Karolis Dabulskis

Kultūra dažnai gan tiesiogiai atspindi ar pasakoja istorijas iš tikro gyvenimo. Tą labai gražiai parodo daugelis liaudies dainų tekstų. Vis dėlto, šiais laikais, nors gyvenimiškos patirtys ir išlieka panašios visame pasaulyje, gavus prieigą prie kitų, tolimesnių nei gimtasis sodžius, kultūrų, vaizdiniai ir istorijos pradeda maišytis ir sluoksniuotis į kultūrinę konditeriją – galima atsidusti, koks tatai eilinis postmodernizmo simptomas. Postmodernizmo reiškinys suformuoja sąlygas didžiulei kultūrinei įvairovei, net jeigu ir nesugebame sukurti ko nors visiškai naujo ir unikalaus.

Daugiasluoksnė kultūrinė realybė tampa terpe ne tik plačiai išraiškai, kuri savo pamatiniu lygmeniu dažnai atspindi tapačius dalykus, prie kurių žmonės nuolat grįžta mintimis; ji tampa pagrindu ir įmantriam metaforų audiniui, kuris tiek pagyvina šiuolaikinę kultūrą, tiek pakloja pagrindą kultūriniam (ir politiniam) nesusikalbėjimui. Apie tai įmanoma diskutuoti remiantis būtent tokio laisvo ir tradicijų nekaustomo meno kaip performansai pavyzdžiais, tačiau įdomu ir tai, kaip šis kultūrinis polilogas pasireiškia šiuolaikinės vokalinės muzikos scenoje. Ypač kai net jo akis badantis buvimas, rodos, netrukdo žmonėms nepastebėti, kokie sudėtingi gali būti šiuolaikinės vokalinės muzikos kompozitorių ir atlikėjų sukurti kultūriniai piešiniai.

Kultūrinė difuzija

Šiuolaikinis Lietuvos kultūrinis identitetas gana kompleksiškas, todėl jį apibrėžti sunku. Nepaisant sovietinės tautų draugystės idėjos, pasaulis šiuo metu dar globalesnis, ir Lietuva tampa atviresnė kultūriniam importui. Šliedamiesi prie Vakarų kultūros, neišvengiamai skiriame daug dėmesio ir importo vokalinei tradicijai. Vienas iš ryškesnių tokių pavyzdžių būtų Vilniaus arkikatedros bazilikoje nuo 1989 m. grigališkąjį choralą giedantis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Nors ši giedojimo rūšis Lietuvoje, akivaizdu, atsirado dar iki Sąjūdžio, jos tradicija iš esmės kilusi ne iš čia. Galima sakyti, kad Nepriklausomybė tik praplėtė platformą, kurioje gali reikštis grigališkasis choralas ir vakarietiška vokalinė muzika apskritai. Vis dėlto, nesakyčiau, kad pastarųjų metų vokalinės muzikos scenos tendencijas Lietuvoje būtų galima apibūdinti besąlygišku kultūrinių reiškinių perėmimu iš svetur. Veikiau tai kultūrinė difuzija, kurios apsuptyje lietuvių menininkai maišo ir perinterpretuoja vakarietiškas tradicijas, remdamiesi individualiomis patirtimis, pamatinėmis kultūrinėmis žiniomis ir galiausiai – savo asmenybės bruožais. Tai paliudytų ir ansamblis „Duodeco“, kurio programose kultūrinė difuzija atsiskleidžia pakankamai subtiliai – skamba daugiausia vakarietiškos tradicijos kūriniai, tačiau juose sutalpinami skirtingi, iš įvairių vietovių kilusių ir įvairių patirčių turėjusių kompozitorių požiūriai į skirtingas muzikines kultūras.

