2022-ųjų IV-ojo ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2023 m. vasario 9 d.
Vitalijus Gailius
Paskutinysis praėjusių metų ketvirtis buvo tiesiog vau! Sakoma, kad iki Naujų metų reikia viską suspėti: ir atsiprašyti, ir padėkoti, ir skolas atiduoti. Toks vaizdas, kad mūsų krašto muzikos kūrėjai žūtbūt bandė iki metų galo atiduoti savotiškas skolas klausytojams ir stryktelėti į Juodojo triušio metus nejaučiant jokios naštos ant pečių. Bent jau man tai buvo neabejotinai aktyviausias ausims praėjusių metų ketvirtis. Ir ką gi jis pažėrė? Kreivų elektroninių eksperimentų, būgnų solo, džiaziuko ar net, nepabijokim to trivialaus žodžio, kultinių Ukmergės rokerių „Requiem“ sugrįžimą. Vieni leidiniai maloniai stebino, kiti, deja, stebino, bet ne taip maloniai. Taigi, buvo visko ir visaip.
Santaka – No Rivers Here
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer
Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį egzistavo etaloninius popso kanonus puoselėjęs projektas „Santaka“, bet No Rivers Here, ačiūdie, nėra šio projekto atgimimas. Į šią „Santaką“ susibėgo daugeliui melomanų puikiai pažįstamos dvi upės – tarp džiazo, roko, elektroninės šokių bei world muzikos nardantis Marijus Aleksa bei klubinės kultūros flagmanas, didžėjus Manfredas Bajelis. Intriguojantis duetas. Du profai viename.
No Rivers Here – nei tai rokas, nei tai džiazas, nei tai elektronika. Kažkas, ką galima būtų apibūdinti terminu in between, t.y. tarpiniu variantu. Jame pinasi išradingi Marijaus ritmai, pasižymintys posūkiais į world muzikos arimus, krūvos meistriškai sukurptų semplų, sintezatorių linijos, o retsykiais suklusti priverčia baritoninio saksofono ar, jei ausis teisingai identifikavo, kontrabosinio klarneto pliūpsniai (pavyzdžiui kūrinyje „Opening Chasms (In Four Parts)“). Išties daug sluoksnių turintis albumas, kuris savo užmanymu primena prieš kelerius metus pasirodžiusį britų kraut/psy rokerių „Gnod“ ir portugalų perkusininko/būgnininko João Pais Filipe‘o bendrą albumą Faca de Fogo ar 2022 m. išleistą Čikagoje gyvenančio būgnininko ir didžėjaus Danielio Villarrealo debiutinį darbą Panamá 77.
Marijaus ir Manfredo albumas (verta paminėti, jog šiam duetui įraše talkino tokie puikūs muzikantai kaip Mindaugas Vadoklis, Dovydas Stalmokas, Paulius Vaškas, Domantas Razmus ir kiti) pasižymi labai nuoseklia, bemaž nejuntama organiška tėkme. No Rivers Here – tai įrašas, kuriame jauti vadinamąjį flow. Jame nėra iš vėžių išmušančių pauzių, kontrastingų perėjimų ir ypač atonalių eksperimentų. Viskas, tikrąją to žodžio prasme, plaukte plaukia. Išties gardus kasnelis norintiems „išplaukti“, bet trokštantys drastiškesnių dinaminių lūžių gali nusivilti – No Rivers Here yra ganėtinai monotoniškas ir primena labiau ramų pasiplaukiojimą Nerimi, o ne iššūkių kupiną raftingą kalnų upe.
Marijus Aleksa ir Paulius Kilbauskas − Music for Non Existent Movie
Spotify / Apple Music / Deezer
Dar vienas Marijaus duetas. Šįkart su ilgamečiu bičiuliu, puikiai muzikos mylėtojams pažįstamu Pauliumi Kilbausku. Nors šie du, regis neribotu kūrybingumu ir talentu apdovanoti muzikantai yra pažįstami jau labai seniai, tik 2022 m. įrėžė savo, kaip dueto, kūrybą fizinėje ir skaitmeninėje laikmenose. Tiksliau išleido tai, ką atliko 2021 m. festivalyje „Vilnius Mama Jazz“.
Tiek Marijus, tiek Paulius pasižymi nesustabarėjusiu požiūriu į muziką bei garsą apskritai. Tai kūrėjai, ieškantys naujų metodų ir gebantys juos įvaldyti bei pateikti intriguojantį rezultatą. Music for Non Existent Movie atveria išties naują perspektyvą Lietuvos muzikos scenoje. Girdėti tokį inovatyvų gitaros, būgnų/perkusijos ir aibės elektroninių dalykėlių albumą nėra taip įprasta. Turbūt arčiausiai to, ką girdime šiame įraše, būtų galima laikyti Vladimiro Tarasovo albumą ATTO IV, bet tik iš dalies.
