„Piano Phase Project“: klasika kitaip
- 2022 m. rugsėjo 26 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
„Piano Phase Project“ – tai Monika Lozinskienė ir Anna Szałucka. Skirtingose šalyse gyvenančios pianistės rengia muzikines instaliacijas, kuriose – klasikinės muzikos kūriniai, konceptualiai jungiami su kitomis meno formomis. Publika jau stebėjo „Mo“ muziejuje atliekamą legendinį Steve‘o Reicho kūrinį Piano Phase, kuriam vizualinį pavidalą suteikė dizaineris Juozas Statkevičius, ir muzikinę instaliaciją „Summertime“, kurioje dalyvavo cirko menininkė Marija Baranauskaitė. Pokalbyje į Lietuvą iš studijų Vienoje neseniai grįžusi Monika ir iš Lenkijos kilusi, bet šiuo metu Londone gyvenanti Anna atskleidė savo požiūrį į klasikinės muzikos pasaulyje įsitvirtinusius stereotipus bei konvencines klasikos atlikimo tradicijas. Idėjiniu „Piano Phase Project“ pagrindu galima vadinti meilę klasikinei muzikai ir norą ja dalintis su kuo platesnėmis auditorijomis.
KONCEPCIJA
Anna: Pradėjome nuo paprasto fortepijoninio dueto. Kartą Monika ruošėsi koncertui su violončelininke, kuri staiga negalėjo dalyvauti suplanuotame koncerte. Kaip tik buvau Vilniuje, tad pagelbėjau draugei – grojome duetu „Organum“ koncertų salėje Vilniuje ir Kauno valstybinėje filharmonijoje. Po šių koncertų supratome, kad abi norime peržengti tradicinio klasikinės muzikos koncerto ribas. Apžiūrinėdamos „Mo“ muziejaus ekspozicijas, sugalvojome, kad būtų įdomu Reicho Piano Phase atlikti kaip instaliaciją, kurioje pasirodytume ne kaip pagrindinės kūrinio atlikėjos, bet tik visos koncepcijos dalis, o žiūrovai galėtų laisvai judėti erdvėje. „Mo“ muziejus sutiko mums padėti šią idėją įgyvendinti, tad buvome labai laimingos, ir po „Piano Phase“ instaliacijos nusprendėme, kad norime eiti dar toliau – klasikinę muziką skleisti kuo platesnei klausytojų auditorijai, pristatydamos ją įvairiomis šiuolaikiškomis formomis. Savo duetą pavadinome „Piano Phase Project“, nes Piano Phase buvo pirmasis kūrinys, kurį atlikome kaip konceptualus fortepijoninis duetas.
Monika: Tokių nepriklausomų klasikinės muzikos projektų, kuriuose jungiama klasikinė muzika ir performatyvusis menas, beveik nėra, juolab jei bendradarbiaujama su cirko menininkais, tad mums pačioms tokie projektai yra labai įdomūs. Sakyčiau, mes su Anna esame šiek tiek savanaudės, nes „Piano Phase Project“ veikla mus ne tik skatina tobulėti klasikinės muzikos atlikimo kontekstuose, bet ir tapti platesnio spektro menininkėmis.
NIŠINIS DUETAS
Monika: Grodamos kartu, mes su Anna neturime ansamblinių problemų, nes kvėpuojame tarsi vienas organizmas. Jau pats pirmas mūsų kaip dueto susitikimas scenoje buvo labai sklandus, nors ir visiškai atsitiktinis. Tikriausiai tai buvo savotiškas ženklas ieškoti savo kūrybinės nišos.
Anna: Būti nišoje menininkams ne visuomet labai smagu – kartais net baisu, kita vertus – labai malonu. Kartais reikia išeiti už komforto zonos ribų, kad atrastum kažką naujo, kitu atveju tik kartoji save.
