Kalbino Rūta Giniūnaitė

Lekiant miesto gatvėmis kartais gali pamiršti sustoti. Bet kompozitorei ir atlikėjai Jausmei Elenai Stonkutei, arba tiesiog Jausmei, tai negalioja. Ji klausia ir klauso gamtos patarimo, eidama per dienas ir kurdama muziką. Iš margo Bristolio į Vilnių neseniai grįžusi Jausmė išleido debiutinį pilno metro albumą „Namolio“ (jo pasiklausyti galite teksto apačioje), kupiną savirefleksijos, metaforiškai apdainuotų asmeninių patirčių, meilės gimtinei, miškams, ežerams, lietuvių kalbai ir metų pradžioje iškeliavusiai močiutei, kuriai dedikavo šį leidinį. Albumą muzikantė įrašė vieninteliu instrumentu – kanklėmis.

---

Jausme, ką šiame laike tau reiškia kūryba?

Kartais jaučiuosi beviltiškai ir be jėgų, o kartais jaučiu įkvėpimą, kuris ateina iš skausmingo suvokimo. Paprastai mane kurti įkvepia gamta, žmonių istorijos, bet dabartinės karo istorijos, kurias matau žiniose, stipriai veikia. Kai prisėdu prie kanklių, jaučiuosi tarsi mediumas tarp kito, nesuprantamo, ir šio pasaulio. Kartais tiesiog iškaukiu skausmą ir sunkumą.

Tavo vardas turi įtakos empatijai?

Ne be reikalo esu Jausmė. Kai mama mane gimdė, tėtis su babyte šiek tiek šventė namuose, nes vyrams tuo metu nebuvo galima būti ligoninėje. Tėvai buvo sugalvoję, kad būsiu Jaunė – vienos kunigaikštienės garbei. Kai mama pagimdė, babytė sakė: „Koks ten vardas buvo, Jausmė?“ Ir taip gimė Jausmė. Prisimenu, buvau šešerių, varčiau vardų knygą ir savo neradau. Pradėjau verkti, tėvams skųstis, kad esu netikra. Žinau porą Jausmių, bet nesu jų sutikusi gyvai. Mokykloje visi žinojo, kuri Jausmė ir vėl prisidirbo, bet suaugusi savo vardą pamilau, o ir sceninį vardą buvo lengva pasirinkti.

Kaip atėjai į muziką ir prisėdai prie kanklių?

Ketvirtoje klasėje, kai mokiausi Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje, Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojai prieš vasaros atostogas užsuko į muzikos pamoką, nes artėjantiems mokslo metams ieškojo mokinių birbynės ir kanklių grupėms: birbynėms – berniukų, o kanklėms – mergaičių (juokiasi). Grįžusi namo tėvams pareiškiau, kad eisiu į muzikos mokyklą, ir jie neprieštaravo. Nuo pat mažens buvau idėjinis žmogus, kuriam buvo leista daugumą tų idėjų pildyti.

Baigiau muzikos mokyklą, paauglystėje pradėjau rašyti poeziją ir dainas. Išvažiavau į Didžiąją Britaniją užsidirbti kelionėms su tuometiniu partneriu, bet santykiai nutrūko, jis iškeliavo kitur, o aš likau ten. Rašiau dainas ir grojau gitara, bet ji man tiesiog netiko, todėl mama pasiūlė atsigabenti Vilniuje ant spintos beveik septynerius metus dulkančias kankles. Abejojau, ar kam bus įdomu jų klausytis, nes kanklės dažnai laikomos liaudies instrumentu, bet nusprendžiau pamėginti. Jas išpakavusi pradėjau verkti ir atsiprašinėti, kad apleidau... Keistas jausmas aplankė, lyg po daugelio metų būčiau susitikusi su labai seniai matyta drauge. Tai buvo gal 2014-tieji. Po metų šeima man padovanojo naujas kankles, nes anos buvo katino suskaldytos. Tai buvo turbūt laimingiausia diena mano gyvenime.

