Kalbinant medžius – prakalbinti vietą ir laiką

  • 2021 m. gruodžio 21 d.

Kalbino Gaja Klišytė

Laikas, kuris skatina ieškoti vietų, padedančių atkurti vidinę ramybę ir harmoniją, kartais nuveda pačiais netikėčiausiais keliais. Šioks toks netikėtumas mane atvedė prie dviejų žmonių – tarpdisciplininio meno kūrėjos Jurgitos Žvinklytės ir suomių styginių instrumentų meistro Matti Paloneno – projekto „Honeypaw“. O neseniai jų išleistas kompaktinis diskas „Ninth Tree Standing“ („Devintas medis stovi“) paskatino klausti: ar jų muzika gali tapti „vieta“, kurioje atrandama vidinė ramybė ir harmonija?

Lietuvės ir suomio bendradarbiavimas, suvienijęs juos per labai skirtingas, bet ir panašias tautinio palikimo muzikines istorijas, sukūrė savitą rezultatą, kuris tradiciją tęsia šių dienų žmogaus gyvenimo kontekste. Apie muziką, kuri sklinda jų pačių konstruotais instrumentais, ir erdves, kurios priklauso nuolat besikeičiančiai gamtai, papasakojo dueto „Honeypaw“ sumanytojai.


Kaip susipažinote? Kur šiuo metu vykdote kūrybinę veiklą?

Jurgita: Susipažinome 2019 m. Kanadoje, „Toronto Balfolk“ organizuotame Vakarų Europos šokių vakare. Netrukus po pažinties sutarėme, kad Matti pamokys mane groti kantele, o aš jį – sutartinių. Tuo metu ten viešėjau pagal vienerių metų programą „Darbas ir atostogos Kanadoje“, o visai neseniai su Matti pagalba gavau nuolatinio gyventojo statusą, leidžiantį gyventi šioje šalyje neribotą laiką. Dabar gyvename Toronte, miesto ir jo apylinkių festivaliuose grojame su kanklėmis (pasirodymams lietuviškas kankles skolinamės iš Toronto lietuvių parapijos), kantele ir jouhikko (tristygis suomių ir karelų tradicinis instrumentas, kuriuo grojama naudojant stryką. Instrumento pavadinimas reiškia arklio ašutus, – G. K.). Prasidėjus pandemijai pradėjom reguliariai rengti gyvai transliuojamus koncertus iš savo namų. Vasarą keliaujame į miškus, kur plėtojame projektus „Kanklės medžiuose“. Miškai, kuriuose įrašinėjame, priklauso privačiam asmeniui ar bendruomenei, kurie mielai mus priima.

Jurgita, esate pristatoma kaip tarpdisciplininio meno kūrėja, studijavote keramiką ir skulptūrą, didelę jūsų meninės veiklos dalį užima performatyvūs projektai.

Jurgita: Kiek save atsimenu, visada turėjau potraukį įvairioms meno rūšims (šokti, piešti, groti, dainuoti, deklamuoti ir t. t.). Pasirinkau vizualiųjų menų studijas, nes šioje srityje turėjau daugiausia patirties bei palaikymo iš aplinkinių. Studijuodama keramiką labiau susidomėjau konceptualiuoju menu, kuris mane ir atvedė į skulptūros magistro studijas. Bendra studijų kryptis rėmėsi principu „skulptūra išplėstame lauke“, kas ir paskatino eksperimentuoti su videoperformansu. Magistro studijų laiku įgyti įgūdžiai iki šiol man pasitarnauja. Gal dėl to į „Honeypaw“ veiklą žiūriu kiek plačiau, ne tik kaip į muziką atliekančią grupę.

Kaip į jūsų rankas pateko kanklės ir kantelės?

Jurgita: Studijų laikotarpis buvo svarbus ir tuo, kad pirmąkart susidūriau su sutartinėmis, taip pat poveikį darė Dailės akademijoje organizuojami Gedimino Žilio pasidainavimų vakarai. Tada pirmąkart išgirdau tradicines kankles (Utenoje, iš kur esu kilusi, man buvo žinomi tik tautiniai ansambliai su koncertinėmis kanklėmis). Dėl šių naujų pažinčių požiūris į lietuvišką muzikinį folklorą kardinaliai pasikeitė – iš pompastiško, nepatrauklaus į savą, artimą ir intymų. Tuo metu susikūriau jaunatvišką viziją, kad kada nors įsigysiu kankles ir su jomis keliausiu aplink pasaulį. 2019 m. pribrendo mintis iškeliaut užu Europos – atsidūriau Kanadoje. Tik, ech, deja, be kanklių.