Music for Non Existent Movie duetas naudoja labai mandrus elektroninių/skaitmeninių instrumentų metodus: pavyzdžiui, vienu metu groja ne vien savo, bet ir vienas kito instrumentais. Žodžiu, sunku suprasti, bet velniškai įdomu. Tad nieko nuostabaus, kad albumas skamba taip, kad klausytojas tikrai ne iš pirmo karto pagautų kas ir kaip. Laužyti ritmai, ramios tekstūros, begalė įvairių elektroakustinių garselių. Viskas pinasi į tą bendrą neegzistuojančio filmo garso takelį, o patį filmą, t.y. vaizdus, kiekvienas klausantysis gali susikurti pats.
Tai laiko ir pastangų reikalaujantis įrašas, bet pamažu jį atrakinus, jis atvers labai plačias perspektyvas. Lankydamasis „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje ir savo ausimis girdėjęs Marijaus ir Pauliaus pasirodymą, likau tikrai ne viską iki galo pagavęs, bet albumas leido geriau suprasti kas ir kaip. Žinoma, turbūt iki galo iškoduoti šio albumo nepavyks, nes prasmės jame nuolat kinta, tuo jis ir žavus. Beje, vertinant tarptautinį kontekstą, šį labumą laikyčiau itin savailaikiu. Kai aplink trendina tokie būgnininkai kaip Eli Keszleris ar Christianas Lillingeris bei jų projektai, Marijaus ir Paulius duetas atrodo laiku ir vietoje.
Gintas K & Michelle O'Rourke – Sorry Gold
Respektabilus ir tamsų garsyną propaguojantis lenkų leiblas „Zoharum“ išleido Ginto Kraptavičiaus arba tiesiog Ginto K ir airių vokalistės Michelle O'Rourke albumą Sorry Gold. Tai nėra pirmasis kartas, kuomet Gintas klausytojams pristato ne solo, bet dueto darbą.
Sorry Gold – ne visai tipinis albumas. Tai medžiaga, kuri gimė, visų pirma, kaip performanso, sumanyto airių menininkės Emily Aoibheann, dalis. Performansas buvo pristatytas 2019 m. Dublino festivalyje „Fringe“ ir gvildeno civilizacijos ir gamtos santykio problemas. Taigi, albume garsas atitrūko nuo vaizdo, kurį galima tik fragmentiškai pamatyti Youtube, ir tapo savarankišku pažinimo objektu.
Albume nėra tiek daug stipriai granuliuotų, kapotų mikrotoninių tiradų, kurių galėtume tikėtis iš Ginto. Priešingai, ausis pasiekia labiau tekstūriniai, ritmingi viražai, o Michele vokalas praturtina medžiagą klasikiniais/sakraliniais sluoksniais. Be to, įraše labai stiprus akcentas skiriamas noisui, kuris nuolat išnyra ir tarsi bando pasiglemžti ramius pasažus, ir neretai verčia prisiminti power electronics sceną. Galima tik spėti, jog tokia priemonė buvo pasitelkta siekiant iliustruoti civilizacijos ir gamtos priešpriešą.
Sorry Gold – kontrastingas, pasižymintis įdomiais garsiniais sluoksniais (pavyzdžiui, už triukšmo pasislėpusi trip-hopinė ritmika kūrinyje „Sorry Gold #4 #2“) ir, vertinant Ginto K kūrybos kontekste, šviežiai skambantis albumas.
IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU – Catastropicum
Bandcamp / Spotify / Deezer / Apple Music
2016 m. pražygiavus Paradui, bemaž šešeriems metams pritilę nesisteminio roko grandai ir vieno ilgiausių pavadinimų Lietuvos muzikos padangėje savininkai „IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU“ (I.V.T.K.Y.G.Y.G.) einant paskutinėms 2022 metų dienoms išmetė rimtą kozirį – albumą Catastropicum.
Išgirdus pirmą gabalą „Paukščiai“, galvoje ėmė suktis krumpliaračiai ieškodami atsakymo į klausimą, kur aš kažką panašaus esu girdėjęs. Ir vuolia. Kultiniai brazilai „Sepultura“ ir jų šmotas „Ratamahatta“. Žinoma, „I.V.T.K.Y.G.Y.G“ gitaros suderintos ne taip žemai, bet gitarinė frazė, einanti iki Makio vokalo, turi panašumo. Nejau tai sąmoningas intertekstas? Būtų liuks. Žodžiu, masalą prarijau, ir važiuojam! O toliau tik dar smagiau.
