„Sraigės Efekto“ pabaigų grožis

  • 2021 m. spalio 15 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

„Sraigės Efektas“ juda lėtai, bet užtikrintai, taip pateisindami savo vardą. Jiems priklijuota daug įdomių etikečių: alternatyvos alternatyva, snobai, nišinio roko atstovai. Ne taip lengva rasti epitetų apibūdinti šiai tamsiai, kinematografiškai ir kodų pilnai roko patirčiai. Neseniai į pasaulį paleidę poetišką trečiąjį albumą „Tik Ėjimas“ (įsigyti vinilą galima iš „Suru.lt“, jį parėmė AGATA), kalbantį apie pabaigų grožį ir laikinumą, jie jau planuoja iš kasdienybės dalių lipdyti naujas garsines patirtis.

Šaltą rugsėjo vakarą kalbėjomės su grupės nariais Kristijonu Nenartavičiumi, Laurynu Kamarausku ir Nikita Dobrotinu.


Pirmiausia, kuo gyvenate?

K. N.: Naujų idėjų kūrimu. Kitam albumui planuojame sukurti 27 dainų fragmentus. Vėliau susėsime, atsirinksime geriausius ir iš jų lipdysime albumą. Dar organizuojame koncertus, kuriame vaizdo klipą dainai „Tu kalbi tartum jūra“. Jį filmuosime spalį, aktoriai lips į šaltą jūrą. Dar kursime garso takelį reklamai.

Trečiasis jūsų įrašas „Tik Ėjimas“ – tamsus, gilus ir rituališkas, įkvėptas Benjamino Christenseno filmo „Ragana“ (1922), kurį gyvai įgarsinote per ankstyvojo kino festivalį „Pirmoji banga“. Koks jūsų santykis su filmais, ypač siaubo?

K. N.: Tai buvo netikėta ir nauja patirtis, nors visada svajojome sukurti garso takelį filmui. Kai postrokas buvo ant bangos, mes naglai grodavome tamsoje su projekcijomis, užklijuodami savo muzikai kinematografinę etiketę. Seniau pagal vaizdinius galvose kurdavome dainas.

N. D.: „Ragana“ buvo patogus filmas, nes suskirstytas atskirais segmentais. Iš šios muzikos kinui vėliau gimė „Tik Ėjimo“ kūrinių pagrindas. Reikėjo įdėti daug mažiau darbo – tiesiog šlifavome esamas dalis. Vis dėlto negaliu teigti, kad garso takeliai ar kinas tiesiogiai mus įkvepia. Gal iš gerųjų pavyzdžių paminėčiau Jimo Jarmuscho „Deadman“, Nicko Cave’o garso takelius filmams. Kadangi patys klausomės labai skirtingos muzikos, įkvėpimai įvairūs. Visiems patinka tik Cave’as ir „Radiohead“, dabar studijoje ir ausinėse dažnai sukame „LCD Soundsystem“.

Šiame albume daug Kristijono vokalo – kaip pajutote, kad jau laikas pasinaudoti žodžiais?

N. D.: Kažkada, kai buvome jauni, manėme, kad smagu atsukti žiūrovui nugarą, turėti tamsų motyvą ir jį po truputį vystyti. Vėliau supratome, kad tai mus riboja. Kristijonas uždainavo jau antrajame albume – norėjome praplėsti idėjines savo garso ribas. Viena yra groti subtilų motyvą ir keisti emocijas, o kita – išreikšti jį žodžiais ir įnešti spalvų.

K. N.: Atsirado noras papasakoti istoriją žmonių kalba. Mes anksčiau geekiškai prisigalvodavome snobiškų instrumentinių partijų, dabar norėjosi kalbėti paprasčiau – žodžiais. Gal kitame albume vėl nedainuosiu.

Sakėte, kad „Tik Ėjimas“, kaip žodžių žaismas, reiškia ir tikėjimą, tačiau norite atsiriboti nuo bet kokios religijos. Kuo patys tikite?

K. N.: Kokybe, pagarba, empatija vienas kitam, žmogiškumu. Norime kurti ir suteikti džiaugsmo, netikėtumo sau patiems, jausti tą eurekos akimirką, kai netikėtai sukuri ką nors gražaus.

Būna, kad savęs nenustebinate ir pajuntate sąstingį?

