Kalbino Justina Paltanavičiūtė

„Planeta Polar“ – tai „Parranda Polar“ transformacija. Trys linksmi vyrukai – Adomas Koreniukas (vokalas), Jonas Narbutas (būgnai) ir Vytautą Puidoką pakeitęs Paulius Vaškas (gitara) – subrendo: tyrą kaimišką kumbiją iškeitė į intelektualias, konceptualias muzikines patirtis. Bandymai atitrūkti nuo paprastumo ryškėja debiutiniame „Planeta Polar“ albume, kurį trijulė pavadino „Puro Carnaval“ – „Grynas karnavalas“. Dvylikoje kompozicijų pinasi sunkiai į stilistinius rėmus telpantys muzikiniai skambesiai, istorijos ir nuotaikos. Ir nors šiame kontekste labai tinka frazė, jog kalbėti apie muziką tolygu šokti apie architektūrą, apie savo pirmąjį albumą turi ką pasakyti ir patys „Planeta Polar“.

---

Kas yra karnavalas?

Adomas: Iš pradžių nebuvo nieko. Prieš kelerius metus išleidom gabalą „Puro Carnaval“, bet jis ėjo ir praėjo. Tik šį pavasarį, prieš pat karą, supratau, kad daina yra apie Užgavėnes – apie tai, kad grįžta saulė. Kai šis gabalas gimė, buvo užsiknisęs žiemos vakaras – buvo šalta ir tamsu. Parodžiau jį chebrytei ir visi kartu pagalvojom, kad viešai jo groti nereikia, nes jis toks ne cool.

Paulius: Pamenu, kaip kompleksavai, nes parašei jį ant bajerio.

Jonas: O man jis patiko, ir klausytojams greitai prikibo. Bet kompleksų dėl to, kad pernelyg paprastas, tikrai buvo. Šis mūsų karnavalas yra atviraširdis. Kai dar buvome „Parranda Polar“, su nešiojamais instrumentais leisdavomės gatve ir minia įkaušusių žmonių leisdavosi kartu su mumis. Tad karnavalas – miesto-kaimo šventė, ne giliau.

Adomas: Čia nėra jokių kaukių. Pietų Amerikoje karnavalas yra tiesiog žmonių buvimas kartu – bendravimas ir tūsas, jokių persirenginėjimų ar apsimetinėjimų tuo, kuo nesi.

Jonas: Todėl ir yra žodelis puro – grynas, nuo dūšios. Ateini į koncertą ir suvoki, kad atėjai į karnavalą.

Apie ką yra albumas?

Paulius: Būna, kad žmonės kuria konceptualius albumus, tuomet ryškėja kažkokia tema. Mūsų albumas yra chaotiškas – kaip petarda, kurią paleidi sproginėti.

Jonas: Kai aš klausau kokio nors albumo, man patinka pačiam sugalvoti, apie ką jis. Niekada nežiūriu, ką padiktavo kūrėjas, nebent jis pateikia klausymosi instrukciją. Mūsų albumas chaotiškas, eklektiškas ir bipoliarus, todėl grupės pavadinime ir yra žodis „planeta“, nes planeta yra visokia. Jame iš įvairių kampų galima išgirsti, kaip mes eksperimentuojame.

Paulius: Dar priklauso, supranti ispaniškai ar ne. Nors pats groju šitoje grupėje, bet tekstų nesuprantu, ir tai apibrėžia mano požiūrį į mūsų muziką. Tad albumas yra apie pasirinkimus.

Adomas: Man atrodo, kad albumas yra apie planetos muziką. Kadangi jis debiutinis, su juo gimėme ir mes kaip grupė. Jame yra maišatis, tam tikro garso užuomazgos. Bet labiausiai jis yra apie muziką – girdėtą, bet negirdėtą, labai savitą. Kūrybos procese mėgdavau įsivaizduoti, kad kuriame kosminį folklorą.

