Vitalijus Gailius

Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su šiuolaikinės muzikos festivaliu „Druskomanija“, skaitmeninėje erdvėje pateikia spausdinto žurnalo „Druskomanija“ turinį ir kviečia skaityti bei lankytis festivalio renginiuose, kurie vyksta gegužės 12–22 d.

---

Pastaroji dekada kaip niekada anksčiau garsiai aidi apie gamtosaugą ir poreikį mūsų planetą išsaugoti ateities kartoms. Aukščiausiame politiniame lygmenyje be atvangos pabrėžiama žaliųjų idėjų svarba. Politikų kalbos prifarširuotos tokių raktažodžių kaip tvarumas, žiedinė ekonomika, žaliosios technologijos ir t. t. O kur dar prieš tuos pačius politikus burnojanti ir smarkiai klimato kaitos stabdymo laužą kūrenanti Greta Thunberg.

Kova už planetą Žemę kaip niekad aktyvi ir veikia mūsų kasdienybę. Nuėję į barą ir užsisakę kokteilį gauname ne šimtus metų yrantį plastikinį šiaudelį, bet  kur kas gamtai draugiškesnį − pagamintą iš popieriaus, išsikvietę „Bolt‘ą“, sulaukiame nebe dyzelinio žalio „Passat“ automobilio, bet bent jau hibridinio „Toyota Prius“, norėdami atsiskaityti už prekes ar paslaugas tai darome iš perdirbtų medžiagų pagamintomis bankinėmis kortelėmis, o namuose jau nebegalime įsivaizduoti kasdienybės be šiukšlių rūšiavimo. 

Nenuostabu, kad žaliosios ir tvariosios idėjos persikelia ir į muzikos pasaulį. Antai, nuo 1967 m. gyvuojantis žurnalas „Rolling Stones“ turi net specialią internetinio tinklapio skiltį „Artists going green“, kuriame figūruoja aibė muzikantų nuo Björk iki „Radiohead“. Ar žinojote, kad grunge‘o legendos „Pearl Jam“ samdo mokslininką, kuris suskaičiuotų, kiek turo metu grupė išmetė anglies dvideginio tam, kad atsižvelgdama į padarytą žalą grupė galėtų skirti atitinkamą sumą gamtosaugos projektams? O kaip elgiasi Lietuvos muzikantai ir muzikos industrijos nariai? Ar jų modus operandi keičiasi atsižvelgiant į gamtą tausoti skatinančias idėjas?

Nuo žodžių prie darbų

Apie meilę gamtai, gamtos puoselėjimą ir didžiuosius (meta)fizinius slėpinius, tūnančius miškuose, ežeruose, upėse, pievose ir visoje gyvojoje gamtoje galima išgirsti dažno kūrėjo interviu. Antai dar 2014 m. pokalbyje su Ore.lt redakcija reggae vėliavnešiai „Ministry of Echology“ pasakojo, kad ekologija jiems yra neatsiejama kasdienybės dalis. Taip pat vertėtų paminėti, kad artimo santykio su gamta tendencijos itin ryškios etno muzikos verpetuose kuriančių menininkų bei taipogi lauko įrašų (field recordings) entuziastų gretose. Puikiai šias dvi sritis pernai apjungė Donatas Bielkauskas, daugeliui geriau žinomas kaip Donis, pristatęs konceptualų darbą „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“, su kuriuo pakvietė apmąstyti miesto ir gamtos santykį, paieškoti kelių į šių dviejų polių sugyvenimą.

Kalbant apie kūryboje atsispindinčias žaliąsias idėjas atlikėjų tekstuose, akivaizdu, kad tiesioginių bandymų referuoti į klimato kaitą, raginti saugoti gamta nėra daug. Galima prisiminti grupės „Uprising Tree“ albumą „Rainbow People“, kurio kūriniuose „Barefoot“, „Vartok“ ir „Warrior“ skamba gamtos tausojimo idėjos, taip pat debiutinį Mantvydo Leono Pranulio albumą „Liar who fell in love with the truth“ ir jame esantį kūrinį „Global Warning“, kuriame kaip kompozicinės detalės naudojami G. Thunberg kalbų fragmentai. Bet žodžiai ir idėjos yra viena medalio pusė, tad, perfrazuojant žymųjį posakį, žvilgtelėkime, kiek gamtą mūsų kūrėjai myli darbais.