N. D.: Kai įrašinėjome albumą, jaučiau, kad man darosi ilgu. Pabaigoje nežinojau, ko reikia, viskas skambėjo blogai. Kristijonas vis ateidavo ir pakeisdavo kažką, aš klausydavausi savo partijų ir galvodavau, kokios jos nuobodžios. Kai įrašėme „Tik Ėjimą“, padariau ilgą pauzę ir nieko nesiklausiau. Dabar atrodo, kad viskas išėjo neblogai.

K. N.: Kai jaučiame perdegimo ženklus, pailsime ir einame toliau. Kaip sakė Giedrius Širka, dainoms reikia duoti daugiausia trejus metus, paskui ateina laikas groti naujas. Turbūt matosi, kad trys mūsų albumai labai skirtingi.

Albume skamba žodžiai „Nebijau suklyst“. Ar tai – nauja filosofija, ar seniai supratot, kad bijoti tokių dalykų neverta?

N. D.: Niekada nebijojom. Pamenu, kai pirmojo albumo įrašymo metu Kristijonas blogai sugrojo partiją, bet tą klaidą palikom ir ji papildė kūrinį. Klysti, ieškoti, eksperimentuoti su garsais yra labai įdomu.

K. N.: Esu neurotiškas žmogus ir turiu daug baimių gyvenime, todėl albume vyrauja tamsios mantros, kurias esu išgyvenęs. Jas užrašiau ir sulipdžiau į dainas. Kartais sunkią akimirką norėtųsi, kad kažkas paragintų nebijoti mylėti ar suklysti, bet galima pasakyti tą ir pačiam sau. Tai padeda.

Viename pokalbyje sakėte, kad judėti į priekį priverčia asmeninis egocentrizmas ir noras būti ypatingiems. Gal dabar turite kitų paskatų?

K. N.: O, aš taip pasakiau.

N. D.: Nuskambėjai kaip pretenzingas blackeris.

K. N.: Dabar į priekį veda muzikos klausymas, gamta, bendravimas su žmonėmis, patirtys, menas, buvimas visuomenėje.

N. D.: ...ir klaidos studijoje.

L. K.: Akimirkos, kurias renkame eidami per dienas. Tada kažkas tarsi atsirakina ir galima tai įdėti į dainas.

K. N.: Kasdienybę sudaro ir geri, ir blogi dalykai. Mane kurti skatina sunkūs išgyvenimai ir ramybė po jų. Pavyzdžiui, beveik partrenkia automobilis, aš einu namo, galvoju, ir taip gimsta dainos motyvas. Arba išsiskiriu su mergina, arba bičiuliui bloga ir einu su juo pabūti.

Buvo albume dainų, kurias turėjote prisiversti pabaigti?

N. D.: Aklaviečių buvo, ir ne viena, bet Kristijonas pasiūlė ilgiau pasilikti studijoje ir viską keisti. Gabalai suskambėjo naujai, išsigrynino. Viename kūrinyje turėjome motyvą, be kurio daina man atrodė bevertė. Tada pabandėme sugroti be jo ir... visai gerai išėjo. Kartais prisirišame prie vienos idėjos ir bijome žiūrėti plačiau. O gal tas vienas motyvas viską iš tiesų gadina?

K. N.: Trinant tą dalį skauda, nes tau ji brangi. Bet mokomės įsiklausyti į vienas kitą.

L. K.: Todėl naujam albumui nusprendėme kurti 27 fragmentus, kad vėliau būtų galima ką nors išmesti...

Jums svarbu savo kūrybai suteikti kūną?

N. D.: Svarbu, bet Kristijonas yra kontrolės maniakas, kuris skiria daug bemiegių naktų albumo dizaino kūrimui. Aš į dizainą žiūriu atlaidžiau.

K. N.: Nikas yra mano sveikas protas: jei turiu kelis variantus, jis padeda išsirinkti.

N. D.: Aš tik pasakau, kurį žmonės geriau supras. Mes į senus albumus prikišome slaptų minčių: pirmojo albumo pavadinime „Monotonijos Anatomija“ užkodavom  fizikines konstantas, antrąjį kūrėme pagal Ray’aus Bradbury’io apysakas. Kai to pakankamai gerai neiškomunikuoji, niekas nesupranta ir tada atrodo, kad tavo darbas bergždžias ir juo mėgaujasi tik idėjos autorius. „Snaigės Defekto“ viršelyje paslėpta stereograma: garantuoju, niekas nežino, kad ilgiau žiūrėdamas gali pamatyti snaigę. Albumo dizainas turi būti įdomus, bet ne perspaustas. Man labai patinka paprasti, švarūs, sterilūs viršeliai. „The Dark Side of the Moon“, „The White Album“. Tokie, kurių nereikia komentuoti.