Vis tik kultūrinė difuzija ne visada yra toks sklandus procesas kaip gali atrodyti. Ypač lietuviškoji patirtis byloja, kad turint gilią ir įvairią folkloro tradiciją, kyla noras nuolatos į ją remtis. Kartais net atrodo, kad būdami Lietuvoje negalime nesusidurti su sutartinėmis. Visgi tai nereiškia, kad kultūrinė evoliucija ar interakcija yra stabdoma. Galima sakyti, kad tų pačių sutartinių suponuotas polifoninis mąstymas įkvepia pergalvoti kitas polifonines tradicijas ir kurti naujas kryptis. Viena jų lietuvių šiuolaikinėje vokalinėje muzikoje būtų postminimalizmas. Tuo lengva įsitikinti prisiminus merginų ansamblį „Melos“, kurio programos dažniausiai ir sukasi aplink lietuviškąją postminimalistinę muziką. Pavyzdžiui, jų albume „Minimal Voices“, išleistame prieš kelis metus, sutalpinti šiuolaikinių lietuvių kompozitorių (Ryčio Mažulio, Agnės Mažulienės, Karolinos Kapustaitės ir Dominyko Digimo) kūriniai, kurie derina lietuviškąjį polifoninį mąstymą su vakarietiškąja tradicija tiek makro, tiek mikro lygmenyse. Todėl akivaizdu, kad ir Lietuvoje galima rasti tiek skirtingų kultūrinės difuzijos krypčių, kiek pasaulyje žmonių.

Saviapropriacijos žabangai

Tačiau galima kvestionuoti ir kultūrinės įvairovės, kuriai šiais laikais Lietuva yra atvira, derinimo pagrįstumą. Tai galėtų išprovokuoti dar vienas minėtos kultūrinės difuzijos pavyzdys Lietuvoje – ansamblio „Vokalinio meno tinklas“ veikla, kurio repertuaro amplitudė apima tiek Renesanso muziką, tiek populiariojo stiliaus kūrinius ar tą patį, giliai į lietuviškąją sąmonę įsišaknijusį folklorą – ansamblio albume „Tylios pievos“ liaudies dainos kombinuojamos su dronine muzika. Pastarasis projektas kelia gan opų klausimą, kylantį susiduriant skirtingoms kultūroms – kada kultūrinių elementų panaudojimas neautentiškame kontekste (šiuo atveju – lietuviško folkloro jungimas su elektroniniais dronais) tampa kultūrine apropriacija? Kitaip tariant, ar tokia dinamika atitiktų dviejų kultūrų ryšį, kuomet viena iš jų užima galios poziciją ir skolinasi kitos elementus nepagarbiai, vadovaudamasi stereotipais ar siekdama naudos?

Šiais laikais hibridiškos skirtingų kultūrų muzikos kombinacijos dažnai maskuojamos noru sudominti šiuolaikinį klausytoją ir jį įtraukti į ją, laikantis klaidingos prielaidos, kad gryna kultūra, būdama autentiška, savaime nėra įtraukianti, įdomi ar patraukli kaip produktas kultūros vartotojams ir jos propaguotojams. Galima numanyti, kad ir mums gerai pažįstama liaudies dainų harmonizavimo tradicija yra grįsta tuo pačiu principu, todėl kultūrinės apropriacijos atspalviai gali siekti ir gilesnę praeitį nei kad esame pratę manyti Lietuvos kontekste. Visi šie pamąstymai atsiremia į prielaidą, kad aproprijuoti galima ir savo paties kultūrą. Kadangi apropriacijos apibrėžimui reikalingos dvi kultūros, galime paspekuliuoti, kad vieną kultūrą laiko atžvilgiu galima dalyti į kelias, taip sudarant sąlygas kultūrinei apropriacijai. Kitaip tariant, dabartyje gyvenantys kultūros atstovai yra viršesni už tuos, kurie jau gyveno, tad rinkdamiesi panaudoti savo protėvių kultūrą bei nesiekdami autentiškumo, jie gautų tik imitaciją, kuri, blogiausiu atveju, virstų parodija. Visgi manyčiau, kad čia labai svarbi kūrinio intencija, t. y. autentiškumo siekis.

