Tyrinėti girdėjimą: projektas „Mes taip nesitarėm“
- 2021 m. spalio 27 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Ar tikrai mokame girdėti ir klausyti(s)? Kodėl vartojame tiek daug žodžių, bet nesusikalbame? Šie klausimai menininkui Dominykui Vaitiekūnui kilo pirmojo karantino metu. Norėdamas ne tik surasti atsakymus, bet ir patyrinėti, kiek mūsų gyvenime svarbus garsas, jis pradėjo bendradarbiauti su kurčiųjų bendruomene. Taip gimė muzikinis socialinis projektas „Mes taip nesitarėm“. Apie jį ir susitarėme pasikalbėti.
2020-ųjų kovą D. Vaitiekūnas sėdėjo namuose ir žiūrėjo tuometinio Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos surengtą spaudos konferenciją. Jis nesuprato, kodėl ministras taip ilgai kalba, kodėl mes vartojame tiek žodžių, bet vis vien nesusikalbame?
„Tada ir supratau, kad mūsų girdėjimas ir negirdėjimas – įdomi tema, norėjau suprasti, kiek čia svarbūs psichologiniai aspektai. Konferencijoje stebėjau gestų kalbos vertėją ir susisiekiau su kurčiųjų bendruomene. Mane vedė intuicija – supratau, kad norėdamas atsakyti, kaip mes klausomės ir kur prasilenkiame, kokį ryšį turime su garsu ir muzika, turiu bendrauti su kurčiaisiais. Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora papasakojo, kad kurtieji ne tik naudoja gestų kalbą, bet ir klausosi muzikos. Tada ir prasidėjo mano darbas“, – projekto pradžią prisimena menininkas.
Kaip pajudėti iš vietos kuriant tokio formato projektą?
Supratau, jog paliečiau anksčiau nejudintą temą. Susisiekiau su Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamosios dainos kolektyvu „Skambanti tyla“, susipažinome ir nusprendėme kurti bendrą patirtį bei projektą, skirtą pritaikyti muziką kurtiesiems. Pradėjau domėtis, kas pasaulyje jau padaryta. Padaryta mažai, o aš vienas nieko naujo nesukursiu. Surinkau komandą ir pradėjome darbus – su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba, garso režisieriumi Laurynu Kamarausku ir choreografe Agniete Lisičkinaite sukūrėme tris laboratorijas.
Tai buvo pirmoji jūsų pažintis su kurčiųjų kolektyvu. Kaip sekėsi megzti kontaktą su šia bendruomene?
Žmonės man sakė, kad kurčiųjų bendruomenė gana uždara, gali būti sunku prie jos prieiti. Nusiteikiau, kad procesas užtruks, bet greitai radome ryšį – stengiausi žmonių neskubinti, bandžiau įsiklausyti. Šis projektas yra apie girdėjimą ir klausymą, todėl kiekviename žingsnyje sakiau sau sustoti, įsiklausyti, nekišti savo nuostatų.
Girdintys žmonės kartais bando suprasti negirdinčių pasaulį, bet tai neįmanoma. Neatėjau jiems padėti, pamokyti ar užjausti, eliminavau bet kokį gailestį – tie žmonės tik gyvena savo gyvenimus. Norėjau nugalėti senas nuostatas, kurios netgi nepasitvirtino, nes kurčiųjų bendruomenė moka taip pat gerai judėti, klausytis ir kurti. Jiems svarbiausia suteikti priemones ir įrankius, kad patys galėtų jais naudotis. Nereikia jų užjausti ar visko už juos padaryti.
Papasakokite apie tris projekto laboratorijas.
Pirmoji – Sceninio meistriškumo laboratorija. Baigiau trijų mėnesių A1 lygio gestų kalbos kursus ir tik tada bandžiau išsiaiškinti, koks kurčiųjų santykis su muzika, kaip jie ją patiria, jaučia ritmą ir vienas kitą. Kartu su „Skambančia tyla“ vertėme mano sukurtos dainos tekstą į gestų kalbą, kūrėme choreografiją ir sceninį pasirodymą bendrai dainai atlikti, vykdėme kūrybinio rašymo, ritmikos pojūčio pratimus.
