Kalbino Vitalijus Gailius

Turbūt daugelio galvose tūno trivialus, kiek komiškas didžėjaus paveikslas, kuriame žmogus prie grotuvų leidžia muziką, spaudo mygtukus ir reguliariai iškėlęs rankas į viršų užvedinėja publiką. Tačiau pasaulis margas ir ne viskas yra taip banalu. Už DJ Extended pseudonimo pasislėpęs fleitininkas Kristupas Gikas vinilinių plokštelių grotuvus paverčia instrumentais, skleidžiančiais keisčiausių garsų papliūpas, kurias esmingai praturtina vienas kūrybiškiausių jaunosios kartos saksofonininkų Kazimieras Jušinskas.

Tarsi pokštas gimęs dviejų bičiulių duetas, nepaisantis ne tik žanrų, bet ir instrumentų ribų, virto ilgalaikiu reiškiniu, įpūtusiu naujų vėjų į mūsų šalies improvizacinės ir eksperimentinės muzikos sceną. Nuolat naujų garsinių raiškos būdų ieškantis tandemas savo kūrybą jau pristatė Austrijos, Nyderlandų, Belgijos ir Vokietijos publikai, o šįmet pagaliau išleido debiutinį įrašą „Passes“. Apie albumą ir kūrybinius vėjus kalbamės su K. Giku ir K. Jušinsku.

---

Įprastai featas reiškia trumpalaikį, vienkartinį bendradarbiavimą, bet jūsų duetas gyvuoja jau ilgiau nei trejus metus, o „feat.“ iš pavadinimo niekur nedingo.

K. J.: 2018 m. liepą mus pakvietė pagroti į „Fantomas Fest“ ir reikėjo kažkaip suktis iš padėties, tiek su pavadinimu, tiek su muzika.

K. G.: Ne tiek pakvietė, kiek tiesiog turėjome užpildyti programą (juokiasi). Nerepetavę atvarėm, pagrojom, atsirado žmonių, kuriems tai patiko, pvz., Simonas Nekrošius, kuris mus pasikvietė pagroti į „Studium P“. Spontaniškas eksperimentas virto ilgalaikiu projektu. Šiaip pirma mintis buvo ta, kad darome tiesiog bajerį, bet tas bajeris užsitęsė ir nebekreipiame dėmesio į pavadinimą.

O šįmet pristatėte debiutinį albumą „Passes“.

K. G.: Prie jo dirbome bemaž metus. Įrašai daryti trijose skirtingose studijose, todėl kūriniuose galima užčiuopti gana skirtingo skambesio detalių.

K. J.: Prisirašėm daug improvizacinės medžiagos. Po to iš jos atrinkome, ką norime sudėti į albumą. Be to, dar prieš imdamiesi įrašų pasakėm sau, kad įtrauksime kitus muzikantus, kurie atsineštų naujų garsinių inspiracijų.

K. G.: Norėjosi naujų spalvų, tembrų, idėjų, todėl kviestiniai muzikantai buvo puiki mintis. Iš pradžių jautėmės kiek komiškai pasimetę. Pamenu, sužinojome, kad gavome finansavimą ir reikia įrašyti albumą. Toptelėjo: o kaip čia dabar reiks visą tai padaryti? Manėme, kad reiktų įrašinėti atskirus kūrinius, o ne vientisą koncertinę dešrą, kuri vargu ar gerai skambėtų albume. Norėjosi labiau konkretizuoti mūsų su Kazimieru kūrybą. Galų gale tiesiog susirinkdavome ir intuityviai grodavome.

K. J.: Dar turėjome minčių užrašyti muziką grafinėmis partitūromis, kad turėtume tam tikrus bendrus taškus, bet pasirodė, kad tai, kaip grojame, perkelti į popierių labai sudėtinga ar net neįmanoma. Kaip surašyti patefonų partijas? Juk adatos kiekvieną kartą neuždėsi visai toje pačioje vietoje.

Vadinasi, apgalvojote albumo sandarą. „Passes“ įrašas gana vientisas ir ne toks šiurkštus, kampuotas kaip gyvi pasirodymai.

K. G.: Nežinau, kiek buvo sąmoningai koncentruotasi į klausytojus, tiesiog norėjosi medžiagą geriau sustyguoti, konceptualizuoti, kad albumas nebūtų toks pats kaip gyvi pasirodymai, kurių metu, neabejotinai, leidžiam sau būti ekstremalesniems.

