2022-ųjų III-ojo ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2022 m. lapkričio 28 d.
Vitalijus Gailius
Už lango – paskutines dienas skaičiuojantis lapkritis, vadinasi trečiasis 2022-ųjų ketvirtis baigėsi jau prieš beveik du mėnesius. Ir tik dabar pasirodo šiokia tokia tradicija tapusi metų ketvirčio albumų apžvalga? Deja, bet taip jau kartkartėmis nutinka, jog laikas tampa ne pačiu geriausiu sąjungininku. Tačiau, kaip kadaise savo veikale „Ab urbe condita“ rašė romėnų istorikas Titas Livijus, potius sero quam nunquam, t.y. geriau vėliau nei niekada. Taigi, galų gale muzikiniai potyriai sugulė ant virtualaus popieriaus lapo, ir nenorėdamas toliau gaišinti laiko pasiteisinimams dėl užtemptos gumos, tiesiog kviečiu skaityti ir klausyti, nes ką gi daugiau beveikti šiais tamsiais lapkričio ir priešaky dar laukiančių tamsių mėnesių vakarais.
Arklio Galia – Priešmirtinis gyvenimas ir Gedulingi pietūs
Priešmirtinis gyvenimas: Bandcamp / Spotify / YouTube / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Gedulingi pietūs EP: Bandcamp / Spotify / YouTube / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Pernai „M.A.M.A“ apdovanojimuose tarp metų alternatyvos nominantų atsidūrė ir „Arklio Galia“. Kas galėjo pagalvoti, kad šis vokalinis-instrumentinis ansamblis, kuriam šiaip jau net ir alternatyvos terminas esti per ankštas, atsidurs su popso pasauliu siejamuose apdovanojimuose. Svaiginantis karjeros šuolis! Bet „Arklio galia“ po tokio dėmesio antplūdžio žvaigždžių liga nesusirgo, savo skambesio bei pasaulėžiūros keisti nepradėjo. Atvirkščiai – kūrybiniai klodai plačiai prasivėrė, ir šis visiškai nekomercinis scenos ristūnas į sceną įjojo su dviem naujais albumais – Priešmirtinis gyvenimas ir Gedulingi pietūs.
2017 m. „Arklio Galia“ apdainavo ilgą, ploną ir pilką Antakalnio mikrorajoną, bet šįmet kolektyvas įžengė gilyn į egzistencializmo lauką ir Priešmirtiniame gyvenime kontempliavo mūsiškąją žemišką kelionę, kuri prasideda gimimu, o baigiasi akistata su šv. Petru. Tarp šių dviejų stotelių dar įsiterpia užknisanti mokykla, paaugliški maištai, fainų žmogeliukų prifarširuotas univeras, emigracija, kalėjimas ir t.t. Atrodo liūdna, slogu, gal net kiek nihilistiška, tačiau „Arklio Galia“ į visą tai pažvelgia su milžiniška doze ironijos, todėl klausantis pasidaro net labai linksma. Be to, muzikinė Priešmirtinio gyvenimo pusė – puiki! Pademonstravę kokybinį šuolį su albumu Antakalnis, grupė sulig kiekvienu naujų įrašu skamba vis solidžiau ir įdomiau.
Priešmirtinis gyvenimas – tai meistriškiausias grupės albumas iki šiol. Jame išgirsite ne tik Lietuvos himno ar „Rondo“ kūrinio „Tėvynė dainų“ fragmentus, bet ir antai krautrokinėje manieroje sugrotą kūrinį „Vokietija“, 90-ųjų klišėmis aromatizuotą „Tai tik 90-ųjų hitas“ ar už širdies griebiančią bei Dainuojančios revoliucijos laikus menančią baladę „Slipknotai ir Kornai“. Kūrinių tekstuose galima ieškoti užuominų į „Hiperbolę“, „Foje“ ar „Naktines personas“. Nuo tokios galybės parafrazių bei intertekstų smegenyse ima sproginėti neuronų tinklai! Priešmirtinis gyvenimas – tikras gardėsis muzikinių rebusų fanams.