Ironiška, kanklės mane atsivijo per kantelę. Susipažinusi su Matti, užsiminiau, kad visada norėjau išmokti groti kanklėmis, bet niekada neturėjau progos. Jis tada atsakė, kad antradieniais veda grupines kantelės pamokas suomių bažnyčios patalpose, ir pakvietė atvykti pasimokyti. Štai ten sužinojau pagrindinius grojimo kantele principus. Po kiek laiko gavau vieną iš jo kantelių, kad galėčiau pasimokyti savarankiškai. Savo pačios nuostabai, vos per kelias dienas pati intuityviai susigaudžiau, kaip toliau groti, ir per kitą pamoką lengvai pagrojau apie dešimtį tradicinių lietuviškų dainų ir šokių melodijų (dar prieš atvykdama į Kanadą aktyviai dalyvavau Utenos folkloro ansamblyje „Davila“, kur mokiausi griežti smuiku, be to, giedojau sutartinių grupėje „Sėdauta“). Vis dėlto tikrasis mokymasis prasidėjo per pandemiją, tada likę dviese namuose, niekur negalėdami išeiti, kiekvieną dieną grodavome, repetuodavome, išbandydavome įvairaus tipo kūrinius, grojimo būdus. Tai palaikė mūsų dvasią ir suformavo muzikinę dueto kryptį, kurią dabar vadiname „Honeypaw“.

Matti, ar nesuklysiu sakydama, kad jūsų kūrybos epicentras – archajinė suomių tautos kultūra, jos muzika, iš kurių ir kyla susidomėjimas kitų tautų palikimu, tarpusavio sąsajomis?

Matti: Augau Kanadoje apsuptas suomių kultūros: vasaras leisdavau pas senelius, o vėliau – sodyboje, kurią tėvai nusipirko Manitoulino saloje. Ten prie ežero pasistatėme pirtį, daug dirbome miške ruošdami malkas. 2008 m. persikėlęs į Torontą, prisijungiau prie suomių kapelos kaip kontrabosistas, o kantele susidomėjau, kai drauge su jais koncertuodamas Suomijos kultūros festivaliuose susipažinau su kantelės meistru iš JAV. 2013 m. tapau laisvai samdomu muzikantu Toronte. Pradėjau groti su daugybe skirtingų grupių, reprezentuojančių tradicinę Europos muziką. Mes dalijamės dainomis, šokiais iš kiekvieno muzikanto gimtojo krašto paveldo. Daugelis Toronto muzikantų tyrinėja savo nykstančios kultūros aspektus ir pristato ją kitiems. Šiuo būdu kiekvienas prisidedame prie mažų regionų kultūros paveldo išsaugojimo.

Anksčiau grojau džiazą ir klasikinę chorinę muziką, bet greitai supratau, kad liaudies muzikos tradicija daug platesnė ir turtingesnė. Kai pradėjau groti kantele, Toronto suomių bažnyčia man suteikė stipendiją apsilankyti kantelės dirbtuvėse Suomijoje. Ši patirtis įkvėpė pasirinkti kantelę kaip pagrindinį instrumentą. 2017 m. grįžau į Suomiją studijuoti dainavimo tradicijų, tarp jų – karelų heterofonijos bei karelų joik dainavimo technikų, kurios padarė didelę įtaką mano požiūriui į visą muziką.

Ne tik atliekate suomių ir kitų Europos šalių folkloro muziką, bet ir gaminate styginius instrumentus, studijavote styginių instrumentų meistrystę pas Davidą Freemaną. Kas paskatino neapsiriboti vien kantelėmis ar arfa? Kaip kilo mintis išgirsti, kaip skamba „negyvas“, bet dar stovintis, nepajudinamas medis su pritvirtintomis stygomis?

