Kalbino Rūta Giniūnaitė

Goda Sasnauskaitė, kitaip – godo yorke, išmoko kurti ir tyloje, ir sirenų triukšme. Rudenį pristačiusi stiprų, atvirą ir meilės kupiną albumą „In Silence, In Sirens“, dabar ji ilsisi gamtoje, klausosi tylos ir laukia, kol turės vėl ką pasakyti savo kūryba. O mes kalbamės apie naujausią 11 kompozicijų albumą, tirštus Godos sapnus ir nepažįstamų žmonių gerumą, leidžiantį tikėti savimi.

---

Goda, kaip gyveni?

Bandau suvirškinti įvykusį albumo pristatymo koncertą. Jau iki jo gyvenau intensyviai, todėl dabar stengiuosi pailsėti, nors ir ne visai pavyksta. Šiuo metu esu draugės sodyboje prie ežero, per dienas kuriu krosnį, gaminu maistą, žiūriu filmus ir stengiuosi atsiriboti nuo muzikos. Noriu prikaupti, kad vėl turėčiau ką pasakyti. Nors dabar paraiškų teikimo metas, visus mano resursus išsunkė koncerto organizavimas.

Feisbuko profilyje esi užrašiusi: „Man muzika šventa. Patinka būt jos apsėstai – tam nereikia per daug galvoti ar stengtis. Nereikia kam nors pataikauti. Nepadės net supergraži suknelė, kai to nejauti.“ Kada supratai, kad esi apsėsta muzikos?

Buvau kūrybingas vaikas, bet to nesureikšminau. Užtruko, kol leidau sau suprasti, kad noriu kurti dainas, kompozicijas. Iš šalies sulaukdavau labai daug komentarų, kad tai negali būti tikra ir saugi profesija.

Prisimenu, kai „Vaikų Eurovizijoje“ ant scenos pamačiau Liną Joy – pagalvojau, kad noriu būti tokia kaip ji. Penktoje klasėje draugė padovanojo dienoraštį, į kurį pradėjau rašyti dainas. Vienoje jų skambėjo žodžiai „O kodėl? Kodėl?“. Kėliau sau daug klausimų. Rašiau ir savo pačios „Vaikų Eurovizijos“ dainą. Prisimenu, nusiunčiau pirmąją versiją mokytojui, bet jis nelabai suprato, ką norėjau pasakyti... Pasidarė gėda ir nebesidalinau savo kūryba. Kai buvau penkiolikos, pradėjau intensyviai rašyti eilėraščius. Tada jau pažinojau Jokūbą Tulabą, su kuriuo sukūrėme duetą „Leaded By Two“. Seniau maniau turinti būti eksperte, kad galėčiau rašyti dainas. O Jokūbas tokį mano požiūrį pakeitė: leido pas jį ateiti, pagrojo, ką pats buvo sukūręs, o aš atsiverčiau savo dienoraštį ir tiesiog pradėjau dainuoti pagal jo muziką. Tąkart sukomponavome bent kelis kūrinius. Nuo tada rašyti nebebuvo mistika – darydavau tai eilėraščių ir dainų forma.

Nori kurti, realizuoti tai, kas tau yra kuždama. Kas dažniausiai kuždama dabar ir kaip tai paverti kūnu?

Mano mintys nesugaunamos, esu išsiblaškiusi, bet vos tik pasiduodu procesui, galiu būti visiškai jam atsidavus. Būna, kad rašau dainas sėdėdama viena tyliame kambaryje arba eidama gatve įsirašau į telefoną. Visa eiga kartais atrodo dramatiškai – daug ašarų, jausmų sau ir kitam žmogui, dėl kurio gimsta vienas ar kitas kūrinys. O kartais – ramiai, labai paprastai ir taikiai.

