Kalbino Gaja Klišytė

Pažintis su Roko Kašėtos kūryba prasidėjo nuo dainos „Prigimcinė“ – toliau keliaujant jo neseniai pasirodžiusio CD albumo „Dzūkodelika“ įrašų garso takeliais, atveriančiais dzūkiškos tarmės gelmes. Vėliau atsirado proga pakalbinti ir patį muzikos bei dainų autorių. Šiais grėsmingos įtampos laikais, kai nerimas yra nuolatinė žmogaus būsena, „Dzūkodelika“ nukelia į kitą jausminę ir garsinę plotmę, kurią pajusti gali bet kuris klausios ausies lietuvis – suvalkietis, žemaitis, be abejonės, dzūkas, atpažįstantis savo šnektą. Roko Kašėtos meilė Dzūkijai ir filologinis bei muzikinis pojūtis dovanoja klausytojui galimybę patirti šį tą gelminio ir sykiu naujo, itin originalaus nuo archajinio savo krašto palikimo nutolusiam nūdienos žmogui. R. Kašėtos muzikinis dzūkavimas toli gražu nekuria atskirties tarp muzikos ir klausytojo, jis tarmę per save perleidžia itin organiškai, pats būdamas šiuolaikinio muzikos pasaulio dalimi. Eksperimentai su aplinkos garsais, fonetiniai žodžių deriniai ir akustiniai įrašo sprendimai fiksuojami nenutrūkstančiame muzikos judėjime.

Su albumo autoriumi susirašinėjome laiškais, tad Roko Kašėtos pasiūlymas tarmiškai atsakyti į klausimus suintrigavo. Bet juk kitaip ir negali būti. Tad tikiu, kad dzūkavimas neapsunkins nei vieno skaitytojo, o tik dar geriau leis pažinti Roką Kašėtą ir jo kuriamą muziką.

---

„Dzūkodelika“ – tai pirmasis tavo išleistas kompaktinis diskas (jo pasiklausyti galite teksto apačioje). Ar ilgai brandinai šį projektą? Iš kur toks pavadinimas?

Kap albumas, kap išbaigtų dainų rinkinys, „Dzūkodelika“ brinko apė dzvejus metelius. Ale mislinu, kad kelionė in tokį savo pavidalų, kokiu toj dzūkodelika galiausiai tapo, prasdėjo kur kas anksciau, man dar paciam gerai neprantanc, kur toj kelionė nuves. Pats užvadzinimas buvo tokis akimirkos dalykas. Šovė galvon tas žodzis, ir ciek. Buvo cik jausmas, kad cinka. Vėliau damislinau, kad gałėc jis rados iš to ciongo, katris pucia terpu to, kas labai vieciška, ir to, kas tolima, terpu sena ir nauja. Kūrc tarmiškai šitan čėsan yra tokis gan psikodelinis judesys. Dzūkų šnekta ataina iš savo mikrokosmoso, ir kadu ciesias cyltai terpu jos ir kitų kultūrų ar subkultūrų, terpu archaizmo ir moderniškumų, randas tokia navatna, interesna plotmė. Tas žodelukas „dzūkodelika“ jų visai gerai apciuopia.

Ar pats esi „grynas“ dzūkas? Kaip radai kelią, prisijaukinai tarmę, kurią kasdieniame gyvenime jau, atrodytų, mažai kas vartoja, o gal ji tave prisijaukino?

Gimiau ir augau Dzūkijon. Abu tėvai ir visi seneliai nog ca. Tai možna sakyc, esu čystas. Gavau dar ir karvių paganyc. Man ca tokis brangus dalykas ciej aciminimai vaikystės. Labai toj vaikystė magiška buvo. Vėliau visa labai greit mainės auganc. Tas senasis, gyvasis kaimo gyvenimas sparciai nunyko. O kap buvau 12 metų, mūs šaimyna perskėłė Vylniun. Tį baigiau mokyklų, o tadu daugel’ metų pralaidau užsieniuose. Nor vaikystį laidau tarminėn aplinkon, ale kap palikau Dzūkijų, tarmė nutolo ir ylgų čėsų tarmiškai nesrokavau. Prieš kelis metus vėl’ pajutau traukų ir ilgesį tarmei, tai jau teko tep visai indėc valios ir darbelio, kad jų prisjaukytau ir prismįtau. Ir tas jaukinimasis tebevyksta lig šiolei.

Kadangi tarmė vis cik nėr tep toli nog bendrinės kalbos, tai kap negyveni Dzūkijos kaiman, o kokian Vylniun, tai ilgainiui insgyvena papracimas persijungc in bendrinį. Nu ba labai mažai tį aplink žmonių, su katriais turi tos pacios šnektos kodų. Tai jei akvacini išlaikyc ščyrų šnektų, yra svarbu būc tarminėn aplinkon – apsupc savi žmonėm, katrų šaknukės iš tų pacių dzirvonų.