Monika: Nišinis menas turi siaurą klausytojų ratą, tad sunku pasiekti platesnę auditoriją. Imi galvoti, kaip patenkinti savo potencialų klausytoją ir ar išvis įmanoma ir reikėtų jį tenkinti. Atlikdamos savo projektą „Summertime“ su cirko menininke Marija Baranauskaite supratome, kad sulauksime ne vien tik publikos palaikymo, bet ir kritikos, nes tradiciniam tradiciškai atliekamos klasikinės muzikos klausytojui tokia koncepcija gali pasirodyti labai radikali – juk klasikinė muzika yra labai sakralizuojama, nukrypti nuo normų čia tarsi ir neleistina. Tačiau buvo atvirkščiai, publika po pasirodymo išėjo spindinčiais veidais.
Anna: Rizikuojame, kad žmonės mūsų meną įvertins kaip profanaciją, nes įprastai sakralizuojamos klasikinės muzikos kūrinius mes sau leidžiame aranžuoti, kupiūruoti, laisvai improvizuoti.
IMPROVIZACIJA
Monika: Tradicinė džiazo improvizacija, kurioje remiamasi klasikinės muzikos kūriniais, koncentruojasi į klasikinio muzikos kūrinio atlikimą kitoje stilistikoje. Mes improvizuojame spontaniškai, atsižvelgdamos į tai, kas vyksta scenoje: pavyzdžiui, projekte „Summertime“ improvizavome tiek, kiek Marijai reikėjo laiko į pasirodymą įtraukiant publiką. Kartą Marina Abramovič sakė, jog niekada nerepetuoja savo performansų. Labai juokiausi – žinoma, nerepetuokime ir mes! Juokinga, bet šiame kontekste iš tiesų nelabai yra ką repetuoti, nes scenoje kūryba vyksta čia ir dabar. Atlikėjai, kurie įtraukia Chopino ar Bacho muziką į kitus kontekstus, kruopščiai planuoja, kaip tą muziką perdirbti ir pateikti. Mums svarbiausia yra publika, tad improvizacijos tikslas yra visai kitoks.
Įprastai atlikdamos klasikinę muziką mes su Anna labai pasigesdavome glaudesnio ryšio su publika. Besikalbėdamos dažnai svarstydavome, kaip muzika paveiks mūsų publiką, bet pačios publikos į pasirodymą niekada neįtraukdavome. „Summertime“ kvietėme juos pasirodyme dalyvauti tiesiogiai – šokti, pakreipti pasirodymo scenarijų sava linkme. Jautėme tiesioginį ryšį su klausytoju, muzikos poveikis jiems buvo kur kas apčiuopiamesnis.
Anna: Džiaugėmės matydamos konkretų poveikį. Tokiose improvizacijose nutinka visai netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, „Summertime“ scenai, kurioje Marija pilstė arbatą, neradome Art Deco stiliaus arbatinuko, tad naudojome plastikinį šaltos arbatos butelį. Manėme, kad plastikinis butelis atrodys nei šiaip, nei taip, bet elegantiškas Marijos arbatos siūlymas arbatą gerti iš plastikinio butelio publiką labai prajuokino, ir šis plastikinis atributas netikėtai tapo pagrindiniu scenos atributu.
Monika: Jis tapo pasirodymo simboliu, ironiškai reprezentuojančiu mūsų kasdienybę ir tuo pačiu kontrastuojančiu su tarpukario laikų arbatos gėrimo tradicijos ypatumais.
Anna: Skirtingai nuo klasikinės muzikos atlikimo, būdamos tokios meninės instaliacijos dalimi, mes niekada nesisaviname scenos – ji priklauso visiems, kas dalyvauja instaliacijoje. Jau pats žodis „instaliacija“ indikuoja skirtingų pasaulių kolaboraciją.
POLITIKA
Monika: Neretai performansai ir instaliacijos turi politinių tikslų, bet tiesioginis meno politiškumas nėra mūsų tikslas. Mes nenorime publikos provokuoti.
Anna: Savo performansais norime skleisti džiaugsmą ir padrąsinti publiką ir kitus menininkus išeiti iš komforto zonos ribų, plėsti savo požiūrį į meną ir kuo įvairiau jungti skirtingas meno sritis, nes tai skatina asmeninį tobulėjimą.
