Kotryna Lukšytė

Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su šiuolaikinės muzikos festivaliu „Druskomanija“, skaitmeninėje erdvėje pateikia spausdinto žurnalo „Druskomanija“ turinį ir kviečia skaityti bei lankytis festivalio renginiuose, kurie vyksta gegužės 12–22 d.

---

Artėjant „Druskomanijai“ ir matant pamažu atsiveriančias Europos sienas, galima imti žvalgytis, kas vyksta ne tik Lietuvos, bet ir Europos šiuolaikinės muzikos scenoje. Juk keliauti šiais laikais nėra taip sudėtinga – lėktuvų bilietai kartais pigesni nei tarpmiestinių autobusų, o ir anglų kalba galima susikalbėti kone bet kur. Pradėjus domėtis, kur nuvykti, akys apraibsta nuo pasirinkimo gausos ir jau po 10 minučių internete pasiklysti tarp Europos sienų. Todėl pasižvalgykime po festivalių programas ir pabandykime nuspręsti, ką išties vertėtų aplankyti.

Ką verta aplankyti Europoje?

Pirmiausia pabandykime atpažinti kokybišką ir sėkmingą muzikos festivalį. Apie tai byloja tarptautinis pripažinimas, pasireiškiantis dideliu žinomų užsienio menininkų susidomėjimu bei noriu jų dalyvavimu. Be to, jie į festivalį pritraukia daugiau klausytojų. 2019 m. Gaidoje teko nugirsti vilniečių pokalbį – jie džiaugėsi galintys Lietuvoje išgirsti Maxą Cooperį, tačiau niekada nebuvo girdėję apie patį festivalį. Tuo metu Gaida skaičiavo 28 gyvavimo metus – ko gero, daugiau, nei apie ją kalbėję žmonės. Tais metais renginys gavo, ko gero, svarbiausią Europos festivalių įvertinimą – Gaida buvo apdovanota „Europa festivaliams, festivaliai Europai (EFFA)“ ženklu. Ženklu, reiškiančiu meninį renginio meistriškumą bei pripažįstančiu jo poveikį vietiniam bei regioniniam bendradarbiavimui. Gaida į tarptautinį akiratį papuolė ir anksčiau, kai 2008 m. Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugija festivalį pasirinko Pasaulio muzikos dienų centru. Pasaulio muzikos dienos rengiamos nuo 1923 m. įvairiose pasaulio kultūros sostinėse. Deja, šiemet šį festivalį aplankyti bus gana sudėtinga, nes jis vyks Naujojoje Zelandijoje.

Tad grįžkime į Europą, kurioje sau širdžiai ir protui artimą festivalį ras kiekvienas šiuolaikinės muzikos mylėtojas. Galime toli nesižvalgyti, nes čia pat, už Lietuvos sienos vyksta Varšuvos ruduo. Tai vienas seniausių festivalių, turintis nenuginčijamą istorinę reikšmę Europos meno vystymuisi. Jis gimė pokario metais, remiantis klasikinės muzikos festivalio „Prahos pavasaris“ pavyzdžiu, tik Varšuvoje visas dėmesys skiriamas šiuolaikinei muzikai. Festivalis suteikė progą rytinėje „geležinės uždangos“ pusėje išgirsti Vakarų kompozitorių kūrybą ir leido susiformuoti labai unikaliam lenkų muzikos garsovaizdžiui, o į jį atvykusiems jauniems Rytų bloko kūrėjams įgavo kone mitologinę reikšmę – buvo žinomas kaip „langas į Vakarus“ ar „laisvės sala“. Festivalis iki šių dienų išlaikė savo įtaką, aukštą kokybę ir magišką aurą. Į jį kasmet atvyksta geriausi muzikos kūrėjai, skamba garsiausių atlikėjų atliekama šiuolaikinė muzika. Festivalis vyksta kiekvienais metais, tad verta jame apsilankyti ir šį rudenį.

Na, o kol būsime Lenkijoje, galime nuvykti ir į Krokuvą. Čia rudenį įsikuria elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivalis Unsound. Jame skamba įvairaus stiliaus elektronika, gausu eksperimentų ir konceptualių idėjų. Unsound, beje, dalį savo programos pristato ir kituose svarbiuose kultūros taškuose: Niujorke, Londone, Adelaidėje, bei vyksta į įvairias Rytų Europos valstybes. Šiemet festivalis švenčia dvidešimtmetį, tad galima tikėtis ypatingos programos.