Pragrojau kelis festivalius Britanijoje ir draugų muzikantų paraginta atvykau į Bristolį – kultūros ir meno centrą su didele muzikine bendruomene. Ten gyvenau 5 metus, išleidau pirmąjį EP „Look Up, Look Down“ kaip kanklių, violončelės ir kontraboso trio, bet grįžus į Lietuvą prasidėjo karantinas ir buvo neįmanoma įsilieti į muzikinę bendruomenę čia, tad pradėjau kurti solo. Dabartinis albumas, kurį išleidau, yra mano ir kanklių produktas.

Jis vadinasi „Namolio“. Jame daug gamtos garsų, artimųjų balsų. Kodėl tau buvo svarbu paskirti albumą namams?

Norėjau, kad albumas atspindėtų mano dešimtmečio gyvenimo svetur ciklo užsidarymą, grįžimą namo – fiziškai ir metaforiškai. Tai lyg duoklė Lietuvai už tai, kad tiek metų buvau išvykusi ir kūriau anglų kalba. Taip pat norėjau, kad mano močiutės suprastų, ką dainuoju. Albumo konceptas gimė prieš kelerius metus. Dainą „Namolio“ parašiau kaip poemą būdama lėktuve. Tai pažeidžiamas, jautrus, atviras laikotarpis. Per terapiją išmokau, kad pažeidžiamumas yra privalumas, iš tamsos visada ateiname į šviesą. Man buvo svarbu parodyti savo kelionę be jokio užnugario.

Su kanklėmis esame vienis. Dainos atspindi svarbiausius mano išgyvenimus. Kai lankiau hipnoterapiją, daug laiko leidau gamtoje, kūriau poemas. Norėjau, kad albumas būtų tik lietuvių kalba su folkloro stilistikos elementais, nors ir stengiuosi laužyti stereotipą, kad kanklės – tik folkloro instrumentas.

Viename kūrinyje dainuoji: „Gamta manęs nesmerkia, gamta man atleidžia.“ Ar dažnai susiduri su žmonėmis, kurie elgiasi atvirkščiai?

Žinoma. Kartais sulaukiu kritikos, kad per daug dalinuosi savo emocijomis ir mintimis. Bet visada buvau iškalbingas žmogus, nenorėjau slėpti savo balso. Ši daina parašyta laikotarpiu, kai sirgau depresija. Kartais matydavau vizijas iš praeitų gyvenimų, kolektyvinės moterų pasąmonės, į kurią telpa visos laukinės, stiprios jų patirtys.

Pati užaugau Vilniuje ir jam rašydavau poemas. Bet vaikystėje dažnai važiuodavau pas senelius į Kretingą. Prieš 8 metus sąmoningai suvokiau, kad man būtinai reikia gamtos, nenoriu kasdien matyti pastatų, naudoti nereikalingų daiktų, jausti sensorinių dirgiklių. Pabėgusi į gamtą galėjau save išgirsti ir atsiriboti nuo triukšmo. Bet einu į koncertus, socializuojuosi, kuriu mieste. Man patinka Vilnius, nes jis erdvus ir žalias. Užteko mėnesį pagyventi Londone ir supratau, kad tai ne mano pasaulis.

Albumo kūrinys „Po ledu“ skamba kaip paleidimo daina. Dainuoji, kad negali nešti ir savo, ir kito naštos, negali traukti kito iš jo vandenų. Kaip jauteisi atsiribojusi nuo to santykio?

Daina gimė po hipnoterapijos seanso – įsivaizdavau, kad stoviu ant ledo ežere, o po ledu žmogus, kuriam vis bandydavau padėti. Tada išgręžiau eketę, nupyniau virvę, pririšau prie medžio, rodžiau, kaip išlipti, bet sakiau, jog jis tai turi padaryti pats. Tas žmogus kartojo, kad dar ne laikas. Suvokiau, kad negaliu nešti kito naštos ar jo gelbėti, jei pats nenori. Turiu rūpintis savimi ir likti dienos šviesoje, ne po ledu, kartu su tuo žmogumi. Šios dainos mintis yra ta, kad negalime prisiimti atsakomybės už kito žmogaus (tėvų, draugų, mylimųjų) gerovę, kiekvienas esame atsakingi už savo laimę.

