Domininkas Kunčinas

Paminėjus „blogiukus“, atmintyje iškyla vaikystėje matyto animacinio filmo scena, kurioje kliošines kelnes mūvintys ilgaplaukiai tarpuvartėje brazdina gitarą. Kiek vėlesni atsiminimai nukelia į vienos iš Vilniaus gamyklų aktų salę, kurioje grojo visokie „blogiukai“. Praėjusio amžiaus pabaigoje rengtas Pačių blogiausių grupių festivalis suteikė sceną pradedantiems neprofesionaliems atlikėjams, kūryboje ieškantiems alternatyvių išraiškos formų. Popkultūra, kaip ir kitos mūsų gyvenimo sritys, nuolat minta „blogiukais“, absorbuodama ir pasisavindama ne tik jų atradimus, tačiau, daugeliu atvejų, ir pačius „blogiukus“. Ne viena respektabili šiandienos asmenybė savo laiku trynėsi laiptinėse ir gąsdino praeivius. Ironiška, jog pirmojo Pačių blogiausių grupių festivalio laureatais tapo grupė, pasivadinusi „Rebiata iz podjezda“ („Vaikinai iš laiptinės“).

Nuo 1988 iki 1997 metų 10 kartų surengtas Pačių blogiausių grupių festivalis suteikė sceną dešimtims pradedančių muzikos atlikėjų iš visos Lietuvos, daugelis jų pirmą kartą pasirodė didžiojoje scenoje, geriausieji gavo galimybę profesionaliai įsirašyti studijoje ir oficialiai išleisti savo kūrybą. Festivalio laureatais tapo: „Airija“, Marijonas Mikutavičius su „Bovy“, „Šiaurės kryptis“, „Merlin“, „Lemon Joy“, Algis Ramanauskas-Greitai ir jo „Svastikos Sukitės Greitai“, „Lipnūs macharadžos pirštai“, „Lygiailyja“, „Empti“, „SH“, „dr. Green“ ir kiti. Patys organizatoriai renginį pristatė taip: „Pačių blogiausių grupių festivalis yra vienintelis šalyje konkursas, skirtas jaunimui, bandančiam groti roko, independent, punk, metal, hip-hop ir kitų stilių muziką. Per dešimtmetį jauniems kolektyvams „Blogiukai“ tapo savotišku „brandos egzaminu“, realiu šansu patekti į profesionalų ir publikos akiratį. Kasmet į Pačių blogiausių grupių festivalio konkursą pateikiama nuo 40 iki 60 paraiškų, iš kurių į koncertinį turą atrenkama apie 20 grupių. Konkursiniai koncertai vyksta 2 dienas, po du apjungtus koncertus kasdien (viso 4 koncertai). Trečią dieną surengiamas laureatų koncertas. Visus festivalio renginius stebi 400–450 muzikos mėgėjų būrys, žiniasklaidos atstovai.“

1988-aisiais JAV prezidentu išrenkamas George’as Bushas vyresnysis, Seule vyksta vasaros olimpinės žaidynės, Sovietų Sąjunga išveda kariuomenę iš Afganistano, Osama bin Ladenas įkuria „Al-Qaeda“, o žemės drebėjimas Armėnijoje nusineša 25 tūkstančius gyvybių. Tuo metu Lietuvoje įsikuria Persitvarkymo Sąjūdis, legalizuojama trispalvė ir prasideda procesai, vedantys Nepriklausomybės link.

Popmuzikos pasaulyje skamba Cliffo Richardo, Yazz & The Plastic Population, Kylie Minogue, Tiffany, Bros ir kitų atlikėjų kūriniai, tačiau vis geriau girdisi ir „blogiukų“ balsai: „Pixies“, „Sonic Youth“, „The Sugarcubes“, „Jane’s Addiction“, „Butthole Surfers“, „R.E.M.“, „Dinosaur Jr.“, „The Fall“, „My Bloody Valentine“, „Talk Talk“, „Public Enemy“, „U2“ ir daugybė kitų kaupia energiją „Nirvana“ albumo „Nevermind“ sprogimui po kelerių metų.

Neįtikėtina, tačiau iš paminėtųjų dvi grupės jau kitais metais pasirodė Vilniaus koncertų ir sporto rūmų scenoje. Vietinė publika, o ypač inertiška žiniasklaida, nelabai suprato tuometinės alternatyvos avangardo, amerikiečių „Sonic Youth“ ir islandų „The Sugarcubes“ su Björk priešakyje. Tuometinės TV laidos „Estrados orbitoje“ vedėjas Kazimieras Šiaulys „sonikų“ pavyzdį pateikė rodydamas, kaip nereikėtų groti. 1994-aisiais festivalyje „Vilnius Rock“ pasirodė ir a. a. M. E. Smithas su savo grupe „The Fall“. Beje, šią vasarą, po daugiau nei 30-ies metų, Vilniuje laukiame ir vienų ryškiausių 1988-ųjų herojų „Pixies“.

Prasidėjus „perestroikai“ muzikinis gyvenimas atlaisvėjo ir Lietuvoje. Pradėti rengti didelio masto koncertai bei festivaliai – pastarieji buvo naujas reiškinys to meto sovietų respublikoje. Vis dėlto respublikos saviveiklinių autorių estradinių dainų konkursas „Debiutai“ ar estradinės muzikos renginys „Baltijos jaunystė“ atrankos kriterijais ir organizacija pernelyg dvelkė senąja nomenklatūra, todėl ėmė rastis laisvesnių ir progresyvesnių festivalių, tokių kaip „Lituanika“. Žymaus muzikologo A. Troickio nuomone, pastarasis faktiškai pirmą kartą Sovietų Sąjungoje po 1980 metų, kai panašaus pobūdžio festivalis įvyko Tbilisyje, tapo masine jaunimo mėgstamos muzikos švente.

