Saulius Petreikis: „Kad ir kas būtų, stengiuosi išsaugoti meilę muzikai“
- 2021 m. spalio 5 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
Multiinstrumentininką, kompozitorių Saulių Petreikį galima vadinti lietuviškos muzikinės scenos fenomenu. Jam paklūsta nesuskaičiuojama galybė liaudies ir klasikinių instrumentų iš įvairiausių pasaulio kraštų, o jo muzikoje susipina archaika ir modernumas. Kiekviename S. Petreikio albume atsiskleidžia vis kito regiono specifika, kurią muzikantas traktuoja originaliai, neatkartodamas folkloro elementų, bet kurdamas savitą muzikinį audinį. Naujausias „Saulius Petreikis World Orchestra“ albumas „Laisvė šaukia“ alsuoja skandinaviškai baltiškomis nuotaikomis, kurias jau spėjo pamėgti Lietuvos ir užsienio klausytojai.
Šalia kūrybinės ir koncertinės veiklos, daug dėmesio susilaukia ir S. Petreikio vedamos edukacijos, supažindinančios su senais ir retais instrumentais. Ši švietėjiška iniciatyva išsiskleidė į teatralizuotą filmą-koncertą „Senieji instrumentai“ (rež. J. Bobina) bei internetinę platformą www.ltinstrumentai.lt, o albumo „Laisvė šaukia“ kūrybos užkulisius atskleidžia taip pat S. Petreikio inicijuotas koncertas-filmas „Laisvė šaukia“ (rež. A. Janušauskas ir S. Petreikis).
Kas tau yra muzika?
Muzika man yra buvimas su savimi, ramybėje. Kūryba man – minčių dėstymo būdas, kuriuo išreiškiu tai, ką jaučiu, kuo gyvenu. Kai esu su muzika, jaučiuosi ramus. Muziką kuriu, visų pirma, sau, nes neįtikęs sau, negalėsi jos tinkamai pateikti kitiems. Būna ir momentų, kai sau neįtinki, tačiau svarbu nesustoti – bandyti, eiti į priekį.
Dažnai pabrėži, kad augai muzikantų šeimoje. Kuo tau buvo ir yra svarbi ši patirtis?
Kiekvieną žmogų suformuoja šeimos aplinka – tai, ką jis girdi ir mato, nes vaikai pasąmoningai kopijuoja savo tėvus. Aš mažas mačiau, koks mano tėtis būdavo laimingas muzikuodamas, ir manyje tas džiaugsmas labai rezonavo. Ši patirtis mane stipriai paveikė – nuo mažens turėjau stiprų norą tapti muzikantu ir dariau viską, kad noras išsipildytų. Tad ten, kur dabar esu, atkeliavau per jausmą. Kai užgriūna biurokratiniai sunkumai, primenu sau, kodėl esu muzikoje – dėl džiaugsmo būti joje.
Dažnai tenka sau apie tai priminti?
Nedažnai. Kad ir kas būtų, stengiuosi išsaugoti meilę muzikai. Laisvai samdomo muzikanto kelias yra drąsus ir nelengvas, nes tai kasdienis darbas, už kurį esi atsakingas tik pats prieš save. Neužtenka vien kurti muziką ir ją atlikti – tenka užsiimti muzikos sklaida ir jos komunikacija, vadyba, galvoti, kaip savo muziką pristatyti mažam Lietuvos miesteliui ar visam pasauliui, nes pasirinkęs netinkamą pristatymo būdą gali būti nesuprastas. Iš šalies daug kam atrodo, kad būti laisvu menininku labai romantiška, bet iš tiesų vyksta labai daug sudėtingų procesų, kurie kartais atitraukia nuo esmės – pačios muzikos.
Su broliu Donatu kadaise įkūrėte grupę „Saulės broliai“. Tada jis buvo dar paauglys, o vėliau pasuko kitu – džiazo saksofono – keliu. Tačiau glaudų ryšį išlaikėte iki šiol.
