Kotryna Lukšytė

Mus visą laiką supa garsas: įvairūs triukšmai (ypatingai miestų erdvėse), muzika plačiose, žmonių pripildytose parduotuvėse ir liftų vienutėse, galiausiai – ausinės, papildomu garso sluoksniu užklojančios visą sonorinę aplinkos mišrainę. Eidami gatve (beveik) visada esame garso pertekliuje. Didelę dalį to garso pertekliaus norom nenorom sudaro kokia nors muzika. Toji muzika yra efemeriška – nieko konkretaus nereprezentuojanti, bet turinti stiprų poveikį kitiems jutimams. Todėl ėjimo metu sudaromos sąlygos patirti skirtingas patirtis, kurioms muzika suteikia papildomą emocinę dimensiją. Net patį ėjimą galima būtų laikyti muzikiniu reiškiniu – čia labai svarbūs ritmo elementai, tempas, sustojimai. Todėl šiandien norisi pamąstyti apie garsinius pasivaikščiojimus – reiškinį, paplitusį visame šiuolaikiniame (ne tik muzikos) pasaulyje.

Garsiniai pasivaikščiojimai šiame tekste – tai „skėtinis“ žodis, talpinantis platų spektrą meninių veiklų ir patirčių, kurios ėjimo metu susitelkia į aplinką ir į klausytoją. Pasivaikščiojimas – tai ėjimas pėsčiomis tam tikra trajektorija, turint arba neturint tikslą. Sakyčiau, kad pasivaikščiojimų muziką galima skirti į dvi skirtingas kryptis: muzika, gimusi iš pasivaikščiojimo, ir muzika, skirta pasivaikščiojimo procesui.

Pasivaikščiojimas – inspiracijų kolekcija

Įvairiais rakursais tyrinėjant kūrybiškumą, galima aptikti eksperimentais grįstų tyrimų, įrodančių, kad vaikščiojimas stimuliuoja kūrybinę mintį ne tik paties ėjimo metu, bet ir po jo – nesvarbu, ar vaikštoma lauke, ar mini treniruoklio takeliu priešais baltą sieną. Daugelis menininkų galėtų patvirtinti, kad vaikščiodami jie sėmėsi įkvėpimo: Johnas Miltonas, Jane Austin, Immanuelis Kantas, Sigmundas Freudas... Galų gale, Jean-Jacques’o Rousseau autobiografija „Išpažintis“ tam tikra prasme yra 53 metus trunkantis pasivaikščiojimas. Todėl ir Vakarų muzikos istorijoje galime sutikti ne vieną gatvėmis ir laukais klajojantį kompozitorių: Robertas Schummanas vaikščiodavo, po to piešdavo ir rašydavo eiles, Piotras Čaikovskis savo dienotvarkėje turėjo du kasdienius pasivaikščiojimus, Ralphas Vaughanas Williamsas „Londono Simfoniją“ sukūrė įkvėptas klajonių Londono gatvėmis, Modesto Musorgskio „Pasivaikščiojimas“ iš „Parodos paveikslėlių“ yra skirtas įkūnyti patį pasivaikščiojimo veiksmą, o Ludwigo van Beethoveno kasdieniai pasivaikščiojimai gamtoje persimainė į šeštąją „Pastoralinę“ simfoniją. Taigi, tokie „senoviniai“ muzikiniai pasivaikščiojimai – tai įspūdžių rinkimas ir įkvėpimo suteikiantis veiksmas, kuris kūryboje atsispindi kelionės metu matytais vaizdais, girdėtais garsais, patirtas pojūčiusai ir mintimis.

