Kalbino Faustina Dedūraitė

Niekada nežinai, kas nutiks apsilankius šiuolaikinės muzikos kompozitorių ir atlikėjų ansamblio „Artisans“ pasirodyme. Neseniai susikūrusi grupė jau spėjo sudalyvauti „Druskomanijos“, „Oxymora“ festivaliuose bei surengti kelis koncertus, o spalį išleido savo pirmąjį albumą „PARIBYS“. Apie savo veiklą papasakojo „Artisans“ nariai: Liepa Vozgirdaitė, Matas Linkauskas, Lukas Butkus bei Matas Beržinskas, kurių kūriniai ir sudaro autorinį albumą.

---

Jūsų grupės veikloje susilieja performansas, improvizacija, akademiniai instrumentai ir elektronika, gausu išplėstinių technikų, netradicinių grojimo būdų. Kaip patys apibūdintumėte savo ansamblį „Artisans“?

Liepa: Pabrėžčiau marginalumą. Mūsų ansamblis nepritampa prie vyraujančių šablonų, neatitinka pripažintos, sėkmingos grupės gairių. Pabrėžtinai nesame „sėkmingas“ ansamblis. Reikšmingas ir pavadinimas „Artisans“, angliškai reiškiantis amatininkus, meistrus. Mes žiūrime į meną kaip į amatą, kuris remiasi paprastu žvilgsniu, kasdieniu darbu. Neapsimetinėjame originaliausiais genijais, nesiplaikstome reklaminiais šūkiais ar madingais lozungais. Mus gana taikliai apibūdina ir albumo pavadinimas „PARIBYS“ – Paribio gatvėje buvo dabar jau nugriauta studija, kurioje susibūrėme repeticijoms ir susitikome kaip ansamblis. Atmosfera buvo labai keista: repetuodavo keisčiausi žmonės, kurie kažką statė, gamino, visą parą važinėjo riedlentėmis ar organizavo reivus. Paribyje esame ir mes. Mus kaip asmenybes ir ansamblį gerai apibūdina Susan Sontag žodžiai: „It‘s good, because it‘s awful“ („Puiku, nes siaubinga“). Artizanų estetikai artimas ir maniakinis epizodas ‒ niekada nežinai, kas nutiks mūsų beklausant.

Lukas: Mūsų veikloje taip pat įžvelgčiau geštalto principą, kai dalių suma yra didesnė už visumą: esame ir kūrėjai, ir atlikėjai. Esame skirtingi savo kūryba, o kartu – „Artisans“.

Grupę sudaro ir atlikėjai, ir kompozitoriai. Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas?

Liepa: Esam skirtingo išsilavinimo: kompozitoriai, atlikėjai, o tarp jų ir tie, kurie net nesimokė muzikos mokykloje. Bet tai prideda daug žavesio, nes vieni iš kitų nuolat mokomės. Improvizacinio pobūdžio kūriniuose mes visi tampame kompozitoriais. Pavyzdžiui, Rūtos Vitkauskaitės „Kragraga“ ar Luco Ferrari „Et tournent les sons dans la Garrigue“ kompozicijose visų grupės narių indėlis buvo vienodas. Taip gimsta bendra kūryba.

Matas L.: Artizanai vieni kitus jau pažįsta tiek profesiškai, tiek asmeniškai. Žinome, kokie mūsų gebėjimai, kas ką gali geriausiai. Taip pasiskirstome ir tampame tarsi vienu instrumentu.

Koks ansamblio santykis su klausytoju? Siekiate jį sudominti, šokiruoti, o gal klausytojas nesvarbus?

Liepa: Ansamblio ribiškumą pabrėžia šiuolaikinės muzikos lauku neapsiribojanti klausytojų grupė. Mūsų klausytojai į koncertus atkeliauja iš įvairiausių muzikos pasaulių, o kai kurie iš jų net nėra susiję su muzika.

Matas L.: Klausytojas yra esminis. Ne dėl savęs rašome kūrinius, tačiau ir neprisitaikome. Siekiame sukurti alternatyvią patirtį, kuri patiktų, bet nepataikautų. Mums tai pavyksta, nes nesilaikome šiuolaikinės muzikos etiketės.

O kas yra šiuolaikinės muzikos etiketė?

Liepa: Tą etiketę suprantu kaip projektinį mąstymą: atliekama tai, kas atrodytų vertinga ekspertams, pasirenkamos „konceptualios“ (neretai turinčios sociopolitinį kontekstą) koncertinės programos, kurios tik patenkina grupės socialinį kapitalą. Trūksta supratimo, kad, norint konceptualiai atspindėti opias socialines problemas, neužtenka perskaityti vieną straipsnį.