Kiekvienam žmogui svarbu turėti partnerį. Bendra gija, jungianti mane ir Donatą, yra muzika. Nuo pat vaikystės svajojau, kad Donatas galėtų būti muzikantas, o kartu ir mano muzikinis partneris, tačiau neturėjau tikslo jį tokiu savanaudiškai užsiauginti ar kaip vyresnis brolis savintis. Parodžiau jam kelią į muziką, o pagrindiniu instrumentu jis pasirinko džiazo saksofoną. Vis dėlto Donatas paraleliai dalyvauja ir mano muzikinėje veikloje. Kai kartu sukūrėme ir įrašėme pirmuosius kūrinius, jam buvo trylika metų, ir tie kūriniai tebeskamba mūsų repertuare. Dabar didžiąją dalį „Saulius Petreikis World Orchestra“ programos komponuoja Donatas, bet ir aš rankų nenuleidžiu – stengiuosi įdėti savo svarų indėlį. Mudviejų muzikiniai keliai tai susikerta, tai išsiskiria. Jis gyvena Danijoje, į Lietuvą grįžta maždaug kas pusmetį, tuomet kelis mėnesius intensyviai kuriame kartu. Toks bangavimas leidžia ir išlaikyti stiprų muzikinį ryšį, ir vienam nuo kito atsikvėpti.
Tavo kūryboje ryškus meilės namams motyvas: albumas „Negirdėta Lietuva“ dedikuotas Lietuvai, kai kuriose albumo „Laisvė šaukia“ kompozicijose ryškėja žemaitiški motyvai, čia yra ir kūrinys, pavadintas „Laikas namo“.
Visas „Laisvė šaukia“ albumas sudarytas iš skirtingų priešpriešų. Tas sunkiai nupasakojamas namų ilgesys, kuris tikriausiai pažįstamas daugeliui, bei džiaugsmas sugrįžus, apkabinus visus artimus, yra viena iš albumo temų. Kompoziciją „Laikas namo“ sukūrė Donatas. Jis gyvena Danijoje, tad šis kūrinys gimė iš ilgesio mūsų namams Barstyčiuose.
Man namai yra uostas, į kurį grįžti, kur susirenki savo audrų apdaužytą laivą ir pakėlęs bures vėl keliauji toliau. Namai yra gimtoji kalba, bendraminčiai. Kad ir kaip gerai jaustumeisi svečioj šaly, ten niekuomet nebūsi suprastas taip kaip namuose. Namuose net ir vėjas kitoks – savas, o laukai patys gražiausi. Čia jautiesi ramus, nes žinai, kad gali skleistis, augti ir būti suprastas. Šis jausmas randa atgarsį ir mano muzikoje.
Albumą „Laisvė šaukia“ lydi ir koncertinis-dokumentinis filmas tuo pačiu pavadinimu.
Stengiuosi tobulėti, mokytis ir nuolat kelti sau naujus iššūkius. Pastaruoju metu daug dėmesio skyriau ne tik muzikos kūrybai, bet ir vaizdo turiniui. Kurdami dokumentinį filmą, norėjome žengti žingsnį į priekį, todėl atsisakėme įprasto koncerto nufilmavimo, muzikinę medžiagą papildydami dokumentiniais kadrais ir pokalbiais apie tai, kaip gimsta muzika. Kūrybos procese, kuriame dalyvavo ir režisierius A. Janušauskas bei šviesų režisierius A. Buinauskas, pats daug ko išmokau. Neseniai pasirodė ir pirmas mūsų meninis vaizdo klipas „Duduko ašaros“. Ankstesni mūsų vaizdo klipai apsiribodavo gyvu kūrinio atlikimu, tačiau šį kartą norėjome daugiau. Labai apsidžiaugiau perskaitęs režisierės L. Tamošiūnaitės scenarijų, nes jos papasakota istorija ne tik puikiai tiko kūriniui, bet, sakyčiau, praplėtė jo naratyvus. Vienas pats nieko nenuveikčiau, todėl esu dėkingas broliui bei savo kūrybinei komandai, kuri noriai prisideda prie mano minčių išpildymo.
Grįžkime prie pačios muzikos. Regis, kūryboje tau labai svarbus ryšys su gamta.
Mano ryšys su gamta labai stiprus. Tai irgi kūrybos dalis. Gamta mane veikia labai stipriai, ypač metų laikų kaita. Mėgstu šaltą vandenį, ežerus, upes, vaikščioti basomis kojomis, po savimi jausti žemę. Turint stiprų ryšį su gamta, gyvenime atsiranda daug gražių spalvų, kurias norisi perkelti į muziką.
Savo kūryba noriu pasakyti: nubuskime, prisiminkime ir naujai atraskime muziką – melodiją, instrumentus, muzikavimo džiaugsmą. Mano muzika vis sudėtingėja, nes norisi klausytoją edukuoti. Paskutinis albumas „Laisvė šaukia“ yra ganėtinai sudėtingas, bet tuo pačiu ir lengvai suprantamas.