Antroji laboratorija – Judesio. Jai kurti pasikviečiau choreografę Agnietę Lisičkinaitę ir kartu su kurčiaisiais stebėjome, kaip gestai gali inspiruoti judesį ir tapti menine priemone. Įsitikinome, kad gestų kalba gali būti naudojama profesionaliai choreografijai kurti ir garsui perteikti. Muzika ir galimybė scenoje ją transliuoti kūnu jiems yra socialumo ir bendrystės patyrimas. Šiame kolektyve vyrauja gražus ryšys – iki tol maniau, kad kurtieji kitaip organizuoja muzikinį atlikimą scenoje, turi savo hierarchiją. Bet, kaip ir kiekviename daug žmonių turinčiame kolektyve, natūraliai atsiranda geriau intonuojantys, šokantys, jaučiantys ritmą lyderiai.
Garso laboratoriją kūrėme su garso režisieriumi Laurynu Kamarausku. Laboratorijoje dalyvavo 4 kurtieji, 8 neprigirdintieji ir 6 girdintieji. Norėjome panagrinėti, kiek muzika yra juntama. Sukūrėme fotelį, kurio nugaros atlošas vibruoja – naudojome „Woojer“ diržą, „SUBPAC“ kėdės atlošą, fotelyje įmontavome kolonėles, garsiai leidome muziką ir klausėme žmonių, ką jie jaučia. Leidome keturias mūsu su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba parašytas dainas. Pirmieji atsiliepimai ir įspūdžiai buvo įvairūs, tačiau supratome, kad sunku vien vibracijomis ilgai klausytis muzikos. Mūsų nervinė sistema greitai pavargsta, nes vibracijos pereina beveik per visus organus. Nežinau, kiek ištirta vibrotaktilinių sistemų žala nervinei sistemai, bet toks klausymasis reikalauja daug jėgų.
Ar ieškojote prototipų pasaulyje? Kokie prietaisai, skirti kurtiesiems patirti muziką, jau sukurti ir paleisti į rinką?
Net geimeriams sukurtos specialios technologijos, kurios padeda pajusti 5D efektus. Jos padeda ir kurtiesiems bei norintiems muzikos klausytis fizinių vibracijų dažniu. Yra ir batai su motoriukais, vibruojantys į pėdas, „Sound T-shirt“ marškinėliai, kuriuose muzika paskirstoma atskirais takeliais per visą kūną. Jį įsigijo Hamburgo Elbės filharmonija ir dabar kuria įrašus. Šias skirtingas technologijas mes ir sujungėme į fotelį.
Buvo netikėta, kai radome analogų Lietuvoje: Paulina Bradūnaitė savo bakalauriniam darbui sukūrė prietaiso projektą, kuriuo nugaroje esančiais motoriukais būtų galima garsus „girdėti per odą“, o girdintieji dar galėtų papildomai prisijungti ir ausines.
Tokie įrenginiai gali išvibruoti kaulą taip, kad krūtinėje skamba melodija. Mes klausomės muzikos ir skleidžiame garsą kaulais – jie rezonuoja. Patyriau tokį pirmokišką atradimą, kai pasiklausiau „TEDx“ paskaitos apie kurčią perkusininkę. Visi stebėjosi, kaip ji groja, o ji paragino atsisėsti prie bet kokio instrumento ir padėti ant jo ranką. Namie įsidėjau ausų kištukus, paspaudžiau vieną pianino klavišą ir išgirdau, kaip garsas eina per kaulus. Tai įdomus jausmas ir tikiuosi, kad projektą išvystysime tiek, kad galėsime pakviesti ir girdinčius žmones patirti muziką naujai.
Minėjote projekto metu supratęs, kiek muzika yra svarbi kurčiųjų bendruomenei. Kokį jų santykį su muzika pamatėte?
