Lietuviškai itališki fortepijono pasažai
- 2021 m. rugsėjo 27 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
Lietuvoje gyvenantis italų pianistas Vincenzo De Martino drąsiai interpretuoja lietuvišką muziką ir savo interpretacijomis su publika dalinasi ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje. Pianistą žavi lietuviškas modernizmas, lietuvių požiūris į kultūrą ir čia plačiai atsiveriančios galimybės muzikuoti. Pastarasis metas V. De Martino gausus ne tik solo ir kamerinių koncertų, bet ir dėmesio, kurio susilaukė įrašęs albumą „Lietuvos ir Italijos portretai“. Nors italų ir lietuvių muzikinės kultūros labai skirtingos, V. De Martino įdomu atrasti ir išskleisti jų panašumus, o drauge ir giliau pažinti lietuvių muzikinę kultūrą, kurioje, anot pianisto, užfiksuota ne tik kultūrinė patirtis, bet ir istoriniai, politiniai kontekstai. Pianistas mano, kad lietuviška muzika kitataučio ausims skamba kitaip nei lietuvio.
Kokie buvo atvykimo į Lietuvą motyvai ir kodėl čia pasilikai?
Į Lietuvą atvykau per mainų programą, dar studijuodamas bakalaure. Planavau čia praleisti vieną semestrą, bet šeši mėnesiai virto šešeriais metais. Esu kilęs iš Sardinijos, kur galimybės vykti studijuoti į užsienį pagal mainų programas nėra labai didelės. Užpildęs paraiškas, atsakymą pirmiausia gavau iš Lietuvos, LMTA. Tad, galima sakyti, Lietuva pati mane pasirinko. Vėliau nusprendžiau pasilikti studijuoti toliau – magistrantūroje ir doktorantūroje, nes požiūris į muzikanto profesiją čia, lyginant su Sardinija, yra gerokai rimtesnis. Man patinka labai gyva Lietuvos muzikinė aplinka: vyksta daug koncertų, muzikinių darbų pasirinkimas čia taip pat nemažas. Pradėjau dirbti koncertmeisteriu chore „Vilnius“, nuolat esu kviečiamas į įdomius kamerinės muzikos projektus. Tad pagrindinė mano sprendimo pasilikti Lietuvoje ir po studijų priežastis – itin palanki erdvė įvairiapusiam muzikavimui.
Kaip atradai fortepijoną arba kaip fortepijonas atrado tave? Teko girdėti istoriją apie tai, kaip tave sužavėjo katino Tomo atliekama F. Liszto Rapsodija Nr. 2 animaciniame filmuke „Tomas ir Džeris“.
Kai buvau mažas, fortepijonas man atrodė labai įdomus instrumentas – vis norėdavau prieiti ir pačiupinėti. Tačiau mano šeimoje muzikantų nėra, tad fortepijoną matydavau tik atsitiktinai. O paskui pamačiau filmuką, kuriame katinas Tomas groja fortepijonu, o peliukas Džeris jam visaip trukdo. Fortepijonas iš pradžių mane traukė kaip žaidimas – buvo įdomu prie jo sėdėti, sukurti ir sujungti garsus. Vieni vaikai mėgsta motociklus, piešti, žaisti futbolą. Mane domino fortepijonas.
Ar Italijoje populiaru mokytis groti fortepijonu?
Planuodami veiklas savo vaikams, Italijoje tėvai retai kada renkasi muziką. Kur kas dažniau leidžia vaikus į sporto, technologijų ar užsienio kalbų būrelius. Pastebiu, kad čia, Lietuvoje, dažnas žmogus mėgėjiškai groja kokiu nors instrumentu, tad ir savo vaikus skatina lankyti muzikos mokyklą. Žinoma, tai yra pati pradžia, vėliau muzikinį kelią tęsia tik gabiausieji. Italijoje šito pasigendu. Beje, ten muzikos mokyklų nėra visai – jas atstoja konservatorijos, kuriose muzikinis išsilavinimas gana chaotiškas, nes orientuotas ir į mėgėjus, ir į profesionalus. Čia įžvelgiu tam tikrą paradoksą: Italijoje yra kone šešiasdešimt muzikos akademijų, o Lietuvoje – tik viena, tačiau čia lygis daug aukštesnis, nes požiūris į muzikinį išsilavinimą daug rimtesnis.
Galėtum palyginti lietuvišką ir itališką fortepijono mokyklą?