Ar tavo pačios kūryba tave gelbėja sunkiais laikotarpiais?

Įvairiai. Buvo laikas, kai įsimylėdavau netinkamus žmones. Romantizuodavau savo kančią, nes mūsų popkultūroje to daug, bet vėliau supratau, kad tai kyla iš ankstyvesnių traumų. Išrašydavau viską dainomis – klausdavau, kodėl manęs nemyli. Bet nusprendžiau, kad mano klausytojas neturi būti mano terapeutas. Beveik dvejus metus negrojau jokių koncertų ir nerašiau dainų. Pradėjau rimtai užsiimti savigyda, taip pat lankyti įvairias terapijas. Stengiausi rasti kitų meninės saviraiškos būdų: daug skaičiau, rašiau eiles, taip pat iš naujo atradau nėrimą vąšeliu. Vis juokauju, kad terapija yra netaip sugijusių kaulų laužymas.

„Viskas ir nieko“ buvo mano lūžio daina, transformacija per skausmą. Dabar visa muzika, kurią atiduodu žmonėms, turi vilties spalvą. Savo kūryba noriu skleisti dėkingumą, įkvėpimą, paguodą, atjautą, grožį.

Bet savo dainomis gal atstoji terapiją kitiems.

Po koncertų žmonės prieina verkdami, dėkodami, pasakodami įvairias patirtis. Vadinasi, juos palietė, jie kažką blogo iš savęs paleido. Vienas mano muzikos siekių yra suteikti emocinį prieglobstį.

Pati dirbai su protinę ir fizinę negalią, raidos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Ko šis darbas tave išmokė?

Perspektyvos sau ir savo problemoms. Daug dirbau su autistais – viena pagyvenusi moteris buvo tokia laiminga ir pilna paprasto džiaugsmo gyvenimui, karštam vynui, buvimui su šeima, bendravimui, šiltam orui. Tai toks vaikiškas gyvenimo džiaugsmas, kurio mums reikia mokytis. Bet jei jiems sunku, ir man sunku. Dažnai buvo sunku palaikyti emocinį atstumą tarp savęs ir tų, su kuriais dirbau, nors tokiame darbe negalima gailėti, reikia paremti ir padėti.

Viename projekte kūrei ir su Pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernyte. Kaip kanklės ir muzika prisideda prie naujų pojūčių?

Tai buvo „Miego festivalis“ – „Kaunas 2022“ programos dalis. Tikslas buvo ateiti į festivalį ir pasijusti kaip sapne. Su Pojūčių ir Šešėlių teatru važiavome į Kauno „Sinagogą“, kur teatro performansui pritariau kanklėmis. Vėliau žiūrovai užrištomis akimis lietė kankles, girdėjo vibracijas. Jos gražiai skamba palietus bet kurią stygą. Jau seniai galvoju apie muzikos terapiją kaip savo kelią. Noriu, kad ji būtų terapija ne tik mano muzikos klausytojams, bet ir kitiems, su ja dar nesusipažinusiems.

Nori, kad tavo muziką patirtų daug žmonių?

Anksčiau bijojau minties apie išgarsėjimą, tai atrodė svetima, tačiau, nemeluosiu, dabar dažnai apie tai pagalvoju, pasvajoju, kad būtų nuostabu groti koncertus didesnėms auditorijoms. Muzika niekada nenustos būti mūsų ego dalimi – norime būti pastebėti, pagirti, gauti gerą atsiliepimą. Kol ego sveikas, jis padeda ambicijai ir judėjimui į priekį. Bet aš nenoriu būti žinoma vien kaip scenos atlikėja. Man patinka per muziką kurti patirtį ir įgarsinti vaizdą, šokį, teatrą, kiną.