Jeigu svarstome apie kultūrinę apropriaciją, vykstančią tarp laiko atstumu atskirtų tapačių kultūrų, galime sakyti, kad apropriacijos nebūtų, jeigu archajinė kultūra būtų naudojama siekiant ją pateikti autentiškai. Tuomet kyla klausimas: kur reikėtų ieškoti autentikos? Ar užtenka pateikti neiškraipytą medžiagą originalia forma, net jeigu ją koliažiškai suptų kiti kultūriniai sluoksniai? To pavyzdžiu galėtų būti ir minėtas „Vokalinio meno tinklo“ ambient, folk ir drone muzikos projektas „Tylios pievos“. Jame atskleisti folkloro panaudojimo tikslus sudėtingiau – viskas priklauso nuo klausytojo požiūrio, kurį formuoja kūrėjo bei atlikėjų idėjos ir jų iškomunikavimo klausytojui kokybė.

Jeigu albumo „Tylios pievos“ muzikinius elementus interpretuotumėme kaip du skirtingus veikėjus – tarsi dronas atspindėtų į transą panirusį žmogų, prisimenantį liaudies dainas (išlaikant autentiką), – apropriacijos būtų išvengta. Išvada apie kultūrinę apropriaciją peršasi tada, kai traktuojame liaudies dainų ir dronų derinį kaip hibridišką vienį. Perskaičius šį albumą pristatančius tekstus, susidaro įspūdis, kad tokios traktuotės projekto dalyviai anaiptol nesiekė. Tačiau čia vis tiek išlieka interpretaciniai sunkumai, nes kultūrinė apropriacija gali persismelkti ir vešėti vien konceptualiajame muzikos lygmenyje. Toks kompleksiškumas susidaro kultūrai kaip reiškiniui pasidalinant į kelis parametrus – vietovę, laiką ir meninį kontekstą. Todėl nekeista, kad tiems parametrams pradėjus daug smarkiau maišytis, pastebimas itin sudėtingas kultūrinės difuzijos atvejis, kuris ir atspindėtų pagrindines šiuolaikinės vokalinės muzikos Lietuvoje realijas.

O gal tiesiog paleidžiam gerklas?

Kita vertus, galima „plėsti“ vokalinės muzikos pasaulį ir per daug neprisirišant prie kultūrinių implikacijų, kurių taip apstu vienokiai ar kitokiai tradicijai priskiriamoje vokalinėje muzikoje. Vieni iš pirmųjų menininkų Lietuvoje, ėmusių kurti būdami užtikrinti savo ekspresijos laisve, buvo kompozitorius Bronius Kutavičius ir jo kūrybą atlikę ansambliai. Net jeigu Kutavičiaus muzika dažnai turi sąsajų su pačia archajiškiausia folkloro dalimi, joje lietuviška kultūra pateikiama tokiu pavidalu, tarsi ji būtų evoliucionavusi alternatyvioje istorinėje realybėje, atspindinčioje šio kompozitoriaus viziją ir siekius. Taip pripažįstant kultūrinių elementų, su kuriais užaugome ar kurie yra mums svarbūs, priklausymą pasąmonei, nesistengiant nei jų atmesti, nei apibarstyti blizgučiais ir leidžiant jiems tekėti savo vaga, kultūrai suteikiamas naujas pavidalas be jokios apropriacijos.

