Gruodžio 7–9 dienomis Tel Avive, Izraelyje vyko tarpdisciplininis festivalis „Accidental Poems“ („Atsitiktiniai eilėraščiai“), skirtas filmininko ir poeto Jono Meko kūrybiniam palikimui. Šis pirmą kartą organizuojamas festivalis buvo bendras Lietuvos muzikos informacijos centro ir Tel Avivo Felicja Blumental muzikos centro ir bibliotekos projektas bei Lietuvos kultūros instituto organizuojamo Jono Meko šimtmečio minėjimo dalis. Projekto atsiradimą inicijavo Lietuvos kultūros atašė Izraelyje Elena Keidošiūtė, o festivalio programą kuravo dr. Guy Dubious.

Meko kino dienoraščiai laikomi avangardinio kino istorijos kalkakmeniu – menine praktika, dėl kurios septintajame dešimtmetyje jis tapo svarbia Niujorko eksperimentinio meno scenos figūra. Garsas ir muzika atliko svarbų vaidmenį jo filmuose ir jo kultūrinėje aplinkoje. Festivaliu nebuvo siekiama reprezentuoti Meko muzikinės kūrybos kaip tokios, bet norėta sukurti tam tikrą vyksmą, pasitelkiant jo paties archyvinę medžiagą bei muzikos kūrinius, kurie tiesiogiai ar tariamai yra susiję su juo.

Šio festivalio atspirties taškas – garsusis Meko posakis: „Now We Are Here“ (liet. „dabar mes esame čia“), kuriuo taip pat buvo pavadinta viena iš jo muzikos grupių. „Now We Are Here“ atspindi avangardo dvasią, kaip poetinę jėgą, randamą grėsmingame judėjime pirmyn, nežinomybės, netikėtumo link. Ne mažiau svarbus ir bendruomeniškumo aspektas, kurio Mekas siekė ir kurį išreiškia visa jo kūryba.

Pirmąją festivalio dieną, gruodžio 7 d. Rubin muziejuje pianistė, Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ meno vadovė Marta Finkelštein pristatė Lietuvos klasikinės ir šiuolaikinės muzikos panoramą, kurioje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juliaus Aglinsko, Žibuoklės Martinaitytės, Juliaus Andrejevo, Anatolijaus Šenderovo, Dominyko Digimo kompozicijos. Būtent D. Digimo kūrinys „as it came into my little attic“ buvo įkvėptas Jono Meko ir jame buvo panaudoti jo dienoraščio fragmentai. 

„Buvo labai malonu Tel Avive pristatyti lietuvišką programą, kuri ilgą laiką buvo mano pirštuose arba noruose. Dėliodama kūrinius, norėjau vesti klausytoją per tam tikrą laiko distanciją – nuo kompozicijų, parašytų XX amžiaus pradžioje, iki pastarųjų metų. Sudėliotos kompozicijos, žaizdamos su harmonijomis, cituojamais melodijų fragmentais, sekė vientisą istoriją. O man, kaip atlikėjai, buvo malonu scenoje sekti paskui šviežią ir aktualų lietuvišką fortepijoninės muzikos turinį.“ – mintimis apie pasirodymą festivalyje dalinosi pianistė M. Finkelštein.

Antrąją festivalio dieną veiksmas persikėlė į Max Liebling House – The White City centrą – Bauhauzo stiliaus modernistinį pastatą pačiame Tel Avivo centre. Ten vyko renginių serija „Temporary Soundtracks“ (liet. „Laikini garso takeliai“) – audiovizualiniai pasirodymai bei instaliacijos, sukurtos vietos menininkų specialiai šiam festivaliui pagal archyvinius Jono Meko vaizdo įrašus. Menininkai improvizacijoms naudojo tiek tradicinius instrumentus, tokius kaip kontrabosas, arfa, elektrinė gitara, ar būgnai, tiek ir įvairius garso generavimo prietaisus, eksperimentinę garso ir vaizdo deformavimo techniką. Jų sukurta garsinė atmosfera tikrai labai priminė Vilniuje vykstančius avangardinio džiazo ir eksperimentinės elektroninės muzikos renginius. Per vieną vakarą įvyko net 8 gyvi pasirodymai, kurių metu publika nuolat migravo tarp kelių pastato aukštų, taip pat įvairiuose pastato kampeliuose buvo įrengtos 4 meninės instaliacijos.

Gruodžio 9 d. festivalį uždarė Lietuvos muzikos informacijos centro vadovės Radvilės Buivydienės moderuotas pokalbis su kompozitoriumi Dominyku Digimu, kuriame buvo gilinamasi į jo muzikines praktikas ir sąsajas su Jono Meko kūryba, aptarti naujausi muzikiniai ir teatro projektai bei kūrybinės temos. Įdomu tai, kad po to vykusiose eksperimentinio kino dirbtuvėse menininkas Assar Tager sureagavo į prieš tai vykusį pokalbį su D. Digimu, jog ir jo kūryboje viskas dažniausiai sukasi apie prisiminimų ir atminties temas. Vėliau D. Digimas pakvietė į garsinį pasivaikščiojimą Tel Avivo gatvėmis, kiemais, parkais iki pat pajūrio. 

„Dalyvaujant šiame renginių cikle aplankė mintis, kad visi žmonės buvę aplinkui čia susitiko neatsitiktinai. Turbūt kai kuriems tai buvo pirmoji pažintis su Jono Meko asmenybe, kai kurie dalyviai tik dabar atrado jo darbus, o juose ir save. Visas tris dienas jautėsi glaudžios ir vienas kitą gerai pažįstančios bendruomenės šventė. Kasdien vis kitaip pažvelgdavome į santykį su aplinka, savimi, prisiminimais, į tai, kas vyksta mūsų kasdienybėje ir už jos. Šis daugiakultūrinis miestas man buvo malonus atradimas. Beje, pirmą kartą vedžiau klausymo pasivaikščiojimą užsienyje, tad pojūčiai ir patyrimai buvo stipresni nei visada.“ – įspūdžiais dalinosi D. Digimas, ne vieną kartą klausytojus kvietęs į panašius pasivaikščiojimus Lietuvoje. 

„Kai sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie Jono Meko šimtmečio programos, kiek sutrikau, nes kinas ar poezija nėra ypač dažnos LMIC kryptys. Tačiau beveik pusantrų metų brandintas projektas ne tik leido plačiau pažvelgti į kasdienes mūsų centro praktikas, bet ir surasti daug bendrų taškų su mūsų partneriais Tel Avive. Abiems organizacijoms buvo svarbu aktualizuoti ir naujai pristatyti mūsų archyvuose esančius kūrybinius išteklius, megzti naujus kontaktus tarp įvairių sričių menininkų, dalintis kūrybinėmis praktikomis ir toliau kurti. Jonas Mekas, kaip multitalentas, mums tapo ypač gilia inspiracija. Sieksime tęsti šį šiltą bendradarbiavimą, imdamiesi naujų temų ir žanrų, kurių didžiulį potencialą spėjome įžvelgti šio festivalio metu,“ – teigė LMIC vadovė R. Buivydienė. 

Projektą padėjo įgyvendinti Sebastian Mekas ir „Estate of Jonas Mekas“, leidę panaudoti retą archyvinę medžiagą festivalio programoje. Projektą papildomai finansavo Lietuvos kultūros institutas, Tel Avivo-Jafos savivaldybės meno skyrius, Lietuvos kultūros taryba bei LR Kultūros ministerija.