Jūs tik paklausykit: albumų apžvalga (II)
- 2022 m. liepos 8 d.
Emilija Visockaitė
Geriausiai muziką jaučiu su ausinėmis eidama per miestą – joks vaizdo klipas taip jos nepraturtina kaip gatvės ir žmonės. Tame ėjimo grojaraštyje kasmet daugėja lietuviškų kūrinių, o šiemet pirmąkart užfiksavau, kad lietuviški dominuoja – būtent juos pirmiausia noriu perklausyti, ir džiaugsmo jie suteikia kur kas daugiau. O prisimenat, sakydavom „kaip lietuviškas tai neblogas“?
Alina Orlova – Laumžirgiai
14 metų praėjo nuo tada, kai išgirdome „Paskutinio mamuto dainą“ ir „...o Mėnulyje nėra mokyklų“. Tuo metu uždainavę Alina Orlova ir Markas Palubenka buvo šviežio vėjo gūsis, teikęs vilčių, kad lietuviška alternatyvi muzika atgimsta. Atgimimo dar teko kiek palaukti, bet Alina ir šiandien, pasikeitusiame kontekste, tebeskamba taip pat gaiviai. Nepaisydama populiarumo šuorų, ji yra viena tų retų atlikėjų, kurių neatrodo per daug, kurių spėji pasiilgti. Jos santūrumas kone archajiškas – net ir savo pačios muzikoje, kurią pati režisuoja, ji atsisako plepėti ir triukšmauti.
Nors gyvai Alina pasirodo ir su pučiamaisiais, ir su orkestru, įrašuose instrumentinė pusė dažniausiai skamba lyg tarp kitko. Taip skamba ir „Laumžirgiai“, nors čia su Alina grojo tikrai drąsūs ir patyrę muzikantai – Adas Gecevičius ir Paulius Vaškas. Skambesio atžvilgiu išsiskiria gal tik „Forever in Between“. Kita vertus, tas minimalus nuobodokas akompanimentas palieka daug erdvės Alinos balsui, kuris iškart skverbiasi po oda.
Kaip ir ankstesniuose albumuose, čia atlikėja lengvai persilieja iš vienos kalbos į kitą. Anglų kalba, rodos, leidžia atsipalaiduoti, atsitolinti nuo trapios, infantilokos lietuviškos leksikos ir įžodinti kitokias patirtis („The Garden of Love“). Tačiau lietuvių kalba (lietuvį) veikia daug stipriau, užima visą dėmesį, įtraukia į patį dainos vidų.
Aš tai nieko, žinai
Šiam pasauliui visai blogai
Dangus per gražus bombonešiams skristi
Vėl karo ligai pavyko išplisti
Daug kartų klausydama albumo stebėjausi, kad jis toks trumpas (vos pusvalandžio trukmės). Nors, sakytum, nieko ypatingo jame nėra, bet telpa labai daug visko. Alinos tembras, nuotaika ir poezija paliečia kažką, ko nepaliečia niekas kitas.
8/10
shishi – Nearly Happily Ever After
„Šviesiai isteriškas“ – taip taikliai pačios „shishi“ merginos apibūdino savo naująjį darbą. Nerūpestingais blizgučiais čia apklijuotas nerimas, skubėjimas, klimato krizė, prekės, šiukšlės, sušiai, lūkesčiai ir rūpesčiai. Jei postpanko grupės kviečia iššokti savo liūdesį, tai „shishi“ – iššokti nuoskaudas, asmenines ir globalines.
Orders, orders, orders, orders, orders, orders, WHAT?
Anxiety, disorders, orders, orders, WHAT?
Empty tummy, yummy yummy yummy, WHAT?
Ain’t nothing to buy, everything’s gone.
Šiame trečiajame pilname albume trio skamba labai užtikrintai. Nedrąsiai besišypsančias, „nelabai mokam groti, mes čia tik šiaip“ mergaites pakeitė ironiškos, besilinksminančios, iš peties rėžiančios undinės. Jaučiasi ir gastroliuojant užsienyje įgyta patirtis (jei jums kyla klausimas, ar lietuviai groja užsienyje, tai štai „shishi“ pastarųjų mėnesių darbotvarkėje – Barselona, Nyderlandai, Lenkija, Italija, Prancūzija...).
Atrodo, kad „shishi“ dabar jau tikrai žino, ką daro, – niekas nebenutinka atsitiktinai. Įvairėja ir jų kūrybinis asortimentas, nuotaikos, temos. Ypač nudžiugino lėta daina „I Try I Cry“, rodanti naujus galimus kelius, nes nesinorėtų, kad viena originaliausių šalies grupių ilgam užstrigtų panašių akordų ir angliškų raktažodžių formulyne. Neišnaudotų galimybių, atvertų ir lietuvių kalba – tą „shishi“ jau išbandė mini albume „Vilniaus skaičiuotės“. Jei šis nebūtų išėjęs pačioje karantino gūdumoje, būtų tikrai gavęs kokį apdovanojimą už urbanistinio folkloro įprasminimą.
