„Mūsų ašigalyje“ – pirmasis lietuviškas zinas
- 2022 m. balandžio 27 d.
Nėrius Pečiūra
Zinai (angl. zine, magazine arba fanzine trumpinys) – mažo tiražo savilaidos darbai, žurnaliukai ar laikraštėliai, dažniausiai dauginti kopijavimo aparatais. Vieno asmens ar nedidelės entuziastų grupės leidiniai, skirti kokiai nors muzikos, literatūros, meno krypčiai. Tai „pasidaryk pats“ filosofijos dalis, paprastai subkultūrų išraiška žurnalistikoje ir leidyboje. Terminas Vakaruose atsirado apie 1940 metus. Oksfordo anglų kalbos žodyne – nuo 1949 metų. Didžiojoje Britanijoje zinus archyvuoja tokios institucijos kaip Tate Museum ir The British Library. Iki skaitmeninės eros įsigalėjimo zinai buvo popieriniai, o šiais laikais egzistuoja skaitmeniniais formatais. Lietuvoje pagaliau irgi susirūpinta šia gana reta subkultūrų menine ir leidybine produkcija, tad lietuviškų zinų skaitmenizavimu 2022 metais pradėjo rūpintis Vilniaus universiteto Skaitmeninės humanitarikos mokslo grupė. Jie skaitmenina sovietmečio ir vėlesnio laikotarpio savilaidos leidinius – zinus, fanzinus, tapsiančius jaunimo kultūros paveldo skaitmeninio archyvo dalimi.
Apie pirmąjį lietuvišką ziną iki šiol skelbta itin mažai informacijos. Keli autoriai, bandę rašyti lietuviškos alternatyvinės muzikos istoriją, apie tai daugiausia skleidė miglotas nuogirdas. O pirmojo lietuviško zino istorija pradėjo rutuliotis ne itin smagiais sovietinės okupacijos laikais – 1987 metų liepą. Tuo metu SSRS kompartijos gensekui Michailui Gorbačiovui pageidaujant, spaudoje po truputį įsisiūbavo žongliravimas terminais „perestroika“, „glasnost“ ir „uskorenije“ (persitvarkymas, viešumas, pagreitinimas).
Naujos ir neaiškios sovietų politikos fone į Vilnių iš Čikagos su mama atvažiavo šešiolikmetė pankė Kristina Bielskus. Bendraamžiai iš Vasario 16-tosios gimnazijos Hiutenfelde, Vakarų Vokietijoje, jai buvo užrašę Varveklio telefono numerį. K. Bielskus iš viešbučio „Lietuva“ paskambino duotu numeriu ir taip susipažino su pirmosios Lietuvoje „akademinio“ pankroko grupės „WC“ nariais: Vikintu Dariumi Šimansku-Varvekliu ir Nėriumi Pečiūra-Atsuktuvu. Mergina jiems padovanojo keletą amerikiečių grupių audiokasečių. Tai buvo grupių „Black Flag“, „Minor Threat“, „7 Seconds“ ir kitų įrašai. Devyniolikmečiams vyrukams, kurie pro „geležinę uždangą“ iki tol buvo girdėję tik britų grupes „The Exploited“ ir „The Sex Pistols“, tai buvo svarbus akiračio praplėtimas. Taip pat K. Bielskus atvežė du šviežius 1987 metų vasaros garsiausio amerikietiško zino „Maximum Rock'N'Roll“ numerius. (Čia verta patikslinti termino „zinas“ vartojimą Lietuvoje – jis pas mus paplito devyniasdešimtinių pradžioje, o aštuoniasdešimtinių pabaigoje laikraštėlis buvo vadinamas tik fanzinu.)
„Maximum Rock'N'Roll“ pas Varveklį namuose buvo vartomi ištisus metus, kol pigus žurnaliukų popierius susitrynė į skutelius. Tai ir galėjo būti inspiracija leisti pirmąjį lietuvišką fanziną apie pogrindinę muziką. Tačiau leidinio idėja buvo realizuota vėliau, kai Atsuktuvo tėvas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir publicistas, sūnui atidavė nemažą, gal šešis kilogramus svėrusią mechaninę spausdinimo mašinėlę. Poezijai, eilėraščiams ir prozai spausdinti. 1987 metais Atsuktuvas su mašinėle atspausdino savo antisovietinę lyriką – apie saugumiečius, KGB, bolševikus, močiutę, kuri sėdėjo ir prie Smetonos, ir prie Stalino. Ir vienu egzemplioriumi išleido savo pirmą nelegalią knygelę. O 1988 metų vasarą, kai pasirodė „Sąjūdžio žinios“, pankroko muzikantai nutarė leisti savo laikraštį. Nelegalų antisovietinį fanziną, reikalaujantį laisvės muzikai ir Lietuvai. Zinui pavadinimą sugalvojo koncertus organizavusio Jaunimo muzikos klubo menedžeris Marius Šulcas. Jis buvo sumąstęs Atsuktuvo grupės „Už Tėvynę“ pavadinimą, tad N. Pečiūra, kartą kaktomuša jį sutikęs Totorių gatvėje, paklausė:
– Gal žinai, kaip pavadinti laikraštį apie muziką?