O apie ką Gedulingi pietūs? Tai dviejų ilgų gabalų albumas, kuriame „Arklio Galia“ suskamba gerokai kitaip. Čia galima rasti paralelių su ankstyvąja grupės kūryba, pvz. su filosofiškuoju Viskas yra gerai, bet kodėl?, tačiau Gedulingi pietūs kur kas abstraktesni bei primena krautroko klasikų „CAN“ ar „Faust“ braižą, pasižymėjusį improvizacijų ir laukinių jamų gausa.
Pakasynoms skirtame opuse „Arklio Galia“ išlaisvina eksperimentinio/improvizacinio roko dvasią. Du, bemaž po 15 min. trunkantys kūriniai, virsta tarsi vientisu arkliogališku rožančiaus giedojimu, kuriame rimtį retsykiais sudrumsčia Danieliaus baritono papsėjimai, besimaišantys su papiktintomis gitaromis, ironiški tekstai ir t.t. Kažkokios siurrealistiškos velionio palydos! Beje, šis albumas verčia prisiminti „Sonic Youth“ leidinių seriją SYR, kurioje kultiniai niujorkiečiai leisdavo savo dar labiau nei įprastai eksperimentiškus įrašus. Susidaro įspūdis, kad ir „Arklio Galia“ bando daryti kažką panašaus. Gedulingi pietūs atskleidė dar vieną šio kolektyvo veidą, ir jei ne sasyskos su bulvių koše, atrodytų, kad klausai ne „Arklio Galios“, o dar negirdėtos, kietai varančios avangardinio roko grupės.
Du labai skirtingi, bet labai geri leidiniai per vieną sezoną? Ne visiems įkandama užduotis, bet „Arklio Galia“ su tuo susitvarkė puikiai. Kai aplinkui visi kalba apie recesiją ir stebi krintančias akcijų biržas, atrodo, kad geriausia investicija šiuo metu yra „Arklio Galia“. Jų vertės kreivė juda tik aukštyn!
Hein Westgaard & Aurelijus Užameckis – DUO!
Aurelijus Užameckis tampa ne tik vienu įdomiausių, bet ir produktyviausių jaunosios kartos džiazo/improvizacinės muzikos scenos kūrėjų. Vien šįmet galėjome girdėti jo tampomas kontraboso stygas antrajame „Džiazlaifų“ bei debiutiniuose „The Young Emmigrants“ ir slovakų vokalistės Sisa Feher albumuose. Bet Aurelijus tempo nemažina – III-ąjį metų ketvirtį pristatė koncertinį savo ir norvegų gitaristo Heino Westgaard dueto įrašą.
Griežtais kontraboso stryko motyvais prasidedantis albumas patikrina klausytojo budrumą, tačiau netrukus tampa pakankamai nuosaikiu dviejų muzikantų dialogu. Šiame dialoge girdime, kaip ritmingas, konkrečias frazes atkartojantis kontrabosas užmezga turiningą pokalbį su laisviau struktūruota gitaros linija. Eigoje Aurelijus ir Heino keičiasi rolėmis: tiek vienas, tiek kitas pabando perimti pasakojimo kontrolę, pateikti savo argumentus, tačiau jųdviejų muzikinis dialogas išlaiko pagarbą vienas kitam.
Nors neretai tokie improvizuoti duetai išties būna chaotiški, agresyvesnės manieros ir primena veikiau išmėtytas audinio skepetėles nei vientisą audeklą, DUO! toli gražu nėra griežtas, atonalus free džiazas. Vis dėlto, Aurelijus ir Heino pasirenka labiau svajingą, bereikalingomis frazėmis neperkrautą pasakojimą. Tačiau neapsigaukite. Albumas nėra prėskas ar nuobodus. Vien ko vertas pirmoje kasetės pusėje (taip, albumas išleistas tik kasetės ir skaitmeniniu formatais) ties 6 minute pasigirstantis pakankamai grubus kūrinio nukirtimas, po kurio pereinama į abstraktų žaidimą kontraboso korpusu, o gitaros stygos imamos gnaibyti. Antai B pusėje pabaigoje, gerąja to žodžio prasme, iš vėžių išmuša, itin saldi, ne kiek popsiška melodija.
Aurelijaus ir Heino albumas trunka tik 23 minutes. Ir tai didžiausias jo trūkumas. Tokio puikiai vienas kitą jaučiančio, subtilaus ir nenuobodaus dueto klausytis norėtųsi kiek ilgiau. DUO! ypač pradžiugins kontrabosininko Barre Phillipso ir gitaristo Billo Occuro skambesio mėgėjus.
