Kalbino Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Silvija Miliūnaitė – atlikėjiškos patirties nestokojanti kompozitorė, jaučianti pagarbą Vakarų muzikinei tradicijai ir nejaučianti alergijos rokui. Ji rašo muziką, kurios atlikimą norėčiau sekti su partitūra ir būtinai iš balkono, jos kūrinių įrašų būtinai pasiimčiau ilgai kelionei ir klausyčiausi lėkdama automobiliu ar dviračiu, o jeigu dirbčiau kino industrijoje – pasistengčiau, kad ji skambėtų kino filme. Ir ne pabaigoje ar kulminacijoje, bet pačioje pradžioje – dėl ypatingo gyvybingumo ir nuotykio nuojautos.

Su Kaune savo kelią pradėjusios S. Miliūnaitės kūryba susipažinau (kaip netikėta!) Kaune, 2021 m. šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, kur jos kūrinio „Circle“ premjerą atliko Rokas Zubovas ir Glebas Pyšniakas. Tada sau pasižymėjau, kad būtinai  jos kūryba pasidomėsiu plačiau ir giliau.

Baigusi kompozicijos magistro studijas LMTA ir svarstanti jas tęsti  doktorantūroje, šiais metais Silvija tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos nare. Man tai pasirodė gera proga su Silvija pasikalbėti apie muzikos kelio pradžią, smuiką (juk tyliai tikimasi, kad kompozitoriai ir muzikologai privalėtų valdyti bent vieną instrumentą), kūrybą, idėjas ir šiek tiek – apie buvimą moterimi kompozitore.

---

Tavo kelias į muziką prasidėjo Kauno Juozo Naujalio gimnazijoje, kur dvylika metų mokeisi smuiko specialybės. Čia prasidėjo ir kompozicijos studijos pas Algirdą Brilių. Ar tavo kūrybai daro įtaką atlikėjiška patirtis ir geras styginių instrumentų, ypač smuiko, pažinimas?

Manau, kad atlikėjiška patirtis turėjo itin didelę reikšmę mano kūrybai –  stiliui,  formoms ir kitiems muzikiniams įrankiams. Kuomet atgroji didelį kiekį valandų, tarsi savaime į pasąmonę nusėda tam tikri muzikiniai sprendimai ir muzikos komponavimo būdai, kurie vėliau tampa natūraliais darbo įrankiais. Taip, smuikas (o galbūt tiesiog styginiai) man yra itin svarbus –  pirmoji mano sukurta kompozicija buvo sukurta smuikui solo, tad styginiai savaime tapo mano pirmaisiais kompoziciniais „namais“.

O kodėl būtent smuikas?

Tiesą pasakius, mokytis groti smuiku pradėjau gana atsitiktinai. Tėvai mane atvedė į stojamuosius egzaminus norėdami, kad būčiau balerina, bet tuo metu J. Naujalio muzikos gimnazijoje jau nebebuvo baleto klasės. Stojamųjų komisija apžiūrėjo mano rankas ir pasakė: būsiu smuikininkė.

Lemtingas atsitiktinumas! O kada atėjo poreikis kurti muziką?

Maždaug šešiolikos metų pradėjau kurti, o parašiusi pirmuosius kūrinius, supratau, kad kompozicija –  mano kelias, tuo net neabejojau. Ir nėriau stačia galva. Įdomu, kad ne pati sugalvojau pabandyti kurti –  turėjau orkestruotės dalyką pas Algirdą Brilių. Padariau pirmąją orkestruotės užduotį ir jis paskatino pabandyti kurti. Matyt, nebloga orkestruotė buvo. Vis dėlto, prieš porą metų, besitvarkydama, tarp gausybės natų radau sąsiuvinėlį su kūrinėliais ir prisiminiau, kad dar būdama 7-8 metų bandžiau kažką komponuoti.

Studijavai pas Algirdą Brilių ir Mindaugą Urbaitį. Kokia yra šių mokytojų, kompozitorių įtaka: ką jie davė ir ką  perėmei? Galbūt turi daugiau mokytojų – praeities ar dabarties žmonių, kurie tau svarbūs ir įtakingi?

