Gaja Klišytė

Festivalio „Druskomanija“ programoje „Artisans“ pavadinimas sutinkamas tikrai ne pirmą kartą. Jaunas, provokuojantis kolektyvas – Kornelijus Pukinskis (saksofonas), Kristupas Gikas (fleitos, saksofonas), Dominykas Snarskis (perkusija), Lukas Butkus (klavišai) ir Liepa Vozgirdaitė (smuikas) savo socialiniuose tinkluose pranešė, kad atsisako šiuolaikinės muzikos ansamblio statuso ir nuo šiol funkcionuos kaip kapela. Šio interviu atskaitos tašku pasirinkus gana radikalias artizaniečių mintis apie būsimam festivaliui rengiamos programos konceptą, kilo mintis pakalbinti kelis kolektyvo narius, kurie mielai sutiko pasidalinti mintimis apie folkloro „fetišizavimo“ refleksiją, perleistą per post-humoro filtrą, išryškinti muzikos koncepto atsisakymo klausimą bei papasakoti kitų įdomių dalykų.

---

 Tai kas gi blogai su šiuolaikinės muzikos ansamblio statusu?

Lukas: O kas yra gerai su šiuolaikinės muzikos ansamblio konceptu? Mes visi esame taip pripratę matyti tuos rimtus, pasikausčiusius žmones scenoje, grojančius neįmanomus kūrinius, o kartais tiesiog improvizuojančius iš grafinių partitūrų. Mūsų priėjimas prie šiuolaikinės muzikos ansamblio koncepcijos yra kitoks: norime mesti iššūkį nusistovėjusiai tradicijai, ją šiek tiek sujaukti (geriausia šio žodžio prasme) ir įnešti smagumo jausmo į tai, kas vyksta scenoje. Mes dažnai darome juokingus dalykus rimtu veidu, kaip dažniausiai šiuolaikinės muzikos ansambliai daro rimtus dalykus rimtais veidais.

Liepa: Kapela – mažiau įpareigojantis terminas lyginant su šiuolaikinės muzikos ansamblio etikete. Tai – juokingai skambanti, bet ir mažiau apribojanti sąvoka. Patinka ir tai, kad kapela kelia neigiamas asociacijas, tačiau, kita vertus, apibūdina bet kokio tipo kolektyvą, grupę, ansamblį. O jeigu rimtai, mums tinka bet koks kitas pavadinimas – tik ne šiuolaikinės muzikos ansamblio, kuris, visų pirma, yra itin griozdiškas skambesio atžvilgiu. Antra –  Lietuvoje šiuolaikinės muzikos ansamblio niša realiai neegzistuoja arba yra labai maža, tačiau vis tiek operuoja tam tikromis nusistovėjusiomis nuostatomis ar juokingais lūkesčiais. Dominuoja itin „rimta“ reprezentacija, kuri, mūsų manymu, siaurai atliepia naujosios muzikos tendencijas. Laikui bėgant supratome, kad tas griozdiškas vardas mums nebetinka, nors iš esmės vis tiek grojame natomis užrašomą muziką. Anksčiau bandydavome kažką aproprijuoti, dėmesį telkiant į chrestomatišką šiuolaikinės muzikos repertuarą, bet iš to nieko autentiško nesigavo.

Gal nesuklysiu teigdama, kad man jūsų pareiškimai primena tam tikras avangardines deklaracijas. Vis dėlto, su kokiomis šiuolaikinės muzikos lauko taisyklėmis jūs nesutinkate, kas, jūsų manymu, ją riboja?

Liepa: Aš nežinau, ar tai taisyklės – greičiau nerašytos nuostatos, kurias retkarčiais pajaučiame iš auditorijos arba šiuolaikinės muzikos komunikacijos burbulo. O dėl avangardinių deklaracijų – aš nemanau, kad tai deklaracijos. Tai greičiau mūsų jausena ar laikysena. Žinoma, mes beveik visada atliekame akademinę muziką, bet tą, kuri nepretenzinga, nebandanti įrodyti kompozitoriško amato profesionalumo. O pastarasis dalykas, sutikime, šiaip jau yra plataus spektro kriterijus, kuriuo dažnai manipuliuojama, bandant pateisinti stuobrišką, siauro horizonto vertinimą. Pasaulio kontekste, žinoma, yra visokiausių šiuolaikinės muzikos ansamblių, kurie instrumentais negroja visai: pėdomis paišo partitūras ir taip kuria muziką. Ir tai yra toks pat legitimus ansamblis. Lietuvoje taip greičiausiai nebūtų mąstoma. Viskas apsiriboja instrumentais, partitūromis, kažkokiais oficialiais bendradarbiavimo raštais su kompozitoriais, skambiais projektais, o tai – ne mes. Mes labai neoficialūs, niekur „neįtelpame“, tačiau nemanau, kad tai yra deklaracijos ar manifestai.

Lukas: Mes gal ne tiek oponuojame nusistovėjusiam būviui, scenai, kiek bandome parodyti, kad gali būti kitaip, gali būti kitoks priėjimas prie tos pačios muzikos. Ir aš, to, ką mes darome, nepavadinčiau  manifestu, tiesiog kitokiu žiūros tašku.