Iš Lenkijos nusikelkime į Skandinaviją, kur ypač daug šiuolaikinei muzikai skirtų festivalių. Vienas jų, apjungiantis Suomiją, Norvegiją, Švediją, Islandiją ir Nyderlandus, yra Ung Nordisk Musik. Jame pristatomos šių šalių kompozitorių iki 30 m. naujausios muzikinės idėjos. Festivalis, kiekvienais metais vykstantis vienoje iš šalių, šiemet apsistos Suomijoje. Be to, šiais metais jis kviečia ir Baltijos šalių atstovus. Suomijoje šiemet vyks ir Tampere bienalė, kurioje pristatomos naujausios suomių art muzikos tendencijos, instaliacijos ir koncertai bei šokių ir alternatyvi populiarioji muzika.

Norvegijoje kasmet vyksta net keletas reikšmingų renginių. Borealis – eksperimentinės muzikos festivalis, vykstantis kovo mėnesį, kuriame gausu garso eksperimentų, instaliacijų, kūrybinių dirbtuvių, improvizacijos, pasirodymų, įtraukiančių klausytoją į muzikos kūrybos procesą. Taip pat galima išgirsti daug skandinaviškos muzikos premjerų ir užsienio kūrėjų darbų. Na, o rudeniop Osle vyks didžiausias šiuolaikinės muzikos festivalis Skandinavijoje Ultima. Čia veiks parodos, instaliacijos, bus užsiėmimų mažiesiems klausytojams. Festivalyje Ultima skambės akustinė, elektroninė, ambientinė ir eksperimentinė skandinavų ir kitų šalių kūrėjų muzika, daug festivalio užsakymu rengiamų premjerų, laukia moderni „Operos už tris skatikus“ interpretacija.

Na, o Nyderlanduose vyks Oranjewoud – jauniems šiuolaikinės muzikos kūrėjams skirtas festivalis. Jo pasirodymai labai performatyvūs, įvietinti, tad daugelis kūrinių skamba neįprastose erdvėse. Pasak festivalio organizatorių, aukštos kokybės ir plataus prieinamumo, formos, turinio ir pateikimo su unikalių patirčių derinimas mažina atskirtį tarp muzikos profesionalų ir paprastos publikos.

Dar vienas šiuolaikinės Europos muzikos centras yra Vokietija. Ne veltui čia vyksta seniausias, pernai šimtmetį šventęs festivalis Donaueschinger Musiktage, pritraukiantis geriausius šiuolaikinės muzikos kūrėjus iš viso pasaulio. Šio festivalio akiratis labai platus – jame pristatomi pasaulio muzikos kultūrų tyrimai, geriausi kolektyvai čia pasirengę atlikti tiek laiko patikrintus, tiek naujausius kūrinius. Kompozitorių smalsumas neapsiriboja orkestrų kampeliuose įsikuriančių instrumentų galimybių tyrinėjimu, tačiau jie noriai leidžiasi į garso tyrimus ar skirtingų muzikos tradicijų pritaikymą savo kūryboje. Žodžiu, norint patirti brandžią šiuolaikinę muziką, rudenį reikėtų traukti į Vokietiją. Na, o jei čia atsidursime anksčiau, Berlin Atonal suteiks prieglobstį elektroninės, eksperimentinės ir techno muzikos mylėtojams. Sausio ir gegužės mėnesiais Berlyne taip pat įsikuria CTM festivalis. Jo metu vyksta kultūriniai ir kūrybiniai mainai tarp įvairių šalių kūrėjų ir atlikėjų, skirtingų stilių, žanrų ir formų. Antroje CTM dalyje, artėjant vasarai, suskambės daugiau elektroninės muzikos.

Šiuolaikinė muzika skamba ne tik didžiuosiuose Europos meno centruose. Jai daug dėmesio skiria daugelis net ir mažiausių valstybių. Tokių festivalių galima rasti visur: Balkanuose – Balkanų šiuolaikinės muzikos festivalis, Graikijoje – Krama, Kroatijoje – Zagrebo muzikos bienalė, Italijoje – Angelica, Prancūzijoje – Les Siestes Electroniques, Lenkijoje – Sacrum Profanum, jau minėti skandinavų festivaliai ir t. t. Tokių renginių tikslas dažniausia būna suteikti sceną to regiono ar šalies kompozitoriams, pristatyti jų naujausią kūrybą, megzti kūrybinius ryšius su kitais bendruomenės nariais, dalintis inspiracijomis bei supažindinti vietinę publiką su naujausiomis muzikos tendencijomis. Tai nėra maži ir uždari festivaliai – į juos kviečiami ryškūs užsienio svečiai, o ir vietinių autorių muzika suskamba kitose šalyse. Mums būtent tokie festivaliai leidžia geriau ir autentiškiau pažinti to regiono muziką.