L. K.: Muzikoje ir dizaine ieškome detalių, kurios tiktų mūsų visumai. Gal ne tiesiogiai, bet mūsų kūryboje daug matematikos. Jei jaučiam, kad negaunam to jausmo, kurio norim, išmetam dalis ir bandome ieškoti vėl, keisti žodžius. Ieškojimuose išlenda mūsų matematika ir preciziškumas.

K. N.: Aš nemoku skaičiuoti, nors mano profesija – architektūra. Man muzika, nors ir smulkmeniška, pirmiausia yra vedama emocijos.

Jonas Braškys sakė, kad nebegalima jūsų grupės vadinti repeat roko atstovais. Iš kur šis terminas atsirado?

K. N.: Aš jį užklijavau. Iš pradžių labai džiaugiausi, jaučiausi unikalus, nes pradėję groti norėjome būti išskirtiniai, intelektualūs. Laikas bėga ir suprantu, kad tai tebuvo mano iliuzija.

N. D.: Pastaruoju metu save apibūdiname kaip nišinio roko atstovus, net feisbuke taip užsirašėme. Skamba tikrai pretenzingai. Dar esame girdėję, kad esame alternatyvos alternatyva.

Kaip atrodė jūsų repeticijos ir pirmieji kartai grojant kartu?

N. D.: Viskas prasidėjo netikėtai. Ateina Kristijonas, pradeda groti, tada užgroju aš ir gimsta kūrinys. Be daug kalbėjimo, be nieko. Anksčiau kūrėme paprasčiau, o dabar turime sistemą „Google Drive“, viskas surišta su sintezatoriais, telefonais…

K. N.: Manau, kad su tais 27 fragmentais gyvensime mažiausiai dvejus metus.

N. D.: Mūsų muzikinė kryptis pasikeitė, anksčiau vyravo gitara, bosas, būgnai. Atrodė, kad kuo ilgesnis kūrinys, tuo geriau. Lengva parašyti 9 minučių kūrinį, sunkiau parašyti keturių taip, kad jis būtų įdomus, užbaigtas, išieškotas. Dabar bandome kurti skirtingus instrumentų sluoksnius. Dažnai užduodu klausimą grupei: ar tikrai reikia vieno arba kito? Būna, kad sugalvojame labai daug garsų ir tam tikros dalys užgožia viena kitą.

Šį albumą ir naujausią dainą „Pabaigos“ įvaizdinote Sporto rūmuose. Ką jums ši erdvė reiškia?

L. K.: Sporto rūmai atsirado iš noro surasti kažką apleisto, netikėto, nekasdienio, rimto. Pamatėme apokaliptines erdves, kuriose – niekad nesibaigiančios pabaigos. Supratome, kad ten galima išpildyti daug mūsų metaforas atspindinčių idėjų. Su operatoriumi ilgai ieškojome lokacijos. Norėjome filmuoti apleistame kino teatre, bet kol susiruošėme, jį pradėjo griauti. Į vaizdo klipą įdėjome dokumentinį fragmentą iš šio įvykio.

Viskas vaizdo klipe prasideda nuo praeities: jeigu joje užsibūname, gali būti tamsu. Tada pereiname į dabartį, kurioje griauname praeitį. Trečia dalis – optimistiška, apšviesta ateitis. Į pabaigas ir patys stengiamės žiūrėti šviesiai.

„Pabaigos“ yra apie tai, kad jų bijoti neverta. Daug jų buvo pastaruoju metu jūsų gyvenimuose?

K. N.: Buvo. Išleidus „Pabaigas“, turėjau savų pabaigų, todėl ta daina man svarbi. Bijau, kad ją bus sunku atlikti koncerto metu.

Yra temų, kuriomis nenorite kurti?

K. N.: Nenorėčiau kurti apie smurtą. Kam to reikia? Nebent iš to pasišaipyti, bet paliekame tai kitiems. Muzika yra gera terapinė forma, gali savo išgyvenimus ir blogą energiją išlieti, sukurti ką nors naujo, pravalyti mintis.