K. J.: Norėjosi kokybiško, minkštesnio garso, atsikratyti erzinančių dažnių, kad norėtųsi muzikos klausyti daugiau nei vieną kartą. Kiek ramesnį „Passes“ toną galėjo lemti ir tai, kad įrašų metu aš būdavau su ausinėmis arba stovėdavau ten, kur gaudavau ne tokį stiprų garsą, todėl grojau kiek ramiau. Taigi, gerai suvaldėme dinamiką.

Užsiminėte, kad tarsi norėjote konceptualizuoti albumą. Ar tai reiškia, kad su debiutiniu albumu siekiate perduoti žinią klausytojui?

K. G.: Albumas išliko spontaniškas ir eklektiškas. Jame sugulė medžiaga, užfiksuota vienerių metų tėkmėje. Ji apima skirtingus metų laikus, skirtingas emocijas ir t. t. Konkretaus koncepto nebuvo. Koncentravomės į tai, kad albumas būtų dinamiškas ir galėtų būti klausomas nuo pirmos iki paskutinės minutės ne tik užkietėjusių melomanų. Apdairiai, atsižvelgdami į dinamiką, vertinom, kurią dalį po kurios dedame, nes jei būtume šiaip viską sumetę, vargu ar rezultatas tenkintų tiek mus, tiek klausytojus. Regis, jokio konceptualumo nesivaikėm, tiesiog grojam, jaučiam kūrybinę energiją, bandom ją užfiksuoti, o kai pavyksta – džiaugiamės.

K. J.: Jei procesas būtų prasidėjęs nuo idėjos, apie kurią norėtume kalbėti albume, rezultatas būtų buvęs visai kitoks. Bet pradėjome nuo paties garso paieškų, garsyno formavimo, todėl meluotume sakydami, kad neva albume slypi kažkokia idėja.

Albume dalyvavo kviestiniai muzikantai: Arnas Mikalkėnas, Gediminas Steponavičius, Dominykas Norkūnas ir Jūra Elena Šedytė. Davėte jiems griežtus nurodymus ar leidote veikti laisvai?

K. J.: Situacija buvo tokia, kad turėjome licencijuoti albumą, kurio dar net nebuvome įrašę. Reikėjo būtinai tuos kūrinius su kviestiniais muzikantais įrašyti, nes kitaip būtų tekę grąžinti pinigus. Taigi davėm jiems tik laiko limitą ir kūrinio pavadinimą. Norėjom sutilpti į LP laiko limitą, bet, deja, nepavyko.

Tai nebus LP?

K. G.: Ateityje gal ir bus. Kita vertus, nėra didelio poreikio leisti albumo, kol į jokį turą nevažiuojam. LP buvo daugiau ambicija, nes tarsi įdomu išleisti vinilą grojant vinilais ir savo paties vinilą panaudoti koncertuose.

Patefonų ir saksofono duetas nėra dažnas tandemas scenoje. Patefonas dažniausiai siejamas su didžėjų kultūra ir retas jį įsivaizduoja kitokiame amplua. Ar patys domėjotės projektais, kuriuose būtų patefonai ir saksofonas?

K. J.: Yra Matso Gustafssono ir Christiano Marcklay projektas.

K. G.: Dar yra tekę susidurti su Evano Parkerio ir Matthew Wrighto kūryba. Bet, kai pradėjom, šių duetų nežinojau. Buvau matęs tik Otomo Yoshihide’s performansus su patefonais. Jie mane stipriai paveikė ir pastūmėjo eksperimentuoti su plokštelių grotuvais. Nors pirminis sumanymas nebuvo susijęs su eksperimentais. Kaip ir minėjau, norėjosi tiesiog bajerio, t. y. tame „Fantomas Fest“ norėjosi padaryti klasikinį vestuvinį didžėjaus ir saksofoninko duetą. Maniau, bus smagu su Kaziu padžeminti. Dieną prieš koncertą susitikom, parodžiau, kaip groju plokštelėm, kaip darau kilpas, Kazys net neišsitraukė sakso, tiesiog pažiūrėjo ir pasakė: „Man atrodo, čia bus labai gerai.“ Ir viskas, kitą dieną jau grojom, bet išėjo ne vestuvinis reikalas.

K. J.: Nors esame groję vieną vestuvinį setą. Grojom vien hitus. Ir tai darėm jau po mūsų debiuto.

K. G.: Aha, tada grojau daug techno plokštelių, kad būtų pastovi ritmika, žmonės galėtų pajudėti ir Kaziui būtų nesudėtinga ant viršaus su saksu vynioti. Žodžiu, su patefonais galima tikrai įdomių formų išgauti.

