Tomas Vaitelė     

2020 m. žiemą pasaulį pakeitęs koronavirusas skaudžiai palietė muzikos industriją. Tiek Lietuvoje, tiek ir likusiame pasaulyje įprastą renginių kalendorių pakeitė draudimai, o koncertai laikinai persikėlė į virtualią erdvę. Globali krizė įvarė į kampą tiek muzikos leidėjus, tiek koncertų organizatorius, tiek pačius atlikėjus, kai kurių koncertai perkelti ir po tris ar daugiau kartų.

Iki koronaviruso pandemijos paskutinę didelę krizę muzikos industrija išgyveno XX a. pabaigoje, kai atsiradęs internetas, o su juo ir failų dalijimosi programos iš esmės pakeitė muzikos klausymo įpročius – brangūs muzikos albumai ilgainiui liko tik atributikos dalimi, o klausytojai gigabaitais iš interneto siuntėsi mėgstamų atlikėjų kūrinius visiškai nemokamai. Piratavimui tapus norma, muzikantams pagrindines pajamas garantavo ne įrašų pardavimai, kaip buvo iki tol, o koncertai. Tačiau praėjus 20 metų netikėtai užklupo kita neganda, sukausčiusi visą koncertinę veiklą. Lietuva nebuvo išimtis – pandemija skaudžiai kirto visai lietuviškos muzikos scenai, tačiau gautas smūgis suteikė ir savotiškų galimybių: augo įrašų leidyba, o sušvelnėjus karantino taisyklėms – ir vietinių atlikėjų koncertų lankomumas.

Nemažai ribojimų vis dar išlieka, tačiau koncertinis gyvenimas pamažu atsitiesia po gauto šoko. Vis dėlto apžvalgininkai spėja, kad grįžimas į ikipandeminius laikus gali užtrukti ir iki 2023 ar net 2024 metų. Pozityviau vertinamos vietinės scenos galimybės. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV, tiek ir Lietuvoje vasarą vykę koncertai ir festivaliai stengėsi apsiriboti vietiniais atlikėjais su viena kita retesne išimtimi.

Apie situaciją Lietuvos muzikiniame gyvenime, industrijos problemas, iššūkius ir laimėjimus pasikalbėjome su parduotuvės „Ragainė“ įkūrėju ir muzikos festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatoriumi UGNIUMI LIOGE, „Vinilo studijos“ parduotuvės vadovu ARTŪRU FRANCKEVIČIUMI, festivalio „Midsummer Vilnius“ organizatoriumi VALDU PETREIKIU, agentūros „Damn Good“ atstove AISTE NAVICKAITE ir nepriklausomos muzikos agentūros „M.P.3“ įkūrėju VAIDU STACKEVIČIUMI.  

Galimybės Lietuvos atlikėjams

Kilusi panika ir reali grėsmė vertė ieškoti alternatyvių pasilinksminimo būdų – kai kurie atlikėjai pasirodymus rengė nuotoliniu būdu, bandytas ir koncerto automobiliuose formatas. Tačiau tuomet net ir šių hibridinių renginių organizatoriai pripažino, kad toks formatas laikinas, o ir didesnio susidomėjimo nesulaukė. Nors ir su ribojimais, dalis atlikėjų į scenas grįžo 2020 m. vasarą. Keli mėnesiai gyvos muzikos vis dėlto baigėsi sulig antra pandemijos banga rudenį, kuri užtruko net septynis mėnesius. „Kai septynis mėnesius nebuvo koncertų, o po to jie pasipylė – nori nenori, viskas išsibalansuoja – ir darbo grafikai, ir organizmas. Geriau, kai viskas tolygiau, be tokių didelių bangavimų“, – situaciją apibūdino V. Stackevičius.

Rekordiškai ilgas užsidarymas auditoriją paliko be renginių, tačiau vilties teikė atsiradusi vakcina, naujos kontrolės priemonės. Atšilus orams, atsirado ir galimybė grįžti į koncertines erdves. Pasiilgtus renginius šiemet klausytojai lankė aktyviau nei praėjusiais metais, tačiau į pasaulines gastroles išsiruošė vos vienas kitas užsienio atlikėjas. Tokia situacija suteikė savotišką šansą vietinei scenai.

„Šią vasarą lankytojų buvo vis dar šiek tiek mažiau, bet, lyginant su ankstesniais metais, jaučiam stebėtiną atsigavimą. Taip pat turėjom ženkliai protingesnius ribojimus lankytojams, atstumams – tai paskatino dažniau lankytis renginiuose ir juos organizuoti. Kita vertus covidas ir sumažėjęs gastroliuojančių grupių kiekis davė tam tikrą erdvę ir galimybę atsiskleisti lietuviams, kuo didžioji dalis grupių puikiai pasinaudojo“, – teigė Valdas Petreikis.