Man atrodo, reikia kuo mažiau mąstyti ir leisti sau girdėti nuojautos balsą. Iš pradžių mūsų su Aurimu Vilkišiumi („In Silence, In Sirens“ koprodiuseriu – R. G.) kūrybinis procesas buvo labai nerangus, neradome bendros kalbos. Tačiau po pusmečio susikalibravome – mūsų mintys dėl kūrinių tolesnės eigos dažnai sutapdavo. Manau, geriau  turėti kuo mažiau išankstinių nuostatų, keistų ambicijų ir pasitikėti procesu.

Rugsėjį pristatei debiutinį albumą. Ar jautei, kad tavo kūryba kitiems reikalinga? Ir kaip stumti save priekin, jei atrodo, kad niekam to nereikia?

Buvo blogų dienų. Daug kas kartodavo, kad iš muzikos nepragyvensiu. Sunkus ir keistas mechanizmas: išleidi albumą, susilauki liaupsių, bet žmonės tave greit pamiršta, jeigu neprimeni. Tai milžiniškas spaudimas. Dažnai svarstau, kam man to reikia. Tačiau vieną dieną visi mirsime, tad svarbu daryti tai, kas patinka. Nieko kito be šito kelio nenorėčiau veikti. Noriu suspėti sukurti ką nors gražaus ir prasmingo. Su Aurimu vis kartodavome sau, kad tai pats geriausias ir gražiausias albumas, kad viskas puiku! Grįžusi namo abejodavau: o gal jis toks tik mums dviem ir visa tai nepasiteisins? Bet tai mano būdas gyventi. Esu turėjusi įvairių darbų, nuo vadybininkės iki ugdytojos darželyje, bet niekas kitas taip nedžiugina kaip muzika.

Kai buvau vaikas, norėjau turėti grupę. Eidavau iš proto dėl filmų su gera muzika, norėjau būti scenoje. Žinoma, yra daug praktiškesnių profesijų: labai patiko chemija, galvojau apie darbą laboratorijoje, vėliau buvau pasirengusi studijuoti interjero dizainą, bet viską mečiau ir išvažiavau į konservatoriją. Dabar norėčiau dar tapti rašytoja, tapytoja, užsiimti filantropine veikla, žurnalistika, kinu, daugiau keliauti... Bet visus savo potyrius iš pažinčių, terapijų, santykių ir kelionių sudedu į dainas. Muzika yra viską aptraukianti.

„In Silence, In Sirens“ norėjau papasakoti savo istoriją žmogui, kuris ją išklausys. Kai rengdavau pirmuosius koncertus baruose, ateidavo vos keli žmonės, ir juos tebematau savo pasirodymuose. Mano muzika keliauja iš lūpų į lūpas, žmonės ją priima ir nori išklausyti. Tai nėra dainos, kurios duoda greitą pasitenkinimą, tokių ir negalėčiau kurti. Su mano dainomis reikia susipažinti.

Kai susitikote su Aurimu, dar neturėjote tokio gilaus ryšio. Nebuvo sunku jam parodyti savo asmeninius jausmus?

Kai pradėjome kurti, nebuvo patogu, bet abu supratome, kad turime išsižadėti ego ir save perlaužti. Tada viskas kardinaliai pasikeitė. Kai koncertuodavome su „Golden Parazyth“, jaučiau, kad Aurimas yra tas žmogus, kuriuo galiu pasitikėti. Niekada nesijaučiau tik grupės pritariančiuoju vokalu. Buvau tokia pat svarbi narė kaip ir visi kiti. Baigiantis mūsų pirmai vasarai kalbėjome, kad reikia ką nors kartu sukurti. Pradėjau namie prodiusuoti dainas ir įrašiau „Širdis skylėta“. Nusiunčiau pirminę versiją Aurimui, atėjau pas jį į studiją, pakoregavome tą dainą ir jis prisipažino, kad daina jį paveikė. Žodžiai jam priminė labai skaudų įvykį. Iš pirmo žvilgsnio Aurimas atrodo labai tvirtas, rimtas žmogus, bet turi ir labai švelnią, jausmingą pusę.

