Miegas, tekstūros ir aidas. Pokalbis su Andriumi Šiuriu
- 2022 m. lapkričio 16 d.
Kalbino Faustina Dedūraitė
Lapkričio 16-osios vakarą „Menų spaustuvėje“ vyks debiutinio Andriaus Šiurio albumo pristatymo koncertas. Kaip teigia kompozitorius, norėtųsi, kad klausydamiesi jo muzikos, žmonės „pasidžiaugtų savo fantazija, nes klausantis muzikos įdomiausia stebėti savo vaizduotę.“ Autoriaus išsakytą mintį atliepia ir albumo pavadinimas – „aidinčios miego tekstūros“, nurodantis į klajones po fantaziją, kurias lydi abstraktūs garso, teksto bei vaizdinių kelrodžiai.
Pokalbyje A. Šiurys atskleidžia albumo, kurio kūrybinis procesas buvo pradėtas dar 2018-aisiais, brandinimo detales ir pasakoja apie žodžio, teksto ir siurrealizmo svarbą savo kūryboje.
Albumą „aidinčios miego tekstūros“ galima įsigyti Lietuvos muzikos informacijos centro internetinėje parduotuvėje www.musiclithuania.com. Albumo klausykitės šio teksto apačioje ir muzikos klausymosi platformose „Spotify" ir „Bandcamp“.
Kaip kilo idėja išleisti albumą?
Albumo idėja rutuliojosi ne vienerius metus. Besimokydamas kompozicijos, daugiau laiko skirdavau poezijos skaitymui nei kūrybai, net svarsčiau apie literatūros studijas. Mane daug kūrybiškiau nuteikdavo poetų, o ne kompozitorių kūriniai, per tekstą ieškodavau muzikalumo. Pamenu, kaip abejojau, ar teisingai pasielgiau pasirinkdamas muziką, bet muzikos inercija buvo stipresnė už mane, tad neišsukau iš šio kelio.
Pirmasis albumo kūrinys gimė jau senokai – 2018 metais. Tuometinis festivalio „Jauna muzika“ meno vadovas Martynas Bialobžeskis pasiūlė parašyti kūrinį akordeonui ir elektronikai. Paprašiau Paulinos Simutytės (pagrindinio šio albumo poetinio personažo) parašyti tekstą, kuris skambėtų comme en français, bet neturėtų konkrečios reikšmės. Taip gimė „Poulet à la broche, Cordon bleu“ balsui, akordeonui ir elektronikai. Laikui bėgant sukūriau dar kelis kūrinius, tik jau pagal lietuvių poetų tekstus. Norėjosi šiuos darbus apjungti, apibendrinti. Albume yra visokių kompozicijų – vienos galbūt klausytoją ves tiesiai ir naratyviškai, o kartais vaizdiniai šokinės kaip sapne, lyg pabudus iš miego ir užrašius.
Net ir pavadinimas „aidinčios miego tekstūros“ primena eilėraštį ar poezijos rinkinį.
„aidinčios miego tekstūros“ – trys žodžiai, iš kurių kiekvienas buvo kruopščiai atrinktas ir apgalvotas. Pirmas albumo pavadinimo variantas buvo „garso tekstūros“. Jis man pasirodė pernelyg sausas, bet padėjo pamatus galutiniam variantui. Sąvoka tekstūra man yra dvejopa – savyje talpina ir žodį tekstas, ir yra naudojama garso dizaine bei muzikologijoje, apibrėžiant tam tikras garso skambėjimo savybes. Bendresne prasme tekstūra reiškia objektų, medžiagų paviršiaus ypatybes. Toks žodžių žaismas man patiko. O šalia tekstūros norėjosi sąvokos, kuri reikštų garso skambėjimą, tačiau garsas man pasirodė per aiškus, pernelyg paprastas terminas. Po ilgų apmąstymų, pasufleravus Dainiui Gintalui, pasirinkau aidėjimą. Tai ir netiesioginė nuoroda į poetą Aidą Marčėną, dėl kurio pamilau lietuvišką poeziją. Trečiasis žodis miegas įsisuko natūraliai.
Albumas yra tarpdiscipliniškas: jame – poeto Dainiaus Gintalo, režisieriaus Žilvino Vingelio tekstai, Paulinos Simutytės grafinės partitūros piešiniai. Kaip išsivystė toks albumo formatas?
Apie Dainių Gintalą sužinojau skaitydamas jo vertimus iš prancūzų kalbos. Vėliau susipažinau ir su jo paties poezijos rinkiniais. Parašiau kelis kūrinius, įkvėptus jo tekstų, tarp kurių ir du iš šio albumo – „salto mortale“ bei „Miegantys“. O Žilvinas Vingelis man yra vienas svarbiausių žmonių visoje planetoje. Jo režisuotas spektaklis „LILA: Slaptas Demiurgo žaidimas“ mano galvoje atsuko kažkokį apsauginį vožtuvą – dabar visai kitaip žiūriu į teatrą. Kartu esame sukūrę daugybę įvairiausio formato darbų: sceninio ir audio teatro, virtualios realybės, performansų. Nebuvo abejonės, kad jis bus teatro atstovas, rašantis apie „aidinčias miego tekstūras“. Žilvinas taip pat režisuoja ir šio albumo pristatymo koncertą.