Oswald / Wärnheim / Užameckis / Forchhammer – The Game
Šis leidinys dar kartą pagrindžia prie ankstesnio albumo apžvalgos išsakytą mintį apie Aurelijaus produktyvumą. 2022-ieji gali būti drąsiai skelbtini Aurelijaus metais. Atrodo, kad po žeme slypėję kūrybiniai šaltiniai prasiveržė it koks geizeris.
The Game apjungė ne tik Aurelijų, bet ir šveicarų pianistę Margaux Oswald, švedų alto saksofonininką Marcusą Wärnheimą ir danų būgnininką Simoną Forchhammerį. Šis kvartetas bando lukštenti laisvojo džiazo riešutėlius, bet ne amerikietiškuosius Ornette Colemano ar Alberto Aylerio, o veikiau europietiškojo – to, kuris kur kas glaudžiau susijęs su akademinės muzikos lauku. Nesistebėkite šiame albume išgirdę, pavyzdžiui, Iannio Xenakio kūryboje randamų bruožų. Vis tik savo raiška šis kvartetas labiausiai primena beprotiškus Nyderlandų džiazo korifėjų – Mishos Mengelbergo ir Hano Benninko bei „ICP Orchestra“ – žaidimus.
Šio tarptautinio kvarteto muzika nėra lengvai suprantama. Bent jau man nepavyko nustatyti jungties tarp atskirų albumo dalių, pilnavertiškai albumo suvokti kaip visumos. Daugiau nei pusė albume esančių kūrinių pasižymi ne tik dideliais kontrastais, bet ir labai trumpomis trukmėmis – nuo 44 sek. iki 2 min. 18 sek., būtent tai ir apsunkina įsijautimą į medžiagą. Kita vertus, džiugina šio albumo nenuspėjamumas ir provokatyvumas. Pavyzdžiui, kūrinys „Perkūnas“ labiau primena field recordingą, o ne instrumentais atliktą kūrinį, ir garso prasme atrodo neturi nieko bendra su perkūnu. Čia, matyt, yra specialus triukas, skirtas sumėtyti pėdas bei paprovokuoti klausytojus. O štai „L'ntermède Traumatique“ atsigręžia į klasikinės muzikos lauką, bet yra baisiai grubiai nutraukiamas. Galbūt muzikantų sumanymas toks ir buvo – įtraukti klausytoją į žaidimą, kuriame taisyklės egzistuoja tik tam, kad jų nepaisytum. Jei taip, tuomet The Game savo funkciją atliko.
NOJO AIRLINES – NOJO AIRLINES
Tie, kurie skaito mano apžvalgas, tikrai ne kartą yra girdėję apie perkusininką Dalių Naujokaitį, spirgantį nuo beprotiškiausių idėjų ir, kas svarbiausia, jas realizuojantį. NOJO AIRLINES – vienas tokių beprotiškų projektų, apjungiančių net 48 žmones iš Niujorko, Neapolio, Berlyno ir Lietuvos. Norvegų būgnininko Paalo Nilsseno-Love‘o ansamblis „Extra Large Unit“ su viso labo 27 nariais kukliai rymo kamputyje.
Daliaus ultra mega grand kolektyvas per 31 minutę trunkančią kompoziciją pažeria tokį galingą garsų ir idėjų koncentratą, jog ima atrodyti, kad išnaršei visą žemės rutulį skersai išilgai, pakeliui aplankydamas niekada nemiegančias milijoninių megapolių gatves, atokiausiai įsikūrusias gentis, bet galų gale sugrįžai į savąją gimtinę. Pabrėžtinai tirštas ir beprotiškas darbas!
Kur kas lengviau būtų išvardinti tai, ko šiame albume nėra, nei tai, kas jame girdėti. NOJO AIRLINES kupinas šamaniškų paties Daliaus murmėjimų ar jo mamos pasakojimų, italų, prancūzų, lietuvių ir kitomis kalbomis atliekamų tekstų (pvz. Giordano Bruno ar Wiljamo Šekspyro), sutartinių, džiazo, roko, Jono Meko mintijimų ir dar bala žino ko. Atrodo, kad girdime penkiagubai paturbintą Daliaus ir jo bičiulių kadaise sumanytą ir albume įamžintą projektą „Rasa Rasa“.