Studijavau porą metų ir pas Vaclovą Augustiną. Algirdą Brilių laikyčiau dvasiniu kompozicijos mokytoju, kuris įkvėpė drąsos keisti kryptį, tvirtai žengti kūrybiniu keliu, ypač tuomet, kai visi sakė, kad būdama smuikininke visuomet turėsiu darbą, o kompozitoriaus amatas labai neprognozuojamas, tad būsiu bedarbė. Mindaugas Urbaitis – tai mokytojas, kuris padėjo subręsti kaip autorei, visuomet puikus ir objektyvus kritikas, bedantis pirštu į silpnąsias kompozicijos vietas. Aš nuoširdžiai dėkinga visiems savo kompozicijos dėstytojams, nes kiekvienas jų įnešė savo indėlį į mano kūrybinį kelią. Vis dėlto, jie visi buvo daugiau dvasiniai – kūrybiniai vadovai (o to man ir reikėjo), nei tradiciniai mokytojai.

Trys dėstytojai vyrai, tad man kyla natūralus, kiek feministinis klausimas. Kompoziciją vis dar daugiausia dėsto vyrai – tai gerai, blogai ar jokio skirtumo?

Manau, LMTA kompozicijos katedra turi kur paaugti šiuo klausimu, nes čia labai jaučiamas vyrų dominavimas. Kartkartėmis moterims reikia mokėti pastovėti už save, įrodyti kompetenciją. Daugiau moterų katedroje moterims kompozitorėms suteiktų visavertiškumo jausmą.

Moteris kompozitorė – ar tai vis dar išskirtinumas? Ar moteriai sunku  suderinti kūrybinį ir buitinį gyvenimą?

Sakyčiau, moteriai įsitvirtinti muzikos rinkoje vis dar yra sunkiau nei vyrui. Seksizmas – ne taip ir retai pasitaikantis dalykas. Negaliu pasakyti, ar moteriai sunku derinti šeimą ir kūrybą, tikriausiai tai priklauso nuo asmeninių savybių. Man tai nėra labai sudėtinga.

Ką mėgsti klausytis pati ir kokia estetika tau artimiausia? Ar Rasa Murauskaitė, pristatydama tavo kūrybą www.mic.lt, teisi teigdama, kad tavo darbuose susijungia iš atlikėjiškos patirties atsineštos baroko ar klasikinės muzikos įtakos, susiliejančios su minimalistine, neoromantine estetika?

Na, aš tokia visaėdė: klausau visko – įvairių epochų ir žanrų muzikos. Rasos įžvalga gana teisinga. 2018 metai man buvo  lemtingi, nes tada  pilnai nusprendžiau nebeieškoti būdų pritapti prie savo kartos kolegų ir labiau koncentruotis į savo stilių, tad pilnai jį suformavau. Tam man prireikė metų laiko kūrybinės pertraukos. Man svarbus balansas tarp to, ką noriu iškomunikuoti ir kaip tai suvoks klausytojas. Kompozitorius juk rašo muziką ne tik sau. Kitaip, kokia prasmė?

Bet kalbėti apie etapus dar tikriausiai anksti?

Esu tikra, kad mano kūryba visada tobulėja. Dažnai sakoma, kad kompozitorius rašo dar vieną kūrinį tik todėl, kad mano galintis parašyti geriau, pranokti pats save. Pritariu šiai minčiai.

Tuomet kokią vietą tavo kūryboje užima eksperimentas, šiuolaikinės raiškos priemonės ir tradicija?

Aš manau, kad norint pasiekti platesnį klausytojų ratą, svarbu klausytojui pateikti kažką pažįstamo ir kažką naujo. Rašyti muziką, kuri įdomi dešimčiai ar dvidešimčiai žmonių, aš nematau prasmės. Tradicija man svarbi, aš jos neatmetu, o šiuolaikinės priemonės man reikalingos tiek, kiek jų reikia konkrečiai idėjai išpildyti. Man priemonės vardan šiuolaikiškumo įrodymo tampa tik nereikšmingomis šiukšlėmis.

Turi sau nusibrėžusi kokias nors kūrybines ribas ar atvirkščiai – esi atvira iššūkiams? Čia klausiu apie „Antisimfoniją“ su roko grupe „Antis“. Ar roko muzika leidžiama rimtam kompozitoriui?

Aš manau, kad visiškai klišiška manyti, kad rimtam kompozitoriui populiarioji ar roko muzika nederama. Nemanau, kad ji yra žemesnės klasės ar mažiau verta, tiesiog joje veikia kiti muzikos kūrybos įrankiai. Jeigu tie rimti  kompozitoriai dažniau prisiliestų prie populiariosios muzikos žanrų, galbūt Lietuvoje turėtume daugiau geresnės kokybės populiariosios muzikos?