Italijoje yra labai stipri operos tradicija, todėl instrumentinė muzika visuomet likdavo nuošalyje. Kompozitoriai, kurie norėjo kurti instrumentinę muziką, turėdavo sukurti bent vieną operą, nes kitaip į juos niekas nežiūrėdavo rimtai. Tad fortepijonas Italijoje iki šiol yra laikomas ne itin rimtu instrumentu. XX a. fortepijoninės muzikos tradicija šiek tiek atsigavo, tam įtakos turėjo nelabai pozityvi priežastis – fašizmas: reikėjo itališką tradiciją atgaivinti visose srityse, instrumentinėje muzikoje taip pat. Instrumentinės muzikos kompozitoriai atsigręžė į liaudies melodijas, tačiau stengėsi išlaikyti ir profesionalumą. Lietuviška muzikos istorija prasidėjo nuo chorinės ir bažnytinės vargonų muzikos, kuri vėliau transformavosi į instrumentinės muzikos liniją, vystytą M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno ir kitų lietuvių kompozitorių. Tad lyginti itališkos ir lietuviškos muzikos tradicijas sunku, nes jas formavo skirtingos socialinės ir politinės patirtys.
Neseniai pasirodė tavo albumas „Lietuvos ir Italijos portretai“, kuriame – du italų ir du lietuvių kompozitorių ciklai fortepijonui: G. F. Malipiero „Maschere che passano“, A. Casella „À la manière de la...“, op. 17, S. Vainiūno „Aštuonios nuotaikos fortepijonui“ ir A. Šenderovo „M. K. Čiurlionio eskizai“. Kodėl pasirinkai būtent šiuos kūrinius ir kas juos sieja?
Visi kūriniai sukomponuoti XX a., kurio estetika mano asmeniniam skoniui yra labai artima. Ciklus sieja portretų tematika. Malipiero ciklas lietuviškai vadinasi „Praeinančios kaukės“, čia kompozitorius atvaizduoja praeinančias karnavalo kaukes. Šiame kūrinyje galima rasti daug panašumų su Vainiūno „Aštuoniomis nuotaikos fortepijonui“, kur taip pat ieškoma spalvų, atvaizduojamos skirtingos nuotaikos. Casello ciklo tikslas – savaip pamėgdžioti kitų kompozitorių muzikinių stilių, o Šenderovą įkvėpė Čiurlionio paveikslų eskizai, tad individualia muzikine raiška jis reflektuoja Čiurlionio kūrybą. Mano tikslas buvo atskleisti itališkus ir lietuviškus portretus fortepijonui, nes esu italas, tačiau gyvenu Lietuvoje, tad noriu įnešti savo indėlį į šios šalies muzikinę kultūrą. Albume įrašyti ciklai atskleidžia mano asmenybę ir kilmę.
Kuo tave žavi lietuviška muzika fortepijonui?
Šiuolaikinėje muzikoje yra daug laisvės, kitų meno sričių, technologijų ar mus supančio pasaulio įtakų. Tačiau tuo pačiu pasitaiko ir nelabai pianistiškų dalykų – kartais susidaro įspūdis, jog kompozitorius meninę idėją iškelia virš techninių instrumento galimybių. XX a. lietuvių kompozitorių muzika fortepijonui yra orientuota į patį instrumentą – viskas sudėliota labai logiškai: techniškai patogiai, atskleidžiamos fortepijono spalvos ir kiti niuansai. Vis dėlto temiškai ji žvelgia į kitą pasaulį, kuris su fortepijonu neturi nieko bendra. Čia figūruoja laiko, laisvės ar kitos metafizinės temos. Net ir linksmoje muzikoje randasi disonansų. Atlikėjui yra aiškiai pateikiama vizija, kaip šią muzika reikia atlikti, tačiau taip pat paliekama ir interpretacijos laisvė. Tad groti Vainiūno ir Šenderovo ciklus man – vienas malonumas.
Kaip sekasi interpretuoti lietuvišką muziką? Mums, lietuviams, ji įprasta ir natūrali, tačiau tavo kultūrinė patirtis visai kitokia.