Gal tokiu atveju pritraukiate ir įvairesnę publiką, plečiate susidomėjusių ratą, neapsiribodami vien akademinės muzikos gerbėjais?

Lukas: Mūsų auditorija labai plati. Mūsų koncertuose pasitaiko įvairiausio plauko žmonių. Pavyzdžiui, neseniai turėjome koncertą „Bandit Supreme“ erdvėse. Tą patį vakarą skambėjo be galo skirtingų atlikėjų kūriniai, ir vis tiek visi sutilpome po vienu stogu. Man tai tampa pavyzdžiu, kad mes kaip ansamblis galime pritraukti įvairius klausytojus – nuo džiazo, eksperimentinės muzikos, tos pačios akademinės muzikos klausytojus, kurie galbūt nėra pratę prie to, ką mes darome, bet su susidomėjimu ateina, kad pajustų tą kitoniškumą.

Liepa: Manau, kaip kitokios auditorijos pavyzdys yra, tarkime, kaliniai. Grojome Pravieniškių laisvės atėmimo kolonijoje ir pajutome, kad tie žmonės geriausiai suprato, ką mes darome. Nors ten sėdintys žmonės uždaryti labai ilgam laikui, už ypatingai sunkius nusikaltimus, tačiau tarp jų irgi sutikome žmonių, kurie klausosi Johno Zorno. O tokių menininkų nelabai kartais klauso net šiuolaikinės muzikos auditorija. Taigi, nors tie kaliniai neturi mums įprasto priėjimo prie šiuolaikinės muzikos, jie atvirai mūsų klausė. Aš pajutau, kad tai faina auditorija, nes tai atviras žiūros taškas, be jokių išankstinių nuostatų, o tai labai įkvepia mus pačius. Ansambliui, manau, svarbu ne tik kurti, atlikti, bet ir mokėti klausytis.

Pakalbėkime apie programą, kurią ruošiate „Druskomanijai“. Teigėte, kad atsisakote muzikos koncepto. Kas tuomet lieka? Ir ką jūsų kapela žada atlikti festivalyje?

Lukas: Turbūt tai, kas už muzikos ribų.

O kas tai yra?

Lukas (socialinių tinklų veikėjo balsu): Paslaptis. Švenčiausia paslaptis, kuri glūdi kiekvieno mūsų širdyse ir apsireiškia mumyse, per mus, į jus ir į visus kitus (šypsosi).  Reikia turėti omenyje, kad mūsų socialinių tinklų reprezentacija – nebūtinai tai, kas mes iš tiesų esame, ir ką nešame į sceną, tai labiau komentuojantis, kandus veikėjo balsas. Nebūtinai tai, ką mes pateikiame, yra tai, ką mes darome.  Muzikos koncepto atsisakymas – tai labiau metažvilgsnis į muziką, t. y. klausimas, kas išties yra muzika, kas apskritai gali būti laikoma muzika. Taigi, mes labiau ne apie muzikos idėją, o apie žmones, kurie bando filosofuoti apie muzikos idėją. Bet ar iš tikrųjų atsisakome tos muzikos koncepcijos, Dominykai?

Dominykas: Aš visai galėčiau šitam koncerte atsisakyti muzikos koncepto, visai fainai būtų. Kaip bebūtų, man patinka radikalūs sprendimai, patinka daryti radikalius dalykus scenoje ir stebėti reakcijas.

Apie radikalius sprendimus: kokie būtų folkloro „fetišizavimo“ pavyzdžiai? Kaip jį dekonstruosite?

Liepa: Kiekviena mūsų programa yra kritiškas žvilgsnis į tam tikrą lauką arba bandymas tą lauką deformuoti, pasijuokti, arba labai rimtai pateikti dalykus, kurie nėra rimti. Tuo pačiu labai įdomu, kad tai sutampa su mūsų asmeninėmis, nebūtinai maloniausiomis patirtimis. Pavyzdžiui, mūsų praeitais metais „Druskomanijai“ rengta programa „Druskos stulpai“ turėjo religinės tematikos atspalvių, prie kurios koncepto labai prisidėjo Lukas. Šį kartą pasirinkome folklorą, o tai – savotiška mano trauma, tuo pačiu ir labai smagi patirtis, nuo kurios negaliu pabėgti. Bet kuriuo atveju folkloras arba jo fetišizavimo pavyzdžiai viešojoje medijoje yra labai matomas dalykas, turiu mintyje tokias televizijos laidas kaip „Duokim garo“ ar stadioninio formato Dainų šventės. Kai kurie folkloro ansambliai vis dar operuoja sovietinėmis folkloro reprezentavimo ir atlikimo klišėmis, šoka klumpakojus, dėvi seksualizuotus liaudies kostiumus. Tokius, žinoma, dėvi tik moterys – įdomu kodėl. Tas pats folkloro ansamblių dažnai pasirenkamas liaudies muzikos „įsceninimas“, statiško koncerto formatas irgi neprisideda prie autentiško, gyvo, organiško folkloro būvio. Fetišizavimo pavyzdžiai sutinkami ir lietuvių kompozitorių kūryboje, ypač XX a. pradžios-vidurio laikotarpyje: nuo nejautriai, slaviško folkloro ištakas menančių harmonizuotų liaudies dainų iki kičiškų stambių sceninių kūrinių, nemokšiškai pasitelkiančių baltų simboliką, mitologiją ir tą pačią muzikinę tradiciją. Tai iš dalies lemia, kad patys lietuviai jau primiršę autentiškas dainas, tautosaką, o medijos arba žymiausi renginiai formuoja iškreiptą folkloro vaizdą. Manyčiau, kad folkloro reikėtų imtis nuoširdžiai, be jokio balasto ar penkių milijonų auditorijos.