Ausų būgnelius atakuoja „Aklų karių“ eros Bix‘us primenantis perkusijos ir pučiamųjų tandemas, sodrus ir mėsingas Gedimino Simniškio bosas, sarkastiški ir socialiai aktualūs tekstai bei krūvos rytietiškų garsinių įterpinių. Be didesnių pastangų atpažįstama „I.V.T.K.Y.G.Y.G“ tapatybė, kuriai būdinga world music, jazz, rock ir kitų žanrų sąveika, tik šįkart su dar didesne jėgos doze nei anksčiau. Catastropicum neabejotinai patvirtina šių scenos nenaudėlių gebėjimą organiškai apjungti sunkiai apjungiamus žanrus ar tradicijas, vien ko vertas ant flamenko pagrindų sukaltas kūrinys „Dek!” ar Pietryčių Azijos tradicijomis dvelkiantis „Pigūs Norai”.
Turbūt tik ankstyvosios kolektyvo kūrybos fanai šiek tiek paburbės, kad Catastropicum, kaip, beje, ir Parade, nebėra nutrūktgalviško totalaus lo-fi avangardo. Bet ar tai reiškia, jog grupė groja prasčiau ir tampa nebeįdomi? Vargu bau. Įprastesnės kompozicijų struktūros, labiau į roko muziką orientuotas skambesys nepamina „I.V.T.K.Y.G.Y.G“ savitumo, ir Catastropicum tai įrodo.
Ginc/Naujo – DDJ (Dao De Jing)
Lietuvoje soliniai mušamųjų įrašai nėra terra incognita. Vien ko vertas 11 dalių Vladimiro Tarasovo epas ATTO, Ado Gecevičiaus mikroritmikos ar pastaruoju metu vis solinius darbus leidžiančio Gintauto Gascevičiaus įdirbis. Būtent pastarasis, kartu su kitu ne mažiau spalvingu būgnininku bei perkusininku Daliumi Naujokaičiu, 2022 m. papildė mūsų šalies muzikos kraitį albumu Dao De Jing (pavadinimas referuoja į vieną esminių Senovės Kinijos filosofo Laodzi daoistinių veikalų), kuriame girdime dviejų mušamųjų instrumentų virtuozų dialogą.
Nesu daoizmo žinovas, tad įrašo filosofinę pusę paliksiu nuošalyje, bet tikiu, kad sąsajų tarp perkusijos skleidžiamų garsų ir dao tikrai galima įžvelgti. Vis tik verčiau susikoncentruosiu į muzikinę pusę. DDJ įrašytas gyvo pasirodymo „Improdimensijoje“ metu – tai ne studijinis, bet koncertinis albumas, kurio pradžioje išgirstame ne būgnus/perkusiją, bet perbraukimą per fortepijono stygas, ir tik po to atsigręžiama į perkusiją. Toks ne visai tikėtas ėjimas nestebina. Tiek Dalius, tiek Gintas mėgsta žaisti ne pagal taisykles.
Dao De Jing girdimi tiek akustiniai, tiek elektroniniai būgnai bei perkusija. Kartkartėmis Dalius ir Gintas žaidžia subtiliai, leisdami įsigilinti į vieną mažytį garselį, kartais padidina apsukas ir sukelia energingesnius pasažus. Albume nėra vien tik aiškių ritmikų ar vien tik intuityvaus bei abstraktaus žaidimo perkusinėmis formomis. Įraše bandoma suderinti šiuos abu polius. Nepaisant to, Dao De Jing turinys atrodo artimesnis amorfiškiems Ginto soliniams įrašams nei grūvu pasižyminčiai Daliaus kūrybai.
Dao De Jing mušamųjų instrumentų gerbėjams suteiks malonių akimirkų, ypač mėgstantiems būgnininkus Andrew Cyrille‘ą ar Milfordą Gravesą. Tačiau, vertinant iš šiandieninių pasaulinių būgnų/perkusijos tendencijų, Ginto ir Daliaus duetas nepasiūlys inovatyvaus žvilgsnio į instrumentą ir iššūkio tokiems būgnų/perkusijos filosofams kaip Eli Keszleris, Chrsitianas Lillingeris ar Gabrielis Ferrandin nemes.
Mindaugas Stumbras − Among the Pines
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Itin šiltą, svajingą ir palankiai muzikos gerbėjų sutiktą albumą Inspirations 2021 m. išleidęs gitaristas Mindaugas Stumbras pristatė naują opusą – Among the Pines. Iškart reikia pastebėti, kad pastarajame albume M. Stumbras surinko naują muzikantų sąstatą (iš Inspirations sesijos liko tik kontrabosininkas Denisas Murašovas) ir esmingai pakoregavo instrumentuotę. Among The Pines girdime Haroldo Parulio klarnetą, Andriaus Rekašiaus marimbą ir Jogailos Ivašausko džembes.