Nu ir pasisek tu man tep: susradau žmonukį, katrioj labai pamilus šitų kraštų ir dargi prieš mumiem suspažįstanc jau buvo gražiai išsimokinus ne cik dzūkų dainų, ale ir dzūkuoc. Tai dzviese ir bajinam, ir giedam dzūkiškai.

Tavo kūriniai įdomūs ne tik iš muzikologinės, bet ypač iš filologinės pusės. Kaip atsirenki žodžius, jų junginius, kuriuos vėliau naudoji dainose?

Nu tai daugiausia palei jausmų. Ciej gi žodziai, jei jau juos dainuoji, tai jiej tebgi muzikos dalis, tai aš juos ir renkuos ne cik palei prasmes, ale ir palei sąskambius, kap jiej sužaidzia, kap jiej teka, kap supas rozu.

Dainuoji ne tik savo tekstus, bet ir poetų eilėraščius.

Mano kelionė in moderniškų tarminį dainavimų ir prasdėjo nog dzūkiškos poezijos atradzimo. Mani labai pradziugino ir inkvėpė dzūkų poetų Juozo Žitkausko ir Romo Sadausko kūryba. Jiej yra parašį cikrai liuckų dalykų, ne viskų možna sudainuoc, ale kap kas savaimi prašės. Tai pirmosios mano dainukės ir buvo tų poetų poringės. Vėliau ėmiau rašyc ir pats.

Nors tarmė dzūkiška, bet kūrinių muzika artima šiuolaikinei ausiai: melodiniai vingiai, ritminiai motyvai, tolimų kraštų skambesiai, tačiau kartu ir įpinti originalūs senolių padainavimai, pasišnekučiavimai, pasakojimai. Itin organiškai ir šviesiai išklausomos dainos galbūt taps šiandienos iš lūpų į lūpas perduodama tautosaka.

Nu va, net pats klausimas supleruoja, kad tarmė yra ne visai šiuolaikiškas dalykas. Ir prauda, nedaug jos ir tematom šiuolaikinėn kultūron. Gal’ tep nuciko dėl’ tos sarmatos šnekėc tarmiškai. O kap sarmacinies, tai mažiau šneki, o kap mažiau šneki, tai prismyršta, o kap prismyršta, tadu ir vėl’ sarmacinies šnekėc, ba ir sunkiau gaunas. Tokis užbūrtas ratas. Nenorėtau, kad tarmės cik kap muziejiniai reliktai likt. Ca geras dzirvonas. Kūrybinian procesan man tas ir buvo labai indomu – pynimas: pync tarmį su skircyngų žanrų muziku ir macyc, kap skyrcingai joj gali išsiskleisc. Pync savo kūrybų su pasakojimais ir dainom iš seno čėso. Paciam pamėgyc pagiedoc rozu su Dzūkijos kaimo daininyki iš traškanco arkyvinio įrašo.

Ca labai smarkiai mano akiracius prapłėtė mano žmona, etnomuzikologė Agłė. Ji ir paci prikaupus daug ekspedicinės medžiagos, ir tautosakos arkyvų versmėsa nardo, tai ir man užrodė. Tų albumo įžangos mozaikų („Šaknukės“) ir sudėjom mudu abudu. Agłė yra viso šito albumo mūza ir mano didziausia palaikytoja. Turim daug lobių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos arkyvan, Lietuvių kalbos instituto Tarmių arkyvan, LMTA Muzikinio pol‘kl‘oro arkyvan. Liūdna, kad nedaugelis tį sumislina inlįsc. Labai linkiu muzikantam tį daugiau pacekavyc – kiek tį viso indomaus... O jei dar turit senolių savo šaimynosa, tai inrašykit jų porinimus, jų dainas, jų šnekas – turėsit ir sau, ir vaikam, ir anūkam atminimu, o dar ir arkyvui galit kopijas perduoc. Tegu cik pyldos tį mūs kraštų palikimas!

O paci tautosaka – gi labai placi sąvoka. Net peisbuko memai yra šandieninė tautosaka. Jos plicimų ir gyvavimų sunku nuspėc, ale visgi turiu intarimų, kad jau toj mano dainukė su vantu („Tokį rytų“) pagal R. Sadausko poringį tai gyvens ylgų amželį, ba labai kabina vaikus.

Šiek tiek papasakok apie albume girdimus aplinkos garsus: gandro kalenimas, svirpliai, lapų šlamesys – tai įveda į nenutrūkstama gyvą judėjimą.

Tep, tai tį visur visoki garsai. Man kap tais nesnorėjo albuman sterilaus studzijinio skambesio. Norėjos tekstūros. Kad girdėtųs, jaustųs ir toj Dzūkijos gamta. Nu ir ne cik gamta. Tį ir važavimas mašinu vienon dainon. Toj daina apė tai, kap Kukucis važuoja per Dzūkijų, tai ir prasvažom nakciu Marcinkonių plentu, insrašėm. Ba man tas plentas tokis kap gyvenimo plentas, daug tį juoj prariedėta. Tep tai pradzon mislinau an viso albumo dėc miško ošimų, kad tokis būt nenutrūkstancis baltas miško šumas per visas dainas, ale paskum, kap pradėjau procavoc tuos „ambientus“, tai kožna dainukė vis prašės ko nor kito, vis kitokio šumo. Kap kų pats turėjau insrašis, kap kų susrankiojau iš draugų.