NOJO AIRLINES suteikia progą suvokti muziką visais trimis prancūzų kompozitoriaus Michelio Chiono įvardintais garso pažinimo būdais − kauzaliniu, semantiniu ir redukuotuoju. Klausantis Daliaus ir jo bendražygių darbo galima bandyti atpažinti garso šaltinį, ieškoti prasmių ir mėgautis specifinėmis garsų savybėmis. Pasauliui pažįstamais muzikiniais terminais bandant apibrėžti tai, kas daroma NOJO AIRLINES, reikėtų pasitelkti tokius terminus kaip psichodelika, radijo pjesė, eksperimentas, džiazas, pasaulio muzika, avangardas. Nepaisant daugybės skirtingų įtakų ir begalės sluoksnių, albumas nėra nepaklausomas, priešingai – jame netrūksta labai pagavių melodijų ar hipnotizuojančių motyvų, kurie gali užkabinti ne tik prie keistenybių pratusias ausis. NOJO AIRLINES nutapė pribloškiančią didelio formato muzikinę drobę, į kurią dirstelėjus, kiekvienąkart išnirs vis naujos detalės.
Bekele – Bekele
Kas, po galais, toji „Bekele“? Ar tai įnagininko linksniu parašytas žodis bekelė ir už jo pasislėpęs 4x4 visureigius garbinančių muzikantų ansamblis? O gal vieno žinomiausių pasaulio bėgikų etiopo Kenenisa Bekele fanų suburtas kolektyvas? Ne. „Bekele“ – tai improvizacinės elektronikos duetas iš Kauno, kuriame savo keistas garsines idėjas gvildena puikiai visiems žinomas scenos nonkomformistas bei provokatorius Armantas Gečiauskas, dar žinomas Arma Agharta pseudonimu, ir multiinstrumentalistas, kompozitorius, improvizatorius, džiazmenas Arnas Mikalkėnas.
Pirmą kartą apie save šis duetas užsiminė praėjusiais metais, rinkinyje KAUNAS ASORTI vol. 1, kuriame tarp kitų Kauno muzikos kūrėjų buvo įtrauktas ir „Bekele“ kūrinys „Ristute“. Trumpas, gana šaltu ir intensyviu bytu pasižymėjęs kūrinukas skambėjo intriguojančiai ir net ne visai būdingai Arno bei Armanto kūrybai.
Su debiutine kasete, „Bekele“ grįžta prie kur kas labiau eksperimentinio būvio. Arnas šiame duete atsigręžia į savo „Sculdubuldu“ periodą, t.y. elektroakustines kompozicijas, ir kartu su Arma kuria abstrakčių garsų mišką, kuriame dominuoja elektroniniais instrumentais išgauti garsai, retsykiais pramiežti akustiniais perkusiniais ar vokaliniais inkliuzas.
Debiutinį įrašą sudaro 4 kompozicijos. Jų skambesys ganėtinai nenušlifuotas, kaip sakytų anglosaksai – raw, tačiau jis nėra kiaurai persmelktas šaižumu ar aprėdytas mandromis atonaliomis formomis. Atrodo, kad Armos chaotiškumas buvo suvaldytas Arno akademiškumo, todėl gavosi pakankamai aiškiai struktūruotas albumas, kuriame retsykiais išnyra malonių siurprizų, kad ir rytietiški motyvai antroje kūrinio „Trapi elegancija“ dalyje. Nepaisant to, kompozicijų, išskyrus „Belsk ir bus atidaryta“, dinaminės kreivės pakankamai panašios, todėl nustebimo jausmas pamažu mąžta ir darosi lengviau nuspėti, kur link viskas pasuks. Susidaro įspūdis, kad kol kas „Bekele“ yra labiau neįpareigojantis pasižaidimas nei deramai išdirbtas muzikinis darinys, bet žinant Arno ir Armos potencialą, visą tai gali išaugti į tikrai išskirtinį garsinį reiškinį.