Organizatorius taip pat skaičiuoja pastebimai išaugusią lietuviškų atlikėjų paklausą. Anot jo, šią vasarą vien Vilniuje kai kurie surengė net po 6–8 pasirodymus, kai ikipandeminiu laikotarpiu apsiribodavo 1–2 vasaros koncertais sostinėje. Tačiau intensyvesnį lietuvių atlikėjų pasirodymų grafiką palankiai vertina ne visi – esą tokia situacija gali turėti ir neigiamų pasekmių.

„Manau, lietuviška scena jau ne vienerius metus yra kokybiška, kasmet vis labiau auga ir vystosi. Tai prieš kelerius metus įrodė daug leidžiamų albumų, aktyvus koncertinis gyvenimas, areninių koncertų bumas. Dabar yra aplinkybių padiktuota situacija. Retas žmogus į to paties atlikėjo koncertą eis kelis kartus per metus. Manau, kad verdame savose sultyse ir tai nėra į naudą. Galima koncertuoti mažiau ir kokybiškiau. Susidarė įspūdis, kad esant tiek daug neapibrėžtumo stengiamasi pagroti kiek galima daugiau, kartais net ir sveikatos sąskaita“, – sakė agentūros „M.P.3“ vadovas V. Stackevičius.

Dažnesni koncertai susiję ir su tuo, kad daugiatūkstantines minias surenkantys renginiai dar nevyko – net ir didžiausi atlikėjai tenkinosi mažesnėmis auditorijomis. Aktyvų lietuvių atlikėjų koncertinį grafiką lėmė ir išaugęs koncertinių erdvių skaičius sostinėje. Situacija kituose miestuose skiriasi – trūksta tiek auditorijos, tiek koncertinių salių.

„Šią vasarą, atrodo, visi grojo visur. Tiesa, nebuvo festivalių. Kita vertus, ir vietų atsirado daugiau. Vasara visoms grupėms buvo labai gera. Aš tai supratau, kai Lukiškėse grojo „Solo Ansamblis“ – pamačiau minią žmonių, kurie labai džiaugėsi. Labai geras jausmas, labai gera energija“, – komentavo „Solo Ansamblio“, „ba.“ ir kitų Lietuvos grupių vadyba užsiimančios agentūros „Damn Good“ atstovė A. Navickaitė.

Festivalį „Mėnuo Juodaragis“ daugiau nei dvidešimt metų organizuojantis Ugnius Liogė pripažįsta, kad džiugina vietinės scenos augimas, tačiau lietuviškų grupių kiekybė negali atsverti užsienio grupių, o ir festivalio organizavimas, trejus ar daugiau metų remiantis vien lietuviška scena, būtų itin sudėtingas. „Be abejo, mūsų scena yra originali ir iš jos galima padaryti gerą festivalį, tačiau ne trejus metus iš eilės. Mūsų atveju groja apie 60–70 atlikėjų, skirtingų muzikinių krypčių – nesikartojant festivalį būtų sunku surengti. Kita vertus, padarius vien iš užsienio grupių, renginys nebūtų toks populiarus. „Juodaragyje“ daugumą sudaro vietinės scenos atlikėjai, bet turime trečdalį ar ketvirtadalį užsienio grupių – tai yra geras santykis“, – teigė U. Liogė.

Ambicingai atrodo 2022 m. koncertinis kalendorius. Aktyvią lietuvių atlikėjų koncertinę darbotvarkę turėtų papildyti ir po kurio laiko į Europos, taigi ir Lietuvos, scenas grįžti planuojantys užsienio atlikėjai. Industrijos atstovai tikina, kad konkurencijos nebijo, o kai kurios Lietuvos grupės ar atlikėjai dėl auditorijos drąsiai gali konkuruoti ir su žinomais užsienio vardais. „Lietuviai tikrai gali konkuruoti su užsieniu. Net „Sostinės dienose“ kai kurios lietuviškos grupės surenka daugiau už užsieniečius. Yra fanų, kurie tikrai ateis į koncertus. Manau, kad pakankamai stiprias vietines grupes klausytojai visada palaikys labiau. Taigi grįžusios užsienio grupės minimaliai gal ir sumažins publikos, bet ne drastiškai“, – teigia A. Navickaitė.