Pastaruoju metu nemažai kuri scenai – baletus, kūrinius vaikams. Kaip pradėjai kurti baletus ir ką jie tau reiškia? Galbūt galvoji ir apie operą?

Baleto ir baleto vaikams žanras  yra mano silpnybė ir ypatinga meilė. Galbūt tam įtakos turėjo keli metai,  atšokti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, vaikų baleto trupėje. Apie operą negalvoju, man artimesnis šokis. Nors savo laiku labai domėjausi operos žanru, lankydavau visas premjeras. Ateityje svajoju parašyti dar kelis baletus. Ties vienu šiuo metu kaip tik ir dirbu.

Ar jau atradai mėgstamas, sau patogias kūrinių formas, žanrus, instrumentuotę?

Kadangi jaunystėje esu nudegusi su netradicinėmis sudėtimis, matydama, kad tokių kūrinių atlikimas kone visuomet yra tik vienkartinis, perėjau prie labiau tradicinių, praktiškesnių sudėčių. Vis dėlto, mane labiausiai žavi koncerto žanras.

O kūrybos tempai ir apimtys? Mes paprastai stebimės baroko meistrais, kurių biografijose – šimtai kūrinių. Šiuolaikinio kompozitoriaus kūrybos tempas yra gerokai lėtesnis. Nuo ko jis priklauso?

Galima parašyti labai daug muzikos, jeigu dirbi pagal vieną štampą, – panašiai kūrė, pavyzdžiui, J. S. Bachas. Kita vertus, anais laikais vyras galėjo stačia galva pasinerti į darbą, pamiršdamas, kad turi šeimą ar buitinių pareigų. Aš vertinu galimybę kurti mažiau, bet didesnės apimties kūrinių.

Kaip prasideda ir tęsiasi tavo santykis su atlikėjais? Ar turi mėgstamų, kuriems kuri pastoviai?

Tikriausiai visi autoriai turi sau artimus atlikėjus-kolegas, su kuriais nuolat dirba. Man vienas tokių – Džeraldas Bidva. Rašyti jam jau lengva, nes kaip atlikėją jį gana gerai pažįstu ir žinau, kas geriausiai veikia. Nuolatiniai kūrybos atlikėjai – tai komforto zona, nes žinomos jų ribos ir galimybės. Kita vertus, mane labai džiugina ir naujos pažintys, nes jos turtina, leidžia pažvelgti į tam tikrus muzikinius dalykus naujai.

Neseniai galvojome, kad blogiausia kas gali atsitikti, yra pandemija, tačiau jau daugiau nei tris mėnesius trunka karas Ukrainoje. Ar kompozitorius reaguoja/privalo reaguoti į išorinius įvykius? 

Kiekvienas kūrėjas renkasi, ar  reaguoti į socialines ir politines aktualijas, ar ne. Mane jaudina tai, kas vyksta pasaulyje, ir tai išsiskleidžia per mano kūrybą. Vienas mano kūrinių, pavadinimu „Black Grass Town“, gimė kaip reakcija į istorinius įvykius: kai buvo pradėta statyti Astravo atominė elektrinė, ėmiau plačiau domėtis Černobylio atominės elektrinės avarija. Keletas artimų žmonių papasakojo savas įvykių patirtis, tuomet savaime gimė idėja parašyti kūrinį, skirtą Černobylio avarijos sukakčiai.

Koncertą smuikui ir styginių orkestrui bei baletą „Kai atbunda žaislai“ išskirčiau kaip vizitines tavo stiliaus korteles. Kokios jų sukūrimo istorijos?

Koncertas smuikui ir styginių orkestrui (2019 m.) jau keletą kartų buvo atliktas Džeraldo Bidvos su Šv. Kristoforo kameriniu, Lietuvos kameriniu orkestrais ir ansambliu „Kremerata Lituanica“. Ši graži pažintis su atlikėjais, prasidėjusi su Koncertu smuikui, tęsiasi kituose projektuose ir kūriniuose. O baleto vaikams „Kai atbunda žaislai“ (2020 m.), kurio premjera dėl pandemijos buvo nukelta į 2021-uosius, atsiradimą, regis, sąlygojo pats likimas: režisierė A. Steponkevičiūtė ieškojo jau parašytos muzikos, bet nerado tinkamos, o aš tuo metu svarsčiau, kad norėčiau parašyti muziką baletui. Netyčia susitikom, pasipasakojom ir traukinys pajudėjo.

Kaip tavo kūrybą paveikė pandemijos laikotarpis?