1986–1987 m. įsikūrė roko klubai Kaune, Vilniuje ir Šiauliuose. Netrukus atsirado ir neformalus jaunimo susivienijimas Jaunimo muzikos klubas (JMK). Jo branduolį sudarė Gintautas Babravičius, Margarita Starkevičiūtė ir Dovydas Bluvšteinas. Prieš kelerius metus viename interviu G. Babravičius prisiminė klubo užuomazgas: „Pirmuoju roko legalizavimo ženklu, prasidėjus perestroikai, laikomas 1986 m. Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose įvykęs plačiau neviešintas „Lituanikos“ festivalis. Saulėtą gegužės sekmadienio popietę su sūnumi dviračiais leidomės nuo Šeškinės kalno, darėme lankstą. Mums pasukus VRM rūmų link, pamačiau besibūriuojančius žmones. Dabar graužia sąžinė, kad dešimtmetį sūnų paleidau vieną grįžti namo, o pats pasilikau. Susitikome su M. Starkevičiūte ir D. Bluvšteinu, klausėmės „Foje“ koncerto, šnekėjomės. Galima sakyti, kad tada ir išniro Trojos arklys – netrukus buvome pakviesti įsteigti jaunimo muzikos klubą.“ („Moteris“, 2020)

G. Babravičius vėliau įkūrė laisvalaikio organizavimo susivienijimą „LOS Centras“, įsteigė pirmą Lietuvoje privačią radijo stotį „Radiocentras“, šiandien jis – žinomas visuomenės ir politikos veikėjas. M. Starkevičiūtė tapo ekonomiste ir finansų eksperte, buvo Europos Parlamento nare. D. Bluvšteinas 1991-aisiais įkūrė „Zona Records“ – pirmąją nepriklausomą muzikos įrašų leidybos kompaniją Rytų Europoje, vėliau vedė radijo ir televizijos muzikines laidas.

Pirmas viešas JMK susitikimas su miesto jaunimu ir grupėmis „Zvuki Mu“ iš Maskvos bei „Antis“ iš Kauno įvyko B. Dvariono vaikų muzikos mokykloje. Kalnų parke, kartu su Lietuvos kino studija, suorganizuotas didžiulis koncertas, kurio metu nufilmuoti vėliau kultiniu tapusio muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“ fragmentai.

Kaip pagrindinius tikslus klubas iškėlė jaunimo muzikinio skonio formavimą ir jaunų grupių rėmimą. JMK, skirtingai nuo daugumos kitų panašių klubų, neapsiribojo vien roko muzika. 1987-aisiais M. Starkevičiūtė dienraštyje „Komjaunimo tiesa“ apgailestavo, jog VIA (vokalinis instrumentinis ansamblis, – D. K.) veikla brukama į rėmus, todėl dauguma jų supanašėjo, o jaunimo muzikai neskiriamas deramas dėmesys.

1988-aisiais Lietuvoje prasidėjo „dainuojanti revoliucija“: įvyko pirmasis tarptautinis džiazo muzikos festivalis „Jazz Forum Vilnius (vėliau pervadintas į „Vilnius Jazz“), smarkiai išsiplėtė „Lituanika“, dešimtys tūkstančių ėjo „Roko maršo“ ritmu, Alumnato kieme Vilniuje skandalingai nuskambėjo „Vilnius punk“, Kaišiadorių kultūros namuose įvyko pirmasis respublikinis sunkiojo roko ir metalo muzikos festivalis, taip pat surengtas ir pirmasis Sovietų Sąjungoje Elektroninės muzikos festivalis (tiesa, pastarojo programa turėjo mažai ką bendro su to meto muzikos tendencijomis, o rėmėsi žinomų džiazo muzikantų eksperimentais). JMK nusprendė patyrinėti, kas vyksta už oficialiosios scenos ribų, paieškoti „blogiukų“, ieškančių kažko „tarp natų“. Pradedančios grupės neturėjo galimybių įsirašyti, todėl klubo atstovai važinėjo po mokyklas ir gyvai klausėsi repeticijose. Taip vos ne vos buvo surinkta apie 10 grupių pirmajam festivaliui.

Renginio idėjinis generatorius Dovydas Bluvšteinas mano, kad nuo 1972 m. Kauno įvykių sovietinių kultūros ir švietimo įstaigų vykdytas karas su roku pasiekė valdžiai priimtinų rezultatų: „Tuo metu visas rokas buvo andergraundas, scenose tebekaraliavo valdiški Filharmonijos VIA, atliekantys Lietuvos kompozitorių sąjungos narių sukurtas dainas apie meilę tėvynei. Kai pradėjome JMK veiklą, išaiškėjo, kad Lietuvoje yra vos kelios roką grojančios grupės. Pirmasis konkursas vadinosi Moksleivių ir jaunimo grupių festivalis. Dauguma surastų grupelių buvo iš rusiškų mokyklų, nes ten dėl suprantamų priežasčių antirokinė politika buvo švelnesnė.“

Pirmasis festivalis surengtas S. Nėries mokykloje Vilniuje 1988-ųjų pavasarį. Vienas JMK narių, tuometinis „Anties“ muzikantas Vytas Kubilius prisimena: „Ten buvo visiškas chaosas, tobulas bardakas. Groti niekas nemokėjo, visi lipo ant scenos ir darkėsi. Pabaigoje jau buvo leidžiama groti bet kam, bet tik po vieną gabalą, nes visiems jau buvo bloga nuo visko.“ Festivalio laureatais tapo grupės „Kontora“, „Rebiata iz podjezda“ ir „Boys in the Factory“, tačiau renginys sulaukė daugiau kritikos nei susidomėjimo.

Po beviltiško pirmojo konkurso JMK ideologas (dabartiniais terminais kalbant – copywriteris) Audrius Šulcas sugalvojo Pačių blogiausių grupių festivalio pavadinimą: „Man tada atrodė, kad posovietiniais laikais teisę pasirodyti turi ne tik geros, bet ir (morališkai) blogos grupės“, – sako jis. 1989-ųjų pradžioje spaudoje pasirodė paties A. Šulco rašytas „Blogiukų“ anonsas: „Šiemet vėl kviečiame susirinkti draugėn visus, kurie suvokia savo „žemą meninį idėjinį lygį“. Festivalio tikslas – pasižiūrėti, kas gero tarp blogųjų, rasti naujas perspektyvias grupes. Grupių nariai turi būti ne vyresni kaip 21-erių metų. Taip pat grupės dar neturi būti daug koncertavusios. Tai – Vilniaus miesto festivalis, bet mielai priimsime ir svečius iš visos Respublikos.“ Į daugumą šių kriterijų buvo žvelgiama pro pirštus, svarbiausiu jų visada išliko aktuali, ieškanti, progresyvi kūryba.