O grafinės partitūros man yra tiltas tarp asociatyvumo ir muzikalumo. Stebėdamas Paulinos Simutytės dailės darbus, regėjau multidimensinius pasaulius, mat ji naudoja specialią techniką – akrilu tapytus paveikslus apšviečia iš galo. Tai suteikia begalinės perspektyvos pojūtį, haliuciogeninę nuojautą. Pirmas kūrinys, kuriam Paulina piešė grafines partitūras, buvo „Maldos iš Nojaus arkos“, kuris užbaigia visą albumą.
Minėjai, kad Paulina Simutytė yra šio albumo poetinis personažas.
„aidinčiose miego tekstūrose“ Paulina veikia kaip pagrindinis personažas, daugumoje kūrinių įprasminantis įvairių poetų ar savo sukurtus tekstus. Jos balsas personifikuotas, kartais pasirodantis tarp kitų trijų balsų – galbūt ji kalba klausytojui, o gal klausytojas kalba Paulinos balsu. Minėtose grafinėse partitūrose savo iliustracijomis ji įkūnijo viską, kas glūdi už penklinės ribų.
„aidinčiose miego tekstūrose“ vyrauja siurrealistinės, sapno, siaubo temos, simboliniai įvaizdžiai, atmosferiškumas. Kodėl tau artimos būtent šios temos?
Man jos natūralios. Niekada savęs neklausiau, kodėl man tam tikri dalykai yra įdomūs. Dauguma menininkų yra arba abstrakcionistai, arba konceptualistai. Aš nesu racionalaus meno mėgėjas, labiau linkstu prie abstrakcijos. Esu už emocinį meną, nesitikiu struktūrose atrasti muzikos paslaptį. Mane ir vizualiajame mene labiau traukia abstrakcija ir siurrealistiniai paveikslai bei filmai, kuriuos žiūrėdamas vėl ir vėl esu vis kitaip paveikiamas.
Kas yra ta muzikos paslaptis?
Galbūt intuicija, blykstelėjimas, atsirandantis iš skirtingų patirčių. Žinoma, mano kūryboje yra ir racionalumo – atsispindi akustikos mokslo ir garso dizaino žinios. Žinios yra įrankis. Muzika iš dalies yra mokslas, bet man tai – ne racionalus, o daugiaplanis, daugiasluoksnis mokslas.
Grįžkime prie albumo kūrinių, tarp kurių rasime ir senesnių tavo kompozicijų, tokių kaip „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“, kuri buvo išrinkta geriausiu 2020 metų Lietuvos elektroakustiniu kūriniu. Dalis kompozicijų yra dar niekur nepublikuotos ir neskelbtos – tai „salto mortale“ ar „Kelionės patarimai“. Ar naujausias kompozicijas kūrei specialiai šiam albumui?
Taip, minėti kūriniai sukurti specialiai šiam albumui. Jau buvau apsisprendęs, kad visi kūriniai bus rašomi pagal skirtingų lietuvių poetų tekstus. Taip gimė „salto mortale“ ir „Miegantys“ pagal Dainiaus Gintalo poetinę prozą, „Vidinis kraujavimas“ pagal Sigito Parulskio eilėraščio ištrauką, Gintaro Grajausko „Šamanas“, o dzeniškasis „Akmenins akordas“ buvo padiktuotas Aido Marčėno. Kūriniams „Kelionės patarimai“ ir „Prisipylę tamsos“ eilėraščius rinkausi pusantrų metų – daug vakarų praleidau kontempliuodamas Henriko Radausko poetinius vaizdinius, kurių santykis tarp žaismingumo ir melancholijos mane nustebindavo vis kitaip. Kompozicijos „Iš ketvirtosios dimensijos“ tekstą sudariau iš kelių Antano Škėmos eilėraščių, tąkart mane įkvėpė kūrinio atlikėjo Dovo Lietuvninko močiutės, pažinojusios A. Škėmą, istorija.
Ar albumas turi savo kūrinį-ašį?
Albumas veda per skirtingas gyvenimo ir miego patirtis. Pirma dalis yra labiau melancholiška. Ties „salto mortale“ įvyksta lūžis, po kurio nusikeliama į siaubą, mistiką. „Maldos iš Nojaus arkos“ – tartum atsisveikinimas.
Kokie tavo tolimesni planai?
Po albumo pristatymo daugiau dėmesio norėsiu skirti akustinei kamerinei muzikai. Taip pat su „lazy diamond’s underground“ (duetas su Paulina Simutyte – F.D.) surengsime albumo „Stone Poetry“ pristatymo koncertus, kurie vyks gruodžio 1 d. Vilniuje, „OPERA Social House“, bei gruodžio 9 d. Palangoje, „Oldman“. Juokinga pagalvojus, kad su Paulina muziką kuriame jau ilgai, ir tik dabar staiga, per porą mėnesių, visa tai susivedė į du albumus.
Pokalbio pradžioje minėjai, kad norėtųsi, jog klausydamiesi tavo muzikos žmonės pasimėgautų savo fantazija. Su kokiais vaizdiniais tau pačiam asocijuojasi „aidinčios miego tekstūros“ ir/ar atskiri albumo kūriniai?
Anksčiau klausydamas muzikos nematydavau jokių vaizdinių. Dabar jie kartais pasirodo, o kartais ne. Muzikos sukelti vaizdiniai tuo ir žavūs, kad juos aprašyti nėra jokios vilties.
Pristatymo koncertą bei albumo leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, asociacija AGATA. Albumą „aidinčios miego tekstūros“ bus galima įsigyti renginio metu.