Matti: Daugelį metų esu multiinstrumentininkas ir tikiu, kad išsamiai gilindamasis, studijuodamas naują instrumentą gauni galimybę naujai pažiūrėti į muziką. Dėl skirtingų derinimų ar grojimo technikų prasiplečia muzikinis mąstymas, tad gerėja ir bendras muzikavimas. Kadangi senieji instrumentai, tokie kaip kantelė, jouhikko ir cimbolai, turi specifinį tembrą, bet ribotą diapazoną ir derinimo galimybes, jie labiau tinka atlikti originalaus stiliaus melodijas, kurios šiais instrumentais ir būdavo atliekamos anksčiau. 2014 m. pradėjęs gaminti kanteles, eksperimentavau su stygų ilgio ir jų įtempimo skaičiavimais. Kartą vaikščiodamas upės slėnyje Toronte pamačiau daug tuščiavidurių medžių, todėl kilo mintis juos panaudoti eksperimentams su stygomis. Buvau nustebintas garso, kuris išgaunamas stygas pritvirtinus prie „negyvo“ medžio. Po kelerių metų, dalyvaudamas tradicinės muzikos ir amatų stovykloje „Folk Camp“ Ontarijuje, kaip muzikantas tradicinių šokių mokymuose, netikėtai stovyklos teritorijoje radau labai didelį tuščiavidurį medį. Prie šio medžio pritvirtinau stygas ir surengiau koncertą su tuometine savo grupe „Vlesie“, akompanuodamas kanklėmis medyje. Tada kilo idėja naudoti kankles medžiuose kaip traukos centrą, aplink kurį gali susiburti bendruomenė. Nors instrumentas sukurtas remiantis kantelės (arba kanklių) sandara, aš jį pavadinau medžio arfa, kad pavadinimas būtų lengviau atpažįstamas Vakarų publikai (tree harp gali būti pavadintas kanklėmis, kantelėmis arba arfa medžiuose, priklausomai nuo šalies, kurioje apie tai kalbama, konteksto, – G. K.).

Tai idėja iš jūsų pirmojo projekto „Kanklių sutartinės medžiuose“ („Tree Harp Sutartinė“). Jurgita, kuo šiam projektui svarbus vaizdas, kaip jis koreliuoja su garsu?

Jurgita: Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko aktyviai pradėjome kurti kanklių medžiuose vaizdo kūrinius, buvo vienas įdomus nutikimas. Matti priklausantis video „Tree Harp at Folk Camp“ buvo kažkieno „nuripintas“, suklijuotas su kito žmogaus filmuota medžiaga toje pačioje vietoje dar 2015 m. ir įkeltas į „dust-to-digital“ feisbuko puslapį. Šis video 2019 m. pavasarį tapo labai žiūrimas – šiuo metu skaičiuoja per 5 milijonus peržiūrų. Būtent vizualinis poveikis lėmė šito video populiarumą ir paskatino mus toliau plėtoti kanklių medžiuose idėją.

Norėdami sukurti seriją darbų, kuriuose būtų jungiama sutartinių muzika ir kanklės medžiuose, išvystėme „Kanklių sutartinės medžiuose“ projektą. Šis projektas buvo išskirtinis tuo, kad per kelias savaites užsibrėžėme sukurti devynis muzikinius klipus. Kūrėme vaizdus anksti ryte ar tik saulei nusileidus, kad išvengtume šviesos kontrastingo mirgėjimo miške. Vaizdu buvo svarbu atskleisti vietos dvasią, kurioje tas medis yra, o kartu ir paties medžio grožį. Visi medžiai / kelmai buvo rasti viename miško plote, ties sunkiai prieinamu skardžiu, priklausančiu Niagaros atodangai, kuri tęsiasi per Kanadą ir Jungtines Valstijas. Tai kedro medžiai, likę stovėti po didelio gaisro Manitoulino saloje prieš šimtą metų. Baltojo šiaurinio kedro (Thuja occidentalis) mediena atspari puvimui, dėl to ilgai išlieka nesuirusi ir puikiai atlaiko stygų įtempimą. Manau, vaizdas čia buvo svarbiau nei garsas, netgi galima sakyti, garsas buvo priemonė prakalbinti pačią vietą. Stygas po įrašų visada išimame, tad lieka tik ši vaizdo dokumentacija, atskleidžianti genius loci.

Projekte „Kanklės medžiuose – sutartinių siratos“ („Tree Harp – Sutartinė Orphans“) medžius papuošėte ne tik stygomis, bet ir visais instrumentais.

Jurgita: Eksperimentavimas su skirtingais stygų „negyvame“ medyje pritvirtinimo būdais prasidėjo dar 2019 m. vasarą. Dokumentinę medžiagą apie tai galima rasti tree_harp instagramo profilyje. Virvėmis prikabinami instrumentai pasitarnauja tada, kai neturi daug laiko ištyrinėti vietovę, ieškodamas negyvų medžių, arba kai medis yra tik „apmiręs“. Tokiu būdu prie medžio prikabinamas instrumentas turi jau šiokį tokį rezonansą, o jei medis turi ertmę, tai tą rezonansą dar labiau sustiprina. Svarbu, kad, prieš pririšant instrumentą, stygos ant karkaso būna jau lengvai užtemptos, o tai labai sutrumpina derinimo laiką. Prieš „Siratų“ projektą kanojomis dviem dienom buvome išplaukę po Algonkino parko ežerus, tada ir išbandėme tokį instrumento pritvirtinimo būdą, kuris pasiteisino, nes nepaliko jokių žymių medyje.