Festivalis naujuoju pavadinimu įvyko 1989-aisiais Respublikiniuose pionierių rūmuose (dabartiniame Lietuvos vaikų ir jaunimo centre). Vienas jo vedėjų Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, jau apvažiavęs visą Lietuvą „Roko maršo“ autobuse su savo grupe „Už Tėvynę“, prisimena: „Koncertus vedėme dviese – su grupės vokaliste, tuo metu Dailės instituto studente Lijana Būdaite. Mus pakvietė turbūt dėl to, kad buvome gana ryškūs alternatyvinės muzikos scenos atstovai. Festivalį specialiai vedėme pompastiškai, parodijavome Kremliaus koncertų tradicijas. Scenos šone buvo pastatytas netgi didelis rašomasis stalas, už kurio sėdėjome, grupėms grojant. Dar pamenu, kad tada buvimas „anglų pankais“, tai yra sekimas britiško klasikinio pankroko ir hardkoro protagonistais buvo užknisęs grupės „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“ vokalistą Vaidą Iškrypėlį. Jis tuo metu buvo užsiauginęs plaukus kaip medkirtys Ivanas, nes skiauterė jam nebeatrodė estetinis maištas. Apsirėdęs funkcionieriaus kostiumu V. Iškrypėlis scenoje elgėsi kaip ir priklausė Lietuvos andergraundinės scenos pažibai – smagiai imituodamas frikcijas judino klubus, rodė iškeltą vidurinį pirštą, šauniai išsiviepdavo ir apskritai labai energingai komunikavo su publika. Pilnutėlė Pionierių rūmų salė, didelių šokių nebuvo, bet užimtos visos sėdimos vietos. 1989 metų pavasarį sovietinė komunizmo šmėkla iš Lietuvos dar nebuvo išgrūsta, todėl „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė festivalio dalyvius gana neigiamai apibūdinantis straipsnis. Ne tiek šmeižė, kiek komjaunuoliškai sudėliojo akcentus ir įspūdžius. Bet dėl to dabar tik linksmiau skaityti. Tuomet dar nebuvo jokios laisvės, šie ir panašūs koncertai buvo greičiau išimtis, nei normali kultūrinė praktika.“

Šalyje dauguma žurnalistų vis dar atstovavo „oficialiajai“ muzikai ir, jų nuomone, scena buvo skirta tik komisijų patvirtintiems profesionalams. Gana linksma žurnale „Moksleivis“ skaityti išspausdintą muzikologo Liudo Šaltenio kritiką: „Egzistuoja tam tikros kultūros lygis, elementarūs jos kriterijai. Kad scenoje kultūros šįkart nebuvo nė per nago juodymą – tai faktas.“ „Sex Pistols“ mėgdžiojantys mūsų „genijai“ ir švilpianti cypianti paauglių minia muzikologui priminė „tikrą cirką be pinigų“. „Atsiprašau – už pinigus, ir dar kokius! Bilietėlis į keletą akordų pramokusių paauglių pabrazdinimą gitara kainavo maždaug tiek, kiek į pasaulinio garso Jaunimo teatro spektaklį“, – piktinosi straipsnio „Būtų juokinga, jei nebūtų pikta...“ autorius ir pateikė tokias išvadas: „Tad vadinkime daiktus tikraisiais vardais. „Podjezdų“ grupės neturi nieko bendro nei su mokyklomis, nei su pačia muzika. Gal joms reikėtų organizuoti atskirus renginius! Pankų ir „metalistų“ pasirodymai turėtų vykti dykvietėse, stadionuose, parkuose ir panašiose vietose, o ne puošniuose KULTŪROS namuose. Žinoma, kažkam tais „moksleiviško amžiaus“ roko ir popmuzikos ansambliais reikėtų rūpintis, padėti jiems, patarti, pagloboti... Kam? Palikime tai spręsti švietimo, komjaunimo darbuotojams.“

Antrojo Pačių blogiausių grupių festivalio laureatais tapo: „Dustas-nuodai“ (Vilnius), „Heraldika“ (Alytus), „Transkamera“ (Ukmergė), „Šiaurės kryptis“ (Vilnius). Geriausias būgnininkas – Arvydas Slibinas („Šventųjų namai“), geriausias vokalistas – Vaidas Iškrypėlis („33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“), gitaristas – Dalius Kontaučiūnas („Smegduobė“).

Šiandien gerai žinomas kino režisierius, o prieš daugiau nei 30 metų – romantiškos folk indie grupės „Šiaurės kryptis“ vokalistas Kristijonas Vildžiūnas prisimena: „Tai buvo mūsų debiutas scenoje – tapome laureatais. Tada rūmų hole stovėjo didelė gipsinė Lenino statula. Prigulę ant grindų prie jos nusifotografavome, kaip prie kokio egzotiško relikto, nors Lietuva dar buvo sovietinė respublika, o atgimimas tik prasidėjęs. Konkurse dalyvavo įvairių grupių, tačiau visos jos grojo mėgėjiškai. Mus išskyrė tai, kad, nors ir nemokėdami groti, turėjome savitą stilių ir skambesį. Pasirodymų atmosfera buvo sukaustyta – žiūrovai sėdėjo kėdėse tarytum rimtame koncerte, kartais patrepsėdami kojomis ir palinguodami. Niekas nešoko, o scenoje įsijautę muzikantai nėrėsi iš kailio. Garsas buvo blogas, instrumentai tragiški ir salės akustika prasta, bet man, 17-mečiui, buvo žiauriai įdomu. Kažkas neregėto. Po metų vėl sudalyvavome „Blogiukuose“ jau kita sudėtimi ir vėl laimėjome. „Šiaurės krypties“ muzikinei karjerai, nors ji buvo gana trumpa ir nelabai produktyvi, „Blogiukai“ padarė lemiamą įtaką. Mumis susidomėjo rengėjai – JMK, ėmėsi organizuoti mūsų pasirodymus. Tačiau per ilgai brandinome savo pirmąjį albumą, repetavome su didelėmis pertraukomis, nuolat keitėsi muzikantai ir ilgainiui likome vieni.“ 2016-aisiais K. Vildžiūnas pristatė meninį filmą „Senekos diena“, kurio pagrindu tapo asmeninė Kristijono istorija, to meto atmosfera ir ankstyvieji grupės bandymai. „Filme skamba „Šiaurės krypties“ muzika, tos dainos buvo sukurtos 1988 metais, tačiau nerealizuotos. Pamėginome jas atkurti, nukeliauti atgal. Išėjo moderniau, nei tikėjomės, tačiau du kartus į tą pačią upę neįbrisi“, – sako grupės gitaristas Zigmas Butautis, šiandien žinomas knygų viršelių dizaineris. Vėliau buvo išleista naujai įrašytų pirmųjų „Šiaurės krypties“ dainų vinilinė plokštelė „Ledynai“.