2019 m. gitara ginkluotas garsinis chuliganas Juozas Milašius  išleido plokštelę „Electric & Acoustic”. Vos 213 kopijų tiražu išleistas albumas turi skirtingus viršelius. Ir šie viršeliai – tai naujam gyvenimui prikelti senų albumų vokai. Kaip teigė Juozas, gaminant šią vinilinę plokštelę jį persekiojo ekologija. Juozas, padedamas savo bičiulių, atsakingų už išmetamų vinilų utilizavimą, gavo daugybę senų vinilinių plokštelių, kurių bendras skaičius turbūt viršijo toną. Iš šios medžiagos Juozas, tarytum iš chaoso kuriantis demiurgas, atsirinkinėjo ir lipdė kažką nauja. Lipdė savo būsimo albumo viršelius, taip naujam gyvenimui prikeldamas ant nebūties slenksčio tūnojusius praeities kūrinius. Plokštelės pristatymo renginyje Jono Meko vizualiųjų menų centre taip pat buvo surengta speciali paroda / instaliacija, kurioje autoriaus paskatinti lankytojai galėjo apmąstyti muzikos įrašų perdirbimo, išlikimo, senėjimo ir kt. klausimus. Dėmesį į medžiagų perdirbimo svarbą yra atkreipęs  drone/ambient muzikos projektas „Skeldos“, kurio įstabaus gylio albumo „Ilgės“ kasetės buvo supakuotos į iš perdirbto popieriaus pagamintas dėžutes. Taip pat šiuo keliu žengė Andrius Šimkūnas su savuoju lauko įrašų projektu „Sala“, pristatęs vinilinę plokštelę „paSaloje“. Tokių pavyzdžių esama dar daugiau.

Gražią akciją pasitelkiant muziką pasiūlė Daina Pupkevičiūtė, geriau žinoma Dainos Dievos pseudonimu. Drone/ambient stiliaus muziką kurianti menininkė 2020 m. pristatė albumą „Budynės. Sonata gęstančiai šviesai“, kurį paskyrė nykstančiai ekosistemai apmąstyti, atkreipti dėmesį į mus supančios aplinkos trapumą. Bet greta idėjos koją kojon žengė gražus bei rūpesčio kupinas gestas − visi pinigai, kuriuos albumo autorė surinko „Bandcamp“ platformoje, nukeliavo į „Sengirės fondą“, prisidedantį prie senųjų miškų išsaugojimo.

Aktyviai gamtosaugą savo veiklose akcentuoja kanklininkė ir pedagogė Lina Žilinskaitė. 2020 m. ji penkis mėnesius gyveno ir dirbo Islandijoje. Per šį laiką ji atliko muzikinį performansą didžiausio Europos ledyno Vatnajokudlio urve, taip siekdama atkreipti dėmesį į nesustabdomą tirpsmo procesą. Tačiau šalia to dalyvavo moksliniame-aplinkosauginiame projekte „Ocean Missions Iceland“, kurio metu valė Islandijos pakrantes ir padėjo tirti Atlanto vandenį.

Kompozitorius Linas Baltas ne vienerius metus domisi ekologijos ir tvaraus vartojimo temomis ir pernai aktyviai kalbėjo apie ruošiamą išleisti savo kūrybos albumą „Beehive“, skirtą globalinio atšilimo temai. Ekologijos idėją L. Baltas siekė perkelti į albumo leidybos procesą, tad fizines albumo kopijas siekiama gaminti tik iš aplinkai nežalingų medžiagų. Tai primena 2019 m. pasirodžiusio „Mercury“ prizo laureato Nicko Mulvey  albumo „In the Anthropocene“ istorija. Pastarasis buvo pirmasis albumas pasaulyje, išleistas vadinamojo ocean vinyl formatu, t. y., vinilinės plokštelės pagamintos iš perdirbto jūros / vandenynų pakrantėse rasto plastiko, nes įprastas plokštelių plastikas yra pakankamai kenksmingas ir sunkiai yrantis.

Muzikos verslas glaudžiai susijęs su atributikos gamyba. Tai reiškiasi ne tik įvairių rūbų pavidalu, bet ir raktų pakabukais, puodeliais ir dar bala žino kuo. Pavyzdžiui Vokietijos žymūnai „Rammstein“ prekiauja specialiais vardiniais radijo imtuvais, skėčiais ar net automobiliu numerių rėmeliais, o legendiniai „AC/DC“ gerbėjams siūlo kilimus bei sunkvežimių modelius. Toks platus atributikos asortimentas, be abejo, reikalauja nemažai išteklių ir galų gale vis tiek ilgus metus trūnija sąvartynuose. Nepaisant to, žvelgiant pasauliniu mastu, prekyba atributika išlieka aktyvi ir nelinkusi atsisakyti ar siaurinti savo asortimento. Tačiau Lietuvoje turime apie tai galvojančių. „Golden Parazyth“ narys Giedrius Širka, kurio santykis su gamta daugeliui itin puikiai žinomas ir spėjęs apaugti legendomis, pernai pristatydamas albumą „Empatijos“ kalbėjo, kad vardan gamtos tausojimo atsisakė suvenyrų su albumo atributika.