Paulius: Kaip nori, taip ir yra. Mes galime bet ką pasakyt, tu parašysi kitaip, ir tai vis tiek bus tiesa.

Tiesa nebūtinai yra viena.

Jonas: Manau, šiuo atveju tiesos ieškoti reikėtų muzikoje. Mes esame tokie gryni muzikantai – mums patinka groti gyvai, tad ir reikėtų klausyti emocijų, išreikštų per muziką. Aš pats šios muzikos klausausi kaip instrumento, o visa kita man tėra kontekstai iš sąskambių ir kitų dalykų. Ryškesnės dramaturgijos šiame albume aš neįžvelgiu.

Paulius: Įdomu bus sužinoti, ką apie mūsų albumą mano kiti, nes juk dažnai gyvenime būna, kad pats savo kūryboje neįžvelgi jokios sekos, bet kitas, pažvelgęs iš šalies, ją mato.

Jonas: Tikriausiai bendras piešinys egzistuoja, bet mes jo nekonstravome ir negalime įžiūrėti.

Apie ką yra dainos?

Jonas: Kiekviena jų gimė iš tam tikrų jausmų.

Adomas: Kiekviena yra vis atskira istorija, tačiau jas vienija toks pats požiūris į muziką. Man kūryboje svarbus ritmas – stengiuosi, kad jis nebūtų standartiškas. Surandu įdomesnį, tuomet apipinu šokiniu bosu ir garsiukais iš kitų muzikinių kultūrų. Ispaniški tekstai yra kaip mušamasis instrumentas – mažaskiemenė ispanų kalbos struktūra tam labai paranki, nes ja galima daug ir greitai pasakyti arba ištęsti balses. O istorijos dainose atsiranda tik po to. Ir ne visos dainos yra puro carnaval. Pavyzdžiui, „Dia“, nors skamba gan linksmai, yra apie tai, kaip pasižiūrėjau į veidrodį ir nutvieskė įspūdis, kad mirsiu. „Elefante“ Jonui nepatinka, nes jam šis žodis skamba vaikiškai. Bet aš rašiau apie pasąmonę: jeigu treniruosi charakterį, viskas bus gerai, bet jeigu paleisi vadžias, jis pridarys daug bėdų, kaip laukinis dramblys. „Agente“ atsirado, kai kartą išėjau iš bariuko, išsitraukiau telefoną ir į diktofoną sušvilpavau visą gabaliuką.

Jonas: Iš Adomo švilpavimų telefone išeis kitas geras albumas.

Adomas: Kurdamas dažnai naudojuosi tuo, kad daugelis lietuvių klausytojų nesupranta ispaniškai. Tuomet galiu būti daug atviresnis, nei rašydamas tekstus lietuviškai ar angliškai. O ispanakalbį klausytoją tas atvirumas labai žavi.

Jonas: Aš manau, kad Adomas nesąmoningai viską kuria apie pasąmonę – apie perkeltines prasmes, viltį, šamanizmą. Mūsų priėjimas prie muzikos yra pagrįstas kumbijos atlikimu. Kumbija kartais būna labai paprasta ir kaimiška, o kartais labai paslaptinga ir kupina nemūsiško pagonizmo. Mūsų dainų tekstai paprasti, bet juose slypi daug amžinųjų tiesų ir egzistencinių svarstymų. Klausytojui reikia surasti jam suprantamus kontekstus, nes kumbija – tai ne mūsų, bet Pietų Amerikos liaudies muzika ir papročiai, kurių Adomas prisigėrė būdamas Pietų Amerikoje, o po to išmokė ir mus.

Man rodos, jūsų muzika dvilypė – ir sudėtinga, ir paprasta. Galima klausytis ir taip, ir taip.

Adomas: Visada turėjau slaptą planą kurti tokią muziką, kuri savyje turėtų ir greitai pagaunančio muzikalumo, ir gilesnio sąskambio. Galbūt todėl vokalas dažnai būna popsiškas.

