Nenumaldomai artėja vienas seniausių šiuolaikinės muzikos festivalių „Druskomanija“, jau 38-tą kartą suteikiantis progą jauniesiems kompozitoriams pristatyti savo kūrybą, kūrinių premjeras paruošti bendradarbiaujant su muzikantais, taip pat – bendrauti skirtingoms menininkų kartoms, užaugusioms ir tebeeaugančioms kartu su šiuo festivaliu. Gegužės 12-22 dienomis ši naujosios muzikos šventė vyks Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje. Prieš keletą metų „Druskomanijos“ komanda nusprendė atgaivinti vieną iš festivalio tradicijų – pradėtas leisti festivalio žurnalas, šalia atlikėjų bei kompozitorių įtraukiantis ir jaunuosius muzikologus. Taip nutiko, kad ir šio festivalio tema yra tekstiška – NARATYVAI. Pasak „Druskomanijos“ meno vadovės Dainoros Aleksaitės, ji gimė natūraliai, NARATYVAI „jungė rudenį vykusio atviro kvietimo metu pasiūlytų ir atrinktų kūrinių bei pasirodymų konceptus“. Trečią kartą žurnalo redaktorės vėliavą nešanti Paulina Sofija Nalivaikaitė ragina: „Kai pasisotinsite muzikiniais naratyvais festivalio koncertuose, visada galite pereiti prie šio leidinio naratyvų popieriaus lapuose. Ir atvirkščiai“. Naujausiame žurnalo numeryje pateikiami jauniausių ir labiau patyrusių festivalio dalyvių portretai, pristatoma, kaip aplinkosaugos ir protestų kultūra atsispindi šiuolaikiniame mene, bei žvalgomasi į šiuolaikinės muzikos įvykius, vykstančius visai čia pat, Europoje. Tad apie ką rašo jaunieji muzikologai?

Paulina Sofija Nalivaikaitė pirmuoju tekstu „Ruskij korabl, idi nahui, arba kaip protestuotojai siunčia Rusiją naudodami meno kalbą“ žiebia tiesiai į širdį ir prisiliečia prie mums tokios artimos, ne tik nepradėjusios gyti, tačiau vis gilėjančios žaizdos. Visai čia pat vykstantys įvykiai stebina ne tik savo žiaurumu, bet ir augančia Vakarų pasaulio apatija. Lietuvos menininkai ir aktyvistai nesėdi vietoje, bet įdomiomis ir neretai vizualiomis formomis vykdo protestus, siekiančius atkreipti visuomenės, arba, kaip įsitikinsime, kitų Europos valstybių dėmesį. Kaip teigia autorė, vien išvardinti tokiomis iniciatyvoms, ko gero, neužtektų viso leidinio, todėl čia susipažinsime su garsiausiai visuomenėje nuskambėjusiomis, o kartu – ir paveikiausiomis kraujo spalva nusidažiusiomis akcijomis. Kartu su Paulina galime pasidžiaugti, o gal net pasididžiuoti, kad vis dar stengiamės nepasiduoti apatijai, nes tai būtų nepriimtiniausias dalykas: „Nepripraskime, nepamirškime – o toliau palaikykime ir remkime Ukrainą mums priimtinais būdais“.

Kol karo šešėlis grėsmingai stūkso visai šalia mūsų, klimato kaitos problema kartais nepelnytai atsiranda mūsų kasdienybės paraštėse. Apie ją garsiau kalbėti pradėta dar gan neseniai. Užsiplieskus ekologiniams judėjimams, pradėjo vykti pokyčiai ir mūsų kasdienybėje. Apie tai, kaip muzikantai integruoja ekologines idėjas savo kūryboje, jos platinime ir atlikime, kalba Vitalijus Gailius straipsnyje „Ne tik dainomis mes mylime gamtą“. Autorius sako, kad daug muzikantų pasaulyje ir Lietuvoje pereina „nuo kalbų prie darbų“. Jų kūryboje ekologijos idėja įgauna apčiuopiamą formą: tai pozicija, perteikiama visur, nuo dainų tekstų iki festivalių, ne tik paliekančių minimalų žmogaus antspaudą gamtoje, bet ir ją padarančių švaresne. Gali pasirodyti, kad pavyzdžių labai daug, tačiau sustoti negalime: „Keisdami savo įpročius ir oponuodami mums primetamoms žaidimo taisyklėms, galime keisti ne tik muzikos industrijos veikimo principus“.

