvieno vokalisto, išryškėjo tokie garsai, kurių šiaip beveik ir neišgirstum.

„Atklydimai“ ir merz – iš kur šie du žodžiai atklydę?

Bereikšmį žodį merz sumanė Kurtas Schwittersas 1920 m., vokiečių dadaistas ir pacifistas, nacių laikais pabėgęs iš Vokietijos į Britaniją ir išvengęs lagerio. Studijų metais man rūpėjo ankstyvasis modernizmas, avangardizmas, o į dadaizmą buvau pasinešęs dar nuo Čiurlionio menų mokyklos laikų. 1979-aisiais, būdami vienuoliktokai, statėme operą „Don Carlos-DADA“, ir tai buvo vienintelė tarp čiurlioniukų operų tikrai avangardinė opera: mes ją kūrėme anarchiškai – negalvodami apie įmanomas pasekmes. O štai 1984-aisiais, kai privalėjau sukurti sonatą kompozicijos egzaminui, pajutau komponuojamos medžiagos artimumą Schwitterso „psichologiniams“ koliažams [kuriuos šis vadino „Merz“ – J. K.] ir tą muziką ir pavadinau „Merz-sonata“. Naudojau gana keistą derinį – klavesiną su bosiniu trombonu: abu grojo tarsi skirtingus kūrinius, nors jie visiškai sutapo laike. Tokia diafoninė idėja kažkaip neatstoja nuo mano muzikos jau keliasdešimt metų...

O machine?

„Merz-machine“ atsirado todėl, kad, kaip minėjau, „sėmiau“ klavesino akordiką ir „kroviau“ į tą „mašiną“ šešiems preparuotiems fortepijonams, šešiems triukšmo sintezatoriams, maždaug dešimčiai saksofonų, penkioms ritminėms-triukšminėms violončelėms ir dar kalnui perkusijos. Beje, tai buvo ne tik įprastinė perkusija, bet ir bažnytiniai varpai iš dirigento Rimo Geniušo kolekcijos bei įvairūs objektai, rasti tiesiog įrašų studijoje: kėdės, pultai ir panašiai. Tikėjausi, kad itin kompresuota triukšmo mašina bus nesunkiai iššifruojama politinė metafora, ironiška ir groteskiška, pašiepianti oficiozinį epochos absurdą, ko tam spektakliui ir reikėjo.

Spektaklio muzikos fragmentus įtraukiau į „Atklydimus“, ir prasidėjo truputį kita istorija. Buvo nelengva rasti tekstus, tinkančius tokiai muzikai. Perkračiau daug tuometinės lietuviškos poezijos, apsistojau ties dviem poetais ir galop išsirinkau Almio Grybausko knygą „Atklydimai“. Poezijos autorius apie tai sužinojo gal tik po keliolikos metų, bet nesupyko… Man patiko ta idėja – neapibrėžtas klaidžiojimas, slampinėjimas, nirimas užmarštin, sapniškumas, tarsi neištrūkstant iš labirinto, vėl ir vėl atsiduriant ten, kur jau esi buvęs.

Minėjote, jog spektaklis, kuriam sukurta „Merz-machine“, vis tik buvo rodomas.

Spektaklį statė Jono Vaitkaus studentų kursas, iš asmeninių ten vaidinusių aktorių biografijų, iš jų įvairių mokyklinių patirčių: tai buvo šmaikštus ir skaudus istorijų montažas, savotiška likimų kompiliacija. Spektaklis buvo politiškai skandalingas, nes sovietinę mokyklą rodė kaip konclagerį.

Nesu gyvenęs tais laikais, tad nelabai suprantu: juk cenzūra veikė aktyviai – kaip pražiūrėjo šį reikalą?

Na, niekas nevyko taip schemiškai. Neretai klystama tuos laikus – tą dvesiantį brežnevizmą,– laikant totalitarizmu. Tai nebuvo Stalino laikai, tuo metu viskas buvo jau gerokai išklypę, skylėta, nenuoseklu. Tiesiog banalus autoritarizmas, nevėkšliškai bandęs suteikti tariamam socializmui kiek žmogiškesnį veidą, bet su visomis įmanomomis ir dažnai labai juokingomis anomalijomis.