Apie ką groja europiečiai?

Menininkai savo kūryba reaguoja į aplinkos reiškinius, pasaulyje vykstančius procesus, kūrėjui, individui ir visuomenei aktualius dalykus. Tad nenuostabu, kad praėjusių kelerių metų festivalių programose buvo galima pastebėti tam tikras juos vienijančias temas. Ko gero, reikšmingiausia ir aktualiausia iš jų yra klimato kaita. Festivaliuose komunikuojamas ekologinės problemos rimtumas atsiskleidžia kūriniuose ir performansuose, juose kultivuojamos idėjos ir praktikos, kaip gyventi vienyje su aplinka.

Antroji tema, ypač išsigryninusi pandemijos metu, yra kontaktas: ryšys ir atstumas su kitu žmogumi, su aplinka bei su savimi, pakitęs požiūris į lytėjimą, atsiradusi ryški takoskyra tarp mano ir kitų. Todėl kūriniuose dažnai integruojami ir kiti jutimai. Ne veltui festivalyje Ultima tiek daug šokio pasirodymų, Borealis atlikėja ir muzikos tyrėja SHYBOY į savo šokių muzikos grojaraštį įtrauks kvapus, šviesas ir lytėjimą, o ICI koncepto menininkai rengs trumpus koncertus vienam žmogui. CTM daug dėmesio bus skiriama tam, kaip sveikatos priežiūros keliami reikalavimai paveiktė kontakto, bendravimo, atstumo suvokimą, pojūtį, emocinę būklę bei sieks kurti kontaktą, susidūrimą ir sąlytį: tarp žmonių ir bendruomenių, skirtingų patirčių ir perspektyvų, tarp temų, įpročių ir metodų, tarp žanrų, disciplinų, suvokimo formų, mąstymo būdų ir žinių lauko, tarp scenų ir vietų, istorijų ir realybės.

Trečioji reikšminga tema yra įvairių mokslo sričių ir technologijų tobulėjimas. Jis pasireiškia ne tik kasdieniame gyvenime – naujausius išradimus ir tyrimus menininkai linkę įtraukti ir integruoti į savo kūrybos naratyvus. Sparčiai tobulėjantis dirbtinis intelektas, greitai besimokantys ir kone sąmoningi algoritmai, robotika ir virtuali realybė pamažu tampa neatskiriama meno kūrinių dalimi. Menininkai mokosi juos „įdarbinti“ kūrybiniame procese, pritaikyti naujus meno patyrimo būdus, eksperimentuoja su psichologijos ir socialinių mokslų teorijomis. Ir pati muzika jau nebėra vien paprastas ritmo-harmonijos-melodijos darinys; vietoje to pasitelkiami ir kiti jutimai, gilinamasi į empirinį garso patyrimą, reikšmingas tampa tarpdiscipliniškumas ir konceptualumas.

Norint iš arti susipažinti su naujausiomis technologinėmis naujovėmis mene, vertėtų apsilankyti Lince, Austrijoje, kur vyks Ars Electronica festivalis. Kasmet čia susirenka įvairių sričių menininkai ir mokslininkai, pristatantys technologines meno naujienas, naujausius meno ir mokslo bendrus kūrinius, rengia dirbtuves ir seminarus, interaktyvius užsiėmimus. Šių metų programos festivalis dar nepaskelbė, tačiau praėjusiais daug dėmesio buvo skiriama aksumatiniams ir erdviniams garso išbandymams, veikė orobotikos – pasidaryk pats tipo elektroninių muzikos instrumentų dirbtuvės, buvo pristatyta beveik nepriekaištinga dirbtinio intelekto – kompozitoriaus Ricecar kuriama muzika bei daugelis kitų naujovių. Tad rugsėjo mėnesį susitiksime šioje futuristinės dabarties šventėje.