Bet grįžkime prie „Druskomanijos“. Savo tekstuose muzikologės Gaja Klišytė ir Ona Jarmalavičiūtė leidžiasi į pažintį su jaunaisiais kompozitoriais.

„Druskomanijos“ programoje pasirodęs netikėtas pavadinimas „Mikro-operos“ atsiras ir žurnalo puslapiuose. Gajos Klišytės straipsnis „Naujų operos formų paieškos „Druskomanijoje“, pasak autorės, „tebūna apie pražystančią jaunųjų kompozitorių (...) gėlę – projektą „Mikro-operos“ – labai specifiškai purenamoje dirvoje“. Jaunieji kompozitoriai – Beata Juchnevič, Jurgis Kubilius ir Ieva Parnarauskaitė – skirtingai interpretuoja naratyvą, scenografiją ir kuria individualią muzikinę kalbą. Be to, Beata yra ne tik viena šios idėjos sumanytojų, bet ir vadovauja ansambliui „Fluorescence“, kuris gegužės 17 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose atliks šių kūrinių premjeras. Šiltame pokalbyje susipažinsime su kiekvieno autoriaus kūrybinio proceso detalėmis ir požiūriu į vokalinę muziką ir į didįjį operos žanrą.

Ona Jarmalavičiūtė nusprendė artimiau susipažinti su paklaužadomis – šiuolaikinės muzikos kūrybos mokyklos „Muzikalkė“ rengto jauniausių (14-19 metų) kompozitorių kūrybos konkurso „Paklaida“ laimėtojais. Projekto paskatinti muzikantai ėmėsi laužyti taisykles, o rezultatus, branda nustebinusius ir jo organizatorius, galėsime išgirsti gegužės 18 d.. Jauniems menininkams „konkursas tapo patirtimi – įkvepiančia, auginančia, motyvuojančia – kurią dauguma išsinešė kaip pagrindinį prizą“. Kūrybiniais paklaidais vaikščiojančius kompozitorius pašaukimas kurti užklupo tik uždarius muzikos mokyklos duris. Šiame pokalbyje įsitinkinsime, kad tikroji aistra muzikai atsiskleidžia, kai paklaužados užsidegę kalba apie tai, ko klausosi, ir, žinoma, kai šneka apie kūrybą – laisvą, tik jų kontroliuojamą atradimų žemę.

„Druskomanija“ šiuolaikinės muzikos gerbėjams Lietuvoje yra vienas iš keleto festivalių, kuriuos privalu aplankyti. Tačiau ką veikti festivaliui pasibaigus, o šiuolaikinės muzikos troškulys dar nenumalšintas? Verta pasižvalgyti ir po kitas Europos šalis ir galbūt suplanuoti turą po ryškiausius šiuolaikinės muzikos festivalius. Kotrynos Lukšytės „Šiuolaikinės muzikos festivaliai: trumpas gidas, kaip nepasiklysti“ gali padėti susiorientuoti tarp gausybės pavadinimų. Kiekvienas jų savaip intriguoja ir atliepia net įnoringiausio melomano skoniui. Beje, autorė nudžiugina: toli keliauti nereikia – gausybė kokybiškų festivalių vyksta čia pat už sienos, Lenkijoje, o ir Skandinavijos scena pasirodo esanti pakankamai plati. Galų gale Vokietija, Austrija, Italija ir kitos šalys pasiekiamos vieno skrydžio atstumu. Tad pasibaigus „Druskomanijai“ griebkime lagaminus – ir susitikime Europoje.

Visi „Druskomanijos“ žurnalo straipsniai nuo festivalio pradžios vienas po kito pasirodys Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje. Fizinio žurnalo tiražo ieškokite nuo gegužės 16 d. festivalio draugų erdvėse: Lietuvos kompozitorių sąjungoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, „Naktiniame Vilniaus avilyje“, „Sodas 2123“, kavinėse „Tastemap“, „16i kava“ ir kitur. Todėl sekite „Druskomanijos“ naujienas socialiniuose tinkluose.

Organizatorių inf.