Festivalių indėlis

Internetas knibžda straipsniais apie tvariausius muzikos festivalius. Pavyzdžiui, Belgijoje vykstantis „Pukkelpop“ siūlo nemokamus viešojo transporto bilietus, kad lankytojai išmestų į atmosferą mažiau CO², o Danijos muzikos mylėtojus sutraukiantis  „Northside“ žengė dar toliau – ir iš viso atsisakė parkingo vietų. JAV melomanus suvienijantys „Lightning in a Bottle“, „Bonnaroo“ ar „Lollapalooza“ festivaliai elektros poreikį patenkinti bando tik biodyzelino arba saulės baterijų dėka.  Taigi, pasaulinės tendencijos tokios, kad festivaliai keičia savo veikimo būdus atsižvelgdami į gamtos išsaugojimą.

Stebint Lietuvos muzikos festivalių komunikaciją bemaž daugelis jų pamini draugiškumą aplinkai. „Galapagai“, „Braille Satellite“, „Karklė“, „Kilkim Žaibu“, „Mėnuo Juodaragis“, „Tamsta Festivalis“ ir kt. vienu ar kitu kampu užsimindavo ar tebeužsimena apie draugiškumą gamtai ir skatina festivalio vietose palikti su kuo mažiau žmogaus veiklos žymių. Dažniausiai visa tai susiveda į elementarų nešiukšlinimą ir pagarbų elgesį gamtoje. Be to, džiugu, kad plastikiniai indai iš Lietuvos festivalių iš esmės yra dingę (ačiū Europos Sąjungos Vienkartinio plastiko mažinimo direktyvai). Taip pat jau nieko nebestebina daugkartiniai depozitiniai bokalai, kuriuos pirmieji ėmė naudoti „Kilkim Žaibu“ ir „Mėnuo Juodaragis“ festivaliai. Bent nešiukšlinimo ir netaršių indų naudojime esame tikrai pažangūs.

Tačiau esama ir kiek plačiau į ekologiją žvelgiančių festivalių. Visų pirma norėtųsi paminėti 2004 m. pianisto Roko Zubovo ir bičiulių inicijuotą tarptautinį kamerinės muzikos ir ekologijos festivalį „Nepaklusniųjų žemė” (nuo 2020 m. „N-Žemė“). Nidoje vykstantis festivalis stebina ne tik savo kultūrine programa, bet ir nuolatiniu rūpesčiu gamtai. Organizatoriai rengia ekologinius plenerus,  ne vienerius metus vykdė šiukšlių akciją (atnešus maišą paplūdimyje surinktų šiukšlių būdavo galima nemokamai patekti į koncertą), o štai 2020 m. Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantus atsivežė Klaipėdoje gaminamu elektriniu autobusu „Dancer“ ir kvietė visus norinčius susipažinti su lengviausiais ir ekologiškiausiais autobusais pasaulyje.

Taip pat dėmesio nusipelno „Yaga Gathering“, kuris nuo pat pradžių skiria didelį dėmesį aplinkos saugojimui ne tik rūšiuodami šiukšles, bet ir visą festivalio aplinką formuodami tvariai, pvz., kelerius metus iš eilės naudodami tas pačias medines konstrukcijas, kurias galima rasti užklydus į festivalio teritoriją slampinėjant Spenglos apylinkėmis. Ekologijos srityje aktyviai dirba „Mėnuo Juodaragio“ komanda, kuri atkreipia dėmesį į gamtos jautrumą ne tik laikas nuo laiko rengdama glaudžias festivalio versijas gamtiškai jautriose vietose (Skinderiškio dendrologiniame parke ar Velnio duobėje), bet ir puoselėja tradiciją – kasmet rengia dviračių žygį „Minam Juodaragin“, kurio visi dalyviai, į festivalį atkeliavę dviračiais, gauna nuolaidas. Be to, šių metų balandį „Kaunas 2022“ kontekste vyko Šilainių Urban Eco festivalis, kuriame pokalbius ir įvairias dirbtuves lydėjo ne vienas koncertukas.

Epilogas

Lygiagrečiai augant gamtosauginio naratyvo mastams, didėja ir greenwashing‘o pavojus, kuomet žaliosiomis idėjomis maskuojami toli gražu ne tokie dori tikslai. Kiek tokio greenwashing‘o yra muzikos industrijoje, pasakyti sunku. Tam reikėtų atlikti nuodugnų tiriamosios žurnalistikos darbą. Nepaisant to, Lietuvos muzikantų ir festivalių veiklose žaliųjų ūglių netrūksta. Žinoma, erdvės žalėjimui apstu, tačiau, kaip nuolat primena pernai Lietuvoje viešėjusi antropologė, primatologė Birutė Galdikas, turime pradėti nuo savęs ir permąstyti savo vartotojišką elgseną. Keisdami savo įpročius ir oponuodami su mums primetamomis žaidimo taisyklėmis, galime keisti ne tik muzikos industrijos veikimo principus.