Kalbant apie M. Stumbrą, dažnai minimos analogijos su Billu Friseliu, Patu Metheny ir skandinaviško džiazo mokykla. Among The Pines kiek koreguoja ligšiolinę šio gitaristo kryptį ir įneša labai ryškų world muzikos prieskonį. Kompozicijose susidomėjimas world muzika Mindaugas atskleidžia ne tik per ūdo, marimbų ar džembių inkorporavimą, bet ir per dermes bei ritmus. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Mindaugo ir jo kolegų muzikavime ryškiai skleidžiasi Lotynų Amerikos/Karibų/Artimųjų Rytų tradicijos. Galima sakyti, kad nuo P. Metheny, B. Friselio ir Skandinavijos Mindaugas dreifuoja link Ibrahimo Maaloufo, Edgaro Knechto ar trio „Mammal Hands“ estetikos, tad muzikologų kartotekose galėtų atsidurti etnodžiazo lentynėlėje.
Among The Pines – kitoks nei Inspirations ar juolab Our Kingdom EP, tačiau ryškios, pernelyg nesofistikuotos ir lyriškos melodijos, atmosferiškumas ir europietiškos bei JAV džiazo mokyklos sinkretizmas išlieka, todėl atpažinti, jog girdime Mindaugo kūrybą, galima. Žvelgiant subjektyviai, galima ieškoti kabliukų: daugiau laisvesnių, avangardiškesnių proveržių nepamaišytų, tačiau vertinant objektyviau, Among the Pines – labai profesionalus ir kokybiškas albumas, tad kabinėtis nėra prie ko. Kita vertus, fundamentalių lūžių žanro rėmuose jis neatneša.
Requiem – Karas ir Taika
Spotify / Apple Music / Deezer / Youtube / Pakartot.lt
1990-ųjų pabaigoje – 2000-ųjų pradžioje „Requiem“ buvo itin ryškus reiškinys Lietuvos scenoje. Turbūt tik labai gūdžiame vienkiemyje gyvenęs lietuvis nežinojo šių ukmergiškių hito „Aš nupirksiu tau namą“. Vėliau viskas aprimo, grupės siela Tomas Krivickas išvyko į užsienį ir atrodė, kad „Requiem“ į aktyvų muzikinį gyvenimą nebesugrįš. Bet 2022 m. šaikelė susibėgo ir ne tik ėmė aktyviai koncertuoti, bet ir albumą įrašė. Kaip žinia, tokie sugrįžimai visuomet turi gerą arba blogą rezultatą, vidurio nebūna.
Pradėkime nuo to, kas yra gerai. Pirmoje vietoje – Lauros Rakauskaitės vokalas. Jos prisijungimas prie „Requiem“ neabejotinai pagyvino grupės skambesį ir įnešė solidumo bei profesionalumo. Taip pat puikiai suskamba naujam gyvenimui prikelti gabalai iš ankstyvesnių grupės metų: galvoje turiu kūrinius „Vienas – paskutinis“ ir „Pradiuseris“, kurie kartu su Alinos Orlovos kūrinio „Mėnulis“ koveriu yra „Karo ir Taikos“ perliukai. Bet šioje vietoje ir baigiasi gerųjų dalykų sąrašas.
Sugrįžimą apkartina likusi albumo dalis. Bliuzrokio manieroje sukaltas titulinis gabalas „Karas ir Taika“, klišinė baladė „Partizanai“, „ZZ Top“ ir Gyčio Paškevičiaus miksą primenantis kūrinys „Žmogus“. Ech, viskas taip trivialu ir nuspėjama. Tik kūrinys „Lietuva (feat. Pijus Opera)“ suskamba įdomiau. Jame daugiau to rekvemiško valiūkiškumo, nors roko ir repo simbiozė taip pat esti sena kaip pasaulis. Be to, ausų nepaglosto standartiniai instrumentų tembrai – pvz. nėra bandoma ieškoti savitesnio gitaros skambesio, o tiesiog grojama ganėtinai prėsku fuzz/distortion efektu.
„Karas ir Taika“ savyje talpina porą senų „Requiem“ gabalų, eilę patriotinių dainų, keletą baladžių apie jausmus ir minėtą A. Orlovos koveriuką. Atrodo, kad neturint jokios aiškios koncepcijos į vieną vietą buvo bandoma sugrūsti tai, kas ilgai buvo nerealizuota. Senųjų „Requiem“ linijos tęsimas, kuris būtų visai džiuginantis, paskęsta naujo, lyriško/patriotiško grupės veido paieškose, bet šios paieškos duoda labai vidutinišką rezultatą.