Ir M. Šulcas tarsi transo apimtas mediumas nė nemirktelėjęs išpoškino:
– Mūsų ašigalyje.
„Mūsų ašigalyje“ dailininkais buvo Vikintas Darius Šimanskas ir Ernestas Volodzka. Jie piešė grupių logotipus, iliustracijas, skelbimus, karikatūras ir plakatus, publikuotus laikraštėlyje. Nuotraukomis leidiniui rūpinosi andergraundo kinematografininkas ir fotografas Giedrius Burkšaitis, nemažai straipsnių parašė Nijolė Stabingytė. Šiedu grupės „Hidroelektra“ nariai mėgdavo apsilankyti Vilniaus senamiestyje buvusioje kavinėje „Vaiva“. O zino redaktūra rūpinosi Nėrius Pečiūra, pas jį namuose A. Vienuolio gatvės dvyliktojo namo trisdešimtame bute buvo neoficialaus leidinuko redakcija. Tiražą – šimtą egzempliorių – finansuodavo N. Pečiūros tėvas Petras Pečiūra – duodavo penkiolika rublių. „Mūsų ašigalyje“ buvo slapčia dauginamas Vilniaus gamyklose, kurios turėjo kopijavimo aparatus „Era“ ar pan. Dauginimu rūpinosi Vytautas Šumacheris, Vytautas Kubilius, Gediminas Mačiulis ir kiti. Leidinukas buvo nedidelis – dažniausiai keturių puslapių. 1988 metų spalio numeris išleistas šešių puslapių, o paskutinysis 1989 metų spalio numeris buvo aštuonių puslapių apimties.
Ziną dvidešimt vienerių metų amžiaus vyrukai peroksidu balintomis skiauterėmis kūrė buitinėmis sąlygomis. Ant A3 formato vatmano lapo buvo klijuojami popieriaus lapeliai su atspausdintais straipsniais, fotografijos, piešiniai, grupių logotipai ir iškarpos iš sovietinės spaudos, kurios atrodė idiotiškos ir juokingos. Nelegalaus laikraštėlio kūrėjai buvo įsitikinę, kad greitai atsidurs KGB. Tad ant vieno numerio užrašė, kad zino leidimui vadovauja vyr. redaktorius Sifonas. Ir žvengdami susitarė, kad tardomi KGB pasakos nebūtus dalykus apie tikrąjį redaktorių ir leidėją. Juokaudami jie naiviai manė, kad tokiu būdu gal pavyks apgauti saugumiečius. KGB, sovietinis valstybės saugumo komitetas, buvo politinė policija, kuri sekė, gaudė, šnipinėjo, persekiojo ir sodino visus kitaip manančius. Okupuotoje Lietuvoje darbavosi itin aršus Maskvos KGB filialas, laikęs visus lietuvius potencialiais „buržuaziniais nacionalistais“, laukiančiais nurodymų iš buržuazinių užsienio šalių žvalgybų, kad galėtų kenkti ir šmeižti „pažangią“ tarybinę visuomenę ir jos „neabejotinus pasiekimus“.
Nėrius Pečiūra dėl Lietuvos trispalvės, iškeltos Lietuvos televizijos administracinio pastato lange, KGB buvo tardomas 1988 metų balandį. Jis buvo įtariamųjų sąraše. O Vikintui Dariui Šimanskui operatyvinio stebėjimo byla buvo iškelta dar 1985 metais, kai jis su draugais planavo nuvaryti lėktuvą ir pabėgti į Vakarus. Kai kartą kurioziškai išaiškėjo, kad jo telefonas klausomas specialiųjų sovietinių tarnybų, tai buvo aprašyta zino „Mūsų ašigalyje“ 1988 metų spalio numeryje. „Mūsų ašigalyje“ buvo leidžiamas nuo 1988 metų rugsėjo iki 1989 metų spalio. Laimei, KGB darbuotojai taip ir nepasirodė. Dabar galime tik spėlioti kodėl. Gal dėl to, kad buvo užsiėmę Lietuvos Laisvės Lygos, disidentų, Sąjūdžio politikų sekimu. Gal tų laikų politinėje erzelynėje ir sumaištyje nedidelio tiražo andergraundinis laikraštėlis tiesiog praslydo pro budrias kagebistų akis. O gal jie mėgėjiško leidinuko autorius laikė beviltiškais asmenimis, „kurie vis tiek, vienu ar kitu pretekstu, pateks į kalėjimą“, – taip N. Pečiūrai 1988 metų pavasarį grasinamai sakė jį apklausęs KGB karininkas Vladas Bagdonavičius.