Monika: Klasikinėje muzikoje egzistuoja tiek daug taisyklių, kuriomis remiasi klausytojo požiūris į klasikinę muziką: tarsi ir įsipareigojama atitinkamai apsirengti, elgtis. Mes norime parodyti, kad įpareigojantys ir sakralizuoti klasikinės muzikos atributai yra tik tam tikras socialinio statuso įtvirtinimas, o buvimas populiariu klasikinės muzikos atlikėju nėra koks nors neprestižiškas reikalas. Pavyzdžiui, Lang Langas groja „Disney“ kompanijai. Na ir kas? Jis išvystė karjerą, kuri jam suteikia finansinį stabilumą, jis atlieka fantastišką repertuarą, jis puikiai supranta, kas yra klasikinė muzika, tad kodėl negali sau leisti tokio dalyko? Mes taip pat esame smalsios ir norime, kad klasikine muzika būtų džiaugiamasi dėl jos turinio, bet ne vien ant pjedestalo užkelto sakralumo. Tad gal kaip menininkės vis tik esame šiek tiek politiškos, nes laužome klasikinės muzikos atlikimo ir suvokimo stereotipus, be to, šiuo sunkiu metu publikai stengiamės suteikti džiaugsmingą meno patirtį.
REPERTUARAS
Monika: Repertuaro mes nesirenkame – jis pats mus renkasi (juokiasi). Dažniausiai mūsų repertuaras yra labai charakteringas, transliuojantis daug užmuzikinės informacijos.
Anna: Buvome suplanavusios groti Stravinskio „Šventąjį pavasarį“, muziką siejant su filmuotais Lietuvos gamtos vaizdais, nes šiame kūrinyje Stravinskis panaudojo daug lietuvių liaudies dainų. Bet susiklosčius atitinkamai geopolitinei situacijai, šios minties teko atsisakyti. Įkvepiančiam kūrybiniam procesui nutrūkus staiga, sumanėme, kad norėtumėme atlikti ką nors smagaus, pavyzdžiui, džiazą. Į galvą pirmasis atėjo Gershwinas, nes jis turi sąsajų su Lietuva. Jeigu Gershwinas – tai Summertime! Visa kita atėjo savaime. Nuo seno grojau Gershwino preliudus ir vis svajojau juos aranžuoti keturioms rankoms, nes man atrodė, kad dviejų šiems kūriniams negana.
Monika: Projekte „Summertime“ taip pat skambėjo Kapustino – ukrainiečių kompozitoriaus, – kūriniai, nes norėjome išreikšti savo palaikymą Ukrainai.
Anna: Viena idėja natūraliai išsivysto iš kitos, bet mūsų idėjos nėra intuityvios – jos mums gimsta todėl, kad labai gerai žinome klasikinės muzikos repertuarą, mūsų sąmonėje skirtingi muzikiniai reiškiniai susijungia savaime. Abi esame, visų pirma, klasikinės pianistės, tad pirmiausiai renkamės muzikos kūrinį, visos kitos kūrybinės idėjos dėliojasi aplinkui. Tikriausiai tai labai natūralu, juk kiekvienas menininkas savo meninę idėją pradeda generuoti nuo tos srities, kurios profesionalas yra pats.
LIETUVIŠKUMAS
Monika: Lietuviškumo mūsų kūryboje yra daug. „Summertime“ atsispindėjo litvakiškas muzikinis palikimas, Kaunui būdingas Art Deco stilius. Tikimės, jog kada nors išvystysime Stravinskio „Šventojo pavasario“ projektą, kurio muzikinis audinys tiesiogiai susijęs su lietuvišku folkloru.
Anna: Spalį planuojame dar vieną instaliaciją „Bloomsbury“ festivalyje Londone, kuri vadinsis „Meditacija“, čia grosime Čiurlionį. Kadangi esu lenkė, kažkada pribręsime ir lenkiškam projektui, kuris galės vadintis, pavyzdžiui, „Szymanowskis kalnuose“. Instaliaciją darysime Zakopanėje, kalnuose, kur Szymanowskio name yra įkurtas muziejus.
