Paulina Sofija Nalivaikaitė

Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su šiuolaikinės muzikos festivaliu „Druskomanija“, skaitmeninėje erdvėje pateikia spausdinto žurnalo „Druskomanija“ turinį ir kviečia skaityti bei lankytis festivalio renginiuose, kurie vyksta gegužės 12–22 d.

---

Nėra lengva rašyti šiam tekstui įžangą: atrodo, apie karą Ukrainoje jau tiek daug pasakyta ir parašyta, kad bet kokia įžanga bus tarsi kitos kopija; nenoriu būti pernelyg sentimentali, bet ir šaltai abejinga būti negaliu; galiausiai, pati tema emociškai slegianti – tačiau mūsų pareiga yra nenusisukti ir nepriprasti prie karo. Ši padėtis neturi tapti „naujuoju normalumu“ (angl. „new normal“) – kaip prieš porą metų nutiko su pandemijos sukeltais gyvenimo būdo pokyčiais. Tikriausiai didžioji dauguma mūsų emociškai adaptavosi prie nežinomybės ir nesaugumo jausmo – prie pirminio šoko, kuris mums smogė vasario 24 d. Adaptacija yra būtina mūsų sveikam funkcionavimui kasdienybėje – kaip ir kraupias naujienas vis atnešančio informacijos srauto ribojimas. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad apie karą nebereikia kalbėti. Tad kalbu ir aš, kalba ir „Druskomanija“. 

Vis dėlto šis tekstas neturėtų būti graudus ar varantis neviltin. Priešingai – jis apie žmonių viltį ir tikėjimą pokyčiu, kai šis tikėjimas išreiškiamas veiksmu: apie protestus.

Nuo pirmosios karo prieš Ukrainą dienos tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vyko protestai: palaikantys Ukrainą, smerkiantys karą. Geltona ir žydra spalvos plevėsavo protestuotojų plakatuose, aprangoje, o dabar geltonai žydros Ukrainos vėliavos plevėsuoja ir daugybėje balkonų. Visgi dalis akcijų savo žinutę siuntė ne įprasta protestams forma – plakatais, skanduotėmis, eisenomis – o per meninį veiksmą, kuris tą žinutę įkūnija labiau metaforiškai.

Vienas iš tokių protestų – balandžio 6 d. įvykęs meninis performansas „Swimming Through“ (liet. „(iš)plaukti“). Jo autorės – Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, Aurelija Urbonavičiūtė ir Rūta Meilutytė. Prie Rusijos ambasados Vilniuje esantis tvenkinys buvo nudažytas ekologiškais, aplinkai nekenkiančiais raudonais dažais. Šį „kruviną“ tvenkinį perplaukė olimpinė čempionė R. Meilutytė. Viena iš idėjos autorių, fotografė N. Rekašiūtė teigė, kad šio performanso tikslas – paskatinti imtis aktyvesnių veiksmų gelbstint Ukrainos žmones nuo Rusijos vykdomo genocido: valstybes – imtis griežtesnių sankcijų, pinigų nestatant aukščiau žmonių gyvybių, žmones – nepanirti į abejingumą ir toliau aukoti, savanoriauti, protestuoti.

Performansą sudarė du esminiai simboliai – kraujo tvenkinys kaip objektas ir plaukimas kaip veiksmas, kurie tapo metafora: „Kraujo tvenkinys liudija Rusijos atsakomybę už karo nusikaltimus Ukrainoje. Olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės viltingas plaukimas per kraują simbolizuoja nuolatines, nepailstančias, nenutrūkstančias pastangas (iš)plaukti,“ – rašė N. Rekašiūtė.

