Kalbino Domininkas Kunčinas / ore.lt

Prieš kelias savaites miesto bendruomenės radijuje „Radio Vilnius“ atsirado nauja laida „Musings & Drummings“, ją veda Eglė Naujokaitytė-Muk, kurios balsas daugelį metų buvo girdimas „OreCast“ transliacijose. Šiose laidose Eglė tardo save ir svečius, nardo tarp synth, kraut ir kitokių analoginių bangų, mašininio fanko, postdubo ir šiaip visokiausių autsaiderinių įdomybių.

Prieš išvykdama gyventi į Meksiką, Eglė dalyvavo įvairiuose muzikos reiškiniuose Lietuvoje. Vienas ryškiausių jos vaidmenų buvo „Verslo Rizikos Rezervo“ kolektyve, kur Eglė iš dalies perėmė lyderio vaidmenį iš grupės sielos Mariaus Stavario. Šio epizodo liudininku išlieka „Bordello A Parigi“ išleistas baltas vinilas „Nebelipk“.

Prieš kelis mėnesius Eglė su Rogelio Serrano, arba Equinoxious (Eglės pokalbis su Rogelio prieš kelerius metus) į laisvę paleido sugarwave projekto „Gris Futuro“ pirmąjį singlą „Paukščių pienas“, o netrukus – ir visą 5 kūrinių EP.

---

Prisistatykite, koks jūsų socialinis ir muzikinis pagrindas?

R.: Esu Rogelio Serrano, žinomas kaip Equinoxious, iš Meksiko. Šiuo vardu nuo 2014-ųjų kuriu minimal ir cold wave elektroninę muziką – naudoju analoginius sintezatorius, o pastaruoju metu – ir moduliarinę eurorack sistemą, studijoje ir gyvuose pasirodymuose. Kartais organizuoju sintezatorių dirbtuves. Esu išleidęs vinilą ir kasetę vokiečių ir ispanų leibluose. Šiuo metu studijuoju komunikaciją ir žurnalistiką.

E.: Esu Eglė, dažniau žinoma kaip Muk, Lietuvos ir Europos pogrindinėje muzikoje sukuosi jau daugiau nei dešimtmetį. Kai kam galbūt esu žinoma iš savo ankstesnių projektų, DJ setų, bendrų darbų su kitais atlikėjais, taip pat – laidų Berlyno, Prancūzijos ir Lietuvos radijuose. Šiuo metu pagrindinį dėmesį skiriu šiam projektui, o netrukus išleisiu ir šiek tiek solinės kūrybos. Taip pat verčiu literatūrą: neseniai išėjo mano verstas „Uraganų sezonas“ (leidykla „Rara“), „Tamsi Vanesa“ („Baltos lankos“), „Namų tvarkytojos vadovas“ („Kitos knygos“). Dabar verčiu Davido Byrne’o knygą „Kaip veikia muzika“.

Kaip atsirado duetas „Gris Futuro“? Ar esama kokių nors ypatybių, kai susitinka lietuvė ir meksikietis?

E.: Ar yra kokių nors „ypatybių“, geriausiai geriau atsakytų Rogelio. Aš pati jau kurį laiką ieškojau progos įkurti tokio pobūdžio projektą: ritmišką, orientuotą į sintezatorius, duetu su kuo nors. Atvykau į Meksiką prieš 5 metus – vyliausi, kad tai įvyks greičiau. Užtruko trejus metus, kol sutikau Rogelio. Pamačiusi, kad mūsų muzikos vertinimas ir supratimas gana artimas, pamaniau, kad būtų įdomu ką nors sukurti kartu. Kai kurios turimos įtakos irgi sutapo, nors daugelis dalykų skiriasi. Tarkim, anksčiau minimal synth manęs per daug nedomino, bet Rogelio sužadino smalsumą. Kartą nuvykau į jo namus Meksiko apskrityje pagroti ir pažiūrėti, kas išeis. Baigėsi tuo, kad įsimylėjome ir „Gris Futuro“ atsirasti prireikė dar maždaug metų – dėmesys buvo kitur (šypsosi).