Skandalingos grupės etiketę kadaise nešioję „Requiem“ šio epiteto po pastarojo albumo tikrai nebeturės. Ir tai nieko tokio. Kur kas labiau neramina tai, kad kelias, kuriuo pasuko Tomas Krivickas ir jo bičiuliai, šių dienų muzikos kontekste nebeatrodo patrauklus. Veikiau ganėtinai primityvus, ypač tas nukrypimas į patriotines temas, kurioms perteikti visuomet galima paieškoti įdomesnių būdų bei formų nei dainuoti poetų eiles fuzuotų gitarų fone.
Girnų Giesmės – PJŪTIS
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Tai jau antrasis Lauryno Jukonio, vieno pagrindinių nekonvencinės elektronikos scenos Lietuvoje ramsčių, albumas 2022 m. Praėjusių metų pradžioje pasirodė jo projekto „Nulis:s:s:s“ darbas Lydis, apie kurį jau esu rašęs, o besibaigiant metams prožektorių šviesos pakrypo link industrinės ir tamsesnio ambiento projekto „Girnų Giesmės“ įrašo PJŪTIS.
Per visą gyvavimo laikotarpį nuo pat 1996 m. „Girnų Giesmės“ nebuvo monotoniškas, vienos stilistinės krypties projektas. Nuo ypatingai žanriškai margų ir kilpiškų Kerų iki tamsių, kapotų industrial garsų pripildytų S:s:s:s ir Procesų ar drone‘iškų Sau Kraštas ir Sėjos leidinių. Keliaudamas tarp skirtingų žanrinių laukų, L. Jukonis niekuomet neatsitraukė nuo eksperimentinės/nekonvencinės elektronikos.
PJŪTIS pasižymi pakankamai minimalistišku, steriliu garsynu, kuris ypač atsiskleidžia leidinį lyginant su ankstyvąją projekto kūryba. Albume kompozicijos renčiamos pasitelkiant statiškas, repetityvias ritmines struktūras, prie kurių prilipdomi papildomi sluoksniai. Albumas tarsi seka 2001-2005 m. projekto skambesio pėdsakais, tačiau yra mažiau darkambientiškas ir ne toks drone‘iškas kaip Sau Kraštas ar Sėja eros kūryba. Atrodo, kad „Nulis:s:s:s“, gimęs iš „Girnų Giesmių“, grįžta į ištakas, todėl PJŪTĮ skambesio prasme galima sieti su Lydžio tąsa.
Pradėjus klausyti, gali pasirodyti, kad naujasis „Girnų Giesmių“ darbas šiek tiek balansuoja ant monotonijos ribos, tačiau eigoje L. Jukonis talentingai išnaudoja kitus garso atributus – tembrą, aukščius, efektus ir kt., – kurie priverčia suklusti ir leistis būti sutrintam girnų.
Andrius Šiurys – aidinčios miego tekstūros
Bandcamp / Spotify / Deezer / Pakartot.lt
Pastaruoju metu jaunieji kompozitoriai tampa vis labiau matomi bendrame Lietuvos muzikos paveiksle. Andrius Arutiunian, Dominykas Digimas, Juta Pranulytė, Julius Anglinskas, Kristupas Bubnelis. Tai tik keletas kūrėjų, kurių kūriniai vis dažniau skamba koncertų salėse, pelno apdovanojimus įvairiuose konkursuose ir yra įamžinami fizinėse laikmenose. Jiems į kompaniją taip pat puikiai tinka Andrius Šiurys – tarp šiuolaikinės akademinės, elektroakustinės ir teatro muzikos nardantis jaunosios kartos kompozitorius, pristatęs debiutinį savo kūrybos albumą aidinčios miego tekstūros.
Albume girdime ypač daugiabriaunį muzikinį darinį. Jame apčiuopiami Naujosios Vienos mokyklos atstovų, pavyzdžiui, Antono Weberno, prisilietimai, elektroakustiniai kompoziciniai elementai, minimalizmo mokyklos bruožai ar net etninės ar džiazo muzikos intarpai. Spektras platus, tačiau gerai suvaldytas ir užtikrinantis labai vizualią bei emocingą kelionę garsu, kuri vietomis tarytum bando kėsintis ir į radijo teatro nišą.
aidinčios miego tekstūros pasižymi ryškia emocine dinamika. Tai akivaizdžiai atsiskleidžia albumo pradžioje, kai po „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“ kūrinio, kuriame girdime pilamo gėrimo ar skrebinamo pieštuko garsus, neilgai trukus peršokama į ganėtinai baugią, siaubo filmams būdinga atmosfera pasižyminčią kompoziciją „Iš ketvirtosios dimensijos“. Klausanti A. Šiurio albumo, nuobodu tikrai nebus, juolab, kad išnaudojamas itin platus instrumentų arsenalas – klarnetas, saksofonas, didžeridu, akordeonas, arfa. Be to, ypač daug dėmesio skiriama elektronikai, balsui ir tekstams (Henriko Radausko, Šatrijos Raganos, Antano Škėmos ir kitų).