Leonardas Pilkauskas – How Deep is Her Voice
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Leonardas Pilkauskas – po šešerių metų, praleistų Nyderlanduose, Amsterdamo ir Hagos konservatorijose, jau bene dešimtmetį reziduoja Lietuvoje ir yra tapęs svarbia mūsų šalies muzikinės scenos dalimi. 2019 m., kartu su savo suburtu kolektyvu „-Birthday- Septet“, L. Pilkauskas pristatė EP How deep is Your Saxophone. Šįmet pasirodė antroji How Deep is... dalis How Deep is Her Voice. Skirtingai nuo pirmtako, šiame albume girdime kur kas platesnį muzikantų ratą nei Leonardo suburto septeto nariai.
How Deep is Her Voice, kaip ir suponuoja pavadinimas, yra orientuotas į vokalą. Tačiau įdomu tai, kad tik pusėje kūrinių girdime vokalines partijas, kurias šiame albume atlieka Vilija Matačiūnaitė, Egidija Mačiulytė, Egle Petrošiūtė ir Gintarė Skerytė. Vokalas čia varijuoja nuo aiškiai artikuliuotų tekstų iki nežodinių džiazinių improvizacijų – sketo (angl. scat). Ir, teisingumo dėlei, reikia pastebėti, jog negrūsti vokalo į kiekvieną kūrinį buvo ypač geras sprendimas. Girdint vokalą kiekvienoje kompozicijoje, jis taptų kasdienybe, paskęstų bendrame fone, o dabar balsai išnyra ten, kur jų labiausiai reikia, ir atveria skirtingų tembrų, technikų niuansus. Be to, viename savo interviu Leonardas prasitarė, jog balsą interpretuoja plačiai ir šį terminą sieja ne tik su žmogumi, bet ir su instrumentų skleidžiamais garsais.
Albumo turinys sudarytas iš skirtingais laikotarpiais Leonardo parašytų kūrinių. Antai pirmoji kompozicija „LSD“ buvo įtraukta į 2011 m. albumą D'Pendent. Žinoma, How Deep is Her Voice ji suskamba naujai, labiau išbaigtai ir kur kas kokybiškiau, nuimant akcentus nuo gitaros solo, išryškinant pučiamuosius. Tarp tokių iš praeities kraitelės prikeltų kūrinių dar galima paminėti ir džiazo baladę „Thursday“.
L. Pilkauskas nėra vienos džiazo krypties puristas. Kaip ir ankstesniuose įrašuose, jis semiasi idėjų iš bebop‘o, funko, nu-jazzo, smooth jazzo laukų, prijungdamas tango ar folko ritmus. Beje, šiame albume jis labai skoningai peraranžavo lietuvių liaudies dainą „Eisva mudu abudu“. Panašų folkinį ėjimą yra atlikęs gitaristas Mindaugas Stumbras albume Inspirations, įtraukdamas savąją „Saulele Motule“ interpretaciją. Galima sakyti, kad Leonardas atstovauja fusion krypties džiazo mokyklą.
How Deep is Her Voice patvirtina šio saksofonininko gebėjimą kurti didesnės apimties džiazo kolektyvams, puikiai išnaudoti pučiamųjų sekciją ir polinkį į labiau mainstreaminį džiazą, kuris Lietuvoje vis dar nėra tiek ryškus. Klausant How Deep is Her Voice, tikrai norisi kelti nykščius į viršų ir sakyti – wow, tikrai puikus, vakarietiškus standartus atitinkantis albumas. Tačiau, nepaisant kokybiško albumo turinio – tiek komponavimo, tiek įrašo kokybės prasme, – atrasti vietos Vakaruose gali būti sudėtinga, nes ten fusion/mainstream lauke prikurta ir kuriama daugybė aukštos prabos darbų, tad norint išsikovoti savo vietą po saulę, reikia pateikti ši tą kitokio nei visi. Deja, How Deep is Her Voice neskamba tiek novatoriškai, jog staiga priverstų suklusti išlepusias vakariškas ausis.
Brave Noises – Meandros
Spotify / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
2021 m. sausį „Brave Noises“ atvertė naują lapą savo kūryboje ir pristatė Live EP, kuris, lyginant su debiutiniu įrašu, nudreifavo tolyn į muzikos žanrų vandenyną. Postrokas, minimalizmas, skandinaviškas džiazas – tai tik keli elementai iš drąsiųjų triukšmautojų EP. Stiprų teaserį išmetęs kolektyvas vertė su nekantrumu laukti smalsaujant, kaip skambės pilnas albumas. O laukti reikėjo vos ne dvejus metus – šių metų rugsėjo mėnesį spaudoje ir socialiniuose tinkluose pasklido žinia, kad naujasis „Brave Noises“ tvarinys Meandros jau atiduodamas klausytojų teismui.