Jonas: Tavo planas primena dėdę su saldainiu – privilioji, o tada jau mokai. Kai kurios struktūros labai sudėtingos, tad jeigu nebūtų apvilktos paprastu dainavimu, klausytojas neužsikabintų. Bet aš galėčiau groti vien instrumentinę dalį.

Paulius: Paprastos melodijos jungiamos su sudėtinga harmonija, todėl ir jaučiamas dualumas, net paradoksas.

Adomas: Gyvendamas Pietų Amerikoje, daug laiko praleidau tarp paprastų, gerų kaimo žmonių, kur neegzistuoja jokie snobiški intelektualiniai žaidimai. Žmonės gyvena kalnuose, nuima kukurūzų derlių ir ramiai gyvena toliau. Jie tokie hipiai, bet ne hipiai – taikūs ir tiesūs indėnai. Atsidūriau toje aplinkoje ką tik baigęs universitetą, galva ūžė nuo visokių minčių ir išvedžiojimų. Pamačiau, kad galima gyventi kitaip ir susižavėjau tuo tiesmuku paprastumu. Galbūt tas noras būti lengvai suprantamu, įsimenamu, paprastu, gal net popsišku iš čia ir kyla.

Kuo skiriasi „Parranda Polar“ ir „Planeta Polar“?

Jonas: „Parrandoj“ vietoj Pauliaus grojo Vytautas Puidokas. Galvojome sustoti, bet Paulius buvo priežastis vystytis toliau.

Paulius: Adomas pasakytų, kad iš „Parrandos“ neliko nieko, bet aš iš šalies girdžiu komentarus, jog „Planetos Polar“ ritmai skiriasi, bet kumbija vis tiek pramuša.

Adomas: Jeigu žmogus paviršutiniškai klauso, jam tas pats – ten trys bičai dainavo ispaniškai, ir čia tas pats, du iš trijų tie patys. Mums patiems yra didelis skirtumas: sunkioji instrumentuotės artilerija, poliritmija, įvairūs efektai pradžioje kėlė šiek tiek iššūkių, reikėjo išgyventi išmokimo procesą.

Jonas: Akivaizdu, kad dauguma inspiracijų ateina ne iš rokenrolo, o iš tos pačios kumbijos, kurią grojome su „Parranda Polar“. Bet įtakų yra ir iš šokių muzikos, tik jų kažkodėl niekas nepastebi. Sakyčiau, „Planetoje Polar“ „Parranda Polar“ sudaro penkiasdešimt procentų. Kartais būna sunku atsikratyti uodegų, su kuriomis sieja ir klausytojas, tačiau reikia nepasiduoti ir bandyti.

Paulius: Kumbijos fanai sako, jog čia viskas taip keistai ir įdomiai, bet po to paklauso daugiau ir sako, kad gal visai ir nieko. Mes patys pradžioje tikrai jautėme kažkokią paprastumo baimę, bandėme nuo jos pabėgti – sąmoningai stengėmės skambėti kuo sudėtingiau, bet pamažu šie kompleksai dingsta.

Adomas: Gal ne visai baimė. Dėjome daug pastangų, kad skambėtume kitaip, bet didžioji dalis klausytojų to nepastebėjo.

Jonas: Čia panašiai kaip einant pas kirpėją – konceptualiai pakeiti šukuoseną ir niekas nepastebi.

Adomas: Kai liovėmės taip smarkiai kompleksuoti, pradėjome diskutuoti, jog kumbijos reikėtų daugiau, nes čia taip viskas laisva ir paprasta – galima pusvalandį tą patį kūrinį groti ir vis ką nors pridėti ar atimti. Dabar mūsų muzika labai struktūruota.

Paulius: Man pradžioje buvo keista, nes, pagroję ką nors ne pagal planą, sustodavom. Aš džiazo muzikantas – džiaze padarę klaidą šutinam toliau.

Pasukot link akademizmo?

Jonas: Gal, iš kurio kampo pažiūrėsi. Tai susiję su mūsų kompleksais – grojom sau kaimo muziką ir staiga pasidarė gėda ją groti.