Edukuoti muzikine ar platesne prasme?
Sakydamas „edukuoti“ omenyje turiu klausytojo muzikinio sąmoningumo kėlimą. Tikiu, kad klausytojas, pamėgęs mūsų ar kitų atlikėjų kuriamą panašią muziką, pasiliks šiame žanre arba keliaus muzikinio pažinimo takais. Tačiau klausytojas laisvas spręsti pats – sąmoningai paveikti kitus asmenis tikslo neturiu. Man, kaip kūrėjui, įdomu sudėtingume atrasti paprastumą. Mūsų muziką atlikti gana sudėtinga, nes joje dažnai keičiasi ritmai, metrai, tonacijos, tačiau klausytis lengva.
Kaip muzika veikia klausytojo sąmoningumą, ištirti nėra paprasta. Tačiau galima įvertinti momentinę jo reakciją. Ar koncertų metu stebi savo klausytoją?
Taip. Žmonių reakcija man labai svarbi, nesvarbu, kur gročiau – didmiestyje užsienyje ar mažame Lietuvos miestelyje. Kai klausytojas išgirsta daugybę instrumentų ir pajunta muzikos darną, jaučiu jo reakciją – matau laimingą, atsipalaidavusį žmogų, pasiduodantį muzikos tėkmei. Tuomet mano kūryba įgauna egzistavimo prasmę, ir tai mane šildo, suteikia daug laimės. Iš tiesų labai jaudinuosi prieš kiekvieną koncertą, net ir patį mažiausią.
Ar „Saulius Petreikis World Orchestra“ muzika pasiekia užsienio klausytoją?
Dėmesio užsienyje sulaukiame ir iš gerbėjų, ir iš muzikos kritikų. Kritikai mūsų albumus dažniausiai vertina teigiamai – aprašo kinematografiškai epinį muzikos stilių. O gerbėjų turime visame pasaulyje. Neseniai po koncerto pasikalbėti priėjo žmogus, kuris vizitą į Lietuvą susiplanavo taip, kad galėtų apsilankyti mūsų koncerte. Žinučių bei komentarų sulaukiame iš Lenkijos, Pietų Amerikos klausytojų, kurie nuosekliai seka mūsų diskografiją ir „Youtube“ kanalą. Tai tikrai nėra labai didelis žmonių skaičius, tačiau mūsų klausytojas jautrus, gilus, išsilavinęs.
Klausytoją žavi tau paklūstančių instrumentų gausa. Kiek ir kokių jų turi?
Savo instrumentų neskaičiuoju. Neturiu tikslo juos kolekcionuoti ar turėti kuo daugiau. Man svarbu, kad jie būtų kokybiški ir atliktų savo funkciją. Pamažu kaupti instrumentus pradėjau būdamas gal septyniolikos. Daug keliaudamas sutikau įvairiausių senųjų liaudies instrumentų mokytojų, iš kurių dažniausiai apie instrumentus sužinodavau, tad ir įsigydavau. Kartais parveža draugai. Nemažai naujų instrumentų įsigijau per karantiną, nes atsirado daug laisvo laiko: kolekciją papildžiau viduramžių ir renesanso ryla, Labanoro dūda, airišku dūdmaišiu, trimis švediškais dūdmaišiais, trejais norvegiškais vargonais, senoviniais dumpliniais vargonais, indiškais šruti vargonėliais, įvairiausiomis fleitomis ir švilpukais, mažuoju trimitu, su meistru kartu gaminome žemaitiškus tabalus. Visi šie instrumentai man labai reikalingi.
Kiekvienas jų unikalus, tad išsirinkti labiausiai mėgstamą sunku ir kažin ar verta. Bet galbūt vienas ar keli turi ypatingą reikšmę?
Mėgstamiausius išsirinkti tikrai sunku. Vis dėlto turbūt labiausiai mėgstu trimitą, nes šis instrumentas iš mano turimų yra pats sudėtingiausias ir sunkiausiai įvaldomas. Raudonuojant jį pūsti nėra taip sudėtinga, tačiau norint groti laisvai, reikia labai daug pastangų.
Visus turimus instrumentus išnaudoji kūryboje?
