Ieva Gudaitytė

Kultūros sociologė Jody Berland yra pasakiusi: „Radijas yra kuklus ir draugiškas, jis tave seka visur.“ Kaip sufleruoja šio teksto pavadinime minimas Kaune 1926 m. pirmą kartą suskambėjęs radijo šaukinys, – ne tik seka, bet ir kviečia atsiliepti. Idėja, kad radijo medija intymesnė, asmeniškesnė nei televizinė (ar internetinė), prisitaikanti prie kiekvienos klausytojos kasdienybės, dažnai linksniuojama akademikų ir radijo mylėtojų. Pasitikėjimą atspindi ir statistika – anot 2021 m. ES tyrimų, daugumoje regiono šalių, tarp jų ir Lietuvoje, radijas laikomas patikimiausiu naujienų šaltiniu.

Ką tai reiškia radijo muzikai, garso menui? Jei LRT patikime savo geopolitinio pasaulio pažinimą, kas formuoja visuomenės muzikinę vaizduotę?

Pastaruoju metu vis garsiau skamba Lietuvos, tiksliau Vilniaus, bendruomenės muzikiniai radijai. Visai neseniai susikūręs „Radio Vilnius“ prisistato kaip naujas, nepriklausomas miesto balsas; jau keletą metų gyvuojantis „Palanga Street Radio“ – jaunas ir augantis „pasidaryk pats“ bendruomenės radijas (beje, reiktų paminėti, kad „Palangoje“ dabar galima išgirsti ir Kauno Šilainių mikrorajono bendruomenės „Šilainių Radiją“); prieš pusmetį startavo kultūros komplekso „SODAS 2123“ projektas „Rasų Radijas“ – „garso meno platforma, inicijuojanti kūrybinius procesus bei klausymosi seansus“. Seniausia nepriklausomai gyvuojanti Vilniaus universiteto radijo stotis „Start FM 94.2“ transliacijas pradėjo 2005 m. rugsėjį ir yra „ilgiausiai veikianti ir vienintelė pastoviai transliuojanti universitetinė radijo stotis Lietuvoje“. Šiuo metu taip pat ir vienintelė transliuojanti FM dažniu.

Kalbant apie dažnius, teisiškai bendruomenės radijo licencija Lietuvoje neegzistuoja, nes jokio trečiojo sektoriaus (angl. third-sector-media, t. y. ne nacionalinio ar komercinio) licencijos įstatymo nėra. Vienintelis skirtumas yra galimybė „mokslo ir studijų institucijoms arba švietimo įstaigoms – šviečiamosioms ir kultūrinėms radijo programoms“ gauti licenciją ne konkurso būdu. Žinoma, kyla klausimas, ar dažnis vis dar aktualus nepriklausomoms šiuolaikinėms radijo stotims, gimusioms iš entuziastų miegamųjų, menininkų dirbtuvių ar studentų eksperimentų. Kas išvis šiandien, tinklalaidžių ir „Spotify“ grojaraščių perpildytame eteryje, yra (bendruomenės) radijas?

Nors klausimas platus, net retoriškas, kalbant su minėtų stočių atstovais jaučiamas bendras supratimas, kas ir kam yra kuriamas radijo turinys. Išryškėja du poreikiai: erdvės alternatyviam muzikiniam turiniui bei jo kūrėjams ir subjektyvios, žmogiškos kuratorystės. Ieškant garsinės medijos ir kiekvienos stoties tapatybės apibrėžimų, „Palanga Street Radio“ kolektyvas siūlo kolektyvinės erdvės, „kuria realiu laiku dalinasi grupė žmonių“, formą, kurioje klausytojai „atsiveria netikėtumams ir naujiems potyriams“ ir „iš naujo pajunta nesukontroliuoto klausymo malonumą“. „Start FM“ direktorius Rimantas Murza dar įvardija konkretų ir svarbų radijo skirtumą nuo kitų garsinių formatų: „Nuolatinė transliacija 24/7, kurios vartotojas negali pasirinkti.“ Kiek kitaip „Rasų Radiją“ apibūdina jo kuratorė Gailė Griciūtė: „Tai įsivaizduojama utopinė erdvė, kurioje vyksta garsiniai reiškiniai numatytu laiku, bei archyvas.“