Tep ir išej tas albumaicis tokis judancis, ošiancis. O dar rados ir dokumencikos alementas, ba dalis tų įrašų yra iš man brangių vietukių ir jos tadu tebgi insamžino ton čėso kapsułėn. „Kožnan gryban“ girdzis miško ošimas iš Šarkakalnio – ca tokis miškelis netoli Milioniškių kaimo. Aš tį tankiai grybavis esu, o ir lig šiol nuvažuoju tį pabaravykauc.

Savo kūriniuose panaudojai ir netradicinius Lietuvoje instrumentus. Be to, ir pats užsiimi instrumentų gamyba.

Tai tep, albuman be gitaros suskamba ir dar du scyginiai instrumentai: tapšūras ir gimbris. Tapšūras yra tokis tradicinis intrumentas iš Tuvos. Iš skambesio jis tokis biski in bandžų panašus, ale an jo nėr skyrsnių. Nu o tas gimbris tai nog Maroko. Tį vieciniai su šitu instrumentu grajina tokių gnawa muzikų. Tai man labai pacinka ciek toj gnawa, ciek tuvių dainavimo tradicija, nu ir pacinka tais instrumentais pagrajyc. Norėjau, kad ne cik instrumentas suskambėt, ale kad būt pakaštavoc ir tos etninės kultūros, iš katrios tas instrumentas atejis. Tai ir tos dainos biski kitokios, ba in dainavimų norėjos tebgi inpync tų kraštų muzikinės spalvos.

O dėl’ instrumentų gamybos tai pats dar kadais pradėjau dzirbyc tokius gelažinius būgnaicius su liežuvukais, pavadzinau juos Mėnulio būgnais. Jau dartės nebe vienas viskų darau, turiu kas mačina dyrbtuvėn. Jau trise procavojam. Tuos būgnus pentatonikon derinam. Visa, kų begrajytai, gražiai skamba. Manau, kad muzikuojanc svarbus dalykas yra intuityvumas. Tai gerai kap vaikai pradeda nog tokių instrumentų kur nėr daug mįslios, paslaidzi su jausmu ir grajini.

Ar nesuklysiu sakydama, kad tarmė dar ne viskas? Tavo muzika koduoja ir santykį su savo kraštu, papročiais, protėviais. Turbūt suvokti savo tautinį identitetą dar niekada nebuvo taip svarbu kaip dabar?

Prauda. Kožna tarmė ataina iš vis kito krašto, ir tan kraštan esti sava kultūra, papracimai, žinojimai ir visoki mielumai. Miestas turi labai sciprių traukų ir susrenka in savi regiono jaunimų. Tas yra natūralu, ale labai dažnai tas jaunas žmogucis tį pameta savo šaknukį ir autentiškumų, ba jam tį atvažavus maga insłiec ir neišsiskyrc, jam ima rodzycis, kad jau toj moderni miesto kultūra yra indomesnė ir geresnė nei toj, iš katrios pats atejo. Ir žmogus bando pritapc. Nu ir tame tebgi nieko blogo nėra, visi mes norim insłiec ir būc ko nor dalim. Ir pažįc, ir pakaštavoc daugiau to svieto. Cik mislinu, nugi gerai turėc ir gražų sancykį su tuoj vietuki, katrioj tavi pagymdė. Kūrc tų sancykį atsispirianc nog savascies.

Toji regioninė ir etninė kultūra Lietuvon… Jin biskį bėdavotas raikalas, ba jin sunkiai atsnaujina, jin tokia biskį užstengus. Keicias ir gyvenimas, ir mūs gyvenimo būdas. Mes vis gyvenam iššūkin pristaikyc, permąscyc dalykus. Tai šitoj mano muzika ir yra tokis, viena vertus, kap ir asmeninis šokis ieškanc savascies ašių šiton modernybėn, kita vertus, tokis kap ir mažas manipestas, kvieciancis ir klausytojų pamislyc apė savus tapacybės sluoksnius.

Tavo atliekama muzika dabartiniame muzikos kontekste yra itin specifiška. Ar tau svarbu, ir jei taip, tai kokį santykį sukurti su klausytoju, klausančiu „Dzūkodelikos“?

Nigdi per daug nemislinau apė sancykį su klausytoju, ba kap kuriu dainas, visų pirma kuriu ryšį su savim ir su paciu muziku. Klausytojo dar nebūna. Arba tas klausytojas yra tiesiog amžinybė. O jau vėliau, kap toj muzika inrašyta ir keliauna savais takuciais, tai ryšį su juoj jau suskuria pats klausytojas. Jei kam nor šitoj muzika sukelia kažkokių jausmų ar mincių, tai, vadzinas, sancykis invyko, vadzinas kažkur suscikom.

---