L. K.: Kai tau gera, eini linksmintis, bet kai bloga, nori išjausti. Muzika yra tik plotmė tai padaryti. Pavyzdžiui, daina „Laikrodžiai“ yra apie laikinumą, ateinančius ir išeinančius, paleidimą ir priėmimą. Tai dainos, atėjusios iš skausmo, melancholijos, jose daugiau gylio ir pasakojimo.

O jeigu problemą ar nuoskaudas perkeli į kūrybą, tai nereiškia, kad problema lieka neišspręsta?

L. K.: Galbūt. Muzika man yra pirminis priėjimas prie problemos, pripažinimas, kad ji yra. Vėliau galima pereiti prie jos sprendimo.

K. N.: Dar būna, kad daina primena, kiek toli nuėjome po blogo laikotarpio.

N. D.: O aš nuėjęs į studiją atsiriboju nuo visų vidinių emocijų. Negalvoju apie darbo problemas, ateinu tiesiog pagroti, ieškoti garsų.

K. N.: Tu pastaruoju metu kuri labai liūdnas dainas. Kas vyksta, Nikai?

N. D.: Gal sintezatoriaus tembrai liūdni, gal namuose katinas mane engia… O jei rimtai, nuėjęs į studiją atsiriboju nuo išorinio pasaulio. Meditacija: ateini ir užsimiršti.

K. N.: Mūsų skirtumai žavūs. Jei visi būtume svajokliai, nieko nenuveiktume. Grupė yra tikrų tikriausi santykiai. Būna visko, nors dabar esame medaus mėnesyje. Pirmasis karantinas mums buvo tobulas: užsidarėme studijoje, aplink nieko nevyko, galėjome įrašams skirti daug laiko. Antrasis karantinas irgi praėjo studijoje, bet jo buvo kiek per daug. Vasarą paruošėme programą ir sugebėjome sugroti tik vieną koncertą, bet norime atsigriebti rudenį.

Karantino metu kai kurie atlikėjai sakė, kad nebuvo apie ką kurti, nes pasaulis sustojo.

N. D.: Keisti žmonės. Gali įsivaizduoti, kad karantinas yra filmas, ir kurti jam garso takelį. Pusė pasaulio atlikėjų įrašė albumus karantino metu.

L. K.: Viduje daug kas vyksta – gali kurti muziką iš to, ką prikaupei.

K. N.: Jautėmės aptingę be koncertų, bet tą energiją nukreipėme į kūrybą. Nėra padėties be išeities.

Sako, jūsų muzikos nelengva klausytis. Ko patys nelengvai klausotės?

N. D.: Pastebėjau, kad jei atlikėjas išleidžia albumą ir jame yra kūrinys, kuris iškart labai patinka, man jis greitai atsibosta. Tačiau tos dainos, kurias pradedu suprasti tik iš trečio karto, išlieka. Pavyzdžiui, kai N. Cave‘as išleido albumą „Skeleton Tree“, žmonės sakė: nėra hitų ar kūrinių, kurie iš karto patrauktų ausį. Bet to albumo visuma yra nuostabi.

K. N.: Man patinka visa muzika. Mėgstu visus garsus ir žanrus: nuo vaikiškų dainelių iki „Marijos radijo“. Man, kaip žmogui, įdomu vertinti, pasisemti idėjų, gerti informaciją. Mes ir dabar bendraudami geriame informaciją, tai nuolatinis procesas, kuris padeda kurti. Lengva pasakyti „ne“ kitam, bet muzikai to nesakau. Pamažu stengiuosi plėsti komforto zoną.

L. K.: Vis bandau atrasti naujų garsų, bet emocijos pasako, ko sunku klausytis tam tikru metu. Klausau to, ką sako vidinis balsas, ir kartais viskas iš šono skamba kaip dirgikliai. Kartais reikia seno gero „M-1 Plius“, kartais „LRT Opus“, o kartais tylos.

N. D.: O kokia turi būti nuotaika, kad norėtum itališkos disko muzikos?

K. N.: Aš ir dabar pasiklausyčiau.

L. K.: Kai dirbdavau didžėjumi vestuvėse, po blogo vakarėlio klausydavausi italų disko, kad iki galo įsijausčiau į vakaro emociją.

N. D.: Kai aš buvau didžėjus, norėjau šviesti žmones ir groti kad ir tą patį Cave’ą. Deja, karjera baigėsi, kai manęs pradėjo prašyti pagroti „AC/DC“.