Monika: Annai labai patinka Lietuva, ji čia praleidžia daug laiko, gerai pažįsta miestus, tad mūsų projektai kol kas labai lietuviški.
TARPTAUTIŠKUMAS
Anna: Gyvename skirtingose šalyse, tačiau nepaisant to, mūsų bendradarbiavimas vyksta labai sklandžiai. Anksčiau manėme, kad gyvendamos vienoje šalyje galėtumėme dirbti daug produktyviau, tačiau tarptautinis aspektas į mūsų veiklą įneša įdomumo, be to, atveria daug galimybių: aš galiu organizuoti pasirodymus Londone, Monika – Lietuvoje. Pigūs skrydžiai šiame kontekste yra tikra palaima, o kadangi groti kartu mums lengva natūraliai, kartu repetuoti nereikia labai daug.
Monika: Didžioji dalis mūsų bendro darbo yra administracinio pobūdžio – meninės idėjos generavimas, erdvių, finansavimo paieška, tad repetavimas būnant fiziškai šalia yra lengviausia bendro darbo dalis.
Anna: Mūsų veikla yra tarsi filmo filmavimas, kurio procese daugiausiai laiko skiriama tinkamos vietos, kampo, erdvių, apšvietimo ir kitų dalykų paieškoms, o pats filmavimas trunka labai trumpai.
PUBLIKA
Anna: Klasikinės muzikos publiką įprastai sudaro asmenys virš 50-ties, savo projektais norėjome pasiekti jaunesnę auditoriją. Taikėmės į 20-45 metų amžiaus grupės klausytoją. Bet pastebėjome, kad atėjo visi – turėjome įvairaus amžiaus vaikų, jų tėvų, paauglių, vyresnių žmonių. Nepasakyčiau, kad tam tikra amžiaus grupė sudarė daugumą.
Monika: Manau, kad visos amžiaus grupės mūsų instaliacijose atrado sau įdomų aspektą: kažkam įdomu vaidyba, kažkam klounada, kažkam muzika.
Anna: Dauguma paauglių tikriausiai yra ką nors girdėją apie Gershwiną, nes jo Summertime įvairiais pavidalais figūruoja populiariojoje kultūroje. Galbūt jiems įdomu pamatyti ir išgirsti, kaip tas pats kūrinys išnaudojamas aukštojoje kultūroje.
Monika: Įdomu, jog repetuodamos prieš „Summertime“ projektą, „Mo“ muziejuje matėme du paauglius. Mums pasirodė, kad mūsų repeticiją jie stebėjo nusiteikę gana kritiškai, tačiau tuo momentu, kai su Anna intensyviai diskutuodamos apie muzikinę instaliacijos pabaigą padarėme kažką juokingo, jie abu sukikeno. Girdėdami mūsų diskusiją apie tai, kad tokią pabaigą reikėtų ir palikti, nes ji publikai pasirodė juokinga, vienas jų pasakė, jog juokėsi ne todėl, kad mūsų veiksmas jam pasirodė juokingas. Jie sėdėjo mūsų repeticijose dvi valandas ir visą laiką patyliukais komentavo, vis demonstruodami, kad jiems tai nelabai juokinga ar įdomu.
Anna: Ir galų gale atėjo į patį renginį. Tad tikriausiai mūsų instaliacijoje vis tik įžvelgė kažką patrauklaus.
Monika: Man buvo įdomu stebėti tokią publikos reakciją. Tokiose meno formose kaip mūsų instaliacijos publikos reakcija yra nuoširdi – grįžtamasis ryšys jaučiamas daug tiesmukiškiau. Man nebuvo labai malonu matyti žmogų, kuris akivaizdžiai demonstruoja, kad mano pasirodymas jam nepatinka, tačiau, kita vertus, tai buvo ir įdomu, nes neįprasta.