Kompozicija „Obscurity“, kurios įžangoje girdime minimalizmo mokyklai būdingą styginių liniją, prasidedantis albumas priverčia įtempti ausis ir patraukti pirštą tolyn nuo mygtuko „stop“. Kūriniai lekia vienas po kito. Jie sukalti preciziškai, kiekviena nata apgalvota ir suskamba būtent ten, kur jos reikia. Vieniems tai bus privalumas, kitiems, matyt, ims trūkti laisvumo, kuriuo pasižymėjo debiutinis Between the Dreams. Bet visa tai skonio reikalas, kūrinių kokybės tai nė kiek nesumenkina. Priešingai – Meandros atskleidžia ambicingesnius kolektyvo siekius bei gerokai platesnę kompozicinę vaizduotę. Čia „Brave Noises“ vyrukai neapsiriboja tik savo pačių atliekamomis instrumentinėmis linijomis, bet pasitelkia styginių kvartetą, taip pat kūrinius paįvairina Jausmės Stonkutės bei choro „Duadeco“ balsais.
Į Meandros įtraukti trys iš keturių Live EP buvusių kūrinių. Jie nėra drastiškai peraranžuoti, tačiau pokyčių esama. Antai kompozicijoje „Raising drops“ Karolio Šarkaus saksas kiek santūriau naudoja vadinamuosius tono keitėjus (pitchshifterius), o tituliniame kūrinyje „Meandros“ skambėjusį džiazovą gitaros solo keičia saksofono pasirodymas. Galima atrasti daugiau naujų sprendimų, tačiau nė vienas jų puikaus bendro įspūdžio nesumažina.
Žodis meandros reiškia kilpos pavidalo upių vingius. Kuo tai siejasi su įprastu „Brave Noises“ skambesiu? Tokių kilpų, kokias daugelis yra įpratę girdėti ambientinėje muzikoje, šis kolektyvas nedemonstruoja, bet kilpiškumą galima apčiuopti idėjinėje/emocinėje albumo plotmėje. „Brave Noises“ teka savo vaga, kurioje susilieja minimalizmo mokykla, džiazas, postrokas ar net klasikinė muzika. Atrodo, kad kolektyvas nori klausytojams ištransliuoti žinutę, jog mes esame tarsi upės – nuo ištakų iki žiočių keliaujame ne tiesiais keliais, o vingiuojame, perskrosdami daugybę skirtingų žemės lopinėlių, įsileisdami dešimtis ar šimtus intakų, bet svarbiausia, tvirtai laikykimės darnos su mus supančia aplinka. Regis, būtent apie tai kalba šis drąsiųjų triukšmautojų (nors, tiesą sakant, jie jau nebe triukšmautojai, o harmonijos ir ramybės ieškotojai) albumas.
ba. – NAUTO
Bandcamp / Spotify / YouTube / Apple Music / Deezer
Su debiutiniu Rasti / Pasiklysti Lietuvos roko sceną išsprogdinęs Benas Aleksandravičius tapo esminiu vardu, formuojančiu mūsų šalies muzikines madas ir, tiesą pasakius, virto ištisos kartos dievuku, gebančiu surinkti skaitlingą minią gerbėjų, ir ne kokiame ankštokame klube, bet Vingio parke.
NAUTO skamba velniškai solidžiai. Su „NUOGU NERVU“, kuris prasideda vis užtempiamomis gitaros stygomis bei masyvia boso linija, albumas smogia stipriau nei 220 voltų įtampa iš rozetės per plikus pirštus. Pyktis, nerimas, ramybė, bjaurastis ir grožis – visa tai perskrodžia jau pirmo kūrinio metu. Tokia jausmų karuselė lydi per visą albumą. Klausytojas tarsi nuolat plėšomas į daleles, o po to vėl surenkamas. Emociškai belenkaip stiprus albumas.