Būti laike ir erdvėje užkluptiems garso: galbūt pasirinkimo nebuvimo ir esame pasiilgę – tam tikra radijo (o šiaip jau ir platesnė sociokultūrinė) nostalgija jaučiama tiek Lietuvos, tiek pasauliniuose kontekstuose. Šiandien, kai viso pasaulio aidai telpa mūsų kišenėse, kokią funkciją atlieka mums jau atrinktas muzikinis turinys? Visai nesenoje populiariosios muzikos įrašų istorijoje, kai vinilus keitė kasetės, singlus – mixtape’ai, kuratorių arba vadinamųjų „skonio formuotojų“ vaidmuo iš komercinių rankų vis būdavo atsikovojamas bendruomenių ir subkultūrų. Galbūt čia ir slypi nepriklausomo radijo funkcija – imtis iniciatyvos, kai siekiame, kad kultūros kanalas ne tik prie mūsų prisitaikytų, bet ir nustebintų. Kur yra riba tarp patogaus ir stimuliuojančio klausymo?

Vis dėlto norint suprasti, kokį vaidmenį Lietuvos muzikos ir garso kultūros pasaulyje gali atlikti bendruomenės radijas, reiktų gręžtis ne tiek į potencialų klausytoją, kiek į kūrėją – juolab kad dažnai šie vaidmenys persipina. Kaip pasakoja G. Griciūtė, „Rasų Radijas“ kilo iš noro atskleisti komplekse „Sodas 2123“ dirbančių kūrybininkų garsinį potencialą. Nuo įdomių grojaraščių iki kitomis medijomis sukuriamo triukšmo, kurti „savo radiją, kurio galėtume klausytis dirbdami, ir kitiems būtų įdomu“.

Savasties laisvė, leidžianti pirmiausia tikti ir patikti sau ir savo bendruomenei, girdisi ir kitose stotyse. „Palanga Street Radio“ pabrėžia visai alternatyvaus radijo istorijai svarbų kitoniškumo motyvą, norą stoties veikla „palaikyti įvairius mėgėjiškus ir keistuoliškus melomanus, kurie iškrenta iš daugumos kontekstų ir lieka be „namų“. R. Murza panašiam sentimentui randa gražų žodį „atskalūnai“, kuriems nuo „Start FM“ pradžios visada buvo vietos – ypač ankstyvuoju etapu, kai Saulėtekyje vienoje studijoje tilpo „ir pankai, ir reiveriai, ir futbolo ultros“.

Besikeičiant bendruomenėms, keičiasi muzika, keičiasi ir radijas. Dar reiktų pridėti – keičiasi miestas, nes visos šios stotys yra Vilniuje ir Vilniaus atgarsiai. Įdomu, kad skaitydama senus interviu su Rimantu iš „Start FM“, radau jo išsakytą poreikį eteryje girdėti daugiau džiazo. Šiandien, kai studijoje klausiu, kokią įtaką radijas gali padaryti vietinėms muzikinėms kultūroms, jis pabrėžia šiuo metu „labai gražią ir energingą Vilniaus džiazo sceną“, kuri dažnai lankosi studijoje – beveik „virtualiame kultūros centre“ – ir ten girdi kolegas, draugus, pačią save. „Palangiškiai“ taip pat yra pabrėžę kultūrinio inkubatoriaus dalies svarbą, studiją paverčiančią į mažą muzikinę ir kultūrinę laboratoriją.