Lietuviška muzika man nėra labai lengvai suprantama. Sunkiausia suprasti M. K. Čiurlionį. Juk negali lyginti pianisto, kuris nuo mažumės grojo ir klausėsi Čiurlionio kompozicijų, kad ir pačių paprasčiausių, ir to, kuris su šiuo kompozitoriumi susipažino jau būdamas suaugęs. Čia dar reikėtų minėti ir momentą, kad dauguma Čiurlionio kūrinių yra nebaigti, tad jo kūryboje atsiskleidžia muzikinių ir teminių naratyvų kaleidoskopas, kurį suprasti žmogui su kitatautiška patirtimi yra gana sunku. Norint suprasti Čiurlionio muziką, reikia domėtis ir suvokti daugybę kitų dalykų: lietuvių kultūrinius, politinius ir socialinius kontekstus, istoriją. Jo kūryboje daug skirtingų gamtos refleksijų, kurios labai skiriasi nuo mano patirties. Pavyzdžiui, išskleisdamas jūros tematiką, Čiurlionis ją įsivaizduoja kaip grėsmingą, pabrėžia dvasingumo aspektą, priartėdamas prie mitologijos. Man teko pamiršti paplūdimius Sardinijoje, su kuriais jūra asocijuojasi man. Lietuviška jūra ir itališka jūra – du skirtingi dalykai, apie kuriuos manai žinąs viską, tačiau pažvelgęs giliau supranti, kad nežinai nieko. Toks pats jausmas aplanko grojant net ir pačius paprasčiausius Čiurlionio preliudus. Tad jo muzikos atlikimas man buvo labai edukacinis potyris. Apskritai, iš kiekvieno lietuviško muzikinio kūrinio galima sužinoti daugybę dalykų apie Lietuvą: apie šalies gamtą, istoriją, tautos mentalitetą ir dvasingumą, ryškiai atsiskleidžia ir konkretaus laikotarpio politinė situacija.
Kaip tavo interpretacijas vertina kolegos ir kritikai?
Lietuviai visada sakys, kad mano atliekama lietuviška muzika skamba kažkaip kitaip, tačiau jaučiu, kad jie gerbia faktą, jog aš, žmogus iš pašalės, ieškau savitų lietuviškos muzikos interpretacijų ir stengiuosi įnešti savo indėlį į Lietuvos muzikinę kultūrą atlikdamas ją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kita vertus, interpretuodamas lietuvių muziką, visuomet jaučiu didelę atsakomybę ir, jeigu tik turiu galimybę, konsultuojuosi su pačiais kompozitoriais ar jų palikuonimis.
Tikriausiai esi atlikęs lietuvių kompozitorių kūrinius ir Italijoje. Kaip jie vertinami ten?
Girdėjau atsiliepimų, kad blogąja prasme tikras stebuklas, jog lietuviška instrumentinė muzika pasaulyje yra taip mažai žinoma. Esu atlikęs nemažai Čiurlionio, Vainiūno, V. Bacevičiaus, V. Barkausko, A. Remesos kūrinių. Italijos klausytojui patinka šių kompozitorių modernizmas, nes jų muzika skamba moderniai, tačiau sukomponuota labai pianistiškai. Iš dėstytojų ir pianistų sulaukiu daug prašymų pasidalinti natomis, nes šią muziką tikrai galima išnaudoti ir pedagoginiais tikslais.
Dažno pianisto didžiąją repertuaro dalį sudaro klasikinė ir romantinė muzika, nes ji lavina techniką, yra suprantamesnė klausytojui. Tavo repertuare dominuoja XX a. opusai. Kodėl?
Romantinėje muzikoje labai daug garso kultūros, sudėtingos technikos. Modernioje muzikoje atrandu daugiau vaizdingumo, tad atsiveria daugiau interpretacijos galimybių, kurių galiu ieškoti savyje, o ne jau egzistuojančioje tradicijoje, pasitelkti savo vaizduotę. Nemanau, kad pianistas yra kažkoks herojus, kuris būtinai turi atlikti pačius sudėtingiausius kūrinius. Svarbiausia, kad kūriniai, kuriuos groji, keltų džiugesį ir kitas teigiamas emocijas. Be to, atliekant modernią muziką, man lengviau kurti koncerto dramaturgiją: ne tik groti, bet ir kalbėti, tokiu būdu pasakoti istoriją, kurti ryšį su publika ir jaustis patogiai. Modernios muzikos repertuaras ir tokie koncertų formatai yra labai asmeniškas dalykas, atliepiantis mano identitetą. Tačiau konkursuose ir koncertuose esu atlikęs ir labiau tradicinį repertuarą, prie kurio galbūt dar grįšiu.
Kokie tavo artimiausios ateities kūrybiniai planai?
Numatyta daug koncertų solo ir kamerinėmis sudėtimis. Su mecosopranu Gabriele Kiršaite planuojame įrašyti ir išleisti albumą, tikiuosi, kad pavasarį su VU kameriniu orkestru pavyks atlikti Vainiūno Koncertą fortepijonui ir orkestrui nr. 4. Šalia koncertinės veiklos įvairiose vietose dirbu koncertmeisteriu. Kol kas visi mano planai yra čia, Lietuvoje.