„Swimming Through“ vertinamas kaip stiprus savo menine išraiška performansas. Kaip portalui delfi.lt sakė menininkė Monika Dirsytė, „visas veiksmas, laukimas – turėjo tikrumo, sujaudino, atkreipė dėmesį. Performansais yra bandoma atkreipti ne paprastų žmonių, o politikų, intelektualų dėmesį, todėl turėtų būti einama kitu keliu, ne per šou.“ Kino ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė laikėsi tos pačios nuomonės: „Performansas „(iš)plaukti“ lakoniškas, bet ilgalaikio buvimo – gerai dokumentuotas, funkcionuojantis, nenaudojant tiesioginių karo arba politinių simbolių – tirštas savo potencialiomis reikšmėmis,“ sakė ji.^[1]

Praėjus kiek laiko po protesto „Swimming Through“, kruvinam tvenkiniui dar teberaudonuojant, prie Rusijos ambasados įvyko dar vienas protestas. Jei anksčiau minėtame performanse esminis simbolis buvo veiksmas – apie pusę minutės trukęs plaukimas, tai šis protestas buvo statiškas – jo dalyvės buvo it gyvos statulos, įkūnijančios karo aukas. Moterys surištomis rankomis, „sukruvintomis“ kojomis, maišais prisidengusios galvas, dvidešimt minučių išsirikiavusios stovėjo palei kruvinąjį tvenkinį. Balandžio 16 d. vykusios protesto akcijos „Aš priklausau tik sau“ tikslas – atkreipti dėmesį į karo Ukrainoje žiaurumus ir rusų karių smurtą bei prievartą prieš nekaltas Ukrainos moteris ir vaikus.

Nors protesto akcija vyko Vilniuje, jos tikslinė auditorija buvo ne lietuviai, o užsienio gyventojai. Kaip teigė viena organizatorių Neringa Butkutė, „šios protesto akcijos tikslas – atkreipti kitų valstybių dėmesį bei paskatinti moteris kitose šalyse sukaupti tiek pat drąsos ir parodyti agresoriui, kad mes, žmonės, priklausome tik sau ir agresorius neturi teisės nei mūsų okupuoti, nei mūsų užimti, nei užpulti.“ Lietuvės šią idėją perėmė iš Estijos moterų – porą dienų anksčiau analogišką protesto akciją prie Rusijos ambasados Taline surengė estės. Balandžio 17 d. toks pat protestas vyko ir Dubline, jame solidarumą su Ukrainos moterimis ir vaikais išreiškė keturios moterys.

Minėtos protesto akcijos buvo skirtos išreikšti solidarumą su Ukraina – jos kenčiančiais, kankinamais, prievartaujamais ir žudomais gyventojais. Iš esmės, jos skatina ir toliau nelikti abejingiems ir neužsimerkti prieš karo nusikaltimus ir žiaurumus, įvairiais būdais teberemti Ukrainą, transliuoti atjautą ukrainiečiams ir demokratinio pasaulio vertybes. Šios protesto akcijos buvo nukreiptos prieš Rusiją. Tačiau taip pat vyko protestų, kurie buvo nukreipti pirmiausia ne į Rusiją, o į kitas šalis.

Balandžio 6 d. toks protestas įvyko prie Vokietijos ambasados. Keliasdešimt lietuvių čia sugulė ant asfalto, taip išreikšdami savo nepasitenkinimą dėl Vokietijos nepakankamo veiksnumo skelbiant sankcijas Rusijai. Kaip ir akcijos „Aš priklausau tik sau“ dalyvės, šio protesto dalyviai nejudėdami įkūnijo karo aukas. „Aš priklausau tik sau“ dėmesio centre atsidūrė moterų ir vaikų prievartavimai; šįkart protestuotojai įkūnijo gatvėse gulinčias nužudytas aukas, primindami pasaulį šokiravusius vaizdus iš Bučos. Teigiama, kad protesto idėja ir kilo po to, kai internete pasirodė šie vaizdai.

Protesto organizatorių tikslas buvo didinti spaudimą Vokietijai imtis griežtesnių veiksmų prieš Rusiją ir nustoti vaikytis ekonominio intereso. „Vokietija dėl pigesnio šildymo finansuoja Rusijos veiksmus ir genocidą Ukrainoje. Jie tai darė jau 8 metus. Dėl tų pačių priežasčių finansavimo Rusijai nedrįstama nutraukti ir dabar, nepaisant rusų vykdomo genocido ir žiaurių įvykių Bučoje. Kas jau kas, bet vokiečiai genocido reikšmę ir žalą turėtų suprasti geriau nei bet kas kitas, tačiau vis tiek žiūrimi savi interesai,“ sakė vienas iš protesto akcijos organizatorių, komikas ir socialinių iniciatyvų autorius Olegas Šurajevas.