O prieš koncertus atsirenkate plokšteles, kurias naudosite tą vakarą?

K. G.: Dažniausiai atsižvelgdamas į koncerto pobūdį atsirenku apie 20 plokštelių, bet iš jų sugroju kokias 7, nes visų per vieną koncertą išgroti neįmanoma. Koncerto metu tiesiog žiūriu, ko norisi, ko link viskas veda, pasiklausau Kazio ir nusprendžiu, kuris vinilas derėtų tolimesniam vystymuisi.

K. J.: Įrašinėjant albumą buvo momentų, kai pernelyg užsižaidėm su tuo, kas veikia, įsipatoginom savo klišėse ir tarsi nebeliko improvizacijos. Teko šiek tiek atsitraukti, kad vėl galėtume atrasti naujų idėjų, garsų. Kažkas yra pasakęs, kad klišes įveiksi, jei tai, ką moki groti, grosi atvirkščiai arba negrosi išvis. Tam, kad kūryba netaptų nuobodi, kartais būtina pabėgti nuo įprastais tapusių dalykų.

K. G.: Taip pačiam įdomiau, nes stagnuojančios kūrybinės mintys labai demotyvuoja – mes abu tai pajuntam gana greitai, todėl bandome ieškoti naujų priėjimų.

Kristupai, o kaip susidomėjai grojimu patefonais?

K. G.: Jau kokius 10 metų didžėjauju kaip DJ Extended. Groju šokių muziką. Bet ją grodamas naudojuosi skaitmeniniais aparatais, o ne viniliniais grotuvais. Manau, toji mano dalis nėra susijusi su tuo, ką darome su Kazimieru. Tai gana skirtingi dalykai. Būtent O. Yoshihide’s performansai man tapo didžiausiu postūmiu imtis eksperimentų. Jo muzikoje tyrinėjamos instrumento galimybės. Patefonas virsta instrumentu, nors daugelis jį suvokia tik kaip muzikos grotuvą.

Jūsų gyvi pasirodymai labai ekspresyvūs, o kartais, matant, kaip mėtomos patefono adatos, atrodo net destruktyvūs. Kokių sulaukėte publikos reakcijų?

K. G.: Reakcijų netrūksta, bet dažniausiai visi klausia to paties: ar nesibraižo plokštelės, ar nesigadina adata, ar negaila patefonų ir kaip dažnai juos keičiu. Galiu pasakyti, kad adatų dažnai keisti netenka. Kartą buvo ture sulūžusi. Ieškojom adatos po visą Antverpeną. Dažniau keičiu patefonus nei adatas. Jie dažnai genda, nors dabar papuolė gana atsparūs. Apskritai žmonėms gana neįprasta matyti tokį duetą. Priėję domisi, kokiomis plokštelėmis grojome.

K. J.: Žmonės neretai bando įžvelgti kokį nors konceptą tose plokštelėse, nors iš tiesų jo ten nelabai būna.

Svarstote apie garsyno praplėtimą? O gal sulauksime dienos, kad prie vinilų grotuvų išvysime Kazimierą, o saksofonu gros Kristupas?

K. G.: Jei kada nors publika prašys biso, tai prie patefonų eis Kazys, o aš pasiimsiu jo saksofoną.

K. J.: Vien saksofono preparavimas ima pabosti ir norisi eiti kur nors toliau, tačiau naudoti specialių efektų nesinori. Man jie su saksofonu skamba nelabai skaniai, todėl noriu dirbti su akustiniu garsu ir priartinti akustinį garsą prie elektroninės muzikos garsyno.

K. G.: Galvojame prie mūsų dueto prijungti „Laivo Troupe“, surengti bendrą koncertą, kuriame pradėtume mes su Kaziu, o po to visi pamažu prie mūsų prisijunginėtų. Šiaip laikomės principo, kad garsą išgauname rankiniu būdu, pvz., aš nenaudoju įprastų looperių, tiesiog ant plokštelių dedu visokius objektus, kad užfiksuočiau fragmentą. Mums patinka analoginiai kūrybos būdai. Manome, kad net ir be efektų galimybių yra apstu. Norisi grynumo ir galimybės valdyti procesą su kuo mažiau tarpininkų. Turime tik saksą, patefoną ir mikšerį.