Dabar kai kam atrodo keista, kad Lietuvoje iki 1988 metų nebuvo zinų. Tačiau supraskime istorines realijas. Lietuva buvo okupuota totalitarinės Sovietų Sąjungos. Tai buvo žiauri kalėjimo tipo valstybė su totalia valstybine kontrole. Tokioje šalyje nebuvo privačios iniciatyvos, verslo, laisvosios spaudos ir privačios nuosavybės. KGB atsakingai vykdė savo pareigas ir už nelegalius spaudos leidinius sodindavo į kalėjimus. Jei kas būtų išleidęs laisvos minties nevalstybinį leidinį, greičiausiai būtų atsidūręs Permės lageryje. Kaip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius, kuris buvo areštuotas 1983 metais.
Dabar kartais lengvabūdiškai teigiama, kad 1988, 1989 metai jau buvo „laisvės metai“, esą laisvai vyko koncertai ir panašiai. Ne, deja, ne. Visi roko muzikos koncertai ir festivaliai tuo metu iš tiesų buvo išmanumo ir drąsos produktas, rizikingi meniniai, socialiniai ir politiniai eksperimentai. Tokie organizatoriai kaip Jaunimo muzikos klubas ar „Lituanica“ laviravo, gudravo, balansavo ant peilio ašmenų. KGB ir sovietinė spauda persekiojo, kritikavo ir šmeižė, kariniai komisariatai besislapstančius jaunuolius grūdo į sovietinę armiją, milicija paprasčiausiai gatvėje areštuodavo už kniedytas striukes ir kitokius nestandartinius nesovietinius rūbus.
1988 metų rugsėjo 11 dieną Vilniaus Alumnato kiemelyje Jaunimo muzikos klubas surengė antrąjį pankroko festivalį „Vilnius Punk'88“. Grojo vilniečiai „G.R.I.“, „BAC!“, „SMB“, „Už Tėvynę“, „Katastrofa“ (iš Panevėžio), „D.A.A.P.“ (iš Kauno). Taip pat dalyvavo estų grupė „ABS“ ir „Graždanskaja Oborona“ iš Rusijos.
„G.R.I.“ buvo iššifruojama kaip „Genocidas raudonajam interventui“, be to, Varveklis tuo pačiu metu grupę dar konspiratyviai vadino ir „Griovėjais“. Tai buvo nauja, po „WC“ iširimo 1987 metų pabaigoje, Varveklio suburta grupė. „BAC!“ – trijų plikai nusiskutusių vyrukų ansambliukas, kurio vokalistas Čarlis buvo Varveklio bičiulis. „SMB“ – trys šešiolikmečiai moksleiviai iš Vilniaus Antakalnio rajono (gitara – Vytautas Šumacheris-Brudas, vokalistas – Mindaugas Savičenko-Savas, būgnininkas – Tomas Grūdė-Maišas. Beje, T. Grūdė hardcore stiliaus grupėse – „Žvėrys įvairūs“, „TurboReanimacija“, „Armatūra“ – įvairiais instrumentais groja iki šių dienų; tai žinomas ir pasišventęs pogrindžio scenai muzikantas.) „Už Tėvynę“ – žinomiausia 1988 metų pankroko grupė, dalyvavusi ir „Roko marše per Lietuvą“. Alumnate bosine gitara grojo Vytautas Kubilius, būgnais Rolandas Gaušys ir vokalas bei gitara – Nėrius Pečiūra. „Katastrofos“ iš Panevėžio vokalistas Svajūnas Mikalauska-Drakoša scenoje buvo labai energingas, užsivedęs. Įsiaudrinęs jis nuo scenos kvietė mušti bloguosius panevėžiečius, pasirodė kaip ekscentriška asmenybė. Kauniečiai „D.A.A.P.“ – vokalistas Vaidas Iškrypėlis (Vaidotas Žygas), gitaristas Robertas Gabdankas, būgnininkas Ramūnas Gilys-Barsukas ir bosistas Giedrius, kurio pavardės buvę kolektyvo nariai jau nebepamena. Tai buvo smagiai ritmiškai grojantys Kauno pankų lyderiai, kurie iš karto po šio festivaliuko pervadino grupę į „33 procentai kiaulių pakeliui į Vatikaną“.