Ne tik Vokietija, bet ir kitos Vakarų Europos valstybės susilaukia kritikos už savo pragmatizmą, už tai, kad nejaučia tikro pavojaus ir pirmiausia rūpinasi savo gerove, už nenorą bent kiek sumažinti savo komfortą, siekiant nugalėti bendrą priešą. Už nesuvokimą, kad nors priešas joms – sąlyginai tolimas, tačiau, jam nuolaidžiaujant, galiausiai priešas gali pasibelsti (gal greičiau išdaužyti) ir į jų duris. Bent vokiečiams aliarmą turėtų kelti jau vien rusų fašistų – o gal tiesiog vadinkime juos naujadaru rašistų – pamėgtas šūkis „Na Berlin!“ (liet. „Iki Berlyno!“), aliuzija į Antrojo pasaulinio karo rusų armijos žygį iki Vokietijos sostinės, kurioje vokiečių kariai pralaimėjo mūšį. Beje, dar vienas netradicinės formos protestas „Berlyne, pabusk!“ prie Vokietijos ambasados Vilniuje vyko balandžio 25 d. Į šią protesto akciją-flashmob’ą susirinkę daugiau nei šimtas žmonių vienu metu iškėlė savo telefonus su skambančiais žadintuvų aliarmais, taip simboliškai ragindami Vokietiją „pabusti“ ir imtis aktyvių veiksmų prieš Rusiją.

Dar viena šalis, susilaukusi lietuvių aktyvistų dėmesio – Prancūzija. Balandžio 22 d. prie Prancūzų kultūros centro esančiame Sirvydo skvere (Vilniuje geriau žinomame kaip prancūzparkis) įvyko meninė protesto akcija „France in Trance“. Protestas vaizdavo makabrišką vakarėlį: skambant prancūziškai muzikai, žmonės šoko apsipylę „krauju“. „Kruvinas“ vakarėlis simbolizuoja Vakarų norą toliau „linksmintis“, t. y., patogiai gyventi, neaukoti savo komforto, tačiau jų linksmybių kaina – nekaltų žmonių kraujas, besiliejantis dėl vengimo imtis griežtesnių, nepatogių priemonių, kurios verstų sumažinti komfortą, tačiau kartu sumažintų (idealiu atveju – panaikintų) priklausomybę nuo agresorės Rusijos. Kaip sakė viena iš akcijos dalyvių, dainų autorė ir atlikėja Erica Jennings, „šis vyksmas simbolizuoja tuos, kurie „šoka“ net tuomet, kai kaimynystėje vykdomas genocidas.“

Kaip pasakojo protesto idėjos autorė, dailininkė Paulė Bocullaitė, „šiuo metu Ukraina viena kovoja už viso demokratinio pasaulio vertybes. Ji moka už jas savo krauju. Tuo tarpu daugelis tariamai tomis vertybėmis besivadovaujančiųjų nerimauja dėl… prastėjančio savo ekonominio būvio. Genocido akivaizdoje. Prancūzijos prezidento rinkimų išvakarėse viena pagrindinių tenykščių debatų temų – infliacija ir mažėjanti perkamoji galia, krentanti prancūzų gyvenimo kokybė. Mūsų akcijos tikslas yra visiškai tiesiogiai atvaizduoti, kaip šie argumentai atrodo iš šono.“ Protesto akcijos data neatsitiktinė – „France in Trance“ vyko prieš pat Pranzūcijos prezidento rinkimų antrąjį turą, kuriame varžėsi Emmanuelis Macronas ir Marine Le Pen, pagarsėjusi Vladimiro Putino šalininkė ir iš esmės pasisakanti už draugystę su Rusija.

•  

Tai – tik keli meniniai gestai, rodantys lietuvių solidarumą su Ukraina. Jei reikėtų surašyti visas įvairiausių sričių menininkų iniciatyvas, tikriausiai šiame leidinyje didesnę vietą užimtų nebe straipsniai, o ilgutėlis sąrašas, liudijantis muzikantų, vizualiojo meno atstovų ir kitų kūrėjų solidarumo gestus.

Pabaigoje jūsų paprašysiu ne meninio, bet labai pragmatiško gesto: finansinio ar savanorystės. Nepripraskime, nepamirškime – o  toliau palaikykime ir remkime Ukrainą mums priimtinais būdais. Slava Ukraini!