Kalbino Rūta Giniūnaitė

Vieną dieną programuotojas ir keramikė suėjo į bendrą kolektyvą keistu pavadinimu „Keista Bjauri Žuvis“. Trejus su puse metų repetavo, ieškojo savo garso ir, kai kompozicijos pradėjo skambėti logiškai, išėjo į viešumą bei iškart laimėjo jaunų grupių konkursą „Novus“.

Novatoriški, drąsūs, žanrų ribas laužantys ir savas taisykles lietuviškoje muzikoje kuriantys „Keista Bjauri Žuvis“ nariai Aistė Kalvelytė (būgnai) ir Julius Čepukėnas (elektronika) pasakoja, iš kokių vandenų atplaukė jų muzikinė žuvis ir kokios tolimesnės plaukimo krypties jiems norisi ieškoti.

---

Kaip keramikė ir programuotojas įkūrė grupę?

Aistė: Grojau pankroką ir ieškojau žmonių, su kuriais galėčiau groti kreivesnę muziką bei panaudoti įgūdžius, kurių nepanaudoju grodama pankroką (Aistė groja grupėje „Tureto Sindromas“ – R.G.). Klausiausi džiazo ir progresyvaus metalo, norėjau sutikti panašių žmonių. Mano tuometinis vaikinas dirbo kartu su Juliumi ir mus suvedė. Pabandėme: jamminome, improvizavome ir ieškojome, kokia turi būti mūsų muzika.

Julius: Aistė nebuvo visai nepažįstamas žmogus – buvome tame pačiame draugų rate, mus sujungė noras groti. Tai sumažino bendro muzikavimo pradžios nerimą. Džiaugiuosi, kad skyrėme laiko eksperimentavimui, paieškoms ir į sceną neišėjome žali. Reikėjo išlaukti.

Aistė: Grodami kartu, iš karto jautėmės gerai. Neramiau būna tada, kai susitinki pagroti su profesionalais ir visą repeticijų laiką mąstai, ką jie apie tave galvoja. Žinojau, kad Julius yra neprofesionalus muzikantas, tad manęs tikrai neteis, todėl nesikuklinome vienas prieš kitą ne tik dėl įgūdžių, bet ir dėl trūkumų. Pradžioje nebuvo aišku, ką mes darome. Užtruko laiko surasti savo metodą, išskirtinumą.

Kada įvyko lūžis, kai supratote, kad galite išeiti už studijos ribų?

Aistė: Kūrimo ir atmetimo procesas buvo labai ilgas, bet vienu metu tiesiog pasakiau: „Juliau, ši muzika jau neskamba kaip kompozicinis jovalas – tai jau muzika, kurią iš tiesų galime groti.“ Pasikvietėme gal 10 draugų į studiją, nedrąsiai pagrojome, ir visiems patiko. Išdrįsome debiutuoti festivalyje „Iškrovos“ ir pamatėme, kad mūsų muzika rūpi ir kitiems žmonėms.

Laimėjote „Novus“ konkursą. Ar tokie apdovanojimai yra momentinis džiaugsmas, ar turi ilgalaikę perspektyvą?

Julius: Net jei toks apdovanojimas ir būtų tik tas vienas džiaugsmo momentas, jis vis tiek labai svarbus, nes suteikia pasitikėjimo savimi ir noro judėti į priekį. Laimėjimas yra tarsi atsispyrimas skrydžiui gera kryptimi. Tai svarus dėmuo.

Aistė: Šio konkurso prizai geri. Pinigai padeda mums įrašyti pirmajį albumą, pagaliau turėsime pirmą oficialią fotosesiją. Tokie dalykai kainuoja. Po šio laimėjimo mus pakvietė į daug interviu, atsirado daugiau koncertų užklausų – žmonės mus pamatė ir išgirdo. Tikrai negalvojome, kad laimėsime, norėjome, kad mus tiesiog pastebėtų publika.

Julius: Smagu, kad galime įrašyti albumą. Bus gyvas dabartinės koncertinės programos įrašas. Turėsime ne tik garso, bet ir vaizdo formatą. Albume bus trys ilgi kūriniai, kurie trunka apie 40 minučių. Mūsų kūriniai turi gana aiškią struktūrą, tačiau yra ir nemažai improvizacinių elementų.

Aistė: Jeigu girdėsis kokia klaida – nieko baisaus, viskas yra gerai. Norisi gyvo koncerto energiją perduoti įrašu.

Kas dabar jums sunkiausia?

Julius: Sunkumų kelia vadybiniai elementai. Mūsų fokusas yra groti, bet tenka spręsti ir kitus klausimus. Žiūriu į tai kaip į dar vieną naują dalyką, kurio turiu mokytis.

Aistė: Socialinės medijos man yra visiškas peilis, o norint visuomenei pristatyti savo meną, jose tenka dirbti. Sunkiai su Julium brendame per šitą pelkę. Bet išmoksim.

Julius: Pinigų iš mūsų muzikos uždirbame kol kas nedaug – norint groti kreivai ir nestandartiškai, reikia suprasti riziką ir patiems užsiimti komunikacija. Yra grupių, kurioms labai patinka socialinių tinklų terpėje save reprezentuoti vizualiai, bet patys kol kas neturime tokio vidinio poreikio. Viskas mums yra apie muziką.

Aistė: Mūsų su Julium požiūris sutampa: groti smagiau nei į instagramus nuotraukas kelti. Bet tai reikalinga, niekur nesidėsi.

Dviejų žmonių grupės konceptas nėra naujiena, muzikos pasaulyje galima rasti daug pavyzdžių. Jūs man labai primenate amerikiečius „Battles“ – jie irgi groja būgnų ir elektroninės muzikos kombinacija. Ar visada buvo noras muzikoje būti tik dviese?