Estų grupę „ABS“ iš Talino buvo subūręs vokalistas Tarmo Kruusimäe, vienas žymiausių aštuoniasdešimtinių Estijos pankų ir pankroko muzikantų. Įdomu tai, kad dabar T. Kruusimäe yra politikas, „Pro Patria“ partijos narys, 2019-aisiais buvo išrinktas į Estijos parlamentą. „Graždanskaja Oborona“ iš Omsko – pati žinomiausia Rusijos aštuoniasdešimtinių ir devyniasdešimtinių pankroko, postpanko ir garažinės muzikos grupė. Grupės vokalistas, lyderis Jegoras Letovas Alumnate visus nustebino radikaliai antisovietiniais tekstais ir profesionalia laikysena scenoje. Apskritai visos dalyvavusios grupės pasižymėjo antisovietiniais tekstais, mąstymu, kuris nebuvo būdingas homo sovieticus. Tačiau „Graždanskaja Oborona“ buvo itin aršiai ir taikliai negailestinga sovietinei sistemai. J. Letovas, ko gero, žymiausias tų laikų poetas iš Sibiro subkultūrų, kurio lyrika ir dainų tekstai šiais laikais leidžiami atskiromis knygomis. Jis buvo didysis Sovietyno duobkasys. Dutūkstantųjų pradžioje jis susikompromitavo, buvo trumpam susidėjęs su rašytojo Eduardo Limonovo įkurta nacionalbolševikų partija. Dėl to tapo nepageidaujamu asmeniu kaimyninėje Latvijoje. Koncerto „Vilnius Punk'88“ metu J. Letovas buvo pačiame žydėjime – dvidešimt trejų. O mirė jis 2008 metais – būdamas vos keturiasdešimt trejų. Beje, po festivalio Alumnate „Graždanskaja Oborona“ nariai su savo draugėmis nakvojo Varveklio bute Šeškinėje. Ir, kiek prisimena buto šeimininkas, buvo kultūringi ir santūrūs žmonės.
Apibūdinant visų Alumnate grojusiųjų muziką – tai tų laikų pankrokas. Klasikinis, nelabai greitas gitarų brūžinimas kvintomis. Vieni grojo ritmiškiau, kiti prasčiau – didelės reikšmės neturėjo. Nepamirškime, kad buvo muzikuojama prastais sovietiniais ar socialistinių šalių instrumentais ir mikrofonais. Garso kolonėlės sverdavo šimtus kilogramų, buvo milžiniškų gabaritų ir stipraus kokybiško garso neišspausdavo. Sceniniai monitoriai buvo beveik negirdimi, muzikuojantiesiems tekdavo groti „aklai“, negirdint šalia stovinčių kolegų. Nauja karta, šešiolikmečiai–dvidešimtmečiai, su gitaromis tiesiog išreiškė savo požiūrį į laikmetį, geidė Lietuvos nepriklausomybės, ignoravo sovietinį režimą ir jo tarnus. Seniai komunistai savo maištaujantiems vaikams ir anūkams sakydavo: „Net nežinau, kodėl jūs mūsų taip nekenčiate.“
Alumnato kiemelis 1988-aisiais buvo pilnas šviesių jaunų veidų, kurie lingavo į taktą ir kartu reikalavo permainų. Zino „Mūsų Ašigalyje“ straipsnyje apie „Vilnius Punk'88“ parašyta, kad žiūrovų buvo septyni šimtai. Yra fotografijų, iš kurių matosi, kad kiemelis kartu su balkonais buvo pilnas. Iš aštuoniasdešimtinių pabaigos pankroko festivalių muzikos kelios dainos įeina į lietuviškos roko muzikos istoriją. „WC“ dainos „Aš nuplikau nuo peroksido“, „Pilnas miestas narkomanų“ yra neužmirštos, jos ir dabar skamba koncertuose. „Aš nuplikau nuo peroksido“ buvo galima išgirsti 2019 metų lapkričio 9 dieną LRT transliuotame koncerte iš Lukiškių aikštės, kai Lietuva pažymėjo Berlynos sienos griuvimą. Taip pat grupės „Už Tėvynę“ kūriniai „Šiandien glasnost“ bei „Lietuva – tai jėga“ yra tapę Atgimimo istorijos dalimi, dainą „Lietuva – tai jėga“ šiais laikais valstybiniai muziejai naudoja savo parodose apie Sąjūdžio laikus.