Pririšamų instrumentų projekto idėją norėjome kūrybiškai išplėsti: vaikščiodami po mišką ieškojome medžių, kurie atlieptų pasirinktų sutartinių siužetą. Taip vėliau atsirinkę medžius, jau kūrėme instrumentų formas pagal medžio kamieną ir aplinką. Tokiu būdu sutartinė-medis-instrumentas tapo vienas kitą papildančiais elementais. „Kena ti gaideliai“ atlikome ant baltojo kedro kelmo, iš kurio išaugęs beržas priminė gaidžio pabarzdę, todėl medį papuošėme gaidžio silueto instrumentu. „Untinas untalį“ – ant medžių palinkusių virš upės, – su prikabintomis ančių formos kanklėmis. „Svočiutėla ne sava“ – ant vienišos obels su nulūžusia šaka vidury išdžiuvusios pelkės, – su kanklių forma, įrėminančia patį atlikėją. Šią kryptį norėtume toliau tęsti su „Honeypaw“: kurti vizualines istorijas, jungdami Baltijos finų ir lietuvių sutartinių muzikinius tyrinėjimus su kanklėmis medžiuose.

Klausydama neseniai jūsų išleisto kompaktinio disko „Ninth Tree Standing“ buvau maloniai nustebinta jausmo – tarsi lietuviškų sutartinių skambesys išlaiko savo autentiškumą, bet kartu yra tapęs kažko kito, galbūt suomiškosios patirties dalimi?

Jurgita: Labai malonus pastebėjimas, nes nuo pat pradžių būtent to ir siekėme. Gilindamiesi į muzikinius archyvus, etnografinę medžiagą ir atlikdami kūrinius jungiame Baltijos finų ir lietuvių muzikos tradicijas, leidžiame vienai kitą veikti, kai, pavyzdžiui, atlikdami sutartinę panaudojame karelų joik, ingrų heterofoniją. Toks skirtingų tradicinių dainų atlikimų maišymas remiasi principu, kad visais laikais vietos muzika buvo ir tebėra veikiama kitų kultūrų. Tik mes tai darome sąmoningai.

Į ką kreipiate dėmesį interpretuodami lietuvių ir suomių muzikinį liaudies palikimą?

Jurgita: Užuot interpretavę tradicines melodijas per klasikinės europinės tradicijos prizmę, norime suprasti folklorinį palikimą, pasitelkdami tradicinės muzikos atlikėjo muzikinio grožio suvokimą. Būtent aštrų sekundos skambesį, būdingą sutartinėms, ir specifinę ingrų heterefoninio atlikimo harmoniją. Kiti mūsų dėmesį atkreipiantys muzikiniai elementai – tai besikeičiantys ritmai. Dažnai pasirenkame tai, kas yra anapus įprastų 2/4 ar 4/4 ritmo formulių. O radę paprastesnę melodiją, bandome interpretuoti heterefoniniu būdu. Matti įsitikinęs, kad archyvuose užrašyta melodija tėra maža iškarpa, kuri negali reprezentuoti to, kas buvo gyvojoje tradicijoje. Jo nuomone, visais laikais žmonės linkę interpretuoti, varijuoti. Dėl to mums grojant kartu svarbu improvizuoti. Sąmoningai vengiame principo, kai muzikantai iš anksto sukuria ir surepetuoja aranžuotę.

Kalbant apie turinį, labiausiai esame linkę ieškoti paralelių Lietuvos ir Baltijos finų tradicijose. Medžio (beržo, ąžuolo, liepos) ir gegutės įvaizdis – gana dažnas ir lengvai atpažįstamas įvaizdis, kuriuo remiasi ir mūsų albumas. Visai neseniai pradėjau domėtis šios srities tyrinėjimais. Taip atradau A. R. Niemi, kuris prieš šimtą metų lankėsi Lietuvoje rinkdamas medžiagą lyginamiesiems suomių ir lietuvių dainų tyrimams. Taigi šiuo metu esame numatę nerti į šio folklorininko tyrinėjimus ir kitąmet pabandyti įgroti būtent Niemio aptartus Baltijos finų ir lietuvių muzikinio folkloro panašumus.