Paulius: Adomas kartais užsiparina, kad aplinkui visi džiazistai, klasikistai, baigę rimtus muzikos mokslus.

Adomas: Gal ne čia problema. Aš dažnai per grubiai žiūriu į muziką. Kai kūrinys yra jau girdėto žanro ir jame visi elementai labai atitinka standartus, nesidžiaugiu, bet ir nesigilinu į detales bei subtilybes, tad galiu ir nepastebėti kūrinio grožio. Kartais muzikoje atrandu kažkokių elementų, kurie man patinka, ir sudedu juos į savo kūrybą, nepaisydamas žanrų ribų. Gal iš čia ir kyla ta unikalesnio stiliaus ar žanrų maišaties siekiamybė.

Jonas: Adomas vaikystėje tikriausiai mėgo „Lego“.

Adomas: Mėgau. Mano statiniai dažnai atlikdavo kokią nors įdomią techninę funkciją, bet atrodė gana bjauriai, nes konstruodavau funkciniu, bet ne estetiniu požiūriu.

Jonas: Man labiau patikdavo žaisti šeimą.

Paulius: Man svarbiausia būdavo derinti spalvas.

Jonas: Šios gilios įžvalgos paaiškina mūsų meną. Net ir kompozicijos, kurios man dvasiškai nebūtų patrauklios, yra įdomios iš antropologinės pusės – man įdomu stebėti Adomo požiūrį į kūrybą. Kai išgirdau kumbiją, nekompleksavau grodamas, nes joje įžvelgiau bliuzą, nors kiti girdi kaimą. Sakydamas „kaimą“, turiu omenyje etniškumą. Adomo mąstyme pinasi daug įvairių ir įdomių kontekstų, kuriuos kurdamas jis traukia iš užančio. Tai turtinga, vertinga ir originalu.

Paulius: Adomas nenori įtikti ir studentui, ir prezidentui. Kartais įdomu kurti taip, kad įtiktum ar neįtiktum konkrečiam žmogui – kodėl gi man nepagalvojus to, ką jis pagalvoja? Man, kaip kūrėjui, tai suteikia papildomų minčių.

Jonas: Aš manau, kad yra du kūrybos būdai. Vienas – atsižvelgiantis į aplinką ir pasisemiantis iš jos, labai logiškas. Kitas – toks iš skrandžio: kuri ir negalvoji.

Paulius: Pirmas būdas antram neprieštarauja. Visa muzika kyla iš skrandžio, klausimas – kiek skirtingo maisto esi prisivalgęs.

Ką klausytojas kalba / mano apie jūsų muziką?

Adomas: Mes bandome išardyti tradicinius stilius ir žanrus, gal dėl to sunku rasti masinį klausytoją.

Jonas: Galbūt tokių subklausytojų daugiau yra užsienyje, kur muzikos rinka yra didesnė. Mes tuo dar neįsitikinome, bet kumbija pasaulyje trendina daug labiau nei Lietuvoje. Būtų įdomu išgirsti labiau apsiklausiusio klausytojo reakciją.

Adomas: Visiškai pritariu. Kita vertus, kartais grodamas masiniuose renginiuose pamatai kokią vyresnę ponią, kuri tiesiog ėjo pro šalį, išgirdo, pradėjo šokti ir buvo žiauriai patenkinta. Mūsų žmonės klausosi ir sporto salėje, pumpuodami raumenis. Tai irgi įdomu. Mūsų muzika bando būti komfortiška, patogi ausiai ir šokiui, bet kartu ir pateikti keistesnį vaibą. Tokia kontrabanda kartais sėkmingai pavyksta. Girdėjau atsiliepimų, jog labai patinkame vaikams, bet melomanų atsiliepimai irgi geri.

