Kalbino Rūta Giniūnaitė

Alina Orlova neseniai pristatė dešimties kūrinių albumą, įrašytą drauge su muzikantais Adu Gecevičiumi ir Pauliumi Vašku. Savo albumą ji pavadino svajingai – „Laumžirgiai“ (klausykite albumo teksto apačioje). Jame, kiek labiau nei įprastai, ryškėja distancija nuo asmeniškumo ir atsiskleidžia Alinos kūrybai būdingas gylis, vidinio vaiko paieškos ir amžinieji egzistenciniai klausimai. Atlikėja pasineria į tokią kūrybinę raišką, kuria šiuo sudėtingu laiku gali įgarsinti visus sudėtingiausius viduje kylančius klausimus.

Apie naują kūrybos etapą, darbą su pučiamųjų kvintetu ir tekstų vizualumą su Alina kalbamės prieš albumo pristatymą Lukiškių kalėjime 2.0.

---

Alina, kodėl „Laumžirgiai“? Ką tau jie simbolizuoja?

Panašiai vadinasi ir viena  albumo dainų – „Laumžirgiai mėlyni“, – kuriai filmavome vaizdo klipą. Matyt, ši daina mums pasirodė svarbi. Man laumžirgiai asocijuojasi, visų pirma, su tikros vasaros atėjimu. Jausmiškai, man jie siejasi dabarties pojūčiu, buvimu akimirkoje čia ir dabar. Nežinau kodėl, bet laumžirgiai man primena muzikantus. Dar – tai tiesiog labai gražus, paslaptingas ir mistiškas lietuviškas žodis.

Kaip gyveni šiuo metu? Kaip kūryba pas tave ateina neramiu laiku?

Šiuo metu gyvenu pasiruošimu pirmiesiems koncertams, kuriuose kartu Pauliumi Vašku ir Adu Gecevičiumi atliksime mūsų naujo albumo „Laumžirgiai“ programą. Nerami, skaudi šiandiena kelia vis daugiau egzistencinių, bendro žmogaus likimo klausimų, todėl į kūrybą atsigręžiu su dar didesne viltimi nei ankščiau. Joje galiu tuos klausimus įgarsinti – užduoti sau ir kitam. Suprantu, kad dabar, karo ir kitų pasaulio problemų kontekste, kai realybė negailestingai atveria savo beprasmybės ir nužmogėjimo bedugnę, menas gali atrodyti labai trapus ir kiek perteklinis reiškinys. Tačiau tikiu, kad kūryba daro mus humaniškesniais – juk būtent meno kūriniuose dažniausiai skamba vienas amžinas ir svarbiausias žmogui klausimas: kas aš iš tiesų esu?

Duodama interviu LRT sakei, jog naujame albume – daugiau nei įprastai distancijos ir gylio. Ar tai –  distancija nuo klausytojo? Kodėl nusprendei, kad šiuo laiku jos reikia?

Tikriausiai turėjau omeny distanciją nuo savęs pačios. Naujame albume mažiau asmeniškumo, emocinės intencijos, galbūt mažiau ryški ir mano egocentristinė pozicija. Kažin, ar kažką sprendžiau sąmoningai: viskas nutinka savaime ir ateina su laiku, branda, įtaką daro ir esama išorinė situacija. Galbūt paveikė ir tai, kad studijoje kūrėme trise – su Pauliumi ir Adu, kolektyviai.

„Laumžirgiuose“ palieti laikinumo temas. Kūrinyje „Labas, ką tu?“ skamba: „<…> ką dar vakar galvojau, kad žinau tikrai, šiandien – sudegę stagarai”. Esi žmogus, kuris viską kruopščiai planuoja ar veikiau pasiduodi kasdienybės ir naujos dienos diktuojamoms sąlygoms?

Šia eilute banžiau trumpai nusakyti šių laikų situaciją – kai per akimirksnį senas ir įprastas pasaulis, kurį manei esant amžiną, ima ir sudega, sugriūva. Savo gyvenimo toli į priekį neplanuoju. Planavimas neišvengiamas nebent tada, kai tai liečia kūrybinius projektus. Įprastai gyvenu šia diena arba aplink ją.

„Forever In Between“ – taip pavadinai vieną naujo albumo dainų. Ar pati dažnai jautiesi taip, lyg svyruotum tarp dviejų būsenų, dviejų skirtingų pasaulių?

„Amžinai tarp dviejų begalybių“ – taip dainuoju šioje dainoje, kuri yra apie amžiną žmogaus padėtį – tarp praeities ir ateities. Pati, kaip ir visi, panyru į daugybę skirtingų būsenų ir pasaulių.