Beveik neabejojama, kad pasaulį sukaustęs pandemijos sąstingis pamažu baigsis ir situacija 2022 m. bus dar geresnė. Nors tobulėjančiai ir augančiai lietuvių muzikantų kartai tai atneš šiokių tokių iššūkių, tačiau jau dabar akivaizdu, kad kitąmet brėžiama dar ambicingesnė vietinės scenos trajektorija. „Noriu tikėti, kad renginių poreikis nuosekliai augs ir po truputį grįš į ikipandeminį lygį. Jeigu tebebus ribojami tarptautiniai turai, kas labai mažai tikėtina, tai vidinis poreikis tikrai išliks ir grupės koncertuos. Dabar jau matome labai drąsius lietuviškų grupių planus kitiems metams“, – kalbėjo V. Petreikis.                     

Leidybos apimtys augo, bet augo ir problemos  

Vienas keisčiausių praėjusio dešimtmečio muzikos industrijos akibrokštų – sugrįžęs vinilinių plokštelių formatas. 2007 m. JAV šio formato įrašų parduota apie milijoną, bet dabar kasmet plokštelių pardavimai auga kartais. Šiemet vinilinių įrašų pardavimai po daugelio metų aplenkė kompaktinių diskų pardavimus ir susigrąžino populiariausio fizinio muzikos formato titulą. Kiek vėluodamas, tačiau praėjusio dešimtmečio pirmoje pusėje vinilo atgimimas pasiekė ir Lietuvą: viena po kitos atsidarė plokštelių parduotuvės, padaugėjo šio formato leidinių.

JAV per pirmąjį šių metų pusmetį vinilinių plokštelių pardavimai augo 108 proc., lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2020 m. Vien Valstijose per pusmetį parduota 19 milijonų įrašų. Muzikos įrašų pardavimai augo ir dėl pandemijos – nelikus renginių, melomanai dažniau savo pinigines atverdavo įrašams, o namuose izoliuoti atlikėjai užsiėmė kūryba.

2021 m. naujų lietuviškų albumų skaičius taip pat pastebimai augo. Prie to prisidėjo ir valstybės skiriamos dotacijos kūrėjams, ir užtrukęs karantino laikotarpis, suvaržęs atlikėjų galimybes koncertuoti. „Vinilo studijos“ vadovas A. Franckevičius teigia, kad fizinių formatų pardavimai karantino laikotarpiu augo, ir tai yra bendra tendencija. Daugiau palaikymo iš klausytojų sulaukė ir agentūros „Damn Good“ atstovaujamos grupės.

„Grupėms tas laikotarpis buvo itin kūrybiškas. Išsileidi albumą ir susidomėjimas auga. Pardavimai ir perklausos „Spotify“ bei kitose platformose augo minimaliai, bet pamažu atsiranda ir daugiau mokančių vartotojų. Karantino metu buvo jaučiama, kad žmonės labiau palaiko atlikėjus matydami, kad jie išleidžia ką nors naujo“, – pasakojo A. Navickaitė.

Tiesa, patirtys skiriasi. Parduotuvės „Ragainė“ įkūrėjas Ugnius Liogė teigia, kad koncertai ir plokštelių pardavimai koreliuoja tarpusavyje, o nelikus koncertų, mažėjo ir susidomėjimas fizinėmis laikmenomis. „Apibendrintai kalbant, nepajutome didelių pokyčių ar paklausos. Viskas priklauso nuo to, kiek vieną ar kitą albumą išreklamuojame. Aišku, kad pardavimai kritę ir jaučiasi šioks toks aptingimas“, – teigė U. Liogė.

Situaciją sunkina ir tai, kad pasaulyje išaugus fizinio formato paklausai ir pagausėjus naujų leidinių bei senų įrašų perleidimų, plokštelių gamyklos paprasčiausiai nebespėjo gaminti įrašų. Lietuvoje kol kas plokštelių gamyklos nėra, gaminti tenka Latvijoje, Estijoje, o didžiausia netolima gamykla įsikūrusi Čekijoje. Susidariusi padėtis koreguoja ir leidinių kainas. Jeigu anksčiau vidutinė plokštelės kaina buvo apie 20 eurų, šiandien naujo įrašo kaina siekia 25 ar net 30 eurų. „Prasidėjus pandemijai išaugo kainos, nes pakilo žaliavų kainos. Dabar ir eilės yra ilgos. Jeigu anksčiau gamyba užtrukdavo vieną ar du mėnesius, tai dabar pasigaminti plokštelę trunka 6–8 mėn. Tai labai neigiamai veikia visą veiklą“, – teigė parduotuvės „Vinilo studija“ vadovas A. Franckevičius.