Instrumentai daugiausiai atsiskleidžia edukacinėse programose, kurias vedu vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems. Tuomet su manimi jų keliauja apie keturiasdešimt. O „Saulius Petreikis World Orchestra“ programoje naudoju nuosekliai – tik tuos, kurių reikalauja programos tematika. Senieji instrumentai labai paklausūs įrašinėjant kino filmų garso takelius. Tai yra papildoma mano veikla – bendradarbiauju su užsienio kino ir kompiuterinių žaidimų industrijomis. Užduotys reikalauja konkrečių instrumentų, dažniausiai senovinių, negirdėtų ir neregėtų.
Pagrindinė tavo veikla sukasi aplink „Saulius Petreikis World Orchestra“ – tavo asmeninį orkestrą. Kada ir kodėl jis atsirado?
„Saulius Petreikis World Orchestra“ yra muzikinis kolektyvas, paremtas pasaulio garsais. Mintis suburti tokį orkestrą atsirado Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatant albumą „Lowlands“, kai koncerte dalyvavo choras. Vadinu tai orkestru, nors iš tiesų tai tėra ansamblis – iki simfoninio orkestro tikrai toli. Tačiau pilna kombinacija su choristais būna virš 50 žmonių. „Saulius Petreikis World Orchestra“ sudėtis yra nuolatos kintanti, priklausomai nuo atliekamos programos. Dabartinėje vyrauja šiaurietiškas skambesys, tad atitinkamai orkestre groja daug varinių pučiamųjų. Skirtingas kryptis diktuoja skirtingi albumai.
Orkestre dominuoja klasikiniai instrumentai. Etninių, ypač egzotiškų, pastaruoju metu scenoje naudoji vis mažiau.
Koncentruodamiesi į konkretų regioną, siekiame aiškaus, išgryninto skambesio. Pavyzdžiui, albumas „Laisvė šaukia“ aprėpia šiaurės šalių regioną, tad naudojame atitinkamus instrumentus. Lietuviško folkloro palikimas gana siauras, nes šaltinių apie senąjį lietuvių folklorą išlikę nedaug. Tai šiek tiek riboja kūrybinę minties raišką. Lietuviško folkloro elementus naudojame visada – visų kompozicijų tekstai yra lietuviški, parašyti ne bendrine, o žemaičių kalba. Į muziką su Donatu žiūrime kinematografiškai – siekiame baltiškai epinio skambesio. Bet kartais viduje būna toks šėlsmas, kad įpiname ir kokį balkanišką elementą. Įvairovė ne tik žavi klausytoją, bet ir suteikia galimybę mums patiems išlikti įdomiems sau.
Savo kūryboje jungi skirtingų tautų elementus ar veikiau bandai ieškoti bendros, skirtingas kultūras jungiančios gijos?
Su Donatu nesiekiame jungti skirtingų tautų elementų, tiesiog kuriame muziką, įkvėptą įvairių šalių etninės muzikos. Nesiekiame atkartoti to, kas jau yra sukurta, autentiškų melodijų nenaudojame, tiesiog ieškome tam tikrą regioną atspindinčios nuotaikos. Sakyčiau, mūsų kūryba yra savotiškas originaliai kuriamas folkloras. Tautų etninės muzikos skirtumus įžvelgčiau ne pačioje muzikoje, bet jos sklaidoje ir atlikimo tradicijose. Skandinavijoje folkloras atliekamas labai profesionaliai, to mokoma muzikos akademijose. Lietuvoje tokio reiškinio nėra – liaudies instrumentų katedrose mokoma lietuvių liaudies instrumentais groti klasiką. Kodėl reikia arfos repertuarą groti kanklėmis, o obojaus – birbyne? Toks mokymo modelis veda į niekur, nes nemoko muzikanto muzikuoti laisvai – kurti, improvizuoti. Liaudies instrumentu klasikinę melodiją iš natų atliekantis muzikantas yra pasmerktas, nes tampa nereikalingas nei simfoniniame orkestre, nei world muzikoje, nei kapeloje. Šiuolaikinis folkloro atlikėjas turi gebėti formuoti savo muzikinį veidą, kurti autentišką programą ir lietuvių folkloro unikalumą reprezentuoti pasauliui.
Kas šiandien laikytina lietuvišku folkloru ir ar jis vis dar gyvas? Žinoma, egzistuoja įvairios kapelos, natos, autentiški garso įrašai, tačiau jie veikiau mena praeitį, nei yra gyva etninės raiškos tradicija.