Kodėl nusprendei albume supinti dvi kalbas – lietuvių ir anglų?

Nesprendžiau, taip  gavosi natūraliai, kūrybiniame albumo procese. Turėjau dainų ir anglų, ir lietuvių kalbomis, jas ir sudėjau į albumą. Taip dariau ir kituose, ankstesniuose savo albumuose, tad visi jie maišyti ir skirtingi kalbų prasme.

Ar su svetima kalba parašytais savo kūriniais jauti tokį pat ryšį kaip ir su tomis, kurių tekstai lietuviški? Ar kalba suteikia atstumo?

Kiekviena kalba turi savo skambesį, ritmiką, melodiją, todėl dainai ji suteikia tam tikrą atspalvį, specifinį nuotaikos pojūtį, sąlygoja melodijos išdėstymą. Dainuodama lietuviškai jaučiuosi atviresnė, šiek tiek apnuoginta. Pavyzdžiui, rusų kalba turi savo intensyvumo, ryškumo. Kuriant anglų kalba man kiek lengviau prisidengti, nes ji labiau „ištirpsta“ muzikoje.

Ar kurdama klausai kitų kūrybos?

Kai kuriu, įprastai muzikos neklausau. Ir šiaip, ne taip dažnai jos klausausi.

Pristatei ir pirmąjį vaizdo klipą, sukurtą titulinei albumo dainai „Laumžirgiai mėlyni“. Ar yra daugiau kūrinių, kuriuos norėtum įvaizdinti?

Taip, ateityje tikrai norėčiau sukurti daugiau vaizdo klipų. Konkrečių planų dar nėra, bet manau, kad tai galėtų būti viena iš dainų anglų kalba – pavyzdžiui, „The Garden of Love“, kurioje tekstui naudoju XVIII a. pabaigos anglų poeto, mistiko ir vizionieriaus Williamo Blake’o eilėraštį. Pirmą kartą šias eiles išgirdau Jimo Jarmuscho filme „Deadman“, kuriame jas skaito Johnny Deppas. Giliai įstrigo būtent šis Blake’o eilių skaitymas, tuomet dar jauno Deppo balsu, lydimas nuostabaus Neilo Youngo garso takelio.

„Akyse užges Paryžius“ remiesi Rimo Buroko eilėmis. Čia vokalas šiek tiek pritildytas, skamba kaip iš seno radijo. Ar dažnai tekstai (nebūtinai savi) padiktuoja tau skambesį? Ar skaitydama tekstus įsivaizduoji, kokia nuotaika, stiliumi tekstas turi skambėti?

Tekstas lemia labai daug – ir nuotaikos, ir skambesio prasme. Tekstas padiktuoja viską, jis yra lyg dainos stuburas, kuris laiko visas kitas dalis. Dažnai intuityviai ir gana laisvai įsivaizduoju patikusio teksto būsimą skambesį dainoje. Leidžiu sau drąsiai interpretuoti.

Birželio 28-ąją, savo gimimo dieną, sugrosi albumą Lukiškių kalėjimo scenoje. Ar kontrastas tarp švelnios tavo muzikos ir mūrinių kalėjimo sienų tave gąsdina, ar atvirkščiai – intriguoja?

Sakyčiau, labiau intriguoja. Man patinka groti keistose, atmosferinėse vietose.  Tada viskas skamba kiek kitaip.

Scenoje pasirodysi su pučiamųjų kvintetu. Kaip jautiesi, kai esi scenoje su didele komanda, o ne viena, prie fortepijono?

Visada džiaugiuosi galėdama groti su kitais muzikantais. Taip muzika įgauna daugiau spalvų ir įvairovės – tuomet tai nėra vien tik mano mintys ir sprendimai, o kažkas daugiau, giliau, plačiau.

„Apie ką šitas filmas?“ dainuoji: „Kur tas vaikas, pilnas aušros? Pilnas miško, užlieto saulės, ežero pilnas skaidros, pilnas pasaulio“. Ar pati jauteisi lyg pametus vaiką savyje?

Kartais gali atrodyti, kad tas vidinis vaikas kažkur pasimetė, bet aš tikiu, kad jis niekada niekur nedingsta. Visi mes jį turime savyje, tik kartais nustojame jį girdėti. Būtent kūryboje turiu galimybę jį išgirsti aiškiau.

Alina, apie ką yra dabartinis tavo gyvenimo filmas?

Sunku pasakyti. Juk negali tiksliai žinoti, apie ką yra filmas, nepažiūrėjęs jo iki galo. Dabar mano filme yra daug muzikos.