Mažesnių lietuviškų grupių albumų tiražai, anot leidėjų, yra fiksuoti ir nustatyti gamintojo. Optimalu leisti 300 vnt. plokštelę – esą toks tiražas optimizuoja ir leidinio kainą. Didesnių šalies atlikėjų albumų tiražai gali perlipti ir 1000 vienetų, tačiau neišparduoti įrašai tampa savotiška našta atlikėjui. „Vienam ir 100 vinilo plokštelių tiražas gali būti per didelis, kitam ir 1000 – per mažas. Sakyčiau, kad vinilo pardavimai Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, kasmet auga. O CD toliau krenta. Prieš dvejus metus išleidome „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ albumą „Nieko nereikia daryt“ visais keturiais formatais – vinilu, CD, kasete ir skaitmeniniu. Vinilas ir skaitmena pranoko lūkesčius, CD pardavimų tikėjomės didesnių, o kasetė tiesiog buvo eksperimentas, kurio jau realizavome du trečdalius tiražo“, – apie tendencijas kalbėjo V. Stackevičius.

Kol vieni laukia ilgose gamyklų eilėse, kiti albumus leidžia skaitmeniniu formatu „Spotify“, „Bandcamp“ ar „Soundcloud“ platformose. Treti apsiriboja simboliniu kompaktinio disko ar net kasetės formatu. Pastebima, kad skirtingi formatai orientuoti ir į skirtingas klausytojų kategorijas. „Mano nuomone, albumą geriau išleisti daugumai prieinamame kompaktiniame diske negu vien skaitmeniniu formatu. Tai pastiprina patį albumo išleidimo faktą. Vinilus perka jau klausę įrašo ar tos grupės gerbėjai. Taigi formatai skiriasi pagal adresatą“, – teigia U. Liogė.

Nors plokštelių gamyba vėluoja, naujų albumų skaičius tik auga. Kitas klausimas – ar nauji įrašai sulaukia atitinkamo susidomėjimo. Anot A. Franckevičiaus, lietuviškos muzikos pardavimai sudaro apie 15 proc. visos apyvartos, o naujų lietuviškų leidinių skaičius pandeminiu laikotarpiu išaugo apie pusantro karto.

Augimo tendencijas mato ir agentūra „M.P.3“, kuri karantino laikotarpiu leido ne tik naujus albumus, bet ir perleido kai kuriuos senesnius publikai gerai pažįstamus albumus. „Leidybos apimtis didinome dėl to, kad tam tikrą laiko tarpą tiesiog nebuvo kitos veiklos, todėl tokiu būdu išnaudojome savo įdirbį, pasirūpinome ir apyvarta, ir darbinės formos palaikymu, ir psichologine sveikata. Per pastaruosius metus „M.P.3“ tapo didžiausia Lietuvoje muzikos leidybos įmone, nors niekada tokio tikslo neturėjo. Tad malonių stebuklų nutinka net ir šiais nelengvais muzikos verslui laikais. Labiau mėgstame leisti naują muziką. Tačiau čia, kaip automobilyje, žvelgiant į priekį prieš akis yra ir galinio vaizdo veidrodėlis. Norisi atiduoti duoklę geriems praeities albumams, juos naujai aktualizuoti ir perleisti, tarkim, vinilo formatu. Jei tik turėtume daugiau galimybių, tokių albumų perleistume daugiau“, – apie patirtis kalbėjo V. Stackevičius.

Vieniems vinilo formatas siejasi su praeities romantizavimu, kiti vinilinės plokštelės klausymą laiko tam tikru ritualu, tretiems – tai būdas paremti atlikėją ir tam tikra atributikos dalis. Spėjama, kad šiemet kompaktinį diską pardavimais pralenkusio formato populiarumas nemažės, o ir įrašų gausa Lietuvoje tik augs. „Atlikėjų daugėja, kiekvienas jaunas atlikėjas nori turėti albumą ir pardavimai tikrai nesumažės. Aš manau, kad vinilas dar ne vienerius metus laikysis, nes formatų daug buvo atsiradę po jo, bet jie neišliko“, – prognozavo A. Franckevičius.

Taigi atrodo, kad pasaulinė pandemija sukūrė galimybes atsiskleisti sparčiai augančiai lietuviškai scenai. Nors kitais metais laukiama gerokai aršesnės konkurencijos, tačiau ne ką mažiau ambicingi ir lietuviškų grupių planai – tiek koncertiniame, tiek leidybiniame lauke.

---