Projektui specialiai ieškojau žmonių, kurie ryšį su muzika jau turi. Tokie žmonės pakankamai stipriai jaučia muziką – kiekvienas jų gyvena labai skirtinguose kontekstuose ir aplinkose, turi skirtingą negirdėjimo laipsnį. Yra visiškai kurčių ar silpnai girdinčių, bet pasitelkę tam tikrus aparatus jie gali girdėti garsus. Pažįstu vieną žmogų, kuris be klausos aparato garsiai mašinoje pasileidžia radiją, prideda delną ir iš vibracijų geba atpažinti, kur dainuoja Freddie Mercury’s, o kur Michaelas Jacksonas. Vienas dalyvis į sofą namuose įsimontavo kolonėlę tam, kad žiūrėdamas televiziją galėtų girdėti garsus. Jis netgi naudoja programėlę telefone, su kuria muziką!
Dar girdėjau istoriją apie kurčią senelį, kuris atkišęs delną prie radijo imtuvo klausydavosi muzikos. Kai pirmą kartą išgirdau šią istoriją, supratau, kad muzikos klausytis dar nemoku.
Projekto metu praplėčiau savo klausymo, kaip patyrimo, praktiką – noriu muziką suprasti skirtingomis dimensijomis. Vasarą viename kontraboso koncerte nusiaviau batus ir stebėjau, kaip per medines grindis sklido vibracija. Gerai, kad buvau švariomis kojomis (juokiasi).
Išmokote klausytis ne tik ausimis?
Projekto metu supratau, kad labai save apribojame klausydamiesi tik ausimis. Pamirštame, kad muzika yra daugiau dalykų – ji paslaptinga ir visus mus veikia. Nesu mokslininkas ir nieko naujo neatrasiu, bet kaip artistas dabar turiu platesnį supratimą, kaip muzika veikia, kaip klausomės vienas kito. Mūsų galva pratusi mąstyti ir analizuoti, bet pamiršta pojūčius. Reikia jais naudotis ir mėgautis.
„Mes taip nesitarėm“ metu supratau, kad kurtieji labiau vertina dainos tekstą už tuos, kurie girdi. Kiekvienas kurčiasis ar neprigirdintis atsisėdęs į vibracinę kėdę paprašė parodyti dainos tekstą – jie norėjo suprasti temą ir kontekstą. Man, kaip žmogui, kuris ilgai ieško tekstams įkvėpimo, tai šildo širdį. Mes per mažai žiūrime, per mažai pamatome ir per daug pasitikime klausa. Dažnai po žmonių žodžiais slepiasi potekstės, kurias ne visada įskaitome. Kartais net ir už intonacijos slepiasi blogi dalykai.
Norėčiau šį patyrimą nuguldyti į meninius tekstus ir pabaigti albumą. Tačiau vien tokia pabaiga būtų nuvilianti. Daviau pažadą kurčiųjų bendruomenei sukurti dainą gestų kalba, kad ji nebūtų versta iš verbalinės kalbos. Tad kitąmet ketiname rengti dainos kūrimo dirbtuves kurtiesiems. Norėčiau, kad jie patys kurtų dainą, o ne aš, tarsi iš „aukštos“ pozicijos tą daryčiau. Tai būtų nesąžininga. Jie patys viską gali. Dar svajoju sukurti muzikos patyrimo instaliaciją, kurioje kurtieji galėtų būti klausytojais ir pajusti muziką. Dalis programos jiems būtų pasiekiama kasdien – apie tai kalbuosi su partneriais, režisieriais, virtualios realybės kūrėjais, menininkais. Džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių, norinčių įvairiais būdais prisidėti.
Kai pradėjau „Mes taip nesitarėm“, projektas skambėjo kaip utopija. Pradėjau jį vedamas intuicijos, bet jis įgijo svorio. Labai kviečiu tuos, kurie dabar skaito, pasidalinti su manimi savo mintimis, idėjomis, pasiūlymais. Tikiu žmonių kūrybiškumu. Jei kas nors žinote arba esate girdėję apie kurčią profesionalų videomontažo režisierių / videografą, parašykite man. Manau, kad vizualinę idėją šiam projektui turi kurti kurčiųjų bendruomenės narys. Svarstau, kaip šį projektą išvežti į regionus ir nugalėti ten gyvenančių žmonių nuostatas apie kurčiuosius. Ieškau formato, kuris nebūtų skirtas tik meno festivaliams, snobams, o būtų pasiekiamas bei įdomus girdinčiam ir negirdinčiam.