Mene netrūko koketavimo su politiniais prievaizdais – oficiozinio teatro atveju toks koketavimas visiškai neišvengiamas. Menininkai buvo įgudę žaisti virtuoziškus ezopinius farsus. Tai labai plati tema. Žinoma, pasitaikydavo ir rimtų kazusų. Taip įvyko ir su tuo spektakliu, tik ne iš karto, o po kokių trijų mėnesių. Kai jį atvežė į Vilnių, buvo susigriebta: „Tiesoje“ atsirado straipsnis „Ko moko tokios literatūros pamokos“. Buvo parašytas stalininiu, bukaprotišku tonu, pasirašytas dviejų „paveiktų“ mokytojų. Spektaklis buvo kuriam laikui uždraustas. Beje, draudimas kaip ir kiti panašūs vajai, dažnai kildavo ne tik dėl ideologijos, bet ir ja prisidengiant: taip buvo lengviau suvesti asmenines sąskaitas, dorotis su konkurentais, prastūminėti savus kadrus, kartu ir pagrūmoti kitiems, kad neperženginėtų nustatytų ribų.

Sąskaitų suvedinėjimai vykdavo ir kompozicijos egzaminuose?

Čia buvo išvis įdomūs atvejai (juokiasi).

Rašote, jog Julius Juzeliūnas ir Bronius Kutavičius palaikė „Atklydimus“.

Ir Rimantas Janeliauskas dar...

O kaip su kitais? Ar tai buvo muzikos neišmanymas, ar sąskaitų suvedinėjimas?

Vytautas Laurušas, kuris po staigios Eduardo Balsio mirties tapo kompozicijos katedros vedėju, po straipsnio „Tiesoje“ susilaukė skambučio iš LKP CK, kad reikia kažką daryti, „imtis priemonių“. Ir štai, egzamino metu, skambant „Merz-machine“, Laurušas atsisuko ir pasakė: „Užteks, mums jau aišku, išjunk“. Buvo praėjusios vos keliolika minučių iš 45. „Užteks, užteks,“ – kartojo, bet aš nepasidaviau ir nestabdžiau įrašo. Taip ir praskambėjo visi „Atklydimai“. Laurušas buvo įpykęs ir komisijai siūlė man parašyti dvejetą, kitaip sakant, išmesti iš konservatorijos, kad reikalas būtų sutvarkytas, tačiau Juzeliūnas, Kutavičius ir Janeliauskas kietai jam pasipriešino. Po egzamino visi išėjo labai įkaitę. O Laurušas, kaip katedros vedėjas, visai draugiškai, lyg niekur nieko, aptarimo metu pasakė, kad, na, draugas Nakas turi labai sunkų charakterį, bet va čia taip įdomiai dirba... (juokiasi). Klasika. Jei būtų išmetę, tai gal jau čia man ir būtų kaip koks Šekspyras – drama ar tragedija, bet kai baigėsi penketu… Viskas tvarkoje!

Turbūt pirmiausia, ką jūsų plokštelės klausytojas pastebės dar neišgirdę muzikos, tai pavadinimai. Mano mintyse jie natūraliai sugula į dvi grupes: poetinio žvilgsnio („už mus visus vienišesnis“, „žiema. ežeras“, „paukštis ant balso šakos) ir „mašininius“ („vox-machine“, „merz-machine“). Ar ši dichotomija egzistuoja ir „Atklydimų“ muzikoje? Tarp poetinio prado ir...

...taip, tokio industrinio, mašinistinio. Regis „Merz-machine“ buvo pirmas kūrinys lietuvių muzikoje, kuris gavo mašininį pavadinimą. Taip ir kilo tas tarsi prakeiksmas mūsų nedideliam kompozitorių būreliui: tuo metu Rytis Mažulis tarnavo sovietinėje armijoje, ten pradėjo ir po metų parašė „Čiauškančią mašiną“. Kai tos mūsų kompozicijos kažkiek išpopuliarėjo, tai ir prilipo mašinistų etiketė (juokiasi).

Taigi, „Atklydimų“ muzikoje atsiskleidžia tikrai du visiškai skirtingi pasauliai: vienoje pusėje – statiškas ir melancholiškas ramybės vandenynas, kitoje – tą vandenyną perkertančios trys brutalios „mašinos“. Ciklo kompozicija neatsirado iškart, o jei taip būtų buvę, turbūt ir įrašai būtų vykę kitaip. Čia man teko naudotis tuo, kas jau buvo įrašyta, o vėliau dar papildomai komponuoti. Juk nė neketinau spektaklio muzikos fragmentų jungti į kažkokią kompoziciją. Tai Balakauskas mane stumtelėjo… O štai Juzeliūnui, mano kompozicijos profesoriui, pas kurį mokiausi ketvirtame kurse, aš tos muzikos nerodžiau ligtol, kol galėjau pademonstruoti iškart visą įrašą, ir likus gal tik savaitei iki egzamino. Jis susirūpinęs perklausė ir sakė: „Gerai, viskas tvarkoje“, nors mačiau, kad akyse esama tam tikro nerimo (juokiasi).