Papasakok apie dokumentikos takelio rašymą BBC.

Buvo toks Marchmont House Škotijoje. Į vieną mano koncertą Bristolyje atėjo du kinematografai, kurie dirbo su „Planet Earth“ ir kitais rimtais BBC projektais. Jiems patiko mano muzika, tad buvau pakviesta prisidėti prie naujo projekto – trumpos dokumentikos apie ypatingą žmogų, stalų ir kėdžių gamintoją Lawrence’ą Nealą. Jis ruošėsi eiti į pensiją ir norėjo kam nors perduoti savo amatą. Tada vienas milijonierius įsigijo Marchmont House, kuris prieš kelis šimtus metų buvo menininkų rezidencija, ir sugalvojo paversti jį kultūros židiniu. Dvaras buvo restauruotas pagal ano meto stilių ir standartus. Tada jis pastebėjo L. Nealą ir paskelbė konkursą dviem jauniems staliams, kurie norėtų išmokti Nealo amato. Apie tai buvo sukurta dokumentika, kurią buvau pakviesta įgarsinti su draugu kontrabosistu.

Kalbant apie kinematografiją, labai norėčiau savo dainai „Namolio“ sukurti animaciją. Tai turėtų būti meninis darbas, o ne šiaip klipas – su Indre Storpirštiene jau planuojame siužetą. Nekantrauju išvysti galutinį rezultatą.

Išleidai „Namolio“. Kuo dabar gyveni?

Noriu albumą matyti vinilo formatu. Labai tikiuosi gauti AGATA finansavimą ir savo svajonę įgyvendinti. Noriu suburti grupę iš kanklių, violončelės, kontraboso ir kokio nors įdomaus mušamojo, taip pat melodinio instrumento, gal trimito, gal birbynės...

Bet dabar užsiimu savo vardo plėtra. Noriu, kad Jausmę žinotų kaip tą, kuri autentiškai groja kanklėmis, kad su mano vardu nebūtų kitų asociacijų ir palyginimų, išskyrus muzikinę stilistiką. Noriu rasti ir užsitikrinti savo poziciją tarp kitų. Kalbuosi, susipažįstu su menininkais, ieškau vadybos, pasakoju apie kūrybą. Reikėjo daug energijos albumo paleidimui – ne techniniam, bet emociniam.

Tavo žaidimas vokalu naujame albume labai gražus, įvairiapusis. Iš ko mokaisi?

Mane kartais lygina su kitais, bet aš visad stengiuosi eiti autentiškumo keliu, kurti nekopijuodama, įsikvėpti iš prado: iš patirčių, istorijų, žmonių, miesto, gamtos, kitų poezijos ir muzikos. Kalbant apie vokalo įkvėpėjus, pirmosios tai darė Eva Cassidy, Billie Holiday ir Ella Fitzgerald. Iš šiuolaikinių – Yebba yra nuostabi, techniškai stipri vokalistė, Thomas Yorke – geras kompozitorius. Kartais pasiklausau Billie Eilish, Tash Sultana. Vienas mano mėgstamiausių yra Moses Sumney ir jo įspūdingas falcetas. Koncertų metu neretai groju jo dainos „Doomed“ koverį. Sunku apibrėžti jo žanrą, o ir savo stiliaus nemoku apibrėžti – folko mano kūryboje mažai, tik elementai, todėl šiuo metu savo albumo stilistiką apibrėžiu kaip minimalist acoustic post-folk su soul, dub ir elektroninės muzikos užuominomis bei elementais. Kaip sakė Marina Abramovič savo paskaitoje Kaune, vieni kūrėjai seka kitais, o kiti kuria iš prado, duoto įrankio ir pajautos. Pati stengiuosi taip gyventi.

---