Julius: Kai esam dviese, galime sklandžiai bendrauti ir pilnai būti kūrybiniame procese. O ir muziką, kurią mes grojame, sunku įvardinti. Ji maloniai aptaki ir veikia skirtingose muzikinėse scenose, nėra vieno išreikšto stiliaus, todėl mus kviečia tiek į džiazo renginius, tiek į roko ar elektronikos sceną.

Aistė: Man anarchistinis lygybės konceptas labai patinka. Kai pradėjome groti kartu, galvojome, kad gal pasikviesime dar vieną instrumentininką, bet kuo toliau, tuo mažiau to norisi. Kai išmokome groti, supratome, kad pakanka mūsų dviejų. Manau, kad kaip grupė esame pilnai susiformavę.

Ar scenoje yra vardų, kurie jus suformavo ar įkvėpė?

Julius: Mūsų muzikinis skonis eklektiškas, bet išskirčiau „Sheep Got Waxed“.

Aistė: Man asmeniškai didelę įtaką padarė Jojo Mayeris su grupe „Nerve“. Klausiau jų gyvai ir pasvajodavau, kad ir aš galėčiau kažką panašaus sugroti – jų muzikoje daug akustikos ir elektronikos elementų. Manau, kartais ši įtaka pasijaučia mūsų kūryboje.

Būgnai – gana sudėtingas instrumentas. Ar niekada nebuvo pasidarę pernelyg sunku?

Aistė: Grojimas būgnais – iš esmės labai sunkus procesas. Kai buvau šešiolikos ir nuėjau į pirmąją būgnų pamoką, iškart supratau, kad aš jais tikrai grosiu. Didesnių pertraukų nei savaitė nedarau. Taip, būdavo momentų, kai atrodė, kad labai lėtai tobulėju, kad nėra koncertų, kad pati save nuviliu. Bet mesti niekada nenorėjau.

Lietuvoje būgnininkių vis dar nėra tiek daug. Labai smagu jas matyti. Man atrodo, kad tada merginos ir mergaitės jaučia didesnį pasitikėjimą savimi, tarsi gauna patvirtinimą, kad galima užsiimti kuo tik nori.

Aistė: Man irgi labai smagu matyti moteris, grojančias būgnais, nes tai vis dar yra stereotipo sulaužymas. Mano mokytojas Arkadijus Gotesmanas per pamokas pabrėždavo, jog grojant reikia atpalaiduoti rankas – grojant būgnais nereikia jėgos. Įsitikinimas, kad reikia iš raumenų šį instrumentą lupti, yra labai blogas.

Dabar jau esate sugroję nemažame kiekyje erdvių. Ar yra scena, kurioje visada smagu pasirodyti?

Aistė: „Skylėje“. Mes ten grojame su kita mano grupe, ten esu praleidusi daug laiko repetuodama. Ten groti visada būna baisiausia, nes ateina labai daug pažįstamų. Bet, tuo pačiu, ten geriausi tūsai (juokiasi).

Julius: Visada smagu groti nestandartinėse erdvėse. Neseniai grojome Kauno apskrities viešosios bibliotekos kiemelyje. Kažkada juokavome, kad Žuviai reikėtų pagroti ir Jūrų muziejuje. Manau, kad esame mažesnių erdvių grupė. Mūsų grojimas yra apie bendravimą su vienas kitu, todėl tam reikia kamerinės aplinkos, ne stadiono, nors smagu pagroti ir didelėse scenose, didelei miniai žmonių. Smagiausia būna tada, kai galime stovėti vienas priešais kitą ir jausti kontaktą.

Niekada nesigailėjote dėl savo pavadinimo pasirinkimo?

Julius: Pavadinimą turime dar labai neilgai, jis atsirado visiškai iš oro. Kol kas labai smagu turėti būtent tokį, tik galvojame, kaip reikėtų vadintis užsienyje. Gal reikės naudoti anglišką pavadinimą – „Weird Ugly Fish“. Laužyti liežuvį, kai nemoki lietuvių kalbos, irgi nesmagu. Bet šis pavadinimas neblogai atspindi tai, ką mes veikiame, ką grojame ir kas vyksta mūsų grupėje. Net maloniai smagu, kad tas pavadinimas keistas. Jis tikrai tinka šiam jovalui, kurį darome.

Koks artimiausias Žuvies tikslas?

Aistė: Įsirašėme albumą. Bandysime judėti į užsienį, showcase’us. Suformavome naujų kūrinių – kadangi visos mūsų kompozicijos labai ilgos, visada norisi kažko naujo ir šviežio.

Julius: Po smagios vasaros turime daugiau laiko ir norime dairytis, į kokius muzikinius vandenis dar gali plaukti „Keista Bjauri Žuvis“.

Aistė: Man atrodo, kad mes jau varome neblogai, bet tai – pati pradžia. Aš, tiek asmeniškai savo grojime, tiek grupėje, matau, ką galima tobulinti. Atrodo, nėra konkretaus vieno tikslo, kurį pasiekę nenorėsime dar, nes visada norisi judėti į priekį, džiaugtis procesu, užsidirbti iš muzikos, sugroti už Lietuvos ribų, turėti įrašą vinilo formatu. Kiekvieną dieną brėžiame vis daugiau tikslų, bet svarbiausia, kad kasdien jaučiamės vis patogiau vienas su kitu. Žinoma, norėčiau sugebėti gyventi iš meno, kad nereikėtų pabusti su nerimu dėl finansų – nėra svarbu, kuris iš mano kuriamų dalykų – keramika ar muzika – veiks labiau.

Julius: Norėtųsi, kad darbai ir gyvenimas suteiktų erdvės groti. Darbai, kasdienybė, santykiai užima laiko, bet reikia rasti vietos muzikai.