Kalbino Laura Kešytė

Šią vasarą (kontra)bosistas, kompozitorius Donatas Bielunskis į gyvenimą paleido solinį albumą „Hidden Variables“. Jį sudaro meditatyvus 33 min. 3 sek. trukmės kūrinys, sukomponuotas jungiant klasikinį indų muzikos stilių drupad ir ambientinę elektroniką. Albumas atsirado kaip performanso dalis, atlikta tarpdisciplininių psichodelikų tyrimų konferencijoje Amsterdame. Kaip teigia pats autorius, ši muzika galėtų atsirasti ir psichodelinės terapijos grojaraštyje.

Beveik dešimtmetį Donatas gyvena ir kuria svetur, Olandijoje. ArtEz konservatorijoje (Enschedės mieste) jis šiuo metu studijuoja muzikos terapijos magistrą bei groja su grupėmis „MILD“, „InTrio“, „DADA!“, „Juanfer Marrero Group“ ir „Innocent Tribute to a Psycho“. Nors į Lietuvą grįžta retai, kūrybinius pėdsakus įspaudžia nuotoliniu būdu, prisidėdamas prie čia kuriančių grupių ir atlikėjų muzikos („Kamanių šilelio“, M. Palubenkos ir grupės „Apola“, „Mexeny“).

Donato kūrybinė istorija – intriguojančiai vingiuota. Kaip atlikėjas ir kompozitorius jis išgyveno ne vieną moduliaciją: nuo indie ir bliuzroko iki elektronikos, nuo džiazo iki tradicinės pasaulio muzikos. Jo biografijoje – grupės „Utopia“, „Kiauras Kibiras“, „The Dominoes“, „Kurak“, „Spooky Campfire Stories“, „Vilkšu pa Muguru“, „Dubenėlis“, „Muzika, kuri gimė vakar“ ir kt.

Na, o šis mūsų pokalbis – apie kūrybines transformacijas ir atsitiktinumus, atvedusius į albumą-kūrinį „Hidden Variables“. Kadangi su Donatu esame seni draugai, supynėme laisvą ir neformalų dialogą.

---

Prisiminiau labai seną istoriją (nežinau, kiek ji tikra). Kai Pilaitėje kūrėsi tavo pirmoji indie roko grupė „Utopia“, nebuvo kam groti bosu, tai draugai įkalbino tave.

Taip ir buvo! Sutikau groti, nors nelabai žinojau, kas tai per instrumentas. Po kokių metų bandymų atradau Victorą Wooteną. Tada ir suvokiau: okei, galima pagroti šiek tiek daugiau nei vieną natą... (juokiasi)

Bet bosinė gitara nebuvo tavo pirmasis instrumentas, tiesa?

Aha, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje lankiau akordeono klasę. Kažkiek pats mokiausi groti akustine gitara.

Klasikų pasaulyje yra tokia nerašyta taisyklė: virtuozais tampa tie atlikėjai, kurie nuo mažų dienų savo kambaryje ar klasėje lieka užrakinti vieni su instrumentu. Tačiau tavo kelias į atlikimą, galima sakyti, per atsitiktinumą.

Iš tiesų, kai manęs mokykloje kas paklausdavo, ar eisiu studijuoti į muzikos akademiją, man tas žodis „akademija“ skambėjo tarsi keiksmažodis...

Todėl įstojai į aukštąją matematiką.

Taip. Bet po pirmo kurso visgi perstojau į akademiją.

Dar grįžtant prie klasikų, manau, kad visose muzikos srityse, jeigu nori ką nors pasiekti, turi įdėti daug darbo. Tiesiog klasikų mokykloje technika lemia labai daug. Pavyzdžiui, atvažiuoja virtuozas, ir tu žinai, kad tas virtuozas mindblowins publiką savo virtuoziškumu. Džiaze – tai irgi aktualu. Bet niekada negirdi, kad atvažiuotų popmuzikos virtuozas, nes wtf is this?

Donatas Montvydas?

(juokiasi) Nes darbo tai ir aš daug įdėjau, gal tik kiek kitokio. Juk ir kontraboso specialybę studijuoti pradėjau, iki tol beveik negrojęs šiuo instrumentu.

Kaip tai išvis įmanoma?

Kai Olandijoje ieškojau bosinės gitaros magistrantūros studijų, aplikavau į keletą universitetų. Roterdame man pasiūlė tik bakalaurą, nors bakalaurą jau buvau baigęs.

Kodėl po bakalauro į bakalaurą? Juk gavai 10 iš speco egzamino, kiek pamenu.

Taip, LMTA džiazo katedroje, bent tada, kai mokiausi, buvo labiau vertinama studento motyvacija. Be to, bosistų nebuvo daug. Manau, tai (bent dalinai) lėmė mano lengvą kelią Lietuvos akademijoje. Pabaigęs mokslus nesijaučiau turintis patirties ir įgūdžių, nebuvau tuo profesionalu, kokiu tikiesi tapti baigdamas akademiją.