R.: Visad svajojau apie projektą su mergina vokaliste. Deja, niekada nepavykdavo rasti nieko tinkamo. Jau anksčiau buvau girdėjęs keletą dainų, kuriose dainuoja Muk, ir pagalvojau, kad mano kūrybai jos vokalas labai tiktų. Mūsų muzikinis suvokimas labai panašus, panašiai ją priimame ir vertiname – sakykime, „sinesteziškai“. Manau, tai buvo viena pagrindinių priežasčių pradėti „Gris Futuro“.

Jūsų pavadinime minima ateitis, bet grupės skambesys, priešingai, atkartoja praeitį. Galite tai paaiškinti?

R.: Iš dalies pavadinimas susijęs su mūsų mėgstamais atlikėjais. Jie buvo futuristai, pradininkai, naudoję sintezatorius dar prieš midi atsiradimą, siekę perteikti futuristinį, kiek niūrų, mechanizuotą skambesį, tą jausmą, kad nėra jokios ateities. Vis dėlto viskas gerokai pasikeitė atsiradus skaitmeninėms technologijoms – šiandien galima dirbti derinant praeitį su ateitim ir plaukioti beribiame garsų vandenyne. Mums šios idėjos labai artimos. Be to, Meksike pilna kontrastų, už miesto plyti milžiniškos gyvenvietės, žmonės gyvena lūšnynuose, dažnai pastatytuose ant netvirtos žemės, nestabilių šlaitų ar užtvindomų plynių – tokie vaizdai galėtų įkvėpti ne vieną distopinės fantastikos kūrinį.

E.: Taip pat manau, jog mūsų skambesys galbūt greičiau yra retrofuturistinis nei tiesiog atkartojantis praeitį. Pavyzdžiui, moduliarinės sistemos naudojimas tokioje muzikoje yra gana naujas ir, bent jau man, nors tai ir analoginė technika, skamba gana moderniai. Be to, kas ta ateitis, o kas – praeitis? Mūsų pavadinimas nėra tiesiogiai susijęs su kuriama muzika, nors ateityje galvojome pasukti truputį šiurkštesnio, sakykime, industrinio skambesio link. Tad pamaniau, kad pavadinimas tiks ir ateičiai. Iš esmės jis atsirado iš mūsų bendro domėjimosi distopinėmis ir brutalistinėmis nuotaikomis.

Be to, dar yra tas vis mane stebinantis, šen bei ten pasitaikantis Meksiko ir Vilniaus panašumas. Kita pavadinimo kilmės istorija – grynai vilnietiška. važiuojant 43-iuoju autobusu iš Justiniškių į centrą, Šeškinėje yra tiltas, po kuriuo tas „gatvės filosofas“, turbūt žinomas visiems gyvenantiems Vilniuje, visame mieste tuo pačiu stiliumi rašinėjantis žaismingas ir gudrias frazes, užrašė: „Philip Glass – Metamorphosis“ (neatsimenu tik, kuri dalis, ir dar, atrodo, buvo užrašyta kūrinio trukmė). Netrukus užrašas buvo uždažytas, o kitą kartą važiuojant pro tą pačią vietą, jis buvo užrašęs „GREYT FUTURE“. Man tai pasirodė sykiu šmaikštu ir melancholiška.

Kita pavadinimo dalis – „elegantiškiausia spalva“ pilka. Kuo tokia ypatinga toji pilka?

E.: Šalia viso to „greyt future“, pilka yra viena mano mėgstamiausių spalvų. Ji turi itin daug tonų ir atspalvių (pamirškite tą pigų erotinį romaną), o būtent tai labiausiai ir mėgstu – atspalvius, tonus, o ne tiesiog juoda arba balta. Vėlgi, šis projektas tarsi mudviejų ying ir yang, kas ten žino, kuris čia juodas, kuris baltas... Manau, tai kaitaliojasi, bet sumaišius juodą su balta, gauni pilką (šypsosi).