Gana plačiai domitės muzikos istorija, klausotės daug ir įvairios muzikos. Kiek jums svarbu išmanyti tai, kas slypi už tam tikros muzikinės idėjos?

K. G.: Man įdomiau, kas slepiasi tavo paties, klausytojo ir žmogaus, su kuriuo groji, viduje ir kas iš to kyla. Kiek tai lemia kontekstas ar priešistorė, sunku pasakyti.

K. J.: Man svarbu muzikanto individualumas. Klausant įrašų domina individualus muzikanto gebėjimas groti tam tikrą stilių. Bandai suprasti, kaip jis groja, kaip veikia atskiros detalės. Bandai kopijuoti, pasimokyti. Man istorija yra asmenybės ir jų kelias į muziką, unikalumo atradimas.

Gal galėtumėte įvardyti bent keletą tokių asmenybių pavyzdžių? Spėju, jų labai daug, tad susisiaurinkime iki Lietuvos.

K. J.: Man didžiausią įtaką daro gyvas susitikimas su žmogumi. Bendraudamas patiri stipriausią įtaką. Studijuodamas viską gerdavau kaip kempinė. Žinoma, imdavau tarsi imituoti tą žmogų. Pradėjau groti pas Janą Maksimovičių, vėliau pas Petrą Vyšniauską, Liudą Mockūną. Jie man padarė didžiausią įtaką. O vėliau ir kiti instrumentininkai, tokie kaip Dmitrijus Golovanovas, Arnas Mikalkėnas, Arkadijus Gotesmanas. Didelę įtaką daro ir draugai, su kuriais grojame, bei visi kiti supantys žmonės.

K. G.: Dabar alternatyvios, improvizacinės, eksperimentinės muzikos scena auga, ypač Vilniuje. Girdime daug jaunų žmonių, draugų ir kt. Jie daro įtaką, įkvepia. Nebūtinai turi būti autoritetas. Iš vyresniųjų labai imponuoja Juozas Milašius, Dalius Naujokaitis, Liudas Mockūnas. Tai monstrai. Iš kitų sričių labai vertinu Arturą Bumšteiną. Jis įneša šviežių formų į muzikos kūrimą ir klausymą. Ir Kazys man daug visko naujo atskleidžia.

K. J.: Labai daug duoda muzikos klausymas. Kuo daugiau ir įvairesnės muzikos klausai, tuo daugiau atrandi. Labai malonu pasiklausyti įvairių šalių liaudies muzikos, ypač vokalinės. Ten slypi individualus balsas, bendruomeniškumas. Ji dažnai neatitinka klasikinių muzikos savybių, bet atskleidžia unikalumą, atveria suvokimą, kad groti gali nebūtinai laikydamasis taisyklių. Ir įkvepiantys džiazo saksofonininkai geba pagroti būtent taip, kaip niekas kitas nesugebėtų. Turbūt klaidinga mokytis to, kaip jie groja, bandyti imituoti, nes džiaugsmas slypi laisvėje, kurią atrandi muzikoje ir scenoje.

Ar esate pagalvoję apie kūrybos tikslą?

K. G.: Man visų pirma – tai kūrybinis džiaugsmas. Kai grojame, įrašinėjame su Kaziu, jaučiamės labai gerai, tarsi po kokios nors terapijos ar ritualo. Mūsų muzika laisva, turime plačias galimybes nuolat ieškoti ko nors įdomaus, naujo. O suradęs patiri išsivalymą, nes per muziką perduodi savo būsenas. Tai akivaizdžiausias tikslas – išjausti, ką groji, ir tai iškomunikuoti, o jei atsiranda, kam patinka, išvis nuostabu.

K. J.: Man, kaip klausytojui, muzikantui, tikslas – pasimėgavimas, malonumas klausytis geros muzikos. Stebina, pakylėja žmonių grojimas, energija. Kartais nesupranti, kaip žmonės tarpusavyje gali taip gerai susigroti improvizuodami. Tarytum susijungia dviejų žmonių laukai. Tai palieka labai gerą jausmą, po tokių koncertų net nesinori kalbėti, tiesiog pabūti. Žinoma, ne visada pavyksta groti pakylėtam virš žemės, bet tie ypatingi momentai labai daug reiškia.

K. G.: Kai bent kartą patiri tą mažą stebuklą, imi jo ieškoti vėl ir vėl, o radęs labai džiaugiesi. Nuolatinis magijos, kurios net negali nupasakoti, ieškojimas – tai yra tikslas.

---

---