Imantas Jonas Šimkus – Vilniaus sakralinės muzikos choro „Adoramus“ meno vadovas ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kviestinis dirigentas, šiuo metu gyvenantis tarp Vienos ir Vilniaus. Jis yra asistavęs statant lietuvių kompozitorių operų premjeras, dirigavęs daugiau nei 20 edukacinių spektaklių vaikams. Šalia pagrindinių studijų, siekdamas visapusiško išsilavinimo, studijavo humanitarines disciplinas Vilniaus universitete: filosofiją, antikinę literatūrą, Platoną bei Naujųjų amžių filosofiją.

---

Kodėl muzika, kodėl dirigavimas?

Visada manęs to klausia (juokiasi). Nežinau kodėl, tikrai nežinau. Viskas vyko labai natūraliai. Kai buvau mažas, labai daug dainuodavau ir neduodavau ramybės tėvams, tad netekę kantrybęs nuvedė į dainavimo būrelį. Tuo metu man tebuvo ketveri. Po trejų metų įstojau į muzikos mokyklą. Sąmoningas pasirinkimas įvyko trylikos metų, kai sugalvojau stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją Vilniuje, būtent į choro dirigavimą. Tad penkiolikos metų baigiau muzikos mokyklą ir išvykau į Vilnių.

Ar buvo alternatyvių pasirinkimų? Svarstei kitas profesines galimybes?

Daug galvojau apie fortepijoną, nes nemažai juo skambinau, sekėsi ir tikslieji mokslai. Visgi muziko formavimasis yra gana ankstyvas, tad atėjo suvokimas, kad, jei noriu tapti muziku, turiu tą daryti dabar. Todėl trylikos metų mamai pasakiau, kad važiuosiu į Vilnių ir bandysiu tapti dirigentu.

Manau, kad kiekvienas, kad ir ką darytų, kartais suabejoja, ar tikrai daro tai, ką turėtų. Tačiau konservatorijoje atradau puikių, nuostabių pedagogų, kurie mane labai palaikė. Manau, buvome tikrai puiki komanda. Ir pats Vilniaus kultūrinis gyvenimas man, atvykusiam iš Šiaulių, buvo puiki kultūrinė terpė bręsti. Konservatorijoje prabėgo vieni geriausių mano gyvenimo metų.

Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado choras „Adoramus“ ir sakralinė muzika?

Atvykęs į Vilnių prisijungiau prie Kalvarijų parapijos jaunimo. Bažnyčiai reikėjo ansamblio, kuris kas antrą sekmadienį giedotų jaunimo mišiose. Susibūrė pora narių, tačiau reikėjo vadovo, be jo sunkiai sekėsi. Tad mane septyniolikmetį pakvietė tam ansambliui vadovauti, o aš savo ruožtu pasikviečiau daug bičiulių iš konservatorijos. Taip susibūrė 16–18 dainininkų Šv. Cecilijos ansamblis.

Po ketverių metų apsigyvenau Vilniaus Šv. Jono brolių vienuolyne. Ten gyvenantys vienuoliai pasiūlė vadovauti vietiniam chorui. Choras tuo metu buvo kiek pagriuvęs, realiai dainuojančių dainininkų buvo gal dvylika. Taip pat ir daugelis Šv. Cecilijos dainininkų buvo išvažiavę studijuoti į užsienį, daug kas dainavimui nebeturėjo laiko, tad kilo mintis abu kolektyvus sujungti. Tokiu būdu gimė Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“. „Adoramus“ reiškia „šlovinti“, norėjome pabrėžti, kad šlovinimas gali vykti ir subtilesniu būdu, ne vien tik būgnais ir gitaromis, kaip tuomet buvo gana populiaru.

Kokie „Adoramus“ ateities planai? Kuo choras gyvena dabar?

