Ieva Gudaitytė

Šis straipsnis siekia atskleisti Vilniaus bendruomenės radijo stotis kaip kultūrinius centrus, galinčius pritraukti (ir įtraukti) šiandieninę multikultūrišką visuomenę į alternatyvų miesto muzikinį gyvenimą. Pastaraisiais metais įvairiuose Europos miestuose vis garsiau girdimos mažos nepriklausomos radijo stotys tampa ne tik šiuolaikinės miesto kultūros atspindžiu, bet ir erdvėmis, kuriose buriasi nauja, globali ir mobili, pasaulietiška miestiečių karta. Kartu ir pačios stotys jungiasi į tarptautinius tinklus, leidžiančius efektyviau vystyti vietinę alternatyvią muzikinę ir kultūrinę sceną bei organizuoti įvairias solidarumo iniciatyvas.

---

Kultūra vyksta sankirtose: tarp naujo ir seno, vietinio ir kitoniško, alternatyvaus ir oficialaus. Kultūra įvyksta (miestų) sankryžose, kur susitinka žmonės, kuriasi bendruomenės, randasi nauji dialogai ir sąskambiai. Šiuolaikiniame gyvenime ne visos sankirtos yra fizinės, todėl naujai atvykę ar (ne taip naujai) išvykę kartais pasigendame savų kultūrinių centrų, alternatyvių bendruomenių ir bendraminčių. Šis tekstas skirtas vienoms iš tokių Vilniaus ir pasaulio sankryžų – mažai, bet svarbiai Palangos gatvės bendruomenės radijo stotelei.

Šiuo metu greta Tbilisio skvero Žvėryne įsikūrusi „Palanga Street Radio“ (toliau PSR) praeitą vasarą atšventė savo 5-ąjį gimtadienį. Smagu skaityti straipsnius apie pirmuosius Palangos metus, kuomet radijas transliavo iš savo pradinės būstinės: įkūrėjų – muzikos entuziastų ir tiesiog gerų draugų, – namų Palangos gatvėje. 2017-aisiais portalas ore.lt radiją apibūdino kaip „eksperimentinį muzikinį meninį radijo projektą“, ir jau tada Linas, vienas pirmųjų palangiškių, pabrėžė tarptautišką radijo prigimtį: „šviesolaidis ir delninukas leidžia natūraliai bendrauti, kurti, dalintis muzika ir idėjomis su draugais nuo Gdansko iki Rio. [...] Geriausiai jaučiuosi tada, kai įsijungiu mūsų radijo transliaciją kaip foną, skubėdamas kur mieste arba būdamas užsienyje.“ Galbūt akivaizdu, bet ši mintis puikiai iliustruoja tam tikro šiandieninio miestiečio kasdienybę – su draugais nuo Gdansko iki Rio, kelionėmis po Europą ir individualizuotais darbo grafikais, kuriuose sau vietą randa radijo transliacija.

Draugiškas, draugų, draugams – net ir nebūdami vienoje vietoje „pasidaryk pats“ stiliaus eksperimentinio radijo klausytojai ir kūrėjai dalinasi alternatyvios vietinės muzikinės kultūros vizija. Ar radijas kuria bendruomenę, ar bendruomenė radiją? Žinant, kokie persipynę yra Vilniaus, Lietuvos ir Europos kultūriniai ir socialiniai tinklai, nekeista, kad toks smagus projektas laikui bėgant iš naminio reikalo virsta viešu kultūriniu centru. Rašau smagus, nes PSR tapatybė grįsta nerimtumu, pokštais ir žaidimais, girdimais eklektiškuose muzikiniuose pasirinkimuose ir juos ataidinčiuose pavadinimuose. Jau 2018 metais straipsnis „Neakivaizdinis Vilnius“ tinklalapyje radiją mini kaip šmaikštų, išskirdamas rytinę laidą „LABAS VYTAS“ ir jos vedėjo Vytauto „Trafik“ „unikalų humorą“. Kasdien iš archyvo besisukantys „rytinis rytas“, „vakarinis vakaras“ ir „naktinė naktis“ man taip pat primena tą kažkuo lietuvišką ironiją, absurdą ir kartais tiesiog juoką keliantį keistumą. Bet tada kyla klausimas: kaip išversti tokius, atrodo, neišverčiamus pokštus? Kaip rasti ir įeiti į tokią kultūrinę sceną? Kur čia sankryžos?

Tauras, vienas iš PSR laidos kūrėjų, man pasakoja, kad iki radijo ėjo lėtai – per bendrus draugus, pavienes laidas, kitas Europoje bendruomenės radijo stotis. Iš ne vieno dabar radijo laidas kuriančio esu išgirdusi panašias mintis: kad užtrunka iš tiesų suprasti, koks čia kultūrinės medijos formatas, kuo visi atėję gali kažkaip prisidėti, organizuoti renginius, kurti ir kuruoti muzikinę kultūrą, kurios pasyviais vartotojais esame įpratę būti. Tauras, dabar aktyvus bendruomenės narys ir rėmėjas, sako, kad kol „nieko nepažinojau iš PSR, buvo visiška mistika, kas čia per projektas. Mano galvoje nebuvo bendruomenės radijo analogų, visos radijo stotys man atrodė profesionalios: nesupratau idėjos, kad galiu kažkaip būti to dalimi.“ Panašias mintis išsako prieš metus savo laidą pradėjęs kurti ilgametis PSR klausytojas Kernius, kuris, prieš atrasdamas Palangą, jau buvo kito, jo nuomone, labai panašaus bendruomenės radijo „Radio Buena Vida“ Glazge dalimi. 