1990-ųjų balandį Sovietų Sąjunga pradėjo ekonominę Lietuvos blokadą. Šalyje trūko visko: nuo kuro ir maisto produktų iki tualetinio popieriaus, tačiau šio dešimtmečio pradžioje visi, rodos, buvo gyvi idėjomis. Perfrazuojant žinomą posakį – neduok pavalgyti, duok pagroti. Pirmoji 10-ojo dešimtmečio pusė „Blogiukams“ tapo aukso amžiumi: surengti koncertai ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje bei Panevėžyje, atrasta daug naujų įdomių vardų.

„Kai prisimeni, kokiais 1990-aisiais Pačių blogiausių grupių festivalis buvo vos ne esminis metų įvykis… Aišku, atmosfera buvo atitinkama – juk visų pirma reikėdavo be konfliktų pasiekti koncerto vietą, jame „išsilaikyti“ ir dar sugrįžti namo. Toli gražu ne kiekvienas išėjimas į koncertą baigdavosi sėkmingai, t. y. pavykdavo namo grįžti nesužalotam“, – prisimena žurnalistas Julius Baliutavičius.

„Vakarų ekspresas“ rašė: „1991-ieji Klaipėdoje buvo svarbūs tuo, kad čia tiesiog virte virė muzikinis gyvenimas – daugybė naujų roko grupių, daugybė renginių. Vienas iš – klaipėdietiškas blogiausių grupių festivalis Žvejų kultūros rūmuose – nustebino ne vienu atradimu.“ O populiariausias leidinys jaunimui savaitraštis „Mes!“ raportavo apie išvyką į Panevėžį: „Galų gale į salę susirinko apie 80 žmonių (vietiniu žargonu – „Panevėžio rokinis elitas“), kurie labiausiai plojo specialiai šiam koncertui vėl atgijusiai „Endless Way“ iš Vilniaus. Plojimų susilaukė ir „Skylė“, „Mano juodoji sesuo (Vilnius), „Ties Riba“ (Panevėžys) ir „Abductor“ (Pasvalys). Tačiau į tai nelabai kas kreipė dėmesį, nes įgarsinimo aparatūra buvo klaiki – cypė, fonavo, o kai kurių instrumentų tarpais ir visai nesigirdėjo.“

Iš „puošnių“ pionierių rūmų festivalis persikėlė į Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmus. Laureatais tapo „77“ iš Kauno bei grupės iš Vilniaus – „Svastikos, sukitės greitai“ ir „Bovy“. Pirmosios idėjinis lyderis buvo vienas iš legendinės laidos „Radioshow“ kūrėjų Algis Ramanauskas-Greitai, antrojoje savo firminį prikimusį tembrą lavino Marijonas Mikutavičius, o scenoje šalia jo stovėjo vienas geriausių Lietuvos gitaristų, vėliau tapęs žinomu kompozitoriumi, prodiuseriu ir aranžuotoju, Martynas Kuliavas. „Įsiminė grupė „Svastikos, sukitės greitai“. Jei gerai pamenu, Algis G. scenoje buvo su kažkokia antikvarine Trečiojo reicho karininko kepure ir dainavo „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“. Tada maniau, kad jie kiečiausia bepročių grupė“, – prisimena Marijonas. Jis pripažįsta, kad „Blogiukai“ padarė įtaką ne tik jam asmeniškai, bet ir visai lietuviškai muzikai: „Dovydas Bluvšteinas, kultinis to meto muzikinio pasaulio žmogus ir „Blogiukų“ organizatorius, ir turėjo leidybinę firmą „Zona“, todėl gerai pasirodžiusios konkurse grupės galėjo tikėtis tam tikros tolesnės globos. Mes tokiu būdu atsidūrėme „Zonoje“, kuri išleido pirmuosius „Bovy“ albumus. Festivalis buvo gera platforma parodyti save jaunoms grupėms, kurios neturi jokio stabilaus pagrindo po kojomis, jokios reputacijos, kurių nerodo telikas ir kurios yra alternatyva jau pripažintiems vardams. Pačių blogiausių grupių festivalis buvo pogrindis ir, kaip bet koks pogrindis, jis buvo neprofesionalus, naivus, ambicingas ir linksmas“, – pasakoja M. Mikutavičius.

V. Kubilius prisimena savo nuostabą, pirmą kartą išgirdus į „Zonos“ biurą viename Šeškinės daugiaaukščių atsiųstą „Bovy“ įrašą: „Gaunu juostą, didelio diametro, 38 greitis. Uždedu, paklausau 30 sekundžių ir nusprendžiu, kad vaikinai, matyt, nepersuko juostos prieš siųsdami. Tokios kokybės tais laikais nebūdavo, jų įrašas turbūt kitoje pusėje, o čia kažkas kita įrašyta pasiklausymui ir neištrinta. Pervynioju, uždedu kitą pusę – tas pats gabalas, tik be vokalo. M. Kuliavas dėjo visiems į vienus vartus. Tą įrašą jis padarė gyvai: dviem mikrofonais, paprastame kambaryje, be jokio apdirbimo studijoje. Būgnai, bosas, gitara, vokalas – viskas skamba neįtikėtinai, palyginus su kitais. Pradžioje tikrai nepatikėjau, kad čia – jų demo.“