Taigi, Olandijoje pasiūlė stoti į pirmą kursą ir, nors nenudžiugau, nusprendžiau pabandyti, pasižiūrėti, kaip ten dėstomi visi kiti dalykai, tokie kaip džiazo harmonija, solfedis ir t. t. Keletą mėnesių palankęs paskaitas supratau, kad mano žinios... na, jų nelabai yra, tad nusprendžiau visą tą bakalaurą įveikti.

Nutiko taip, kad būdamas pirmame kurse gavau ir keletą kontraboso paskaitų. Kadangi šis instrumentas mane visada labai domino, mokslo metų pabaigoje pasiprašiau daugiau pamokų ir ateinantiems metams. Bet įvyko kažkokia klaida ir rugsėjį grįžęs į universitetą sužinojau, kad tapau antro kurso kontraboso studentu. Iki baigiamųjų turėjau išmokti groti kontrabosu, kad būtų įskaitytas mano egzaminas (juokiasi). Tai darbo tikrai jaučiuosi įdėjęs per tuos trejus metus.

Aišku, atlikimo meno prasme galbūt nedirbau tiek, kiek dirbtų, tarkime, kontrabosistas-klasikas. Kita vertus, muzika, kuri mane domina dabar, nėra orientuota į virtuoziškumą, nors gyvenime ir buvo etapas, kai siekiau įvaldyti kuo daugiau technikos – gludinti grojimą iki tobulumo, bet... Galiausiai supratau, kad tai man nebeteikia džiaugsmo.

Kokią muziką atlikai, studijuodamas kontraboso specialybę?

Džiazą. Turėjau du dėstytojus. Vienas buvo užkietėjęs klasikinis džiazistas – svingas, bibopas ir visi kiti dalykai. O kitas – labai atviras bet kokioms idėjoms, su juo apžvelgėme daug kitokių krypčių, tokių kaip šiuolaikinė, improvizacinė, dodekafoninė muzika.

Išgyvenai tokią tranziciją: nuo indie roko, džiazų, o šįmet sukūrei albumą-kūrinį iš drupad ir ambiento sintezės. Kaip atsidūrei ten, kur atsidūrei?

Visa tai ėjo išvien su mano muzikiniu skoniu. Paauglystėje pats atradau tokius muzikos stilius kaip grunge, rokas, bliuzas ir visi kiti senieji dalykai. Nes juk grodamas akordeonu muzikos mokykloje nelabai susipažinsi su Jimi Hendrixu. Po to, galima sakyti, netyčia atradau džiazą. Draugė nusivedė į „Mama Jazz“ jam sessions, dėl kurių nespėjau į savo paskutinį autobusą. Beliko laukti pirmo rytinio maršruto. Tai klausiausi to džiazo, ir mane jau vemti vertė, kiek aš jo prisiklausiau tą dieną... Tai pasikartojo keletą kartų festivalio metu. Kažkaip po truputį pradėjau girdėti tą džiazą, suprasti, galiausiai jis man pradėjo patikti. Ir tada atėjo tas mano džiazo periodas. Nors aš ir neišsižadėjau, sakykime, seniau pamėgtų muzikos stilių.

Neišsižadėjai Bobo Marley?

Ne. Kaip tik vakar važiuodamas mašina klausiausi Desmondo Dekkerio. Regis – faina muzika, reikia savotiško vaibo jai. Kai rūkydavau žolę, regis būdavo labai arti. Dabar neberūkau, tai pasiklausau tik retkarčiais (juokiasi).

Ar tavo albumas „Hidden Variables“ sukurtas švaria galva, ar sąveikoje su kokiomis nors psichodelinėmis substancijomis?

Visiškai švaria. Jau kurį laiką rezgiau planus groti ką nors kito. Kai susidomėjau klasikine Indijos muzika, vis galvojau, kaip tai įrišti į savo muzikinę sąmonę. Tik vis neatrasdavau formos. Taip sutapo, kad 2020 m. rudenį savanoriavau Amsterdame vykusioje konferencijoje, skirtoje  tarpdisciplininiams psichodelikų tyrimams. Ten buvo skaitomi pranešimai apie tai, kaip psichodelinės substancijos gali padėti žmonėmis, turintiems įvairių sutrikimų, priklausomybių ir pan. Tuo metu buvau bepradedąs studijuoti muzikos terapiją, be to, psichodelikai užima gan didelę dalį mano gyvenimo.

Kai organizatoriai paprašė atlikti 45 minutes trunkantį kontraboso solo, turėjau keturias savaites pasiruošti. Tuo metu man labai patiko (ir dabar labai patinka) ambientas ir klasikinės indų muzikos žanras drupad. Pabandžiau juos sumiksuoti, galvodamas, jog tai galėtų tikti psichodelinės terapijos grojaraščiui. Sukūriau valandos trukmės setą, sudėjęs savo mintis, tai, kas man patinka ir ką, manyčiau, būtų įdomu išgirsti esant pakitusios sąmonės būsenos. Po konferencijos nusprendžiau tai įsirašyti – paversti albumu.