Pasivaikščiojimas – garsų kolekcija

Pirmiausiai aptarkime per garso ekologiją puoselėjamą garsinio pasivaikščiojimo kultūrą. Čia tam tikra prasme veikia tas pats inspiracinis principas: vietoj to, kad kaip aptarti klasikai savo patirtis paverstų daininga melodija, o sceną laukuose įgarsintų medinių pučiamųjų tembrais, garsų kolekcionieriai pasivaikščiojimų metu garso įrašo pavidalu užfiksuoja garsinę aplinką – tarsi fotografuoja garsovaizdžius. Pasivaikščiojimas tokiu atveju tampa garsine ekspedicija, kurios metu įjungiamas aktyvus aplinkos klausymasis, stengiantis užčiuopti unikalų vietos skambesį. Žinoma, toks reiškinys nėra visiškai naujas dalykas – aplinkos garsais kaip muzikos komponavimo medžiaga susidomėta vos atsiradus galimybei juos įrašinėti. Akustinės ekologijos pionierius Raymondas Murray’us Schaferis dar 7 dešimtmetyje pradėjo nagrinėti garso ir aplinkos santykį ir sukūrė garsovaizdžio sampratą. 2012 m. jis lankėsi Lietuvoje – interneto kronikos byloja, kad būta didelės šventės, tikėtina, garso menu užkrėtusios tuometinius studentus. Vienas ryškesnių tos kartos kūrėjų yra Dominykas Digimas. Nors jis ir nenutolsta nuo „tradicinės“ akademinės muzikos, visgi didelė jo veiklos dalis aprėpia ir lauko įrašus. Vienas labiausiai lietuviškos muzikos lauke prigijusių darbų yra edukacinis projektas „Garsovaizdžiai“, kuriame Dominykas drauge su garso ir muzikos tyrėja Ieva Gudaityte žmonių grupes vedėsi į aktyvaus klausymosi garsinius pasivaikščiojimus. Panašiai gimė ir projektas „Sonic Vilnius“, kurio tikslas – užfiksuoti skirtingų Vilniaus rajonų garsines erdves ir įdomiausius jų taškus (jų įrašus galima rasti Soundcloud platformoje). Tokių garso stovyklų-dirbtuvių, kuriose surinkti garsai virsta meniniais projektais, randasi ir daugiau – vienas tokių pavyzdžių yra „Sonic City Vilnius“).

Nutinka ir taip, kad tuos pačius aplinkos pasiimtus garsus menininkai „grąžina atgal“ – ausinėse skambant surinktų garsų koliažams, rengia garsinius pasivaikščiojimus (pavyzdžiui, teatro festivalyje „Spot“ 2020 m. tokią ekskursiją surengė Agnė Matulevičiūtė ir Edvinas Kopcevas). Tačiau ne visi apsiriboja vien žmogaus ausimis užfiksuojamomis garso erdvėmis – menuose vis labiau atsižvelgiant į patirties, patyrimo kompleksiškumą, kai kurie menininkai siūlo tokių garsinių pasivaikščiojimų metu klausytis to, ko negirdi ausis. Pavyzdžiui, Kathy Hinde, audiovizualinio meno kūrėja iš Didžiosios Britanijos, praėjusiais metais SPOR festivalyje Danijoje kvietė pasivaikščiojimų metu nerti (tiesiogine to žodžio prasme) į miesto garsovaizdžių patyrimą giliau – su ausinėmis klausytis specialiais instrumentais filtruotų ausimi negirdimų povandeninių garsų ir sekti jų pokytį savo judėjimo metu, taip leidžiant klausytojams patirti povandeninį miesto gaudesį. Praėjusiais metais „Druskomanijoje“ garso menininkai Greta Galiauskaitė ir Adomas Palekas dirbtuvių „Triukšmas tyloje“ metu apginklavo dalyvius savadarbiais elektromagnetais / mikrofonais ir leidosi į „nematomų garo pasaulių paiešką Vilniaus mieste“, ieškant magnetinių vibracijų skleidžiamų garsų (tai galiausiai tapo jų performansu). Beje, į tokias elektromagnetinių garsų patyrimines keliones jau nuo 2000 m. kviečia tokie menininkai kaip Charlesas Stankievichius ar Christina Kubich.