Apie „Svastikos, sukitės greitai“ to meto spauda rašė: „Šio kvarteto muzikavimas priskirtinas prie gitarų noise. Beje, tai pirmoji mūsų grupė, bandanti groti šia linkme. Originalus grupės pavadinimas nereiškia, kad grupės nariai fašistai, tiesiog tai noras atkreipti dėmesį. Šiaip, kaip pasakojo vienas iš muzikantų, pasirinkti tokį pavadinimą paskatino domėjimasis modernistiniu menu ir dadaisto F. Picabia paveikslas „Mašinos, sukitės greitai“. („Mes!“, 1991)

1991-ųjų „Blogiukus“ spauda reziumavo kaip „puikius“, tačiau pabaigoje užsiminė apie koncertinių erdvių problemas Vilniuje: „Jos pernelyg puošnios ir nepritaikytos tokiems dalykams (žemos lubos, prie grindų pritvirtintos kėdės ir t. t.). Seniai metas sostinei turėti bent vieną salę, kurioje be problemų būtų galima groti ir klausytis roko.“ („Mes!“, 1991) Būtent su tuo ir susidūrė 1992-ųjų festivalio organizatoriai: dabartinis radijo stoties „LRT Opus“ vadovas Darius Užkuraitis, būsimasis lietuviškų leiblų „Bomba Records“ ir „Zet Records“ atstovas Vytautas Juozapavičius-Zenka, žurnalistas ir rašytojas Rytis Sabas bei D. Bluvšteino firma „Zona“. „VRM kultūros ir sporto rūmai, tik išgirdę apie apsilankymo tikslą, parodė duris. Profsąjungų kultūros ir Moksleivių rūmai teisinosi salių užimtumu (o akyse matėsi baimė dėl kėdžių ir langų), „Bičiulius“ uždarė... Tačiau viskas, atrodo, baigėsi gerai ir išsiilgę „blogos“ muzikos galės jos pasiklausyti Vilniaus Kuro aparatūros gamyklos kultūros namų salėje (Kalvarijų 159). Važiuoti ten reikia autobusais nr. 10, 34 Baltupių link. Išlipti stotelėje „Higienos centras“. („Mes!“, 1992) Organizatoriams leidimą gauti pavyko, tačiau pirmosios dienos koncertas prasidėjo 3 valandomis vėluodamas.

Festivalyje panoro dalyvauti daugiau nei 60 grupių, iš kurių komisija atrinko 15. Įdomu, kad pirmojo turo neįveikė tokia vėliau išpopuliarėjusi grupė kaip „Skylė“ – „paliko gerą įspūdį savo smuikiniu roku, tačiau neritmiškumas (tai turbūt pagrindinė lietuviškų grupių problema) viską sugadino“, – rašė „Mes“. Geriausiomis iš blogiausių tapo „Lygiailyja“ iš Šiaulių ir „Necropsy“ iš Vilniaus. Pastarosios death metal grupės pasirodymas prieš metus „Blogiukuose“ vos nesukėlė riaušių – administracija iš organizatorių pareikalavo, kad visą likusį festivalį salėje budėtų policija. Beje, „Necropsy“ būgnus kalė Meinardas Brazaitis-Brazas, kuris vėliau tapo ilgamečiu Andriaus Mamontovo scenos partneriu. Kaip ir Eimantas Belickas, po kelerių metų dalyvavęs „Blogiukuose“ su grupe „Airija“.

Sunkesnę muziką grojančių grupių „Blogiukuose“ buvo visada, tačiau šie metai buvo pirmieji, kai metalui buvo skirtas atskiras koncertas: „Graveside“, „Fes“, „Morgana“, „Mortuary Property“, „Regredior“ (būsimi „ŽAS“), „Conscious Rot“, „Necropsy“ (vėliau – „Dissection“) – festivalyje dalyvavo beveik visos Lietuvos sunkiosios muzikos pajėgos. Spauda rašė: „Visos šią dieną grojusios grupės buvo daugmaž vienodo lygio, vieninteliai „Necropsy“ išsiskyrė solo partijomis.“ („Mes!“, 1992) Pastarųjų vokalistui Laurui labiausiai patiko „Mortuary Property“ ir „Conscious Rot“. Tuo laikotarpiu trankiai nuožmūs thrash / death / black ir panašūs stiliai buvo tokie populiarūs, jog netrukus metalistai pradėjo rengti savo bendruomenės festivalius „Death Comes“, o 1997-aisiais pradėjo organizuoti savo „blogiukus“ – debiutuojančių grupių festivalį „Naujas kraujas“, vykusį iki pat 2006-ųjų.

Kiti laureatai – indie grupė „Lygiailyja“ iš „lietuviško Mančesterio“ Šiaulių jau po dvejų metų dalyvavo didžiausiame to meto festivalyje Rytų Europoje „Rock Summer“ Taline, kur dalinosi scena su tokiais atlikėjais kaip Iggy Pop, „The Pogues“, Ala Pugačiova, „Napalm Death“, „Status Quo“ ir kiti.

Šiuo metu Londone gyvenantis animatorius, buvęs „Lygiailyja“ vokalistas Martynas Juchnevičius pasakoja: „Įsiminė užgesusių šviesų momentas, kai nepasimetėme grodami tamsoje, nes aparatūra visgi veikė. Į šviesą sugrįžome lydimi ovacijų. Kas gali būt geriau? Žinoma, ir tai, kad tapome laureatais. Manau, tai – neabejotinas postūmis kiekvienai grupei, gavusiai šansą pasirodyti šiame festivalyje. Ir tam tikras dėmesys iš leidybinių kompanijų, spaudos, radijo ir net TV. Be festivalio to dėmesio gal visai net nebūtų. Ne viena grupė, taip pat ir „Lygiailyja“, jo dėka tapo žinomesnė. Prieš 30 metų tai buvo ne tik renginys pradedantiesiems, bet ir tam tikras alternatyvaus roko, kuris tik kūrėsi ir tapo šiokia tokia atsvara popsui, judesys. Svarbiausia neišduoti savų idealų, eiti sunkiu, bet originaliu savo garso taku.“