R.: Man irgi patinka pilki peizažai. Pavyzdžiui, būdamas Peru, vienoje savo mėgstamiausių šalių, daug laiko praleidžiu stebėdamas vandenyną Limos paplūdimiuose. Saulę ten pasiglemžia pilkos debesų užuolaidos, juntama melancholija ir šioks toks lengvas beviltiškumas, bet drauge tai įkvepia kurti muziką.

Dėl kaži kokių priežasčių tamsiai skambanti ir tamsiai vilkinti alternatyvinė muzika Meksikoje gana populiari. Jūs vilkite baltai ir skambate gana šviesiai. Ar tai jūsų alternatyva alternatyvai?

R.: Niekada nebuvau „madistas“, nekreipiu dėmesio į drabužių spalvas. Tiesiog gerai jaučiuosi vilkėdamas juodai. Kaip daugelis žino (o gal ir ne), Meksika turtinga savo mirties tradicijomis, mirties šventimas yra tarsi mūsų istorijos dalis dar nuo kruvinų ispanų užkariavimo laikų. Tačiau „prieš-ispaninėje“ Meksikoje balta spalva turėjo ypatingą svarbą. Actekų kalba žodis aztlán reiškia „baltasis kraštas“ – tai yra aušros arba senovės kraštas, iš čia kyla actekų pavadinimas – aztláno žmonės. Taigi, kas šiuo atveju balta, o kas – juoda?

E.: Taip! Ir vėl. Niekada nemėgau juoda / balta mentaliteto, tad stengiamės išgauti kiek labiau įvairialypes nuotaikas nei vien „tamsu“ ar „šviesu“. Žinai, „šviesa skamba tamsiai“ ir visa kita. Aprangos stilius fotosesijoje nebuvo mūsų sumanymas, bet man visai patiko, kas iš to išėjo. Prisiminiau tuos klaikius Lietuvoje vykdavusius masinius amfetamininius reivus, kurie vadinosi „Pure Future“ ar kažkaip panašiai... (juokiasi)

„Paukščių pienas“ – gerai žinomi lietuviški saldainiai, savotiška sovietmečio prabanga. Rogelio, kokia meksikietiška ypatybė galėtų tapti naujo „Gris Futuro“ singlo tema?

R.: Borrachitos  – „Girtuokliukai“ – įvairaus skonio vaisiniai ar kremo skonio saldainiai su alkoholiu.

Sakote, kad jūsų duetą įkvėpė „Deux, C&C ir kiti ausiai mieli analoginiai garsai“. Ar galėtumėt atrinkti keletą, jei ne įtaką jums padariusių, tai bent dėmesio vertų vardų iš Lietuvos ir Meksikos?

E.: Jei atvirai, esu gana atitrūkusi nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Mačiau, keletas draugų šį bei tą išleido ir jiems neblogai sekasi. Galėčiau išskirti kelis Ernesto Sadau projektus, „Superkoloritą“, „Bleach Cult“, Patricia Kokett... Patinka tai, ką daro Free Finga, nors tai nėra visai mano stiliaus muzika. Mano brolis pradėjo trepinti – Jose GT tikrai talentingas vaikis. Kalbant apie vietinius čia... Mūsų draugas Silis, Hugo Quezada, sumasterinęs mūsų EP, anksčiau grojęs grupėje „Robota“, o dabar „Exploded View“ kartu su Anika bei prodiusuojantis kitas grupes savo „antistudijoje“ „Progreso Nacional“. Taip pat esu didžiulė Rogelio solinių projektų gerbėja (šypsosi).