Bandau apčiuopti dar vieną pasivaikščiojimų muzikos giją – kai pasivaikščiojimo procesas tampa ir kūrybiniu procesu, ir forma, ir čia sukurta bei surinkta garsinė / muzikinė medžiaga tampa koncertine. Į galvą šauna savadarbius instrumentus gaminančio Simono Nekrošiaus „Palydovas.A.B.“. Jo sukonstruotas rakandas kelionės metu rieda ir fiksuoja sukuriamus garsus ir vaizdus. Kažkuria prasme čia taip pat yra garsų kolekcionavimas, tačiau rezultatas visgi priklauso nuo vaikščiojimo specifikos. Kiek kitoks bus pasivaikščiojimas „Einant į niekur“, kurį išgirsime „Druskomanijoje“. Dueto „Twenty Fingers Duo“, Kristijono Dirsės, Vytauto Ožkinio, Vėjo Aliuko ir D. Digimo audiovizualinis performansas į vaikštinėjimo metu vykstantį kūrybinį procesą įtraukia visus iki šiol minėtus būdus – inspiracijas, erdvių garsų kolekcionavimą, į bendrą patirtį pajungiant vaizdus.

Pasivaikščiojimas – kaip kompozicija

Dabar pažvelkime į kitokią „garsinio pasivaikščiojimo“ formą  – kai tam tikrai kelionei sukuriamas „garso takelis“, garsinė aplinka. Pats ėjimo procesas, nuolat besikeičianti jo erdvė, suvaldytas arba visiškai nuo einančiojo priklausantis tempas – viskas persipina su kūrinio  patirtimi, tampa jo forma. Tokiu atveju veikia kitos juslės, bet vietoj to, kad klausytojas stengtųsi klausa išryškinti aplinkos suteikiamą garsinį pasaulį, jis yra apgaubiamas specialiai tai kelionei sukurtų garsų fonu. Lietuvoje, ypatingai po pandemijos, tai tapo labai populiariu dalyku.

Kokiais bruožais pasižymi tokios ekskursijos? Jos gali būti kuriamos kelyje pastatant muzikinius objektus (garsiakalbius, garsines skulptūras ar gyvus muzikantus) arba keliaujant su ausinėmis. Pastarasis būdas labai patogus, mobilus ir individualus. Be to, binauralinės ausinės suteikia galimybę manipuliuoti erdvės pojūčiu. Tokiuose pasivaikščiojimuose vienokiu ar kitokiu būdu dalyvis gauna nurodymus kur ir kaip judėti – būna gidas, žemėlapis, kartais – mobiliosios programėlės, sekančios klausytojo vietą ir greitį. Pastarieji yra labai svarbūs – savo judėjimu klausytojas taikosi prie kūrinio labiau nei kūrinys prie klausytojo; klausytojas tampa ir aktyviu dalyviu – visgi ir nuo jo priklauso patyrimas. Tą klausytojo – kūrėjo santykio aspektą galime apčiuopti Rūtos Vitkauskaitės „Vaikščiojančiose operose“ (angl. „Walking Opera“, Danija, Didžioji Britanija). Kalbėdama apie jas kompozitorė pabrėžė, kad jai ypač svarbus tikslas yra atskleisti muzikos vienijančią galią – tiek proceso metu įtraukiant vietines bendruomenes ir skirtingas kultūras, tiek naikinant ribas tarp kompozitoriaus, atlikėjo ir klausytojo.

