Jūs tik paklausykit: albumų apžvalga (III)
- 2022 m. rugsėjo 15 d.
Emilija Visockaitė
Mėgstu priešybes. Vieno šalia kito klausytis vulgaraus popso ir kanonizuotos klasikos, paauglių popdievukų ir senų diedų roko. Nors labai svarbu išmanyti istoriją, ne mažiau rimtas siekis man atrodo išmanyti šių ir ateinančių dienų muziką. Todėl apžvalgą pradeda atgimę „Šiaurės krypties“ poetai, o užbaigia – sakinio nesurezgantis treperis.
Šiaurės kryptis – Dainos lapei
Bandcamp / Spotify / Suru / YouTube
Prisimenu tą 2010-ųjų dieną, kai pirmą kartą išgirdau „Šiaurės kryptį“. Toks prisiminimas – tikrai vienas aukščiausių įvertinimų muzikai. Tuomet buvo perleistas jų pirmasis ir ilgus metus vienintelis 1993-iųjų albumas „Netiekto“. Eilutės apie veidrodžiuose atsispindinčias geležines antis ir aviacijos pražudytą meilę įstrigo kaip subtili alternatyva mamontoviškam poetiniam pasauliui.
Žinant grupės lyderio Kristijono Vildžiūno intensyvų darbą kine, visad atrodė, kad „Šiaurės kryptis“ liks istoriniu reliktu. Tačiau būtent kinas tapo paskata grupei (ar tiksliau K. Vildžiūnui ir gitaristui Zigmantui Butaučiui) vėl atgimti. Prieš penketą metų jiedu pristatė albumą „Ledynai“, skirtą filmui „Senekos diena“ ir sudarytą iš naujai įrašytų senų dainų. O dabar pristato visiškai naujų kūrinių albumą – garso takelį filmui „Dainos lapei“.
Negaliu atsidžiaugti, kad jų kolegomis albume tapo jauna „Timid Kooky“ trijulė. Jie puikiai dera prie K. Vildžiūno mėgstamo lengvo siurrealizmo ir padeda išsikapanoti iš depresyvios melancholijos. Albumas niūrus, bet spalvingas, tiesiog garuojantis savita atmosfera. Puikiais tekstais ir muzika pasakojamos istorijos visai nebūtina sieti su filmu – ji savarankiška, mezganti šiauriakryptišką ryšį tarp gamtos ir industrinės mašinerijos.
Nurenk mane, nudirk man odą
Pragręžk mane, suraski lizdą
Nežiūrėk atgal
Įjunk mane, įkišk man laidą
Paliesk mane, prijunk prie tinklo
Nežiūrėk atgal
Sunku sujungti lietuvišką roko tradiciją – tai labiau pavieniai atvejai ir ilgi pertrūkiai. „Šiaurės kryptis“ buvo toks pavienis atvejis, atskira salelė praėjusiame laike ir erdvėje. Bet štai dabar išnėrė kitur ir kitąmet, siūlydama dar neregėtą brandaus roko sapną. Kaip dainuoja vienoj puikioj eilutėj, išverstoj rankovėj / kita tikrovė.
Konstantinas Lilas – Niekas nėra tikra
Rašau apie Vilnių / Vilnius tyli apie mane mainais, – repuoja Konstantinas Kiveris-Lilas, ir man tai atrodo eilutė apie kultūrinius burbulus. Hiphopo duetas Lilas ir Innomine per dešimtmetį nukeliavo iki „Žalgirio“ arenos, jų kūriniai internete renka milijonines perklausas. Tačiau vilniečių, taip pat ir mano, sąmonėje jų automobilinė romantika, nuariški sekso ir pavydo naratyvai labiau siejasi su Kaunu ir specifiniu kaunietišku skoniu. Kad ir kaip būtų, savo apdainuoto autentiškumo programą Lilas ir Innomine įvykdė: nutraukė bendrą veiklą būdami kūrybinėje viršūnėje. Gerbtinas pasirinkimas.