Jonas: Klausytojų, kurie užklysta netyčia ir juos paima siautulys, yra nemažai, bet mums sunkiausia suprasti tą loginį klausytoją, kuris mūsų klausyti pasirengia sąmoningai. Kai buvome „Parranda Polar“, buvome išlepę, nes žinodavome, kad kur benuvažiuotume, visur padarysime šokius, bet kokia kaina – net ir didžiausi skeptikai pradės linksėti, judėti. Šis kaprizas liko, bet kartais groji, vertiesi per galvą, o publikoje – jokio judesio. Tada būna baisu.

Kas jus įkvepia?

Paulius: Mane įkvepia Adomas.

Adomas: O mane Jonas.

Jonas: Būna tobuliausia, kai vieni kitus įkvepiame. Bet pagrindinis įkvėpimo šaltinis yra muzika. Ir gyvenimas.

Gali semtis noro kurti iš liūdesio, iš pykčio, iš trūkumo išsisakyti. Bet manau, kad muzikinė faktūra yra labiau apčiuopiamas įkvėpimo šaltinis. Įkvėpimas ateina iš meno, o jėgų dirbti atsiranda iš kitur – iš savirealizacijos poreikio ir taip toliau.

Paulius: Bet galima ir iš kitos pusės pažiūrėti. Įkvėpimas – kai neieškai dalykų, kurie tave įkvepia, bet vengi tų, kurie iškvepia – trikdo, nervuoja, gadina vaibą. Muzika dažnai gimsta iš džiaugsmo, atsipalaidavimo, nežinomumo, keisto jausmo.

Jonas: Įkvėpimas priklauso nuo to, kaip tu gyveni ir kaip suformuoji aplinką. Jeigu turi prabangą pasaulį aplink save susikurti tokį, kuris tave stimuliuoja, tuomet yra labai malonu. Bet menas mane įkvepia net ir tada, kai labai blogai: ką nors išgirstu ir vėl gimsta interesas, pradedu galvoti, kaip išgauti smagų skambesį. Tuomet viena mintis veja kitą ir nepastebi, kaip jau esi išlipęs iš tos blogumo pelkės.

Adomas: Aš paantrinčiau Jonui. Kūrybos būsena yra ypatinga – nuostabu, kai negalvoji, koks bus rezultatas, tiesiog kuri – jautiesi esantis kažkokiame sapne, kuriame dar niekada nesi buvęs.

Jonas: Kūryba yra kaip narkotikai. Prie šios būsenos visuomet bandai grįžti. Man net koncerte groti nėra taip smagu, kaip sugalvoti ką nors gero ir pajusti tą kūrybos būseną bent keletą minučių. Tai momentas, kuriame dar niekas nėra nuspręsta – egzistuoja galimybė kažkam įvykti. Šis momentas daug talpina. Paskui jį grynini, įvairini, ir galiausiai jis tampa kokiu nors objektu – nusimeta tą svajonės šydą ir struktūruojasi. Galbūt tai bus superhitas ar daina, su kuria žmonės švęs linksmiausius savo gyvenimo dalykus.

Adomas: Man būna dienų, kai viskas tiesiog virkdo. Jei tokiu momentu grodamas randu kokį rifą, kuris taip pat virkdo, tada jį užfiksuoju, nes tai būna kūrinio motyvas.

Paulius: Nežinomumo jausmas labai geras. Man irgi būna, kad groju ir nesuprantu, kodėl vienas ar kitas sąskambis užkabina. Tai yra mistika, nežinomybė, o kartu ir momentas, iš kurio gali išsivystyti kas nors žiauriai gero. Šiame momente nieko nesuvoki – vienas taktas, trys natos ir taip veža, kad gali klausytis valandą ir daugiau nieko nedaryti. Galėtum juk žmogus pabaigti kurti gabalą, bet ne – klausai vieno savo sukurto takto. Nežinomybės jausmas jaudina labiausiai.

Adomas: Paulius gerai reziumuoja. To nežinomybės jausmo palinkėčiau ir kūrėjams, ir klausytojui. Nes mūsų albumas ir yra apie nežinomybę – tai nežinomybės paieškos.

---