Apžvelgiant pasivaikščiojimų sceną (o gal greičiau takus) Lietuvoje, galima pastebėti, kad daugiausia jos yra kuriamos norint atgaivinti tam tikrų vietų ir erdvių istorinę atmintį, apeliuojama į nostalgiją arba praeities aktualizavimą. Tokių pavyzdžių per praėjusius keletą metų galima sutikti nemažai. Ypatingai tai tapo populiaru karantino laikotarpiu, kuomet socialinė distancija užkirto kelią kitokioms kultūrinėms veikloms. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse pradėtos kurti programėlės su interaktyviais audiogidais, kuriuose apjungiama vieta, istorija ir garsinės patirtys. Vienoje jų – „Echoes“, – be įprastų audiogidų gausu įvairių sričių menininkų kurtų garsinių pasivaikščiojimų, reflektuojančių garsines miesto erdves: jas individualizuojant, prisitaikant prie klausytojo. Taip 2021 m. susikūrė ir tarptautinis festivalis „Sound Walk September“, skatinantis rugsėjo mėnesį paskirti garsiniams pasivaikščiojimams, o taip pat tai tapo paskata kūrėjams kurti tokio pobūdžio kūrinius. Jau pirmaisiais metais apdovanojimams nominuota 2020 m. vasarą sukurta kompozitoriaus Jono Jurkūno ir dramaturgės Kristinos Savickienės opera – pasivaikščiojimas „Nidos mokyklos kronika“, pasakojanti tarpukariu čia gyvenusių mokytojų istorijas. Žiūrovų ausinėse surinkti kopų garsovaizdžiai apsijungė su elektroakustiniais garsais, skaitovų balsais ir gyva muzika.

Į tokius istorinius vietos ir garso tyrinėjimus per kūrybą leidosi ir kiti kompozitoriai. 2020 m. Vilniuje, Šeškinėje veikė „Nostalgijos muziejus“ (komp. Rita Mačiliūnaitė), Klaipėdoje praėjusią vasarą pasivaikščiojime „Neegzistuojanti knyga“ keliauta dingusių Klaipėdos sinagogų pėdsakais. Ko gero garsiausias ir ypač vilniečių pažįstamas tokio pobūdžio kūrinys yra „Glaistas“ – garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją ir trūkinėjančius prisiminimų apie Holokaustą vingius. Čia gyvenusių žydų pasakojimai apgaubiami kiekvienai erdvei kompozitorių Jūros Elenos Šedytės ir Andriaus Šiurio kurtais muzikiniais fragmentais. „Glaistas“ susilaukė daug pagyrų, pasiėmė du „Auksinius scenos kryžius“, o ekskursijos vyksta iki dabar.

Kas lėmė tokią sėkmę? Ją turėjo nulemti daug dalykų, kuriuos labai taktiškai ir įtaigiai į vieną kūrinį sudėjo visi – dramaturgas, režisierius, kompozitoriai ir, visų svarbiausia, čia kuriamas ne (tik) meninis išgyvenimas, estetinis pasitenkinimas, bet ir koncentracija į istorinės atminties įkūnijimą, įdvasinimą, meno kūrinį žiūrovui pateikiant ne kaip išbaigtą objektą, bet kaip procesą, kuriame dalyvauja jis pats. Gražios sostinės erdvės, persmelktos praeities dūšelių, asmeninių išgyvenimų intymumas, binauralinėmis ausinėmis kuriamas naujas erdvės pajautimas. Todėl reikia nukelti kepures kompozitoriams J. E. Šedytei ir A. Šiuriui. Šis, beje, per pastaruosius porą metų, panašu, pradėjo specializuotis garsinių patirčių istorinėms erdvėms kūrime: su kompozitoriumi Mykolu Natalevičiumi kūrė audio kompoziciją „Susitaikymas“ IX Kauno fortui, taip pat praėjusiais metais prisidėjo keleto kompozitorių vizijas apjungusios patyriminės ekskursijos po buvusį KGB kalėjimą kūrimo.

Vietoje pabaigos

Pasivaikščiojimai vienokiu ar kitokiu būdu inspiruoja, tampa kompozicinės medžiagos pagrindu. Tereikia atvirumo judėjimo metu atsiveriančiai erdvių kaitai. Prasilenkime kada pasivaikščiojimo metu!