1988-ųjų festivalis Alumnate buvo sklandus, nebuvo neblaivių asmenų, publika ir muzikantai elgėsi tvarkingai. Tai organizatorių – Jaunimo muzikos klubo nuopelnas. Nuogąstaudami dėl KGB provokacijų, jie grojančiuosius prieš koncertą įspėjo jokiais būdais nevartoti alkoholio, elgtis santūriai. Beje, du KGB darbuotojai atėjo pašnipinėti į festivalį. Ironiška, kad prie Alumnato vartų budėjęs Jaunimo muzikos klubo menedžeris Marius Keršys privertė juos nusipirkti bilietus. Pasibaigus koncertui, festivaliuką vedęs Nėrius Pečiūra netikėtai užgiedojo dzūkišką liaudies dainą ir dalyviams pasiūlė apsilankyti tą vakarą vykusiame Sąjūdžio mitinge.
Būtent 1988 metų rugsėjo 11 dieną Vilniaus Alumnato kiemelyje nuo scenos buvo išbarstytas pirmasis zino „Mūsų ašigalyje“ numeris. Tas momentas nufilmuotas: Atsuktuvas šveičia šūsnį zinų į orą, o jaunimo minia juos graibsto. Pirmas laikraštėlis buvo pakankamai informatyvus ir deklaratyvus. Jame paskelbti du lietuviško pankų judėjimo manifestai – vienas akcentavo patriotizmą, o kitas gana išsamiai (bet tuo pačiu poetiškai miglotai) aiškino pankišką pasaulėjautą, filosofines doktrinas ir socialinę judėjimo reikšmę. Buvo ir trečiasis manifestas, kuris vadinosi „Pank kultūros barai“ ir kuriame buvo išvardintos labai konkrečios kultūrinės ir kūrybinės šio judėjimo veiklos rūšys. Buvo straipsnis apie roko festivalį „Tartu Punk'88“, kuris tų metų vasarą įvyko Estijoje Tartu mieste. Taip pat buvo skelbiama „Ypatingai trumpa lietuviško pankroko istorija“, kurioje mistifikuojama grupės „WC“ istorija. Sufantazuota, kad esą Varveklis ir Atsuktuvas pradėjo muzikuoti nuo 1984 metų. Užuomazgų ir kalbų, aišku, būta, bet iš tiesų jie grupę įkūrė 1986 metų balandžio pabaigoje, kai Ukrainoje sprogo Černobylio atominė elektrinė.
Po festivaliuko „Vilnius Punk‘88“ „Mūsų ašigalyje“ numeriai pasirodydavo beveik kas mėnesį. Dabar tiesioginiais ir netiesioginiais archyviniais dokumentais galima pagrįsti, kad per trylika mėnesių pasirodė dvylika „Mūsų ašigalyje“ numerių. Jame atspindėti svarbiausi tuometiniai alternatyvinės scenos įvykiai, aprašyti festivaliai „Purvinoji žiema“ Kaune ir 1989 metais Vilniuje įvykęs festivalis „Vilnius Underground'89“. Taip pat zine buvo straipsnių ir apie vieną kitą meinstrymo koncertą, poezijos, novelių, antisovietinių plakatų ir karikatūrų bei kitos įvairios informacijos. Pavyzdžiui, 1989 metais jame buvo publikuota trumputė Salmano Rushdie „Šėtoniškų eilių“ ištrauka.
Pirmasis lietuviškas zinas fiksavo 1988–1989 metų Lietuvos andergraundinio ir rokenrolinio gyvenimo nuotrupas. Taip pat jis išreiškė patriotines idėjas, deklaravo Lietuvos politinės nepriklausomybės siekį. Laikraštukas akcentavo bandymą ir pats buvo eksperimentu siekiant subkultūrą paversti „kultūra“, gaivališką jaunimo judėjimą paversti meno srove. Ziną skaitė roko muzikantai, koncertų organizatoriai, roko muzikos gerbėjai, Vilniaus senamiesčio bohema, tie, kurie užsukdavo į kavinę „Vaiva“. Paskutinis „Mūsų ašigalyje“ numeris išėjo 1989 metų spalį. Matyt, pirmiausia dėl to, kad išseko entuziazmas. Trūko supratimo apie nuoseklią veiklą. Leidžiant „Mūsų ašigalyje“ nebandyta padengti darbo sąnaudų ir išlaidų, jis buvo dalinamas nemokamai.