Kalbėdamas apie „ba.“, niekuomet neišsisuksi nuo tekstų. Vieni abstraktų, tarsi ne visuomet prasmę turintį žongliravimą žodžiais, dievina, kiti priešingai – sako, kad f**k it. Asmeniškai esu labiau pirmosios stovyklos šalininkas. Šie lingvistiniai žaidimai įneša unikalumo. Esu patenkintas, kad Benas išlaiko tradiciją ir NAUTO toliau renčia Umberto Eco atviro kūrinio konceptą primenančias kalbines struktūras.
Tačiau didžiausias NAUTO netikėtumas – muzika. Nors nuo pat pradžių „ba.“ muzika nebuvo tipinis rokelis ir žaisdavo su instrumentų tembrais, harmonija ir kitais muzikiniais parametrais, būtent NAUTO atvėrė naują skyrių grupės skambesio metraštyje. Galima sakyti, kad postroko ar indie etiketės ima blukti, ir nematomi pirštai ima klijuoti eksperimentinio roko lipduką. Žinoma, eksperimentiškumo lygis čia nesiekia „Oxbow“ ar „Sonic Youth“, bet kūriniai sukalti tikrai išlipant iš įprastų roko muzikos kanonų, ieškant ne tik įdomių kūrinių dinaminio vystymo sprendimų, bet ir plačiai išnaudojant instrumentų tembrines savybes.
Kai visi rėkavo „ba. – p***a“ ir alpo sulig kiekvienu nauju gabalu, laikiausi nuošalyje. Klausydavau albumus, atrasdavau vieną kitą tikrai cool gabalą, bet kažko vis pritrūkdavo, kad pramuštų. Ir štai, išgirdus NAUTO pramušė! Nuo pat pirmos iki paskutinės sekundės nepaleidžiantis albumas, kuris neįeis, bet jau įėjo į Lietuvos muzikos istoriją, bei skamba šviežiai net globaliame roko muzikos kontekste.
Broken Glass 4tet – Solitude
Bandcamp / Spotify / YouTube / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
„Broken Glass 4tet“ – praėjusių metų lapkritį debiutavęs kvartetas. Tai pakankamai naujas vardas mūsų šalies muzikiniuose kuluaruose, tačiau kolektyvo nariai toli gražu nėra scenos naujokai: gitaristas Pranas Kentra, trombonininkas Jievaras Jasinskis, tūbininkas Simonas Kaupinis ir būgnininkas Domantas Razmus. Tie, kurių ausis neretai skrodžia džiazo, akademinės ar improvizacinės muzikos vėjai, šiuos muzikantus pažįsta tikrai labai gerai.
Nors debiutinio kvarteto albumo pavadinimas referuoja į vienatvę, kas tarsi įgauna melancholijos kvapą, jis nėra tapytas perdėm pilkais tonais. Veikiau priešingai – vertinant emocinę pusę, Solitude muzikos įrašų lentynoje atrastų vietos tarp kitų šviesesnio kolorito albumų.
Muzikinė Solitude paletė tikrai plati. Daugelis nesunkiai atpažins country bei bliuzo įtakas, taip pat džiazo, folko ir kitų muzikinių krypčių atributus. Toks platus žanrų laukas nė kiek stebina, nes tiek kolektyvo lyderio Prano, tiek kitų jo narių curicullum vitae primarginti įvairiausiomis muzikinėmis patirtimis – nuo Euroviziją užkariauti bandžiusių „InCulto“ iki šiuolaikinės akademinės muzikos puoselėtojų „Synaesthesis“ ansamblio.
„Broken Glass 4tet“ kompozicijos, kurių autorius yra P. Kentra, pasižymi dualizmu. Vienas kompozicinis sluoksnis yra labiau tradicinis – atsispiriama nuo bliuzinės dermės, tačiau lygiagrečiai girdime ne visai į kanoną tinkančias kitų instrumentų partijas arba palaipsninį posūkį į ne visai tradicines tradicinių dermių variacijas. Kuriamas, kad ir kaip oksimoroniškai skambėtų, darnaus disonanso pojūtis.
Kūriniui keičiant kurinį, ima atrodyti, jog Pranas kartu su kolegomis neakademiškus žanrus, tokius kaip bliuzas, džiazas ar folkas, įvelka į akademinį rūbą. Nors dalis klausytojų, tikėtina, manys priešingai – jog akademiškumas priartėja prie labiau žemiškesnių žanrų. Ir abi stovyklos bus teisios, nes Solitude ašis yra išmoningos šių dviejų stovyklų jungtuvės.