Socialiniuose tinkluose mačiau komentarą, kad tu savo albumu atnešei Kate Bush, St. Vincent ir Björk įtakų, kurių labai trūko lietuviškoje scenoje. Kokia muzika padėjo gimti tavo muzikai?

St. Vincent man patinka, esu išnagrinėjusi visą jos diskografiją. Šiaip klausau labai daug muzikos, nesu trijų atlikėjų klausytoja. Šiandien pas mane sukosi klasikinė muzika, 90-ųjų repas, Britney Spears. Nebijau pasiklausyti gerų pavyzdžių, kai trūksta minčių kūryboje. Nespaudžiu iš savęs superavangardo. Norėjau į albumą sudėti tai, kas mane pačią jaudina: nuo „Pink Floyd“ iki Björk. Norėjau įterpti tam tikrą dramaturgiją, sukurti atskirą pasaulį.

Tiesa, pristačiusi albumą labai pamėgau tylą. Norisi pailsėti nuo visų garsų.

Gražu, kad pradedi albumą abejonėmis, o baigi užtikrinta, kad esi verta gražių ir gerų dalykų. Kas įkvėpė pasitikėjimo?

Kurdama daugiausia laiko praleidau su Aurimu, kuris drąsindavo ir skatindavo eiti savo keliu. Manau, svarbiausia teikti pirmenybę žmonėms, kurie tave nuteikia pozityviai.
Pradėjau kurti albumą ką tik išgyvenusi sunkias skyrybas, likau viena ir turėjau laiko viską apmąstyti. Tuo metu dirbau vaikų darželyje. Tai sugrąžino į laiką, kai buvau vaikas ir dar neturėjau patirčių, dėl kurių save teisčiau. Vaikai padeda nebijoti klysti ir daryti tai, kas patinka per daug to nekvestionuojant. Mes gimstame su šviesiu požiūriu į pasaulį, tik vėliau pradedame redukuoti save ar kitus. Kurdama ieškojau, kaip sugrįžti į būseną, kai pasaulis geras, pilnas meilės ir galimybių. Noriu tikėti, kad dalis jo tebėra tokia.

Paskutinė albumo daina „Total Freedom“ gimė iš patirties darželyje ir susitikinėjimo su vaikinu. Norėjau, kad jis pamatytų, ką jame įžvelgiu. Jo grožį. Tada pagalvojau: o ar aš savyje įžvelgiu grožį? Ta daina yra priminimas megzti pokalbį su savimi pačia. Kūryba padeda atsakyti į tokius klausimus.

Kokią savo pačios evoliuciją matai muzikoje nuo „Leaded by Two“ iki godo yorke?

Dabar pati aprėpiu daugiau sričių, turiu daugiau atsakomybės. Visgi mano darbas – ne vien kurti muziką, bet ir pasirūpinti, kad ji būtų pasiekiama, puikiai atlikta. Kai su Jokūbu sukūrėme grupę „Tillae“, retai rasdavome vieningą nuomonę apie tai, ką norime pasakyti. Susitikdavome, ką nors sukurdavome, bet mažai gilindavomės. Dabar, kai kuriu viena, viskas ant mano galvos – visų mano komandoje esančių žmonių darbas galiausiai bus įvertintas mano vardu, todėl turiu būti atidi.
Rašydama kūrinius mąstau, ar norėsiu juos atlikti po 20 metų? Ar tai reikalinga pasauliui? Kartais leidžiu sau kurti tai, ko noriu pati, per daug nemąstydama apie kitus. Būna, kad būtent tas dainas klausytojai labiausiai ir pamėgsta.

Per visą šį laikotarpį išmokau sau akompanuoti kitais instrumentais. Niekada nenorėjau būti atlikėja, kuri tik dainuoja. Norėjau, kad visa muzika pirmiausia eitų iš manęs pačios. Dabar perfiltruoju daug dalykų, nebesu tokia naivi. Į savo veiklą žiūriu kaip į darbą, kuris turi būti atliktas kokybiškai. Tai atskiras kelias, kuriam reikia daug jėgų – nebėra vietos autopilotui. Scenos principus išmokau jau seniai, nes koncertuoju nuo vaikystės. Visada išsiskyriau polinkiu vadovauti – kad ir kur dainuočiau, dažnai gaudavau solines partijas. Norėčiau „atmokti“ tradicinių elgesio scenoje principų, kuriuos išmokau dainavimo konkursuose ir konservatorijoje.