R.: Visada rekomenduoju projektus, geriausiai atspindinčius „mielą ausiai pogrindinį analoginį skambesį“ 9 dešimtmečio Meksikoje: „Syntoma“, „Silueta Pálida“, „El Escuadrón del Ritmo“, „Decada 2“, „Size“, taip pat visai mėgstu „Robota“.

„Šios dainos persisunkusios sveikomis haliucinacijomis, 5-HTP sapnais ir aistros taktikomis“ – ar galėtumėte išplėsti šį apibūdinimą?

E.: Daugumoje mano pastaruoju metu parašytų dainų žodžių, tiek šiam projektui, tiek tam, ką ruošiu pati, tvyro kvazimetafizinė nuotaika. Jie turėtų būti ne vien klausomi, bet ir skaitomi, tarsi maži abstraktūs eilėraščiai – turėtų gerai žiūrėtis ant popieriaus ir sukelti tam tikrų jutiminių ir svajingų jausmų. Daugelis frazių, kurias dėlioju ir paverčiu eilėraščiais, atsiranda tarsi iš niekur, dažnai prieš pat užmiegant, neįsivaizduoju, iš kokių kvantinių sluoksnių ar dimensijų atkeliauja šios vizijos, bet tikiu, kad egzistuoja paralelinis pasaulis, kuriame kita aš mato ir daro tai, apie ką aš tik galvoju.

Tas pats su tuo 5-HTP – tai maisto papildas, suvartojus didesnį jo kiekį galima iššaukti šviesius, sąmoningus sapnus. Dažnai vartojame jį prieš miegą, kad sapnuotume kiek ryškiau, ir tai būna pirmas dalykas, apie kurį kalbamės nubudę. „Aistros taktikos“ reiškia, kad dauguma šių tekstų yra labai asmeniški, daugiausia apie meilę ir aistrą, kurią jaučiame vienas kitam, netgi jei tos liepsnos kartais per daug įsisiautėja. Išlaikyti aistrų balansą, neleidžiant joms pernelyg įsiliepsnoti ir yra aistros taktikos. Visa tai ir įkvepia šią muziką.

Girdėjau, bendradarbiavote ir su meno institucijomis?

E.: Taip, trys Šiuolaikinio meno centrai iš visų Baltijos šalių paskelbė atvirą kvietimą „History of Joy pt. 4“. Tiesiogine to žodžio prasme buvo pasakyta: „Sukurkite ką nors, ką būtų galima eksponuoti virtualioje erdvėje.“ Pamaniau, kad tai galėtų būti puiki proga sukurti audiovizualinį kūrinį meksikietiško „Fourth World“ tema – trumpametražį filmą su mėgstamais objektais. Daug kas mane pažįstančių žino, kad jau daugelį metų esu didžiulė Jono Hassello ir jo Ketvirtojo pasaulio idėjos gerbėja ir visada mėgstu ieškoti šios nuotaikos kitose plotmėse. Be to, šią vasarą Jonas iškeliavo anapus, labai dėl to nusiminiau ir norėjau taip atiduoti jam pagarbą.

R.: Eglės filmui sukūriau muzikinį takelį savo moduliariniu sintezatoriumi, ji papasakojo apie jai kilusius vaizdinius, o aš pritaikiau muziką. Buvo labai įdomu komponuoti kitokio pobūdžio plotmėje ir pasitelkus kitus idėjinius išteklius, nei man įprasta.

Kokia būtų ideali vieta ir aplinkybės klausytis „Gris Futuro“?

R.: Vaikštant nuošalaus miesto gatvėmis.

E.: Gyvai, kokioje nors kiek egzotiškoje, 3 dešimtmečio Berlyno bohemiškoje vietoje, minimalistinių sintezatorinių retenybių vakarėlyje. Kaip tik pradėjome ir patys organizuoti vakarėlius, kuriuose stengiamės kurti panašią nuotaiką, viename jų debiutuosime gyvai.

---