Naująjį solinį albumą Konstantinas Lilas pristatė Vilniuje, Lukiškių kalėjime. Koncertą papildę teatrališki akcentai (grimo zona, mimai, aktoriai) kontrastuoja su antiteatrališka Lilo povyza ir žymi pagrindinę tekstų temą – tikrumo paieškas (čia viskas išgalvota, išgalvoti mes). Pasaulis kaip teatras, veidmainystė, iliuzijos, individo ir visuomenės priešstata, komplikuotas santykis su populiarumu – šie motyvai būdingi ir ankstesnei Lilo kūrybai. Išlaikomas ir įprotis repuoti kreipiantis į „tu“, per tą „kitą“ suvokiant save patį. Įtaigiausiai skamba nuolankumo, nesusireikšminimo frazės (laikas bėgo ir be mūsų / jei neklystu, niekad būtini ir nebuvom), deklamuojamos išskirtinai išdidžiu tembru.
Nors Lilo vizitinė kortelė yra niūri melancholija, pasitaiko ir šmaikščių eilučių apie startupais užsiėmusį rūpintojėlį, laukiamą Elankenį arba tokios:
Kiekvienas viduj sau Bareikis
švyti kaip švyturys
tegul kalba muzika
ir Landsbergis
Bet stipriausia šio albumo dalis yra būtent muzika. Darbas su muzikantų grupe (gitaros, būgnai, sintezatoriai, pritariantieji vokalai) nepaprastai praturtino Lilo kūrybą ir išvedė į alternatyvaus roko žanrą. Vienas malonumas klausytis šios dramatiškos roko operos. Ji tikrai žymi naują kūrybinį etapą.
Umiko Kotori – Sake
Elena Neniškytė, žinoma iš grupių „Ministry of Echology“ ir (anksčiau) „shishi“, niekad nepaliovė kurti viena pati. Ir bepigu, kai esi tokia daugiarankė multiinstrumentalistė. Jos kūryba vis pasigirsta neplanuotai ir skamba kažkaip ne taip, kaip tikėtumeisi. Elena nesilaiko įprastų rėmų ir taisyklių nei kurdama, nei platindama savo muziką. Šita lazda, žinoma, dviem galais. Labai gerbiu laisvą eksperimentinę sielą, kita vertus, gaila, kad Umiko, Kotori ir Umiko Kotori (vardas nepastovus) lieka priebėgomis vykdomu lo-fi projektu.
Ligšiolinė Elenos kūryba svyruodavo ant pasigrojimų sau pačiai ribos, daug talento ir idėjų vis nesusiklijuodavo į išbaigtą darbą. O štai naujasis albumas mane nepaprastai pradžiugino. Kiekvienas kūrinys čia įrašytas vis su kitu kolega (beje, vien vyrais) – lyg septyni sakės šotai. Visko čia labai daug – stilistikų, skambesių, nuotaikų, – bet šitas gėrimas labai maloniai nubėga gerkle. Ypač patiko „Cooler“ su Martynu Gailiumi, „You own nothing“ su Chung Kran ir „Mucho“ su „brtq“ (šio ir tekstas rimčiau suskamba, nelieka atsitiktiniais žodžiais).
Klausydama galvojau, kad bendradarbiavimas su kitais galėtų būti firminis Elenos ženklas. Lietuvoje vis dar ne itin įprastas ir atskleidžiantis naujus muzikinės scenos kampelius. Labai norėtųsi ir solidaus albumo pristatymo su besikeičiančiais scenos partneriais.
Arklio Galia – Priešmirtinis gyvenimas
Vargu ar mūsų muzikos scenoje yra išradingesnių kalbos vartotojų už „Arklio Galią“ ir Žygimantą Kudirką-Mesijų. Pastarasis su münpauzn 2015 m. išleido vieną geriausių lietuviško repo albumų „#uzgrotu“. Jo kūriniai nuo „#tudarnegimes“ iki „#tunebegyvas“ pasakojo žmogaus (su kriminaliniais polinkiais) gyvenimo istoriją. Pasirodė ir tęsinys „Pomirtinis“. O dabar albumą „Priešmirtinis gyvenimas“, kuriame personažo gyvenimas taipogi nuveda į cypę, išleido „Arklio Galia“.
Ši visiškai nesusijusių (nors ar gali būti Lietuvoje kas nors nesusiję?) kūrėjų paralelė, kaip kokia klaida matricoje, mane visiškai išmušė iš vėžių ir gerokai sunervino. Vis svarsčiau, ar tai tribute’as, ar atsitiktinumas, ar interpretacija, ar parodija. Nors turbūt niekas. O gal nesvarbu, nes tai tiesiog dar vienas geras AG albumas. Kadangi ir jie, ir Mesijus yra profesionalūs žaidėjai intertekstais, nuorodomis į kitus kūrinius ir atlikėjus, naujojo AG darbo klausiau kaip kažkokio audiogalvosūkio, gal truputį pamiršdama juo mėgautis.