Tiek mano minėti pašnekovai, tiek aš pati šiuo metu negyvename Vilniuje, o PSR atradome būdami svetur. Galima būtų spekuliuoti, kad radijo projektas (kaip ir ne viena per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje pradėta bendruomeninė idėja^[1]) kilo įkvėptas vakaruose jau ilgas tradicijas turinčių piratinių ir bendruomeninių radijo stočių pavyzdžių. Ir nors du iš trijų Palangos įkūrėjų iš tiesų studijavo užsienyje, atsisakau idėjos skaičiuoti, kiek kuriančių yra grįžę, išvykę, atvykę, likę, kuriantys nuotoliu. Kaip sako Tauras, „tarptautiškumas yra detalė – žmonės, iš skirtingų kraštų ir kultūrų susibūrę draugėn, šiandien atrodo absoliučiai normalu. Būtų kažkiek keista jeigu [PSR] tikrai būtų tik apie vietinę bendruomenę ir vietinius reikalus. Manau, tai vertinčiau kaip nelabai rimtą projektą, tokį nedrąsų.“ Dar priduriu neaktualų, nes būtent tuo bendruomenės radijai ir išsiskiria: savo artumu (globalizuotai) kasdienybei, kurioje visi esame kažkokie ir kažkiek migrantai.

Visgi išskirsiu keletą laidų, kurios man atrodo svarbios šiame kontekste. Tai „Local Goods“, kurioje groja muzika, sukurta PSR „klausytojų, kad ir kur jie būtų“; Kharkivietės Ira Hoisos ukrainietišką muziką tyrinėjantis „Nice and Crispy“; iš Škotijos reguliariai importuojamas „Brewsters“; Tauras mini savo mėgstamiausią „6tas kavos“, į kurią vis užeina pasisvečiuoti. Laidos ir jų muzikiniai miksai kiek kakofoniški ir persipynę – kaip gyvas socialinis reiškinys, būtinas miesto gyvybingumui palaikyti. Tam svarbi ir fizinė studija, į kurią galima ateiti ir tiesiog pasibūti, ir įvairūs renginiai – nuo bendruomenės piknikų iki su kitomis kultūrinėmis organizacijomis rengiamų muzikinių riedučių ir riedlenčių vakarų. Tai padeda rasti pačią radijo stotį, jos socialinį ratą ir būdus prisidėti (nuo maisto gaminimo iki plakatų kūrimo). Tauras sako, kad „kai atsirado stipresnis ryšys su PSR, tai tapo kažkokia fikcine jungtimi su gimtuoju Vilniumi. [...] Būdu susipažinti su naujais žmonėmis [mieste], kuriame vis mažiau ir mažiau lieka socialinių jungčių“. Jis taip pat pamini, kaip PSR tapo įkvėpimu mąstyti apie kolaboracines sistemas, kurios virto ilgamečiu profesiniu tikslu. Panašias mintis išsako senesni ir naujesni vilniečiai, dabar tapę neatskiriama radijo dalimi: kad būtent radijas padėjo pasijausti miesto, draugų kompanijos dalimi, padėjo atrasti artimą kultūrinę tapatybę ir didele gyvenimo dalimi ar net profesija tapusį laisvalaikio praleidimo būdą.

Tai nėra išskirtinai Palangos radijo kaip nepriklausomo kultūrinio centro savybė; visgi garsinė medija skirtingus pasaulio kampus sujungia kitaip nei tekstinė. Daug ką galima būtų pasakyti apie išeivijos radijo istoriją ir fizines sienas verčiančias transliacijas: ar transliuojama iš Čikagos, Budapešto, Kyjivo ar Vilniaus,  muzika geba priminti ir sukurti simbolinius namus, o kartais ir sutelkti pokyčiams. Prieš metus kartu su Talino ir Helsinkio „IDA radio“ bei Rygos „Tīrkultūra“ PSR įkūrė „Nepriklausomų Bendruomenės Radijų Tinklą“ (Independent Community Radio Network), kurio tikslas – dalintis iššūkiais ir pasiekimais, bendradarbiauti siekiant įsitvirtinti regioninėje kultūrinėje sferoje, skatinti mažų bendruomenės inciatyvų atsparumą nestabiliame geopolitiniame kontekste. Šis tinklas nėra vienas – Tbilisio „Mutant“, Berlyno „Cashmere“, Kyjivo „20ft“, Varšuvos „Kapital“, Budapešto „Lahmacun“, Londono „Resonance“ ir daug kitų seseriškų radijo stočių jau kuris laikas dalinasi transliacijomis, kalbasi apie būdus viena kitoms padėti. Tai tapo ypač aktualu rusijos invazijos į Ukrainą kontekste, nes jau užmegzti ryšiai leido efektyviai bendradarbiauti organizuojant palaikymo akcijas, tokias kaip „This is Radio Freedom“. Visi Vilniuje transliuojantys^[2] – ir „Vilnius Radio“, ir „Rasų Radijas“, ir „Start Fm“, – o vėliau ir kiti ką tik paminėti Europos radijai susijungė dienai muzikos ir finansinės paramos Ukrainai. Šokti kartu, klausantis iš arti ar toli, gali būti galingas įrankis.

Kaip ne kartą yra sakę PSR įkūrėjai, o šitam tekstui dar priminė Tauras, „kai kada dalykai atsitinka tam tikru metu, kaip jiems reikia“. Nieko iš šiame tekste paminėtų dalykų nebūtų įvykę, jeigu Vilnius nebūtų toks spalvingas, chaotiškas, solidarus. Toks yra ir radijas, skleidžiantis vietinę, bet nebūtinai vientisą muzikinę kultūrą – šiandieninė tapatybė ir jos eksperimentai braižo naujus maršrutus po globalų ir persipynusį (garsinį) žemėlapį. Bendruomenės radijai padeda jame orientuotis transliuodami ir versdami sienas, kalbas, pokštus ir garsynus.