Matas L.: Šiuolaikinės muzikos etiketė, trumpai tariant, yra prestižas. Per daug nesiplečiant – reikėtų daugiau nuoširdumo: kūrėjams tikėti tuo, ką daro, ir visiems būti atviresniems (tiek klausytojams, tiek kūrėjams). Visgi intuityviai visą laiką jauti, ar menas su tavim kalba, ar turi intelektualią potekstę.

Liepa: Nuoširdu yra pripažinti, kad nesi genijus. Paprasčiausiai kuri, krapštaisi idėjų pasaulio detalėse ir tuo tiki. Tikėjimas – irgi neatsiejama šiuolaikinės meno terpės dalis.

Festivalių, koncertų metu atliekate tiek savo, tiek kitų kompozitorių kūrybą. Albume „PARIBYS“ skamba vien jūsų autoriniai kūriniai. Ar juos rašėte specialiai šiam albumui?

Liepa: Šio albumo atsiradimas buvo spontaniškas. Vilniaus universiteto sintetinės biologijos mokslininkų komanda, besiruošdama „iGEM“ (International Genetically Engineered Machine) konkursui, pasiūlė leistis į kelionę – apjungti sintetinę biologiją su žmogiškosiomis praktikomis, šiuo atveju – muzika. Parašyti kūriniai, kurių inspiracija tapo mokslas, įgijo įvairių kontekstų, labiau priartėjusių ar nutolusių nuo pirminio teminio impulso. Kadangi buvome sutarę kūrinius įrašyti „iGEM“ komandos puslapiui, pagalvojom, kodėl nepadarius įrašų labiau prieinamų albumo forma.

Kaip sugebėjote savo kūrinius susieti su sintetine biologija?

Liepa: Rašydama kompoziciją „ja tvoi rabotnik!“ ilgai ir nuobodžiai mąsčiau apie saturacijos fenomeną, galimus jos išraiškos būdus ne vizualinėje, o garsinėje plotmėje. Maksimali akustinių instrumentų raiškos galimybių riba, fizinių atlikėjo jėgų išsunkimas, garsas kaip kūniškas impulsas bei trogloditiškas, primatiškas garso būvis – visa tai virė mano galvoje. Kadangi jau kurį laiką jaučiu stiprėjantį polinkį rašyti siaubingai skambančią muziką, tai saturacija pasirodė tinkamas faktūros plėtotės būdas kalbėti apie bioetinę problemą: kokia riba tarp sintetinio ir „natūralaus“ žmogaus? Mąstymai apie išsitrynusias ribas tarp dirbtinio ir tikro būvio paskatino perteikti akustinių instrumentų ir elektronikos dialogą bei išryškinti jų skirtumus.

Lukas: „One Dollar Life Saver“ kūrinį įkvėpė domėjimasis insulinu sintetinės biologijos lauke, jo struktūra, pagaminimo istorija. Iš to atsirado ir pavadinimas, mat insulino gamybos patentas buvo parduotas už vieną simbolinį dolerį. Deja, ši humaniška iniciatyva buvo suteršta žmonių, korporacijų godumo. Apie tai ir būtų mano kūrinys – idealistinį išsilaisvinimo džiaugsmą beribių galimybių (mokslo proveržių) akivaizdoje. Rašiau bandydamas save įsprausti į stilistinius rėmus – šįkart, pabandymui, į minimalizmo. Žinojau konotacijas, kurias šis stilius kelia, tad negalėjau nepažvelgti į tai ir ironiškai, bet tikiuosi, kad išėjo smagus kūrinys.

Matas B.: Mane sudomino vienas sintetinės biologijos aspektas – SELEX (Systematic evolution of ligands by exponential enrichment) metodas, kurio esmė – evoliucija, chaotiškas judėjimas iš atsitiktinumo į nuoseklumą. Atlikėjus paverčiau laisvai plaukiojančiomis DNR grandinėmis, kurios per laiką praranda laisvę ir chaotiškumą, o muziką paverčiau laipsnišku procesu iš nonsenso į suvokiamus motyvus, o galiausiai – į stabilią liniją.

Matas L.: „In Umbra Tempus“ („Laiko šešėlis“) – tai laiko, arba ketvirtosios dimensijos, šešėlis, laikantis aksiomos, kad objektas atsiranda pirmiau už šešėlį.

Koks kūrinys ar projektas būtų jūsų siekiamybė?

Lukas: Anksčiau turėjome idėją atlikti Steve’o Reicho kūrinių koncertą: „Piano Phase“, „Violin Phase“, „Electric Counterpoint“... Galbūt dabar to nebesiimtume – išaugome tą „fazę“.

Liepa: Sutinku dėl minimalizmo. Gal net šiek tiek gėda, kad ilgai grojome tik jį. Beje, apie gėdą užsiminiau specialiai, nes viešo gėdos diskurso tarp tobulųjų kūrėjų pasigendu. Kita vertus, gal tai, ką darome dabar, kada nors sukels tokį patį jausmą, bet tikiu, kad, kai vėl bus gėda, kažką tikrai keisim.

---