Mane vežė taksistas, kurio vardas buvo toks pats kaip tavo vardas, Danieliau. Mane vežė taksistas, kurio vardas buvo toks pats kaip tavo vardas, Danieliau. Vienintelis skirtumas buvo toks, kad jo vardas buvo be galūnės, nes jis buvo lenkas arba rusas, nežinau.
„Priešmirtinio gyvenimo“ tekstai – trumpos nerimuotos (labai gerai!) esė apie gimdymo namus, kelią į mokyklą, teisingos muzikos klausymą, egzaminus, paskaitas, kursinius darbus, seminarus ir praktikas, krepšelius ir kreditus, tėvynę ir hospisą. Muzikinė pusė – vangesnė nei poros ankstesnių albumų, labiau išvarginta gyvenimo, bet kupina užuominų tiems, kas mėgsta jas narplioti.
Tai tikrai konceptualus albumas, taigi įdomus ir praplečiantis muzikinę vaizduotę, bet vietomis nutolstantis nuo muzikos klausymuisi ir virstantis objektu, kurį reikia analizuoti.
OG Version – Bilietas į rojų
Pagal AGATA paskelbtą statistiką, klausomiausias 2020 metų lietuviškas albumas buvo OG Version „Motyvãcijos tikslai“. Vos pasirodęs naujasis taip pat įsitaisė pirmoje klausomiausiųjų vietoje, aplenkdamas net ir užsienio kolegas. Taigi Dominykas Ježerys – neabejotinai svarbi muzikinės padangės figūra. Tik, sakykim, prieštaringa.
Vieni tokios kūribėlės net nelaiko muzika, kitiems (daugiausia labai jauniems) tai šviežias gūsis iš Vakarų. Ne tik repą, bet ir popmuziką paveikęs trepo stilius iš esmės ir kalba apie priešybes: skurdą, narkotikus, gyvenimą spąstuose ir deimantus, pupytes, „Bugatti“, „Rolexus“, nihilizmą ir hedonizmą. Lietuvoje žanro kontekstas kitoks, nes Šilainiai visgi ne getas, dingsta rasinė ir didžiąja dalimi socialinė problematika. Ją belieka keisti kūrybinių kančių ir kitų jausmų išgyvenimais. Arba, geriausiu atveju, humoru.
OG Version tekstuose smagiausia dalis – savęs lyginimas su įvairiausiais realiais ir fikciniais personažais: Dončičiumi, Marčiulioniu, Toniu iš „Sopranų“, Tupacu, Kanye, Rokiu, džedajum... Neblogai atsispindi kartos autoritetai. Bene įsimintiniausias man pasirodė kūrinio „Į žinutę atsakyk“ tekstas:
Vadink mane Girėnu, nes sumąstęs avantiūrą
Vadink man takeliu, nes keliauju per kupiūrą
Vadink mane Čiurlioniu, nes varau literatūrą
Vadink mane durneliu, bet prikėlęs aš kultūrą [...]
Vadink save lietuviu, nes mūsų tokia natūra
Darysiu, kol po mirties įpis skulptūrą
Iš Šilainių stumiu aš dūrą
Albumas pradedamas, mano supratimu, silpniausiais kūriniais, kuriuose už ritmus primityvesni tik rimai (visus – planus – nemažus – lietus – dangus – ledus – stiprus). O užbaigiamas – stipriausiais, kupinais konkrečių kultūrinių ženklų, detalių ir rajono žargono. (Beje, paskutinė albumo eilutė „Pushaz tu tik komikas“ – Lietuvos muzikoje ne itin dažnai pasitaikantis dissas, kolegos įžeidimas, pratęsiantis šiokį tokį naujosios ir senosios repo mokyklų apsistumdymą.) Apskritai, manyčiau, kad šis OG Version albumas yra nukentėjęs nuo antrojo albumo sindromo. Gal pritrūko tokių svečių kaip Free Finga, talentingų bendradarbių, o tekstams – meninio redaktoriaus ar bent storesnio žodyno.
Porąkart perklausiusi albumą visgi neprisidėsiu prie šaukiančių, kad prasmingiau būtų galvą į sieną daužyt. Populiarioji kultūra pirmiausia ir yra vertinga savo demokratiškumu. Primityvi ar geniali, bet ji atvira visiems, ne tik elito būreliui.