1993-iaisiais „Blogiukai“ po nuolatinių klajonių pagaliau atrado nuolatinę vietą – kultūrai atiduotą „Kablio“ pastatą Kauno gatvėje Vilniuje. Festivalis įgavo tam tikro svorio, dalyvauti jame buvo savotiškas prestižas, o paraiškas ėmė siųsti ir gana žinomi atlikėjai. „Gan keista kai kurias grupes taip vadinti, nes šįmetinis baigiamasis vakaras visai nebuvo panašus į nesubrendusių ir tik pradedančių groti jaunuolių pasirodymą“, – rašė „Mes!“ Vis dėlto ypatingo žiūrovų susidomėjimo festivalis nesukėlė: „Pirmoje festivalio dienoje pabuvojo nedaug žiūrovų. Trys kasininkės Jurga, Laima ir Daina pardavė tik 158 bilietus (jie kainavo 200 talonų).“

Jei ankstesniame festivalyje ryškiai išsiskyrė metalistai, tai 1993-iaisiais programoje pirmą kartą atsirado hiphopas: „Merciful Noise“, „4bidden 3quency“, „BAT“. Ypatingą pasirodymą surengė vėliau visoje Lietuvoje išgarsėję „Exem“, specialiai festivaliui sukūrę projektą „Exstasy“: „Buvo grojama net dviem gyvom gitarom! Ir dar kaip! Suplakus į krūvą death ir techno, gavosi noise, kuris išvedė iš proto visus dar likusius salėje.“ („Mes!“, 1993) Geriausiai pasirodė „Airija“ iš Alytaus ir „SH“ iš Kauno. Pastarųjų lyderis Audrius Kalytis mano, kad festivalio dėka pradėjo formuotis šalies alternatyvioji scena.

Tais metais „Blogiukų“ scenoje paskutinį kartą pasirodė vienas nuolatinių jo dalyvių. Linas Kriaučiūnas-Kriaučius šiame festivalyje dalyvavo net 4 kartus: pradėjo 1990-aisiais su trio „Auka“, vėliau grojo su savo „motinine“ grupe „Turboreanimacija“, projektu „Zambezė“, o finaliniam akordui subūrė kolektyvą „Silvija & Izvraščencai“. Muzikantas prisimena: „Šis festivalis buvo gana svarbus kasmetinis alternatyvios kultūros renginys. Patekti į „Blogiukų“ konkursinę programą (t. y. gyvą koncertą) muzikinėje bendruomenėje buvo laikoma tam tikru kokybės ženklu. Jau nekalbant apie laureato vardą. Tai grupei praktiškai reiškė įšventinimą į profesionalių muzikantų gretas. Man asmeniškai dalyvavimas šiame festivalyje suteikė šiek tiek daugiau pasitikėjimo savo kūrybinėmis galiomis ir supratimą, kad masinis visuomenės pripažinimas nėra būtinas tam, kad bent akimirkai pasijustum „geriausiu tarp blogiausių“. Maloni kamerinė patirtis. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, ši saviveiklinė iniciatyva turėjo labai naudingą efektą. Pradedančios roko ir kitų pakraipų grupės iš visos Lietuvos bent trumpam galėdavo užlipti ant šiokius tokius kokybės standartus atitinkančios scenos ir pasinaudoti normalia garso aparatūra. Jie galėjo pasijusti esantys „realūs muzikantai“. Maža to, daugeliui dalyvavimas tokiame renginyje, tiek kaip muzikantams, tiek kaip žiūrovams, leido atrasti naujų įdomių pažinčių, iš kurių vėliau gimė kiti, kartais net dar įdomesni meniniai projektai.“

Iki 1993-iųjų pagrindinis „Blogiukų“ prizas buvo pripažinimas Lietuvoje, tai pasikeitė „Bovy“ nuvažiavus į „Euro-rock“ muzikos seminarą Duisburge, Vokietijoje. Nuo to laiko festivalyje pasižymėjusios grupės kasmet keliaudavo į Vokietiją, kur su kolegomis iš Anglijos ir Nyderlandų kartu gyvendavo, kurdavo tarpusavio projektus, koncertuodavo, įrašinėdavo. Daugeliui lietuvių muzikantų tai buvo pirmieji pasirodymai užsienyje. „Empti“ vaikinai į Vokietiją ir atgal keliavo autostopu, „SH“ profesionalioje studijoje įrašė 5 dainų mini albumą „Duisburg EP“, interviu su „Merlin“ parodė tuo metu populiari muzikinė televizija „Viva2“, o 2004-aisiais „Empti“ lyderis Paulius Kilbauskas seminare dalyvavo jau kaip mokytojas. Pasibaigus „Blogiukams“, šią eksporto misiją perėmė ir iki 2008-ųjų vykdė konkursas, pavadintas tuo pačiu „Euro-rock“ vardu. Paskutiniai jame dalyvavo „Freaks on Floor“, kurių lyderis Justinas Jarutis šiuo metu tęsia sėkmingą solinę karjerą.

1994-aisiais „Blogiukai“ buvo kritikuojami ne tik dėl organizacijos („Labai prasta organizacija, kažkokie artistai su vaikiškom „racijom“ bėgioja. Žinoma, tokie renginiai reikalingi, tačiau turėtų būti suorganizuoti geriau. (…) Lipdami nuo scenos, vaikinai, kaip ir daugelis kitų tame koncerte grojusių grupių, keiksnojo įgarsintoją, organizatorius ir visą festivalį“ („Mes!, 1994)), bet ir dėl ideologijos („Festivalis puikiai įrodė, kad jo organizatoriai nepretenduoja į jaunų, dažnai talentingų ir perspektyvių atlikėjų ramstį. Laureatų vardai neprilygsta perskaitytai knygai. Fanzinai, radijo laidos, entuziastų rengiami koncertai sudaro objektyvesnį ir malonesnį šiandienos Lietuvos muzikos paveikslą. Ko verta vien atranka... Duos tėtė pinigų, įsirašysi „M-1“ ar kitoje nepigioje studijoje – viskas OK. Neturi tokio tėtės – nepamylės tavęs dėdės. Jie juk nenori žinoti tikrosios padėties.“ („Mes!“, 1994).

Vis dėlto tai nesutrukdė tradiciškai įrašyti keletą ryškių vardų į lietuviškos (pop)muzikos metraštį. Visų pirma, „Kablio“ scenoje bene pirmą kartą pasirodė „Empti“, vėliau perėję įvairaus skambesio etapus. Prieš beveik 30 metų „Empti“ buvo trys vaikinukai, groję sunkią psichodelinę instrumentinę muziką. Vienas grupės įkūrėjų P. Kilbauskas tebėra žinomas ir vertinamas instrumentinės muzikos kūrėjas, pastaraisiais metais keliaujantis po world muzikos pasaulius.