Kiek tavo albume skamba instrumentų?

Oficialiai – vienas. Kontrabosas. Šiek tiek kažkur pasigirsta ir tanpura.

Kaip kūrei ambiento atmosferą? Naudojai kokius nors synth padus?

Ne, viską užpildo kontrabosas, perleistas per daugybę efektų. Vėliau postprodukcijoje buvo pridėti keli ambiente dažnai naudojami semplai, tokie kaip ošimas ir kiti.

Vienas kūrinys lygu visas albumas. Turėjai viziją, kiek laiko tai turi trukti? Kaip tą formą pajausti?

Stengiausi daryti taip, kad vystymasis būtų pakankamai lėtas ir klausytojas galėtų įeiti į tam tikrą meditacinę būseną. Išbandęs ne vieną variantą atradau, kad viskas turėtų trukti apie pusvalandį.

Ką reiškia pavadinimas „Hidden Variables“?

Lietuviškai – „paslėpti kintamieji“. Pavadinimas įkvėptas nuostabaus filmo „Infinite Potential: The Life and Ideas of David Bohm“, kurį pažiūrėjau gal 10 kartų. Tai dokumentika apie fizikos teoretiką Bohmą, kurio vardas, mano galva, turėtų atsirasti šalia tokių kaip Nikola Tesla. Remdamasis dvigubo plyšio eksperimentu, Bohmas išvystė teoriją, kad visata yra sąmoninga, save suvokianti bei absorbuojanti, ir aprašė, kas yra ją veikiantys paslėpti kintamieji. Jis domėjosi ne tik moksliniu, bet ir dvasiniu pasauliu, ypač Rytų filosofija, buvo geras bičiulis ir su Einsteinu, ir su Dalai Lama. Bohmo žvilgsnis į tikrovę man pasirodė labai įdomus ir artimas – būtent dėl noro suderinti du skirtingus polius, pasiekti sintezę to, ką jauti ir ką žinai.

Po to, kai išleidai albumą, esi atlikęs jį gyvai?

Pristačiau jį gyvai Roterdamo pietuose, bažnyčioje, liepos 5 dieną. Simboliška data, nes liepos 5-ąją Bohmas išsiuntė publikuoti savo mokslinį straipsnį „Hidden Variables“. Po koncerto supratau, kad ir toliau noriu šį albumą pristatinėti tokiose netradicinėse erdvėse, kuriose būtų daug natūralaus aido.

O ar Lietuvoje kada nors jį išgirsime?

Šiais neaiškiais laikais kol kas atsakymo neturiu. Tai iš tikrųjų gan sudėtina – reikia atsivežti ir kontrabosą, ir visus efektus.

Albumą parėmė Lietuvos kultūros taryba. Kas brangiausiai kainavo jį leidžiant?

Daugiausiai išleidau garso inžinieriaus darbui ir jo studijos laikui. Apie 3500 eurų.

O jeigu įvertintum savo, kaip autoriaus, darbą, kiek jis kainuotų?

Daug (juokiasi). Tiek daug laiko praleidau studijoje... Viso albumo sukūrimas nuo idėjos iki galutinio rezultato užtruko daugiau nei pusmetį, dirbant vos ne kas antrą dieną. Gal kokie 2000 eurų už mėnesį.... Bet, suprantama, niekas tų pinigų niekam nemoka (juokiasi).

O svarstei apie komercinę šio albumo pusę, ar tai daugiau tavo širdies išraiška?

Ne, komercinė šio albumo pusė neegzistuoja. Jo niekada neišgirsi per radiją (nebent alternatyvų). Jokiame klube šis albumas neskambės, negrosiu jo stadionuose... Tai labiau mano indėlis į visą tą psichodelinės muzikos kultūrą. Labai mėgstu psichodelinę muziką, skaičiuojant nuo 1960-ųjų iki šiuolaikinės, ir tiesiog noriu prisidėti prie judėjimo, psichodelikų revoliucijos, kaip žmonės vadina, nors nemanau, kad tai tinkamas žodis.

Kaip rekomenduoji klausytis tavo albumo? Kaip jam nusiteikti?

Draugams patariu albumo klausytis prieš miegą. Ryte, aišku, irgi galima, tačiau prieš miegą žmonės paprastai yra nusiraminę po dienos, visa energija išeikvota reikalams, kuriuos atlikus lengviau pasiduodi tam, kas nutinka. Kontrabosas skleidžia gan daug žemų dažnių, tad tikrai nerekomenduoju albumo klausytis per kompiuterio ar telefono kolonėles. Jeigu klausytojai turi gerą stereosistemą – tai nuostabu, o jeigu ne – puikiai tiks ir ausinės.

---