Kaip tarpusavyje derinate suomių ir lietuvių melodijas, harmoninius slinkius? Kokių panašumų ar skirtumų turi muzikinis, kontekstinis lietuvių ir suomių palikimas?

Matti: Mūsų repertuare sutartinės dažniausiai dainuojamos tokios, kokias radome užrašytas, tik kartais šiek tiek keičiame, jei tai stilistiškai prasminga. Pavyzdžiui, sutartinėse dažnai naudojami sekundos intervalai, o melodijų eilutes kartkartėmis pakoreguojame, kad jos atitiktų šį stilių. Abiejose tradicijose yra senovinių kultūros simbolių, nemažai simbolių yra bendri ar panašūs. Be to, tie simboliai dažnai suporuojami tam tikru būdu. Suomių dainuojamajai tradicijai (runo) būdingas paralelizmas grupuojant posmų gretimas eilutes, kai vienos eilutės poetinis simbolis pakeičiamas panašiu kitoje eilutėje. Paralelizmas būdingas ir sutartinėms, tik jis labiau pabrėžiamas ne gretimose eilutėse, bet posmuose. Pavyzdžiui, abiejose tradicijose dažnai apsimaino vanago ir gegutės įvaizdžiai.

Betarpiškas santykis su gamta – neatsiejama jūsų idėjos dalis. Kaip tai įsipiešia šiuolaikiniame kontekste, kai iš dalies visa šiuolaikinė aplinka mus tolina nuo gamtos ir prigimtinių dalykų?

Matti: Prieš tapdamas laisvai samdomu muzikantu, dirbau aplinkosaugos konsultantu. Mane tebedomina gamtosauginės problemos, vartotojiškumo ir klimato kaitos klausimai. Besimokydamas gaminti gitaras, labai nusivyliau atogrąžų miškų medienos propagavimu instrumentų gamyboje. Kanklės medžiuose, kaip ir mano paties gamintos kantelės, yra pavyzdys, kaip tvariai kurti muziką. Kankles medžiuose galima sukurti nepajudinant medžio iš pradinės vietos, o pačius nudžiūvusius medžius paliekant beveik nepakeistus, išskyrus kelias skylutes. Beje, savo kanteles gaminu tik iš vietinės kilmės medienos.

Jurgita: Erdvę, kurioje esi užaugintas, jauti kaip savą aplinką, o kita, nepažinta, erdvė atrodo pilna pavojų. Miesto ir gamtos erdvės dažnai supriešinamos, tarsi turėtum pasirinkti, kas tau svarbiau. Bet daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties ir susikurto santykio su šiomis erdvėmis. Džiaugiuosi, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu atradau pusiausvyrą tarp jų, abi erdvės man yra svarbios ir artimos, jose randu įkvėpimo. Įdomus pastebėjimas, kad, ilgai įrašinėjęs pasirinktą medį, su juo atsisveikini kaip su kažkuo labai artimu.

Kokioje aplinkoje jums gimsta tokios idėjos? Ar miestas neužgožia minčių, o gal papildo?

Matti: Miške jaučiuosi kaip namie, mėgstu stebėti skirtingų medžių, augančių skirtingomis sąlygomis, sąveiką. Tėvas mane daug ko išmokė apie įvairius medžius ir jų savybes, todėl nenuostabu, kad ir dabar, kaip muzikantas, daug su jais dirbu. Torontas – gyvybingas miestas, kuriame gausu kitų muzikinių įkvėpimo šaltinių. Ateityje tikimės surengti nedidelio masto pasirodymus tiek miškuose, tiek miesto parkuose naudodami kankles medžiuose.

Ko palinkėtumėte klausytojui, užsinorėjusiam pirmą kartą pasiklausyti jūsų muzikos?

Matti: Honeypaw“ bando rasti pusiausvyrą tarp ritmiškai jausmingos muzikos, kuri verčia kūną judėti, ir tradicinių harmonijų, pavyzdžiui, sekundos intervalo, kuris vakarietiškai ausiai skamba gan naujoviškai. Manome, kad mūsų kultūros paveldą reikia tyrinėti remiantis archyviniais šaltiniais, naudojant juos kaip atspirtį, bet kartu šiai muzikai leidžiant persismelkti šiuolaikinio pasaulio spalvomis.