Kartu su „Empti“ geriausiais išrinkti sunkiasvoriai rap-metalistai „Syndrome of Chaos“ iš Kauno. Šiandien buvęs grupės bosistas Edvinas Busarovas – žinomas mažosios plastikos skulptorius. Prieš kelerius metus duotame interviu menininkas sakė: „Buvo metas, kai labai norėjau kurti muziką, bet paskui supratau, kad ją kuria labai daug žmonių pasaulyje ir tai daro labai labai gerai, tad bandyti prie jų prisitempti neverta. Aišku, viskas įmanoma, bet tam reikia skirti 95 proc. viso savo laiko. Tokiu atveju reikia atidėti į šalį visas kitas veiklas. Tad natūraliai nusprendžiau, kad geriau daryti tai, ko niekas nedaro arba labai mažai kas daro. Taip, muzika man reiškia labai daug, tačiau, kaip aš visiems sakau, Lietuvos rinka yra per maža, o užsienio rinkai mes dar per silpni. Buvo laikai, kai man atrodė, kad aš būsiu geriausias pasaulio bosistas, bet susiklostė kitaip (šypsosi). Jeigu grupė būtų galėjusi šiek tiek užsidirbti, galbūt būtume judėję į priekį, bet su alternatyvia muzika tai padaryti labai sunku. Ji dar ir dabar muzikantams yra daugiau pomėgio dalykas.“ („Kauno diena“, 2018)

Baigiamajame koncerte grojo įdomaus hardkoro grupė „Marichuana“ – vėliau iš jos išsivystė Lietuvos hiphopo seneliai „G&G Sindikatas“. Festivalyje dalyvavo ir „Erdvė“ iš Plungės su Aiste Smilgevičiūte priešakyje bei pagaliau atranką įveikusi „Skylė“ iš Vilniaus. Galbūt festivalio užkulisiuose užgimė ir šiandien sėkmingai gyvuojantis šių dviejų kūrybinių vienetų duetas?

1995-aisiais „Blogiukai“ iš didžiosios „Kablio“ salės persikėlė į gerokai mažesnę erdvę antrame aukšte – klubą „Geležinis kablys“. Tokiu būdu liūdnai pustuštė salė tapo maloniai sausakimša. Pirmą kartą festivalio istorijoje nebuvo oficialiai renkamos geriausios grupės.

Kiek anksčiau „Mes!“ rašė: „Visame festivalyje dalyvavo tik dvi merginos Silvija ir „Airijos“ būgnininkė. Merginos, per kitus „Blogiukus“ nesnauskit!“, o 1995 metais visi labiausiai laukė merginų iš „Sumerland“, kurių vokalistė iškart užgesino visas aistras, pareiškusi, kad grupė niekada nepropagavo feministinių idėjų. „Kai jos pradėjo grot, salėje „išdygo“ judančių rankų ir kojų miškas. Ypač šėlo jaunos merginos. Dėmesį patraukė viena grupės gerbėja, kuri buvo įsivėrusi į lūpą auskarą ir ant suplėšytų baltų marškinėlių užsirašiusi grupės „Sumerland“ pavadinimą“, – po renginio rašė „Mes!“. Šiuo metu Australijoje gyvenanti buvusi grupės gitaristė Dalia Balčiūnaitė: „Buvo labai įdomu stebėti kitas grupes, jų stilių, skambesį. Tuo metu draugavome su tokiomis grupėmis kaip „Defloracija“, „SH“, „Syndrome of Chaos“, nes visi buvome kauniečiai, o grupės iš Vilniaus mums buvo nepažįstamos. Dalyvavimas festivalyje ir bendradarbiavimas su „Zona Records“ mums suteikė be galo daug galimybių. Buvome kviečiamos groti į įvairius koncertus bei festivalius Lietuvoje. Mūsų daina „I hate my city“ buvo įtraukta į rinkinį „Antraip“, vėliau „Zona Records“ išleido solinę mūsų kasetę, kurią įrašėme „Tamsta“ studijoje. Manau, šis renginys buvo puiki platforma grupėms išlįsti iš studijų ir rūsių bei pristatyti savo muziką ir skambesį, išgirsti, ką daro kiti. Tai buvo galimybė dalintis idėjomis, megzti bendrus projektus ir jaustis bendruomenės dalimi.“

1996-aisiais „Blogiukus“ laimėjo grupė „Lemon Joy“, tais pačiais metais išleidusi debiutinį albumą „Glostyk“ ir vėliau pripažinta „Geriausiu metų debiutu“ „Bravo“ apdovanojimuose (tuometinis M.A.M.A. ekvivalentas), po metų dalyvavo „Rock Summer“ festivalyje Estijoje ir ilgainiui tapo neatsiejama lietuviškos muzikos scenos dalimi. Grupės klavišininkas ir gitaristas Olegas Dikeris lankydavosi „Blogiukuose“ jau anksčiau ir ten patyrė savotišką kultūrinį šoką, nes tuo metu pamatyti ir išgirsti pankroko ir kitų pakraipų muzikos buvo sunku. „Atsimenu, kad programą repetavome apie pusmetį. Buvau paskirtas vadybininku, tad man reikėjo „stumti“ grupę – susipažinau su D. Bluvšteinu, padarėm keletą leidybinių projektų, vėliau įrašėm anglišką demo, Dovydui patiko ir jis pasiūlė sudalyvauti konkurse. Tokio brit-pop-punk pasirodymo Lietuvoje niekas nebuvo matęs. A. Mamontovas vėliau prisipažino, kad po mūsų koncerto nusiskuto plikai savo firminę „Foje“ šukuoseną (juokiasi). Gavome impulsą judėti toliau ir eiti savo Svajonės link. „Blogiukai“ buvo tramplinas jauniems, seni monstrai galėjo pamatyti ir suprasti tendencijas, koks muzikinis rytojus jų laukia.“

Tais metais „Drigentai“ apdovanoti už novatoriškumą, „Lipnūs Maharadžos Pirštai“ – už linksmumą, „Japonija“ – už techniškumą, „Biplan“ – už nuopelnus tėvynei. Iš viso dalyvavo 24 grupės.