Norisi iš naujo pajausti sceną, surasti, kaip noriu bendrauti su auditorija, kuri visada šalia. Man jie nėra svetimi – net kai dalyvavau „Eurovizijos“ atrankoje, žiūrėjau į salėje sėdinčius žmones ir supratau, kad visi mes tokie patys: kartais nusišnekame ar būname arogantiški, pavargę. Net neabejoju, kad su bet kuriuo žmogumi, kuris manęs klausosi, rasčiau apie ką kalbėtis. Gal ir yra tokių, kurie nusiperka bilietą į mano koncertą tam, kad kritikuotų, tačiau dauguma ateina patirti mano muziką.

Dar pastebėjau, kad mėgsti rašyti ir kalbėti apie sapnus.

Skaitau savo sapnus ir bandau suprasti, kokius sprendimus gyvenime turėčiau toliau priimti. Pradėjusi kurti albumą, sapnavau šokius rūsiuose, pragarą, orgijas. Viskas buvo taip tiršta, tamsu ir intensyvu – supratau, kad tai dalis manęs, kurią buvau užgiaužusi ir kuri dabar nori būti išgirsta. Iš to atėjo dainos, įvilktos į tamsų rūbą, pavyzdžiui, „I Won‘t Come“ ar „The Pulpit“. Manau, neteisinga save įsprausti tik į vieną idėją ar kūrybos stilių, taip prarandant platų jausmų bei spalvų spektrą. Sapnuose mačiau vaizdinių, kaip mane puola tamsos angelas, tačiau staiga jis sudega saulėje. Tas sapnas aplankė tuo metu, kai su Aurimu pradėjome kurti dainą „It’s Contagious“. Mums labai sunkiai sekėsi, tačiau vis tiek norėjau likti kartu ir bandyti toliau. Supratau, kad sapnas kalbėjo apie mūsų laukiantį palengvėjimą.
Björk yra sakius, kad ilgą laiką nedainavo žodžių, nes manė, kad tai beprasmiška ir netikslinga. Ji tarsi jautė poreikį išspjauti iš savęs jaučiamą impulsą. Man tai, apie ką ji šnekėjo, primena primityviuosius laikus, kai žmonės atlikdavo ritualus, šokdavo aplink laužus ir šūkaudavo. Aš bandžiau surasti subtilią liniją tarp tokių impulsų ir jų verbalizavimo. Norėjau, kad jie nebūtų pernelyg pretenzingi ir neapkrautų kūrinio.

Į albumą sudėjai daug patirčių iš laikų, kai tranzuodavai po pasaulį. Kaip tave keičia pasitikėjimas ką tik sutiktais žmonėmis?

Augau Panevėžyje, kur ne visi nepažįstamieji būdavo malonūs – nuolat girdėdavau, kad žmonės blogi ir nori blogų dalykų. Pirmas automobilis, kuriuo važiavau viena pati, buvo pilnas vaikinų, kurie juokavo, kad išveš mane į mišką, bet, aišku, to nepadarė. Žmonės dažniau manydavo, kad aš jiems padarysiu ką nors blogo. Sutikau įvairių asmenybių: turtuolių su prabangiais automobiliais, kurie girdavosi savo turtais, bausmę atlikusių kalinių... Bet žmonės nėra tokie blogi. Sėsdavau į automobilį tik tada, kai jausdavau, kad mane nuveš ten, kur reikia. Turėjau tik keletą keistų patirčių, o ištranzavau visą Europą. Mes savyje turime labai daug nepagrįstos baimės, tačiau viskas nėra taip blogai, kaip įsivaizduojame. Turėtume labiau pasitikėti vieni kitais ir būti atviresni.

---