Studijų kontekste „Atklydimai“ buvo tarsi paralelinis, pogrindinis vyksmas, konspiracija. Bet niekas man netrukdė to daryti. Kiek vėliau ta muzika buvo kopijuojama į magnetofono kasetes, kam buvo įdomu – tas įsirašydavo. Paskui aš ją daug kartų rodžiau kursuose užsienyje, ten labai įdomių minčių būdavo pasakoma, ypač apie keistą derinimą ir minoriškumą, „didžiausią triukšmingumą“, kažkokį „Lithuanian sound“ – ligtol čia niekas apie tai nekalbėdavo.

Kas anuomet sukosi jūsų patefone patefone, magnetofone? Ko klausydavotės?

Tada jau labai daug ko klausydavomės, buvo toks keistas kokteilis. Gal nuo šeštos klasės mes puolėme prie artroko, nuo kokios devintos įklimpome į džiazą, o turbūt jau dešimtoje prasidėjo modernizmas, avangardas – viskas iš eilės, milžiniškais kiekiais.

O ar kas nors iš viso to „Atklydimuose“ atsispindi?.. 1984 m. lapkričio pradžioje Balakauskas gavo siuntinį iš „Amerikos balso“ bendradarbio Romo Sakadolskio, kuriame buvo galinga vinilų kolekcija (turbūt Balakauskas buvo nurodęs Sakadolskiui, kas jį domina). Balakauskas retkarčiais surengdavo miniatiūrines perklausas savo namuose, kuriose dalyvaudavau ir aš. Taigi, tada išgirdau labai patikusį Steve‘o Reicho „Tehillim“, Aleksandro Mosolovo „Zavod“ – chrestomatinį trumpai egzistavusio rusiško futurizmo pavyzdį, o iš mokyklos laikų jau žinojau Arthuro Honeggero „Pacific 231“. Todėl kai po poros mėnesių man reikėjo greitai apsispręsti dėl muzikos spektakliui, iškart pagalvojau apie mašinos idėją. Beje, tada man norėjosi dar daugiau įvairių triukšmų, ir į įrašų studiją nešiausi net keletą kavamalių, bet įrašo metu tiesiog nespėjau jų išsitraukti: darbas pašėlusiai virė. O paskui pamačiau, kad ten visko ir taip per akis užtenka...

Tais laikais dar klausydavausi daug džiazo, itin vertinau tokius milžinus kaip Herbie Hancockas, Alas Jarreau, Chickas Corea, McCoy Tyneris, Jeanas-Lucas Ponty, „Weather Report“, – visko nesuminėčiau. Man visad patiko cool džiazas, „Earth, Wind and Fire“, „Pink Floyd“, „Genesis“ (visi persirgome tomis ligomis). Iš kito kirpimo muzikos, tais laikais labai žavėjausi Antonu Webernu ir Albanu Bergu, ir, žinoma, jo „Wozzecku“, taip pat Olivier Messiaenu, ir tikrai dar daug kuo.

Bet, spėju, jus traukė ne tik vakarietiška Naujųjų laikų muzika?

Čia aš kalbu tik apie vieną simpatijų ir interesų flangą. Nes iš tikrųjų buvo toks momentas gyvenime, kai baigiant pirmąjį dirigavimo kursą man reikėjo pasirinkti. Pajutau, kad dirigavimas chorui visiškai ne man, man neįdomu zubrinti akademinį – klasicistinį ir romantinį repertuarą, kuris absoliučiai svetimas ir nepatrauklus... Tada buvau pakerėtas senosios muzikos: Viduramžių ir Renesanso klodai mane pasiutusiai domino. Kai antrojo kurso pradžioje mus nuvežė į kolchozą bulvių rinkti, aš dar nė nepradėjęs to darbo prasiskėliau galvą, gavau akademines atostogas ir galimybę apsvarstyti, ką man toliau veikti: ar imtis senosios, ar moderniosios muzikos. Nes tokie autoriai kaip Guillaume‘as de Machaut, Guillaume‘as Du Fay, Jacobas Obrechtas, Johannesas Ockeghemas, Gilles‘is Binchois buvo didžiausia mano aistra – ir ilgam, net ir dabar jų muzika patinka, kaip ir grigališkasis choralas. Labai domėjausi ir etnine įvairiausių šalių muzika, ir daugybe kitų dalykų. Tai buvo toks kultūrinis ir geografinis klaidžiojimas, panašiai kaip „Atklydimai“ (juokiasi). Nors informacinės galimybės studijuoti tokią muziką buvo kuklesnės nei dabar, tačiau daug ką buvo galima ramiai ir nesiblaškant apgalvoti...