Viename interviu idėjinis festivalio organizatorius D. Bluvšteinas prisiminė: „Nuo maždaug 1995–1996 m. ėmė ženkliai mažėti paraiškų, o tai aiškiai rodė, kad tokio konkurso nebereikia. Be to, ALF (Atviros Lietuvos Fondas) nutraukė projekto rėmimą ir užsidarė Jaunimo meno centras „Kablys“, kuriame rengėme „Blogiukus“. Per 10 metų bet kas gali atsibosti, bet tikrai ne tai lėmė sprendimą nutraukti konkursų organizavimą.“ (Delfi.lt, 2004)

1997-aisiais „Geležiniame kablyje“ surengtas paskutinis, 10-asis, Pačių blogiausių grupių festivalis. Geriausiais pripažinti „dr. Green“ ir „The Balloons“. Nors pastarieji britpoperiai gana greitai užgeso, „grynai“ daugiau nei 10 metų remontavo Lietuvos pogrindžio kultūrą, daug koncertavo užsienyje, suteikė impulsą spalvingai „pasidaryk pats“ scenai. Kaip ir kasmet, festivalis pristatė aktualų lietuviškos alternatyvos skambesį. „Tai-ką?“ vokalistas Linas Starkus-Lencas šiandien yra „Baltic Balkan“ frontmenas, „Verslo rizikos rezervas“ tapo pirmąja žinomo atlikėjo Mariaus Stavario karjeros stotele, „Invazija“ vėliau transformavosi į šalies hardkoro flagmanus „Bramborak“ / „Bora“, rokeriai „Mountainside“ tebegroja ir neseniai atšventė 25-ąjį gimtadienį.

Stengdamiesi atliepti aktualias muzikines tendencijas, „Blogiukų“ organizatoriai planavo ateityje įtraukti ir elektroninės muzikos kūrėjus: „Atsižvelgdami į tokios muzikos specifiką – ją sunku atlikti gyvai – festivalio organizatoriai nutarė įsteigti „kūrinių konkursą“. Visi, kas kuria muziką kompiuteriais, gali pateikti savo įrašus (audiokasetes arba kompiuterinius failus disketėse) PBGF komisijai jau nuo kovo pradžios. Pateikiantieji kompiuterinius failus (jei tai ne „midi“ formatas) taip pat turi pateikti ir programinę įrangą, su kuria būtų galima perklausyti kūrinius.“

1998-aisiais prasidėjusi Rusijos krizė stipriai paveikė besiformuojantį Lietuvos muzikos „biznį“ ir greičiausiai paspartino „Blogiukų“ eros pabaigą. Prisidėjo ir naujų erdvių atsiradimas bei laisvesnis patekimas į sceną. Viena po kitos atsirado platformos internete: ~2003 m. „MySpace“, ~2005 m. „YouTube“, ~2006 m. „Facebook“, ~2008 m. „Spotify“ ir kitos suteikė neribotas galimybes pranešti apie save „vertinimo komisijai“ – viso pasaulio muzikos mėgėjams.

Nepaisant visų šių priežasčių, „Blogiukų“ formatas išliko aktualus: nuo 2004 iki 2007 metų D. Bluvšteino „Zona“ organizavo jaunimo muzikos grupių konkursą „Euro-rock“. 2009-aisiais muzikos klubas „Tamsta“ pradėjo organizuoti jaunų grupių konkursą „Garažas“, 2015 m. klubas „Opium“ pakvietė jaunuosius talentus dalyvauti konkurse „Naujas kailis“, kuriame atrado ne tik didžėjų, bet ir renginių promouterių, rezidentų ar net klubo komandos narių. 2016-aisiais muzikos fabrikas „Loftas“ Baltijos šalių atlikėjus pakvietė į muzikos inkubatorių „Novus“. Šie ir panašūs renginiai kasmet „iššauna“ po vieną kitą progresyvų ir perspektyvų skambesį. „Garažo“ organizatoriai gana taikliai įvardijo tokių renginių esmę: „Juk gyva muzika – gyviausia, kuomet tik užsimezga. Būtent čia ją tokią ir galima išgirsti. (...) Šio konkurso laimėtojai – nebuvo ir nėra svarbiausias dalykas. Dažnai būtent nelaimėjusieji konkurso atlikėjai vėliau reiškiasi aktyviausiai. Mums didžiausias stebuklas ir įkvėpimas yra matyti patį vyksmą.“ „Abudu“, „ba.“, „Flash Voyage“, „Garbanotas“, „jauti“, „Kedrostubùras“, „Mėlyna“, „Palmės žiedas“, „Solo Ansamblis“, „Timid Kooky“ ir daugelis kitų „blogiukų“ perėjo šių konkursų filtrus ir įsitvirtino vietinėje scenoje, o kai kurie jau sulaukė ir pripažinimo M.A.M.A. apdovanojimuose.

2008-aisiais Vilniuje suorganizuotas koncertas „Blogos grupės gerai groja“. „Tai – sentimentalus renginys, reveransas „Geležinio kablio“ kartai ir Blogiausių grupių festivaliui. Kai praeini pro šiuos apleistus rūmus, mintyse iš karto iškyla čia vykę koncertai, neįtikėtinai šaltos patalpos, slidūs laiptai ir nuolat apsemti tualetai“, – sakė vienas renginio organizatorių, grupės „Zima“ lyderis Tomas Misiūnas.

Dabartiniams „blogiukams“ M. Mikutavičius linki, „kad grotų, linksmintųsi ir kuo daugiau durniuotų, nes blogiukų stadijoje esame nuoširdžiausi ir turime mažiausiai kasdieniais rūpesčiais apkrautas galvas“. „Palinkėčiau mėgautis akimirka, nes kai kuri, groji ir esi bendraminčių apsuptyje, tai – nuostabus laikas“, - jam pritaria buvusi „Sumerland“ gitaristė D. Balčiūnaitė.

---

Už pagalbą renkant medžiagą šiam tekstui autorius dėkoja žurnalistui, „Vilniaus gido po gatves, smukles ir šaunias vieteles“ 1323.lt autoriui Juliui Baliutavičiui.