aidinčios miego tekstūros – labai vizualus ir sapniškas įrašas, atskleidžiantis siurrealizmo, arba kaip kai kas sako – šiurrealizmo, – ar net dadaizmo koncepcijų įtaką muzikai. Šis darbas – tai įsimintinas dar vienas jauno kompozitoriaus kūrybos įprasminimas. Beje, savo „Facebook“ paskyroje A. Šiurys reguliariai trumpai aprašo kiekvienos albumo kompozicijos atsiradimo istoriją. Verta paskaitinėti, nes tai atvers papildomus interpretacijos sluoksnius ir taip daugiasluoksniame albume.
lazy diamond's underground – Stone Poetry
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Ankstesnėje apžvalgoje pristatyto A. Šiurio ir vokalistės/perkusininkės Paulinos Simutytės duetas „lazy diamond's underground“ gyvuoja jau ne vienerius metus, tačiau tūnojo šiokiame tokiame šešėlyje. Vis tik tiek Andrius, tiek Paulina turi nemažai kitų veiklų, tad pagaliau susikoncentruoti jųdviejų bendram darbui nebuvo taip paprasta. Bet galų gale „lazy diamond's underground“ ne tik suaktyvino koncertinę veiklą, bet ir įrašė albumą.
Debiutinis dueto darbas Stone Poetry dvelkia triphopu, downtempo, ambientu ir išsyk primena apie tokius vardus kaip „Massive Attack“, Jonas Hasselis, Nilsas Peteris Molvaeris ir panašiai. Be to, juntama kito projekto „Delasferos“, kuriame groja ir Andrius, ir Paulina, skambesio ir atmosferos persidavimas. Tačiau tai toli gražu ne viskas. Iš už klampių, atmosferiškų elektroninių vilnių retsykiais išnyra ir mažiau tikėtų svečių, tokių kaip regio manieroje atliktas kūrinys „Dapi Seeds“.
„lazy diamond‘s underground“ muzika galėtų puikiai gyvuoti be vokalo. Tai tokio tipo muzika, kuriai lyrika nebūtina, o prasmes gali kiekvienas susikurti pats. Tačiau Paulinos balsas kūriniuose neatrodo kaip perteklinis atributas. Priešingai – jis esmingai paįvairina albumo nuotaiką, vietomis įnešdamas melancholijos, o vietomis, ypač kuomet repuojama, netgi šiokio tokio žaismingumo.
Klausantis šio dueto smegenys sugeneruoja nemažai paralelių su jau gyvuojančiais ar praeityje gyvavusiais kūrėjais ar grupėmis. Būtent tai ir neduoda ramybės. Viskas, regis, kokybiška, gražu, bet jausmas, jog visa tai jau teko girdėti, sumažina išliekamąją įrašo vertę.
Vilkduja – REBUS EP
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Apie Povilą Vaitkevičių ir jo ilgametį projektą „Vilkduja“ tuščiai aušinti burnos neverta. Kas žino, tas vertina, o kas ne – laikas susizgribti ir pažinti šį ne visai paklusnų neo-folko, industrialo, ambiento ir dar bala žino kokių žanrų mišrūną.
„Vilkduja“ visuomet pasižymėjo vidutinio tempo kūriniais, kuriuose nuolat girdėdavome paties Povilo įdainuotus abstraktokus bei žodyno prasme išskirtinai turtingus tekstus. O muzikine prasme projektas niekuomet nevirto muzikos pagal atkaltą formulę štampuojančiu konvejeriu. Povilas vis bandydavo tai priartėti prie lo-fi, tai nutolti; tai drėbtelėti šį tą piktesnio, tai šį tą svajingesnio. Žvilgtelėjus į jo kūrybą nuo 2017 m., tai ypač akivaizdu. Agresyvų ir purvinoką hex discotex keitė iščiūstytas, kiek Vakar Duona laikus primenantis Cosmogonia, o po to vėlei buvo sugrįžta prie lo-fi ir kiek labiau post-punk/rock detalių turinčio Purvino ir švento.
REBUS – tai viso labo keturių kūrinių EP, atskleidžiantis dar vieną „Vilkdujos“ veidą – regis labiau dreifuojantį link šokių/rave muzikos. Žinoma, šokti buvo galima ir anksčiau, bet REBUS pasižymi labai aiškiais elektroninės šokių muzikos bytais, ypač kūriniai „HAHAHA HEBO“ ir „SCOPE STROBO“. Pastarasis, atrodo, galėtų būti palankiai įvertintas netgi techno muzikos gerbėjų gretose. Be to, šokis, naujojo „Vilkdujos“ EP kontekste, yra lydimas tamsesnių štrichų. Atrodo, kad „Vilkdujos“ poetiškumas, kuris buvo ypač ryškus ankstyvuoju projekto periodu, transformuojasi į gaivališka energija besispjaudantį žvėrį, arba tiesiog į „Vilkdują“ stipriau įsismelkė kitas tamsesnis ir piktesnis Povilo projektas „Oochach“.