Šiose jungtuvėse ypač plačiai išnaudojamos poliritminės struktūros, kurios pavargusioms nuo banalių metrų ausims atneša neišpasakytą malonumą. Kalbant apie pavienius instrumentus, erdvės atsiskleisti kiekvieno įvairiapusiškumui paliekama apsčiai, nors avanscenoje ir atsiduria gitara. Vien ko vertas „Do'sTune“ girdimas gesinamas (muted) trombonas, priverčiantis prisiminti Charlio Chaplino juostas. Verta atkreipti dėmesį į bosinę liniją, kurią kontroliuoja ne švelniai dunksintis kontrabosas, bet kiek kitokį tembrą turinti tūbą.
Pamačius „Broken Glass 4tet“ muzikantų sąstatą, apėmė ne tik didelis smalsumas, bet ir lūkesčių kartelė pakilo labai aukštai. Norisi pasidžiaugti, kad lūkesčiai nebuvo nuvilti. Solitude – meistriškai sukomponuotas, nenuobodus ir naują požiūrį į, atrodytų jau išsemtus, žanrus siūlantis įrašas.
Šiaurės Kryptis – Dainos lapei
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer / Pakartot.lt
Ilgą laiką atrodė, kad po gilius kanjonus galvoje ir krūtinėje įrėžusio Netiekto, šiaurės krypties vėjas Borėjas daugiau niekada nebepūs. Rodėsi, kad genialus albumas liks vienatvėje. Bet kinas, kuriame aktyviai sukasi „Šiaurės Krypties“ balsas Kristijonas Vildžiūnas, prikėlė šią grupę. Kristijonas kartu su kitu ilgamečiu grupės nariu Zigmu Butaučiu prieš penkerius metus išleido albumą Ledynai, kurio kūriniai skambėjo K. Vildžiūno filme „Senekos diena“, o šiemet vėl sulig su nauja Kristijono juosta „Dainos lapei“ pūstelėjo ir šiaurys, atnešdamas to paties pavadinimo albumą.
Skirtingai nei Ledynuose, albume Dainose lapei girdime visiškai naujai sukurtus kūrinius, o ne iš anų laikų iškapstytas, naujam gyvenimui prikeltas kompozicijas. Be to, šiame albume Kristijonui bei Zigmui talkino nenuoramų trijulė „Timid Kooky“. Ar vis dar galima atpažinti, jog girdime „Šiaurės Kryptį“? Be abejonės: gerai pažįstamas Kristijono vokalas, poetiški tekstai, subtiliai melancholiškas skambesys. Kryptis išlaikyta, bet tuo pačiu ne viskas taip pat. Vietomis galima apčiuopti kur kas ryškesnį polinkį į shoegaze‘ą, įvairiapusiškesnį gitarų ar klavišų išnaudojimą. Be to, kūriniai skamba kiek sunkiau, ir dėl to, spėčiau, yra kalti būtent „Timid Kooky“ vyrukai.
Pirštais nebadant, turime ne vieną pavyzdį, kuomet XX a. paskutiniojo dešimtmečio dievukai, tęsiantys karjerą ar sumanę ją atkurti, deja, ima blankti naujosios kartos šešėlyje. Kristijono ir Zigmo atveju to pasakyti tikrai negalima. „Šiaurės Kryptis“ geba kurti įdomiai, netapti savo pačių parodija. Tam įtakos greičiausiai turi ir tai, kad tiek Zigmas, tiek Kristijonas nėra muzikos pasaulio rykliai: abu aktyviai reiškiasi kitose sferose, tad į muzikos kūrybą žvelgia ne iš darbo perspektyvos, todėl jų muzikinės kūrybos rezultatas nuoširdesnis ir tikresnis. Išties gražus, paveikus ir įsimenantis darbas. Be to, filme, kur skamba kartu su vaizdu, jis atveria papildomą prasmių sluoksnį. O ar Dainos lapei geriau už Netiekto? Objektyviai atsakyti sunku. Man Netiekto yra topų topas, tad sunku atitrūkti nuo to, kas manyje glūdi seniai ir giliai, tačiau Dainos lapei užkabino jau po pirmos perklausos ir grotuve sukosi ne kartą. Vadinasi, tai – albumas, savyje tikrai turintis cinkelio.