Tačiau įmanoma ir pradėti nuo visiškai balto lapo ir negrįsti savo kūrybos niekuo. Toks įspūdis gali susidaryti pasiklausius kitų kompozitorių eksperimentinių vokalinių kūrinių, sukurtų Kutavičiui jau spėjus palikti įspaudą lietuvių šiuolaikinėje vokalinėje muzikoje. Eksperimentiniai vokaliniai kūriniai dar išsamiau tyrinėja vokalinės ekspresijos vandenis. Nuo 90-ųjų aktyviai pasirodymus rengiančios menininkės Skaidros Jančaitės darbuose netrūksta folklorinių improvizacijų, tam tikra prasme tęsiančių Kutavičiaus idėjas (2016 m. koncertas ant Ūsio ežero su projektu „imPROviZAcija“), bet gausu ir savitų techninių ir dramaturginių vokalinių sprendimų (pasirodymai festivalyje „sumirimas“ / „Didelis pasaulis“). Neoavangardisto Česlovo Lukensko performanse „Šalutinis poveikis“ (2016 m.) be instrumentinių partijų bei judesio elementų skaitomas tekstas supriešinamas su vokalinėmis abstrakcijomis, primenančiomis tiek dejavimą, tiek staigius spygtelėjimus.

Eksperimentuoti mėgsta ir Lietuvos vokalinės muzikos scenos naujiena – šiuolaikinės muzikos kūrėjų Jūros Elenos Šedytės, Dainoros Aleksaitės ir Ievos Parnarauskaitės trio „Edgy Palates“, kurių kūrybinė ašis irgi pasireiškia per visišką ekspresijos laisvę. Šiam ansambliui nesvetima derinti kardinaliai besiskiriančius vokalinės tembrikos aspektus, taip brėžiant drąsius ekspresionistinius potėpius. Tačiau makro lygmenyje tai gali sudaryti atmosferinį, emocionalių energetinių bangų įspūdį, kuris vis tiek atsiremia į tam tikrą muzikinių parametrų valdymo tradiciją ar kultūrą. Tad galbūt ir tai, ką vadiname laisve, iš tikro suponuoja kūriniuose slypinčią dar vieną, šįkart – energetinių bangų kultūrą, kurią lygiai taip pat galima perimti bei gerbti arba aproprijuoti.

Ar vis dėlto verčiamės per galvą?

Yra ir dar viena perspektyva – ieškoti kultūros ten, kur jos niekada nebuvo, arba kurti naujus kultūrinius klodus nuo visiško nulio. Toks buvo jau minėto vokalinio ansamblio „Melos“ pasirodymas festivalyje „Jauna muzika“ 2021 m., kurio metu atliktas garso menininko Jacobo Kirkegaardo kūrinys „Eustachia“ (2017 m.). Jame balsais perinterpretuoti tonai, gauti iš spontaniškų, ausų sraigėse sugeneruojamų otoakustinių emisijų, taip dėliojant specifinę, lėtos kaitos klasteriais pasižyminčią faktūrą. Kadangi otoakustinės emisijos reiškiasi kiekviename žmoguje, galima teigti, kad ši nauja kultūrinė plotmė pakankamai globali. Nepaisant to, dėl apribotos muzikinio šaltinio specifikos, ji turi potencialo tapti ir savarankiška kultūrine sritimi. Tai tik įrodytų, kad kultūra kaip reiškinys yra nenuspėjamas ir gali kurtis daug savarankiškiau nei esame linkę manyti.

Tad kodėl pasaulio (vadinasi, ir Lietuvos) šiuolaikinė vokalinė muzika ateityje neapimtų ir ausų sraigių „folkloro“? Ypač kai žmogaus balsas yra vienas iš universaliausių muzikinių instrumentų. Turint tai omeny, drąsiai teigčiau, kad šiuolaikinis kultūrinis pliuralizmas, charakterizuojantis ir Lietuvos dabartį, yra tobula erdvė vystytis šiuolaikinei vokalinei muzikai. O tą liudija ir lietuviškų šiuolaikinės vokalinės muzikos kolektyvų veikla. Tačiau įdomu: ar ji ir toliau liudys pliuralistišką kultūrinį peizažą, ar visgi Lietuvos vokalinė kultūra pradės koncentruotis į konkretesnius naujus darinius?