Kas gi nulėmė sprendimą?

Pasirinkau naująją muziką, ir tai lėmė patriotiniai motyvai: tuometinėje Lietuvoje jos sklaidos moderniomis formomis absoliučiai nepakako, o ir pačią lietuvių muziką norėjosi kur kas labiau paturbinti. Taip 1982 m. atsirado mano ansamblis su Kutavičiaus specialiai mums rašomomis oratorijomis – prasidėjo ilga ir įdomi odisėja... Mane domino ekstremalaus paprastumo ir baisaus komplikuotumo derinys viename. Kaip asketiško ir išgryninto dalyko idealas.

Dar didelį įspūdį darė atsitiktinai gaunami budistinės muzikos įrašai. Būdavo tokių juostų be jokių informacinių užrašų – ir aš iki šiol nežinau, kas ten buvo, bet man tai labai patiko, įsirėžė... Spėju, kad ten atrasta retorika ir atmosfera darė poveikį kai kuriems „Atklydimų“ sprendimams. Nes „Atklydimai“ buvo rašomi labai greitai, per gerą savaitę, kai nebuvo kada ilgiau galvoti, ir įvairiausios patirtys ten galėjo nugulti tarsi be jokių filtrų.

Beje, vėliau ilgus metus tie „Atklydimų“ įrašai taip ir gulėjo, greičiausiai būtų žuvę, jei ne kelios jiems lemtingos perrašymo operacijos: pradžioje iš daugiakanalės juostos į paprastą, bet ne naują, tada dar keletas perkėlimų, o 2000-aisiais iš kone byrančios juostos jau į CD. Tąkart bandėme rekonstruoti skambėjimą, bet tai jau buvo beveik neįmanoma. Todėl ir liko toks kiek pavargęs garsas, vien dėl to, kad laikas juostoms negailestingas – nieko nepadarysi.

Kaip kūrybiniame procese dorojatės su ne nuo jūsų priklausančiais susiklostymais?

Turbūt išorinė įtaka ateina neišvengiamai, prašyta ar neprašyta. Mane visada traukė nemuzikantų pasaulio nuomonė, nuo pat pradžių. Kaip savaip teisingesnė, tikroviškesnė. Esu labai patenkintas, kai apie muziką kalba ne muzikantai, o visiškai atsitiktiniai žmonės, kurie ištaria gal tik kelis žodžius, bet juose esmingai užgriebia tai, ko muzikantai dėl savo profesinės rutinos nebeišgali suformuluoti – arba tiesiog nebegirdi, nes jiems visai kitaip klausosi. Galima sakyti, čia tokia ideologinė nuostata, nes turbūt ne visada ir nebūtinai taip yra. Bet man tokia neprofesionalų nuomonė dažnai įspūdingesnė kaip impulsas ir spinduliavimas, sklindanantis iš kažkur kitur, kur muzikantams sunku patekti.

Aš beveik nesiorientuoju į akademinio kirpimo muzikantų interesus, nes man svarbiau platesnis pasaulis. Tiesiog tokia mano natūra, tarsi manyje užkoduota konstanta. Man įdomus savitas netaisyklingumas, iškreiptumas, nepakankamumas – aš to visai nebijau, mane tai traukia. Vėlgi, turbūt čia viskas persipina: taip susiklostė, kad gana panašūs principai būdingi daliai Kutavičiaus darbų, o aš su jais turėjau tikrai daug reikalų per daugelį metų. Taip pat ir simpatijos džiazo pasauliui ir spontaniškam gestui, kuris dėl spontaniškumo gali būti kur kas geriau išartikuliuotas nei sėdint prie stalo ir dėliojant algoritmus... Nes tais atvejais kompozitorius virsta tarsi kompiuteriu ar savotišku dirbtiniu intelektu: jis per dažnai užsimeta pirmykštės skaičiavimo mašinos darbą ir kaskart atsiduria ilgo kelio pradžioje, lyg koks Sizifas, beprasmiškai ridenantis akmenį.

Vadinasi, spontaniškumą verta priimti, įsileisti kaip pagalbininką kūryboje?

Spontaniškumo lyg ir nereikėtų bijoti, bet, manau, kad jį lemia žmonių prigimtys: vieni tuo pasikliauja, kiti nepasiduoda ir net panikuoja dėl tokio požiūrio – jie nori visiškai sutvarkyto, trinkelizuoto vaizdo, lygios, nuožulnios, nušlifuotos geometrijos.