REBUS – tai galingas emocinis užtaisas, tikrai dar ne kartą grotuve besisuksiantis „Vilkdujos“ įrašas, kuris, nors ir nemėgstu šio žodžio, bet taško. Atrodo, Povilui kūrybinis išsikvėpimas bent jau kol kas tikrai negresia.
Monikaze – Laws of Distraction
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer
Monikazei pastaruoju metu dėmesio netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ditirambų upės teka Monikos Zenkevičiūtės link. Pamenu, kuomet pirmą kartą Monikazę išvydau 2019 m. sausį „Skylėje“, apšildant sparčiai kylančius „Algiers“. Buvo tikrai malonus atradimas. Džiugu, kad „Skylės“ sienos Monikazei jau tapo per ankštos, ir ji matuojasi kur kas didesnės sales.
Laws of Distraction toliau kelia Monikos vertę. Atėjusi iš akademinės muzikos pasaulio, ši kompozitorė labai skrupulingai ir nuosekliai audžia savo avant/baroque pop ir eksperimentinės elektronikos audeklą. Monika šiek tiek primena praeityje visai nemenką tarptautinį susidomėjimą sukėlusios Gintarės Jautakaitės atvejį, ypač jos albumą Earthless. Tik skirtingai nuo Gintarės, Monika mažiau bjorkiška, o labiau savita.
Savitumas ypač atsiskleidžia Laws of Distraction albume, kuriame Monika daug dėmesio skiria orkestrinėms dalims ir kuriame galima justi, kaip XX a. pusės akademinis minimalizmas ar avangardas susilieja su dabarties popsu, ir ne tik muzikinio konteksto lygmeniu. Monika meistriškai nardo tarp skirtingų kultūrinių plotmių ir tampa mediatoriumi tarp populiariosios ir akademinės muzikos. Belieka tikėtis, kad šis šviežio oro gūsis, vardu Monika Zenkevičiūtė, pastebimai pakrutins ne tik lietuviškos girios medžių lapus, bet ir tuos tolimesnius, esančius kiek labiau Vakaruose.
Skeldos – Niekada nesibaigiantis lingavimas
Paspaudę „Bandcamp“ nuorodą, pamatysite užrašą sold out ir tik trumpą ištrauką iš šio mini EP. Vos 27 kopijų tiražu išleisto leidinio turinys prieinamas tik jį įsigijusiems. Vieną kopiją pavyko pagriebti ir man, kas ypač nudžiugino, nes praėjusio „Skeldų“ leidinio Žiūrėjimas į mus vis paliekančią kometą, išleisto tik 18 kopijų tiražu, deja, pastverti nespėjau.
Galbūt nederėtų rašyti apie tokius leidinius, kurių išgirsti daugeliui nepavyks, tačiau „Skeldų“ atveju nuoširdžiai norisi atkreipti dėmesį į tai, ką daro už šio projekto tūnantis Vytenis Eitmanavičius. Tai yra nuostabu tiek muzikine, tiek emocine prasme. „Skeldos“ − turbūt vienas giliausiai emociškai paliečiančių muzikinių reiškinių, tai labai intymus pasibuvimas su savimi per garsą. Niekada nesibaigiantis lingavimas tik dar kartą tai patvirtina. Vytenio nedaugžodžiaujanti, bet daug pasakanti lyrika ir nuolat nesibaigiantis lingavimas pagal lėtą drone‘o žingsnelį. Įstabu.
Įstabu ir tai, kad kiekvienas „Skeldų“ leidinys – tai atskiras meno kūrinėlis, kurį savo rankomis tveria pats Vytenis bei jo mūza Inga. Galbūt neturėsite progos išgirsti pilno Niekada nesibaigiančio lingavimo įrašo, tačiau atraskite laiko susipažinti su platesniam ratui prieinamais šio projekto leidiniais, o ateityje galbūt ir jūsų kolekcijose atsiras vienas ar kitas autentiškas „Skeldų“ meno kūrinėlis, pripildysiantis jūsų namus taurumo.
migloJE - Sakmės Apie Laiką ir Erdvę (Linear Emotions 2)
Bandcamp / Spotify/ Deezer / Youtube
Pamenu, kadaise su malonumu sukdavau „Sutemų“ leiblo leistus į IDM stilistiką orientuotus rinkinius Intelligent Toys, kuriuose šalia Lietuvos kūrėjų būdavo aibė užsienio vardų. Juose Aurimo Bražiūno projektas „migloJE“ nefigūravo, tačiau tai buvo bene vienas pirmųjų mano asmeninių susidūrimų su intelligent dance music kryptimi. Vėliau pasukau kitų žanrų link, tad IDM liko nuošalyje, o „migloJE“ į ausiratį papuolė būtent 2022 m., kai pamačiau, kad „Dangus“ išleido naują šio projekto albumą Sakmės Apie Laiką ir Erdvę (Linear Emotions 2).