O ką manote apie folklorą, kuris derinamas su roku, džiazu, elektroninės muzikos žanrais?

Liepa: Tai ta pati apropriacija ir fetišizavimas, kuris prisideda prie didelio juokingo folkloro įvaizdžio populiarumo, dėl kurio žmonės praranda ryšį su autentiška tradicija. Nesakau, kad kiekvienas Vilniuje turi už kampo sustojęs dainuoti autentiškas sutartines –  tiesiog tai sukuria labai keistą deformuotą folkloro vaizdą ir prisideda prie labai keistos edukacijos. Labai retais atvejais esu girdėjusi natūralių folkloro permąstymo pavyzdžių, tarkime, jautrus Broniaus Kutavičiaus žvilgsnis į folklorą, kurio kūriniuose jis puikiai integruotas. Tačiau uždėti bumčiką ant sutartinės ar panaudoti sutartinių principą kūryboje dar nereiškia, kad folkloras yra kažkaip naujai permąstomas. Mūsų tikslas nėra folkloro perprasminimas siekiant istoriškai informuoto autentiškumo. Mus domina pats folkloro fetišizavimas, todėl tą darysime ir mes. Įdomu būtų pateikti variantą, kuris yra šimtą kartų pertfetišizuoto folkloro tinklas. Bet vėlgi, labai sunku pasakyti, kas gausis, nes realiai dar esame pirminiame proceso taške.

Kodėl išskyrėte Antano Kučinsko kūrinį dviem armonikoms?

Lukas: Labai smagus kūrinys, kuris labai fainai atliepia mūsų temą. Tuo pačiu tai ir dekonstrukcija, kuri yra paremta priemonėmis, asocijuojamomis su liaudies muzika, ir sykiu išlaikanti kompozicinį žvilgsnį į pačią muzikinę medžiagą. Blue print schematinis matmuo tame, ką mes siekiame padaryti.

Liepa: Viena yra koncerto programa, o kita – kai randi patinkantį kūrinį ir jį groji. Tik vėliau atsiranda konceptai – kaip visa sudėti į vieną. Svarbu pats procesas, repeticijos, o kaip kas priima – priklauso nuo situacijos. Mes nežinome, kas gausis, nes esame nelinkę prisirišti prie koncepto, jei neveikia – tai neveikia, svarbiau procesas. 

Kristupas: Mes su Dominyku ir Kornelijumi esame labiau vykdytojai. Pritariu ir Lukui, ir Liepai, ir Dominykui, kad iš tiesų nėra svarbu, ar tai, ką grojame, vadinama muzika, ar ne. Nes bent jau aš (ar mes visi) nenoriu kategorijų, nenoriu būti klasifikuojamas, nes tai apriboja. Aš labai nemėgstu, kai klausytojas numano, nuspėja ar turi tam tikrų lūkesčių. Man labiau patinka, kai taisyklės yra sulaužomos, sugriaunamos, ir klausytojas gauna visiškai ne tai, ko tikėjosi. Pastarieji  mūsų koncertai būtent tokie ir buvo. Man atrodo, kad tai mums gaunasi natūraliai, be jokio perspaudimo, kad ir kaip tai būna mega turbo išraiškinga – vis tiek tai yra nuoširdu. Manau, kad apibūdinimai „linksma“, „rimta“ yra labai reliatyvūs. Nes linksmumas linksmumui nelygu. Mane išties glumina rimtosios muzikos apibrėžimas, nes aš daug mažiau pasitikiu rimtais žmonėmis nei tais, kurie juokauja. Tai, kas yra laikoma rimtąja muzika, mane veikia neigiamai – man priimtinesnė paikoji, pajuokiamoji, linksmoji muzika ir t.t. Tai, ką mes ruošiame „Druskomanijai“, nėra folkloro pajuoka. Tai labiau pašaipos pašaipa arba paviršutiniškumo pašaipa. Dėl muzikos koncepto: ar muzika, ar ne muzika, man visiškai nesvarbu, nes tai yra išankstinis apsprendimas, sykiu ir rėmai.  Man tiesiog patinka groti, o ne žongliruoti žodžiais. Festivaliui artėjant repeticijos intensyvėja, ir viskas susistato į vietas. Būtent jų metu viskas verčiasi „aukštyn kojomis“, kai išgryninamas naujas ar atnaujintas konceptas.