Pandemija mane paveikė labai stipriai. Stebėjau, kiek visuomenėje iškilo slogių problemų, to įtakoje gimė keli kūriniai: trilogija „I Am Here For You“ smuikui, violončelei, fortepijonui ir dviems baleto artistams. Šis kūrinys – apie atskirtį, žmogiškąjį santykį, patalpintas Youtube platformoje jis sulaukė nemažo susidomėjimo. „Drive for Life“ yra tarsi padrąsinimas žmonėms, primenantis, kad visuomet yra prasmė gyventi, „Iš tamsos į šviesą“ – tai savotiškas laukimas išėjimo į šviesą po pandemijos. Pandemijos metu gimė ir  keletas muzikos šokiui kūrinių – spektaklis „Siūbuojanti žemė“, kurtas su ansambliu „Lietuva“; muzika šokio filmui „Anapus sienų“, kurtas Šeiko šokio teatrui. Taip pat parašiau simfoninį kūrinį „Games of Time“, skirtą apmąstyti laiką – jo įrašai bus daromi rudenį.

O ką rašai dabar?

Šiuo metu kuriu kelis kūrinius: Koncertą violončelei ir kameriniam orkestrui, kurį „Gaidos“ festivalyje atliks G. Pyšniakas ir Lietuvos kamerinis orkestras; muziką baletui „Einu namo“, jo premjerą rugpjūtį režisuos A. Krasauskaitė; kompoziciją dviems smuikams ir elektronikai, skirtą paminėti Japonijos ir Lietuvos diplomatinių santykių šimtmetį, premjera numatyta lapkričio mėnesį Japonijoje; muziką fotografijų muzikinei parodai spalio pabaigoje, kuriu muziką įvairioms LRT laidoms.

Nusimato derlinga vasaros pabaiga ir ruduo! Kas yra tavo įkvėpimo šaltiniai – knygos, tekstai, įvykiai, gamta? Galbūt asmeninės patirtys?

Įvykiai, visuomenės problemos, gamta (tiesa, gan retai), asmeninės patirtys, vaizdiniai.

Peržvelgus tavo kūrinių pavadinimus, į akis krinta intymios, religinės ir humoristinės jų potekstės, pavyzdžiui: „Tu mano sielos šviesa“, „Tas tavo sustingęs žvilgsnis“,  „O bone Iesu“, „Mišios jaunimui“, „Kai kambary maža vietos arba, kai spaudžia batai“. Ką sufleruoja šie pavadinimai – tai žinutė sau ir kitiems?

Man kūryba visuomet buvo galimybė pasakyti tai, ko negaliu pasakyti žodžiais. Kai kurie kūriniai yra tarsi susirašinėjimas, savotiškas žaidimas su kitais kompozitoriais. Vis dėlto, šių muzikinių susirašinėjimų turinys labai asmeniškas.  Iš esmės, ilgą laiką mano kūryba praktiškai buvo dienoraštis, pagal kurį būtų galima sudėlioti ir mano gyvenimo įvykius.

Tavo vokalinių ir instrumentinių kūrinių pavadinimai gana literatūriški. Ar juos inspiravo kokie nors tekstai?

Aš niekuomet nerasdavau to „tobulo“ teksto, kurio man reikėdavo, todėl kartais paimdavau kokią eilutę iš Biblijos ir prirašydavau, ko man trūksta. Kartais ir pati kažką brūkštelėdavau.

Kokiomis aplinkybėmis kuri religinę muziką?

Mano gyvenime buvo laikotarpis, kuomet buvau visiškai pasinėrusi į religiją, net svarsčiau tapti vienuole. Tuo metu rašiau daug religinės muzikos – tiek vokalinės, tiek instrumentinės.

Ar kuriant tau reikalinga ypatinga aplinka, konkretus paros metas? Ar kūryba tau -  kasdienis, valingas, rutininis darbas?

Pastaraisiais metais kuriu beveik kasdien. Man produktyviausia yra pirmoji dienos pusė, bet jeigu spaudžia laikas, galiu kurti ir naktį. Galiu kurti ir su dviem vaikais pašonėje, tarp sriubų ir skalbinių.

O kam dar lieka vietos gyvenime be kompozicijos? Ar įmanoma išgyventi vien iš muzikos ir kūrybos?

Mano gyvenime daug vietos užima vaikai, buvimas gamtoje – taip aš pasikraunu energijos. Reikia sutikti, kad kūrėjų honorarai Lietuvoje gana maži, bet pastaruosius kelis metus gyvenu tik iš kūrybos.