MUZIKOS KLAUSYMOSI PATIRTIS
Anna: Nepaisant išsilavinimo, skirtingi žmonės klasikinėje muzikoje gali rasti ką nors artimo sau, nebūtinai reikia turėti muzikinių žinių ar struktūriškai grožėtis Chopino muzika. Vis tik muzikinis išsilavinimas leidžia pajausti daugiau klasikinės muzikos aspektų, tokių kaip forma, ritminiai ir melodiniai niuansai ir taip toliau. Galbūt todėl daugumai žmonių ir sunkoka jausti tampresnį ryšį su klasikine muzika, kuri, lyginant su vaizduojamaisiais menais, yra abstrakti, nes konkretaus objekto nevaizduoja. Būtent todėl manau, kad sujungus muziką su kitomis meno formomis, ją pajusti lengviau.
Monika: Pasaulis nuolat keičiasi. Prieš šimtą metų tradicinis klasikinės muzikos atlikimas sofistikuotoje koncertų salėje buvo visai kitaip suvokiamas reiškinys nei šiandien, kuomet turime televiziją, kiną, internetą ir daugybę kitų informacijos sklaidos kanalų. Galbūt šiandien vien garsinės stimuliacijos jau nebepakanka. Jeigu turime tiek daug skirtingos meninės raiškos įrankių ir technologijų, kodėl gi jų neišnaudojus? Šalia gali egzistuoti ir grynas menas, tačiau nereikėtų skirstyti, kas mene yra gerai, ir kas yra blogai: jeigu groju Chopiną su vaizdo instaliacijomis – tai kičas, o jeigu be – tai aukštasis menas. Abu variantai gali egzistuoti simultaniškai, o kuris jų patrauklesnis, publika gali nuspręsti pati.
Anna: Tradicinis klasikinės muzikos atlikimas visuomet turės savo publiką, bet turime suprasti, kad tai tampa tam tikra prasme muziejiniu muzikos vartojimo pavidalu. Man dažnai tenka girdėti, kad tradicinės klasikinės muzikos institucijos šiandien patiria didelių sunkumų: daug orkestrų nustoja veikti, muzikos mokyklos stokoja mokinių, koncertų salės tuštėja. To pasekmėje mažėja ir valstybės finansavimas, nes tokios institucijos plačiajai visuomenei tampa nelabai reikalingos.
Monika: Reikia nepamiršti ir fakto, kad klasikinės muzikos atlikėjai yra laisvai samdomi menininkai. Mes norime būti scenoje ir tai reiškia, kad turime ieškoti alternatyvų. Kartais to priežastis labai paprasta – finansinis atlygis. Lyg ir įprasta manyti, kad klasikinės muzikos atlikėjams pinigai neturėtų rūpėti, tačiau gyvename kapitalistinėje visuomenėje. Kartais finansų paieškos priveda prie unikaliausių meninių idėjų.
Anna: Šiame kontekste kalbame ne apie Berlyno filharmoniją, kuriai išnykimo pavojus negresia, tačiau muzikos akademijas baigia labai daug studentų, kuriems natūraliai reikia darbo.
KLASIKINĖS MUZIKOS AKTUALUMAS
Monika: Neseniai mačiau vaizdo įrašą, kuriame buvo sumiksuota techno muzika ir Čaikovskio „Gulbių ežeras“. Ten buvo scena, kurioje „Gulbių ežero“ fragmentas buvo atliekamas be techno muzikos, tačiau iliustruotas ugnimi ir ryškiu apšvietimu. Toks grynas klasikinės muzikos pateikimas techno festivalio kontekste parodė, jog klasikinė muzika klausytojui gali turėti labai didelį emocinį poveikį. Nežinau tokio populiariosios muzikos kūrinio, kuris gali taip smarkiai šokiruoti gerąja šio žodžio prasme – tokią jėgą turi tik klasikinė muzika.
Anna: Ko gero labiausiai atpažįstami muzikiniai motyvai yra būtent klasikinės muzikos motyvai: omenyje turiu, pavyzdžiui, Beethoveno kūrinių fragmentus, kuriuos žmonės niūniuoja, kartais net ir nežinodami, kas juos sukūrė.
Monika: Labai daug klasikinės muzikos naudojama ir masinėje kultūroje, pavyzdžiui, reklamose. Kartais mes patys sąmoningai nesuvokiame, kokią didelę dalį mūsų gyvenimo sudaro klasikinė muzika.