Prieš šį albumą leistuose įrašuose „migloJE“ eksperimentavo labiau ambient/drone rėmuose, tačiau su Sakmėmis Apie Laiką ir Erdvę (Linear Emotions 2) Aurimas Bražiūnas atsigręžia į savo pirmąją Linear Emotions dalį, sugrįždamas būtent prie IDM artimos estetikos. Daugiau nei valandą trunkantis albumas tiesiog pralekia nepastebimai. Ypatingai sklandus, malonus ausims įrašas. Daug įvairių sluoksnių, ritmų, detalių ir kitokių muzikinių bei idėjinių (albumo įkvėpimo šaltiniu tapo hinduizmo religijos ir Baltų mitologijos slėpiniai ir koncepcijos) inkliuzų. Kaip ir pridera IDM'ui, atpažįstamos minimal techno, acid house, ambient, glitch ir kitų stilių detalės, kurios susiklosto į psichodelišką kelionę.
Nežinau, kuo dabar gyvena IDM scena. Tikėtina, kad šis žanras nebėra toks populiarus kaip prieš kelis dešimtmečius, bet tokie albumai kaip Sakmės Apie Laiką ir Erdvę (Linear Emotions 2) yra puikus pavyzdys, kaip nesivaikant madų, be perdėto patoso galima išleisti muzikaliai ir konceptualiai įdomų darbą. Pasiilgusiems inteligentiškos elektronikos, ir ne tik, privalomas perklausyti albumas!
Robotic Folk – Vol. One: Artefacts of Human Civilisation in Robotic Folklore
Bandcamp / Apple Music / Deezer
Pirmoji pažintis su „Robotic Folk“ įvyko prieš daugiau nei metus, kuomet „Youtube“ algoritmai pasiūlė šviežią muzikos produkcijos studijos „Garso generatoriai“ vaizdo įrašą, kuriame įvairiapusiškas kompozitorius Jonas Jurkūnas, įsikūnijęs į „Robotic Folk“ pavidalą, ant užlūpinto fortepijoninio fragmento, pasitelkdamas ekstravagantišką „Yamaha EZ-EG“ gitarą/sintezatorių, paišė įvairius abstrakčius koliažus. Paklausiau atvipusiu žandikauliu ir supratau, jog tai, po galais, velniškai kietas dalykas. Ir tas dalykas galiausiai virto muzikos albumu – Vol. One: Artefacts of Human Civilisation in Robotic Folklore.
Idant nubrėžti bent preliminarią „Robotic Folk“ garsų kryptį, galima panaudoti eksperimentinės elektronikos terminą, bet jeigu reikėtų konkretizuoti J. Jurkūno kompozicijų stilistiką, apibūdinčiau ją savo paties sumanytu naujadaru – glitchy electro future folk. Ir toks apibrėžimas tinka tiek muzikiniu, tiek idėjiniu albumo vertinimo požiūriu. Iš muzikinės pusės juntamos Markuso Poppo, Secret Mommy ar „Autechre“ įtakos, tad kapotos bei kampuotos elektronikos tikrai netrūksta. Šalia to, vis išlenda naujai pergromuliuoti choriniai/folkloriniai intarpai (pavyzdžiui, kūrinyje „Bumbum“), atveriantys ateities folkloro perspektyvą, kuri yra vienas esminių J. Jurkūno atspirties taškų, nes albumu buvo siekiama įsivaizduoti distopinę ateitį, kurioje robotai permąsto žmogiškąjį muzikinį paveldą.
Gali atrodyti, kad Vol. One: Artefacts of Human Civilisation in Robotic Folklore – sunkiai įkandamas ir labai sofistikuotas albumas, kuriame reikia brautis per garsų makalynes, už kurių neva turi slypėti neišmatuojamo gylio prasminiai klodai. Bet šis albumas toks nėra. Tai labai geras aukso vidurio taisyklės pavyzdys, kuomet tiek muzika, tiek idėja eina koja kojon ir gali surezonuoti ne tik su hardcore‘inių eksperimentų fanų poreikiais, bet ir su tų, kuriems įprastai tokia muzika nėra pirmas pasirinkimas.