Kutavičius kartais sugalvodavo gerų muzikos apibūdinimų: „Supermarketas! Viskas tviska ir neįdomu“. Man patinka dzeniška nuostata: sodas gražus ne tada, kai visi lapai sušluoti, bet kai sušlavus dar papurtai medį ir tų lapų vėl kažkiek pribyra. Tai įdomiau.

„Atklydimų“ muzika man buvo jau labai senas ir primirštas sodas, kuriuo nesirūpinau, viską nurašęs... Bet prieš keletą metų pagalvojau, kad visa tai galėtų sugrįžti, rasti savo vietą dabartyje, tokiais vėl keistumu ir melancholija persmelktais laikais…

Tai subjektyvūs dalykai, kitiems gali atrodyti visai kitaip. Ir toleruočiau, jeigu kažkas apie tą mano muziką pasakytų: čia viskas suskaičiuota, negyva, nejausminga ir panašiai. Aš įpratęs, šimtus kartų girdėjęs. Tačiau man „Atklydimų“ plokštelė atrodo kaip spontaniškas kūrybos aktas, labiau nei bet kuris kitas mano darbas.

Spontaniška atrodė tuo metu, kai radosi muzika, ar ir dabartinis leidinys?

Ir tada, ir dabar. Įrašams pasikviečiau džiazo asą Labutį: jo improvizacijas vėliau paverčiau vokaline muzika. Bet ir pats ciklo sukomponavimo būdas... Dabar aš taip nedaryčiau, ir tais laikais nebūčiau daręs – aplinkybės privertė. Teko peržengti savo nuostatas, toleruoti visiškai kitonišką savęs vaizdą. Tai nėra blogai... Prasčiau, kai prasideda užkalkėjimas, pilasi rutiniški sprendimai, neišlipama iš savo daržo. Aš esu aršus ir kandus tokių atvejų kritikas, be pasigailėjimo. Nes dėl ko rašoma muzika? Gal tik dėl to, kad jokia ligšiol egzistuojanti tavęs netenkina. Tai kone vienintelė priežastis. Muzikos yra begalę kartų daugiau nei jos reikėtų, bet ji nuolat atsiradinėja, nes vis kažkam kažko trūksta, to niekur neranda ir bando iš naujo padaryti.

Ir kompozitorius neturėtų būti kaip įstaigos tarnautojas. Jam naudingesnis nuolat iš kur nors išvaromo tipažo vaidmuo, kuris, kaip koks Robinzonas, moka išgyventi kone neįmanomomis sąlygomis, dar ir sukurdamas tai, kas įdomu bent trims jo draugams (juokiasi).

Čia, žinoma, pamokslavimas, bet taip jau yra, nuo to niekur nepabėgsi. Rašymas šiais laikais jau labai dylantis žodis, nes apie natų surinkimą kompiuteriu jau nepasakysi, kad tai tikras rašymas: tai labiau geometrinių kombinacijų klausimas, braižyba, projektavimas ir kiti dalykai. Tai nebėra tas rašymas, kuris muzikos rašymą siejo su žodžių rašymu. Nors yra žmonių, pavyzdžiui, kaip Algirdas Martinaitis, kuris beprotiškais greičiais natas rašo ranka, parkeriu – ir aš to jam labai pavyzdžiu. Bet tą praradau, galima sakyti, tyčia, nes atradau labai daug privalumų dirbdamas tuo kitu metodu.

Komponavimas toks keistas užsiėmimas... Nišinis, ribinis... O juk ir be jo pasaulis puikiai atsilaikytų, tai tikrai nėra privalomoji veikla (juokiasi).

---

ŠARŪNAS NAKAS
ATKLYDIMAI

Atlikėjai:
Salomėja Jonynaitė – sopranas 
Vytautas Labutis – saksofonai 
Dainius Sverdiolas – sintezatorius
Vaclovas Augustinas – gitara, violončelė
Birutė Vainiūnaitė – fortepijonas
Julius Geniušas – balsas, perkusija
Romualdas Gražinis – balsas
Tomas Juzeliūnas – balsas
Šarūnas Nakas – balsas, perkusija

Tekstai: Almis Grybauskas 
Garso režisierius: Eugenijus Motiejūnas 
Masteringas: Artūras Pugačiauskas, Arkady Vikhorev 
Grafinis dizainas: Liudas Parulskis 
Prodiuserė: Radvilė Buivydienė 

Vinilines plokšteles pagamino Dovilis Paliukas („Darkroom Records“)

Albumo leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Albumo vinilinę plokštelę galite įsigyti MusicLithuania.com, Bandcamp, Discogs ,o klausytis savo mėgstamose muzikos platformose.