8/10
Gamka – Šaltos Bangos
Džiugu, kai atlikėjas nesileidžia apribojamas savo pradinio projekto, vieno pasirinkto žanro ar netgi pasiekto šiokio tokio skandalingo populiarumo. Trepo kolektyvo „Flying Saucer Gang“ narys Germanas kiek kitokiai publikai buvo žinomas kaip psichodelinio roko grupės „Flash Voyage“ narys, o dabar prisistato kaip Gamka – solo kūrėjas su dvylikos dainų albumu, kurio pavadinimas nurodo į cold wave stilių.
Pirmasis Gamkos singlas „Ne toks“ – man viena gražiausių šių metų dainų. Jau vien dėl to, kad nustebau. Pirma, dėl labai malonaus tembro ir ramaus liūdesio nuotaikos, antra, dėl kokybiškų kompozicijų ir pavykusios nuoširdžios stilizacijos. Gamka tikrai turi gerą ranką įsimenančioms melodijoms rašyti. Mėgstantys lyginti, gali minėti „Foje“, „Kino“ ar dar ką nors šalto, tamsaus ir poetiško (ne veltui albumo prodiuseris – Aurelijus Sirgedas). Man svarbiau atrodo tai, kad tokia stilizacija veikia ir įtikina, juolab kad jai surastos lietuviškos eilutės.
Į robotą pavirst visi turės tikrai
Metalo organai kainuos labai mažai
Varžtai įsisuks į mano plaučius
Tenesuerzina rimavimo naivumas – jis irgi atkartoja tyresnius laikus, kai Mamontovas rimavo „mane“ su „delne“ ir „akis“ su „naktis“.
7/10
dargana – Gaudantys vėją
Stebint jaunosios publikos reakcijas koncertuose, tampa akivaizdu, koks svarbus dabartiniam jaunam žmogui yra autentiškumas. Manyčiau, kad ne tik nuoširdi atlikėjo poza (antipoza), bet ir lietuvių kalba stiprina šitą tiesioginę jausmų transliaciją iš širdies į širdį. Prieš 5–10 metų tai tikrai nebuvo toks jau įprastas reiškinys lietuviškoje scenoje.
Jaunutė grupė „dargana“ šiemet laimėjo prestižinį klubo „Tamsta“ konkursą „Garažas“ ir ką tik pristatė debiutinį mini albumą. Koks nors senas kelmas gal pasakytų, kad tai naivus, vaikiškas darbas. Bet „dargana“ ir nesiekia kelti revoliucijų – jiems svarbiau ramiai išsisakyti, o gal net nutylėti.
Paslaptis pamiršt
Leisti jūrai jas nuplaut
Purtyt smėlį vėl iš batų
Tylėt, jei kas paklaus
Gamtiška jų poezija (jūra, laukai, lietus) šiandien jau skamba truputį retro, bet vis tiek maloniai ausiai, gal net salomėjiškai. Jau nekalbant apie skaidrų kaip šaltinėlis Livijos vokalą.
Kiekvienoje dainoje jaučiamas įdėtas darbas, jau vien suvaldant 6 žmonių ansamblį. Pradžiugino ir pačios grupės nuoroda į „Rugiuose prie bedugnės“ – labai iškalbingas ir prasmingas intertekstas albumui apie vaikystės virtimą suaugyste. Jei esate pavargę nuo ironijos, įžūlumo ir globalizmo, „dargana“ – labai lietuviška stichija.
7/10
Sheep Effect – Grandes Saxitos
Džiazistai mėgsta leisti vieno instrumento albumus, kuriuose gali išgirsti, kiek visko įmanoma nuveikti su kontrabosu, fleita arba triūba. Dažniausiai tai nesulaukia didesnio klausytojų dėmesio, taigi ir nepraplečia numanomų muzikinio lauko ribų. Lieka eksperimentu vardan eksperimento, valstybės pafinansuotu projektėliu.
Aiškiai girdėti, kaip saksofonininkas Simonas Šipavičius (geriausiai žinomas iš „Sheep Got Waxed“) mėgaujasi pačiu grojimo procesu, naujų kūrybinių priemonių bandymais. Tačiau jis, ačiū Dievui, sugeba suformuoti ir rezultatą – muziką klausytojui! Antrojo jo solo albumo kūriniuose atsiskleidžia postmoderni asmenybė: azartiškas nusistovėjusių normų laužymas, dekonstrukcija, stilistinis koliažas ir žaidimo malonumas. Muzika net ir be teksto labai artikuliuotai žarsto visokiausias nutrūktgalviškas istorijas. Klausyti nėra lengva, bet pasidirginti kartais irgi sveika.
7/10