Pirmiausia, labai tikimės, kad karantinas šių planų nesugriaus. Gan ilgai dirbome su Lietuvos liturginės muzikos kompozicijų konkurso laureatų įrašais. Natų leidinį išleidome, tačiau dėl pandemijos sąlygų negalėjome padaryti garso įrašų. Šiandien įrašėme dvejas mišias, rytoj įrašysime dar trejas. Labai tikiuosi, kad viskas pavyks puikiai, nes atliekame ne tik tradicine muzikos kalba grįstus kūrinius, bet ir pasižyminčius moderniomis raiškos priemonėmis. Taigi dabar pagrindinis dėmesys nukreiptas į įrašus, taip pat į dalyvavimą liturgijoje ir koncertinėje veikloje. Artimiausias koncertas – lapkričio 14 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje. Planuose – „Resurrexit“ festivalis Šiauliuose, o vasarą gastrolės Vokietijoje. Tad veiklų tikrai nemažai.

Kaip tu išgyveni kurinį, kuriam „vadovauji“?

Labai daug priklauso tiek nuo kolektyvo, kuriam vadovauji, tiek nuo kūrinio. Dirigentas kiekvieną kūrinį subjektyviai perleidžia per save... Žinoma, visada stengiesi įvairią muziką priimti kuo atviriau, žvelgti į ją profesionaliu žvilgsniu, be išankstinio nusistatymo. Visgi tam tikri žanrai man arčiau širdies, to nereikia slėpti.

Kalbant apie patį dirigavimą, kai tarp tavęs ir kolektyvo užsimezga ypatingas ryšys, kai muzikantai atlikimo metu yra visiškai užtikrinti, žinantys savo vaidmenis – tuomet jaučiuosi labai gerai. Dirigavimas – tai tarsi mažos valstybės valdymas. Jei kur nors kyla ekstremali situacija ar grėsmė – ten reikia mesti pajėgas. Labai svarbus dirigento darbo aspektas yra išankstinis numatymas. Reikia pastebėti, numatyti, kur gali kilti problemų, ir su tuo dirbti, siekiant išlaikyti kolektyvinį sinchroniškumą.

Kiek dirigentui reikia fizinių, choreografinių sugebėjimų?

Tokių elementų – nemažai. Maestro Juozas Domarkas mums sakydavo, kad tam tikrose situacijose ranka turi kirsti lyg kobra. Turi būti staigus, miklus, labai aiškus ir konkretus. Žinoma, kiekvienas dirigentas turi savo ekspresyvumo braižą. 

Kokios muzikos klausaisi pats?

Vakar važiuodami iš koncerto Klaipėdoje su draugais klausėmės Madonnos ir „Queen“. Tad klausausi visko, tik savu laiku ir savoje vietoje. Žinoma, man svarbu, kad tiek lengvojoje, tiek akademinėje, sakralinėje muzikoje būtų tam tikra dramaturginė koncepcija, kad kūrinys būtų gerai sukaltas. Viskas, kas atliekama profesionaliai, yra verta dėmesio. Vakar dirigavau Klaipėdos kameriniam orkestrui, kurio atlikti latvių kompozitoriaus Pēterio Vasko ir Sofijos Gubaidulinos kūriniai pasižymi gana skirtingu braižu. Tačiau tiek vienas, tiek kitas man yra artimas.

Kokie tavo ateities planai?

Mano ateities planai šiuo metu keičiasi kas savaitę. Dabar gyvenu ir studijuoju Vienoje, tačiau dažnai tenka grįžti koncertams, įrašams. Ateinančią savaitę skrisiu į Vieną, pabūsiu ten tris dienas ir vėl grįšiu į Vilnių, nes turiu padėti statyti „Traviatą“ Operos teatre, o tada vėl atgal į Vieną. Gerai nežinau, net kas bus dar po trijų savaičių – pandemija privertė išmokti prisitaikyti prie greito gyvenimo sąlygų. Kitąmet jau norėčiau grįžti į Lietuvą, nes man tikrai sunku be kolektyvo, esu labai prie jo prisirišęs. Tikiuosi, kad ir jie prie manęs (juokiasi).

---