Kartu į „vietinę“ muziką žvelgiama ne tiesiogine prasme, o „neribojant jos geografiškai“: „Palanga“ išskiria savo aktyvų ryšį su diasporos bendruomenėmis ir pateikia „Local Goods“ laidos pavyzdį, kurios metu radijas „dalinasi muzika, sukurta mūsų klausytojų, kad ir kur jie būtų“. Kalbėdama apie besikeičiančius „Rasų radijo“ lūkesčius G. Griciūtė pamini projekto pradžioje buvusį, bet išblėsusį fizinės studijos poreikį, į praktiką įsitraukus žmonėms iš viso pasaulio. Nors visos minimos stotys transliuoja koncertus iš įvairių renginių vietų, jose erdvė – fizinė ir metaforiška – ataidi skirtingai. „Kartais net nežinai, kur buvo laidos vedėja, bet tai nesvarbu, nes mes susitikom jos garsiniame pasaulyje“, – sako G. Griciūtė.

Gailė kalba su manimi apie garsinę vaizduotę, mediją, kuri išlaisvina nuo vizualios informacijos, greito tempo, didelių kontrastų ir nuolatinės kaitos“, ir suprantu, kad prieš mūsų pokalbį klausydama „Rasų radijo“ „Garso terapijos“ jaučiau išgirstą ir atlieptą ausies ir minties higienos poreikį. Anot jos, menininkų ir muzikantų bendruomenė niekuo nesiskiria nuo plačiosios ir puikiai atspindi zeitgeistą. Grįžtant prie pirmųjų šio teksto klausimų, bendruomenės radijo santykis su klausytoja rodosi ne tiek intymesnis, kiek artimesnis – muzikinės ir garsinės kultūros poslinkius atspindintis greičiau ir labiau tiesiogiai.

Žinoma, radijui išlikti aktualiam labai svarbus abipusis ryšys, noras įsitraukti ir klausytis jo turinio. Nuo Amerikos feminisčių, transliavusių Angelos Davis kalbas, iki kraštutinių kairiųjų studentų Bolonijoje, telefono ryšio ir „Radio Alice“ pagalba organizavusių protestus prieš medijos monopolizaciją, pigi ir lengvai prieinama radijo technologija istoriškai įgarsino nepatogias mintis ir garsus. Šiandien „Start FM“ tai atlieka LGBTQ+ bendruomenės „Aš ne prieš juos, bet...“ žinių laida arba nestandartinė, improvizacinė, šiuo metu archyve gulinti „Sheep Happens“. „Palanga“ girdima „itin neprognozuojamu ir (dažnai) provokuojančiu turiniu“ išsiskirianti GARSHVA arba „Smokes Lets Go“. „Rasos“ savo eterį nesibodi dedikuoti eksperimentams su triukšmu, tyla ir šiuo metu ypač aktyvėjančiai, bet vis dar daugumai klausytojų nepatogiai garso meno scenai – nuo dadaistinės „Onomatopėjos“ iki „Krakatau“ triukšmo žaidimų.

Žaisti, ko gero, ir yra bendruomenės radijo funkcija (gaila, lietuviškai be gražaus „groti“ homonimo). Čia man norisi pabrėžti kolektyvinio žaidimo svarbą: vedėjų, kūrėjų, muzikantų ir klausytojų. Gyvumo, kuris dinamiškai ir aktyviai keičia kultūros garsyną ir pats keičiasi. „Ilgiuosi tradicinių radijo formų, gyvų laidų, tam tikrų ritualų – žaidimų, skambučių, netikėtumo eteryje, – sako Rimantas. – Kad žmonės tiesiog ateitų į radiją ir kalbėtų, nebijotų kalbėti ir pagrotų muzikos. Ir nebijotų to mikrofono.“

Kai lankydamasi Berlyne kalbėjausi su vienu iš vietinio nepriklausomo radijo „Cashmere“ įkūrėjų Matteo Spano, jis išsakė mintį, kad galbūt pats muzikos grojimo eteryje malonumas ir turėtų būti viso šito diskurso apie nepriklausomą radiją esmė. Manau, kad mano pašnekovai tam pritartų – žaisti griežtuose rėmuose niekada nebūna labai smagu. O tiems, kuriems žaidimai skamba varginančiai ir bauginančiai, radijo stotis gali būti vieta trumpam sustoti, pailsėti ir gal net sulaukti garsovežio į neatrastus muzikinius pasaulius.

---