Nereikia painioti mėgėjiško ir profesionalaus muzikavimo. Įvairiuose televizijos projektuose dalyvauja muzikantai mėgėjai. Tai nieko blogo, net, sakyčiau, gražu, tačiau folkloras šiuo atveju yra laisvalaikio užsiėmimas, kitaip tariant – saviraiškos būrelis. Problema ta, kad lietuviškas folkloras atliekamas tik mėgėjiškai, tad jis liko savo klumpėse, nebuvo modernizuotas. Laikai keičiasi – senus batus jau seniai reikėjo pakeisti į naujus, patogesnius ir šiuolaikiškesnius. Bet kokio meno tradicijoje sena yra jungiama su nauja. Ir čia vėl grįžtame prie to, kad Lietuvoje profesionalių folkloro atlikėjų niekas neruošia. Egzistuoja tik pavieniai muzikantai, kurie edukuojasi savomis laiko ir finansų sąnaudomis arba naujas folkloro formas atranda tik todėl, kad liaudies muzika nuo pat mažumės skambėjo jų šeimose.
Tavo muzikinis kelias yra folkloriškas. Tačiau pradėjai nuo akademinio išsilavinimo – LMTA studijavai klasikinį trimitą. Koks vaidmuo tavo gyvenime tenka klasikinei muzikai?
Klasikinė trimito muzika sudaro instrumento valdymo ir garso formavimo pagrindą, tad stengiuosi jos neapleisti. Su kolega vargonininku Rimvydu Mitkumi retkarčiais rengiame projektus dar nuo studijų LMTA laikų, kai privaloma baigiamųjų užduotis buvo kamerinio ansamblio programa. Pastaruoju metu į klasikinę programą įterpiame savo kūrybos, naudojame ir liaudies instrumentus, nes tai suteikia dinamikos. Valandą klausytis vien trimito ir vargonų dueto publikai yra nemažas iššūkis, tad stengiamės atrasti naujų spalvų, tačiau išlaikydami klasikinės muzikos pagrindą. Bet širdyje esu world muzikos atstovas.
Kaip išsimokslinai world muzikos srityje? Juk jos visai kita specifika.
Studijuodamas trimitą, paraleliai važinėjau į užsienį – įvairius folkloro ir world muzikos festivalius, kalbėjausi su liaudies instrumentų meistrais, mokytojais, ėmiau privačias pamokas. Turėdamas galimybę eiti tiesesniu keliu, būčiau sutaupęs daug laiko. Reikiamos žinios ir brandumas atėjo ne taip greitai, nes nebuvo tam palankių sąlygų. Juk instrumentas pats neužgroja. Nepakanka vien gražiai pagroti gamą, kiekvienam reikia suteikti autentiškumo. Prioritetą visuomet teikiu tembrui, kuriam išlavinti reikia ne tik techninių, bet ir istorinių-kultūrinių žinių. Svarbu atrasti ir individualų priėjimą prie kiekvieno instrumento, nes kopijuoti kitus muzikantus nėra tikslinga. Lietuvių liaudies instrumentų atlikimo tradicijoje laikomasi vieningo kanono, kuris laikomas neginčytinu. Aš stengiuosi atrasti savitus grojimo būdus ir dėl to sulaukiu nemažai kritikos. Kritiką priimu, tačiau pastebiu, kad lietuvių liaudies instrumentai pasaulinės world muzikos rinkos iki šiol nesudomino. Vadinasi, jais grojama ne taip, kaip turėtų būti grojama.
Ėmeisi ir pats organizuoti festivalį „Saulės muzika“, kuris įvyks lapkritį. Koks jo tikslas?
Mintis apie festivalį kirbėjo jau ne vienerius metus. Pagrindinis mano noras – atvežti į Lietuvą nedidelius užsienio kolektyvus, atliekančius įvairių tautų folklorą ir world žanro muziką. Taip jau nutiko, kad metų pradžioje šią idėją papasakojau Vilniaus Mokytojų namų kolektyvui. Žingsnis po žingsnio pradėjome intensyviai ruoštis pirmam festivaliui, kuris vyks jau lapkritį. Festivalyje numatyti ne tik koncertai, bet ir meistriškumo kursai, muzikologo pranešimas ir edukacija visai šeimai.
Ar pats turi tikslą išsaugoti lietuvišką folklorą ateities kartoms?
Folkloras yra išsaugotas – užfiksuotas notacija ir garso įrašais. Tačiau nėra puoselėjama jo atlikimo tradicija. Norint, kad jis būtų gyvas dabartyje, reikia žengti žingsnį toliau – kurti savo muziką ir skatinti tuo užsiimti jaunąją kartą. Tą ir stengiuosi daryti.
