Diana Čemerytė: „Muzika man – išsivalymo aktas“

  • 2021 m. rugsėjo 23 d.

Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, gyvenančios kompozitorės Dianos Čemerytės kūryboje susitinka praeitis ir dabartis. Asketiškose ir išgrynintose faktūrose atsispindi senųjų istorinių epochų muzikinis mąstymas, susipinantis su įtaigiai perteiktomis emocinėmis kūrėjos būsenomis. Kūrybos pagrindu neretai laikydama teorijoje ir praktikoje pamėgtą grigališkąjį choralą, D. Čemerytė apmąsto ir kitus meno pavyzdžius, kviesdama klausytoją ne tik išgirsti savo komponuotus muzikinius audinius, bet ir atsigręžti į Europos meno istoriją. Pačiai kompozitorei kūryba tolygi savotiškam išsivalymo aktui, tad kurdama ji atsisako visko, kas nereikalinga, siekdama neperkrauto ir įtaigaus skambesio.


Muzikinį kelią pradėjote nuo kanklių. Tačiau šis instrumentas jūsų kūryboje nefigūruoja, o reikšminga ankstyvąja muzikine patirtimi laikote muzikos teorijos naratyvą. Kokia kanklių istorija?

Muzikos mokykloje į kanklių klasę patekau, deja, ne savo noru. Labai norėjau groti fleita, bet fleitos klasė buvo jau suformuota. Tad, pažiūrėjusi į mano ilgus pirštus, komisija nusprendė paskirti į kanklių klasę. Pradžioje labai kankinausi, bet po kiek laiko pripratau, net baigusi muzikos mokyklą įstojau į tuometinę Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, kanklių specialybę. Tik vėl greitai supratau, kad sėdžiu ne savo kėdėje, tad įpusėjusi antrą kursą perėjau į Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatorijos muzikos teorijos skyrių. Pažvelgus atgal, tai buvo pats geriausias mano gyvenimo sprendimas.

Kokie jūsų kūrybos įkvėpimo šaltiniai? Kūrinių pavadinimai ir turinys sufleruoja, kad inspiracijų lauke neretai figūruoja konkrečios asmenybės.

Esu šimtaprocentinė europietė, kurią betarpiškai veikia europinio meno ir muzikos patirtys. Labai mėgstu prisišvartuoti prie kokio nors autoriaus, kuris vienu metu darė ar daro didelę įtaką. Tai man tampa atspirties tašku, inspiracija, susigyvenimu su kita epocha. Pavyzdžiui, kai rašiau „Meine Seele wartet...“, paklausius Bacho“, labai daug klausiausi J. S. Bacho muzikos ir ypač šios nuostabios arijos iš 131 kantatos „Aus der Tiefe rufe ich“. Ji taip įsigyveno manyje, kad, pernai gavusi užsakymą rašyti festivaliui „Muzikos ruduo“, net nedvejodama surišau savo ir Bacho muzikos garsynus. 2017 m. kuriant Thomo Manno festivaliui „Laiškai: Venecija-Nida“, inspiracijų šaltiniu tapo T. Manno kūryba, konkrečiai – novelė „Mirtis Venecijoje“, – ir tokių pavyzdžių galėčiau vardinti daug. Galima sakyti, kad dažniausiai mano inspiracijos yra muzikiniais garsais užfiksuotas kasdienio gyvenimo interesų ratas.

Kas jums yra kūryba ir kiek joje asmeniškumo? Kompozicijoje „Mėnulio giesmė“ fiksavote jausminės patirties būseną, kurią įvardijote kaip tam tikrą terapiją, nusiraminimą. Tai gana atvira išpažintis.

Su metais vis labiau suprantu, kad kūryba – tai ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Kūrybos, visų pirma, reikia man, mano vidiniam „aš“. Kūryba visada yra labai asmeniška – net jei remiuosi ar cituoju kitą autorių, vis tiek lieku ištikima savo braižui. „Mėnulio giesmė“ buvo parašyta iš gilių emocijų, kai norėjosi išrašyti sielos skausmus. Galbūt dėl tikrumo, nesumeluotų emocijų kūrinys ir veikia klausytojus, tad buvo apdovanotas kaip geriausias kamerinės instrumentinės muzikos kūrinys 2019 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimuose. Neseniai gavau pranešimą, kad buvo atrinktas ir į šių metų Tarptautinę kompozitorių tribūną Belgrade.

Jūsų kūryba neretai vadinama asketiška, skaidria, išgryninta, tad racionalia. Tačiau pati užsimenate, jog ji kyla iš vidaus – emocinių patirčių. Kurį kūrybos pradą – intuityvų ar racionalų – laikytumėte svaresniu?

Visgi esu intuityvistė, nors perėjau racionalią O. Balakausko kompozicijos mokyklą. Kai ką dar vis pritaikau iš savo profesoriaus metodų: pavyzdžiui, formos apskaičiavimą, faktūrinių sluoksnių lipdymą ir t. t. Kuriu tokią muziką, kuri ateina iš mano vidaus, mano estetinio suvokimo. Nemėgstu apkrautos, triukšmingos muzikos. Muzika man – išsivalymo aktas, savęs išgryninimas, atsisakymas nereikalingų, perkrautų garsų. Man didžiausias menas – keliais garsais, gestais pasakyti kūrinio esmę. Turbūt todėl anksti susižavėjau grigališkuoju choralu – ta asketiška melodija, kuri giedama vienu balsu.

Kaip jūsų gyvenime atsirado grigališkasis choralas? Kuo jis jums svarbus?

Grigališkąjį choralą atradau domėdamasi viduramžių menu ir muzika. Pirmą kartą jį giedant gyvai išgirdau Arkikatedroje, atvykusi studijuoti į Vilnių. Tas monodijos paprastumas (kaip man tada atrodė), asketiškas giedojimas vienu balsu labai paveikė mano estetinio skonio formavimąsi, paskatino daugiau pasidomėti choralo žanru, o vėliau ir pačiai prisijungti prie Katedros choralistų gretų. Kritikai akcentuoja mano muzikos asketiškumą, grynumą. Tai, be jokios abejonės, yra grigališkojo choralo įtaka. Man choralas – tai tobulai išvystytas liturginės kalbos menas, muzikos meno viršūnė.

Grigališkojo choralo ir kitos senosios liturginės muzikos įtakos jūsų kūryboje skleidžiasi ne tik asketiškumu ir išgrynintu stiliumi. Egzistuoja ir labiau tiesioginės sąsajos.

Daugiau nei 20 metų gilinuosi, studijuoju ir iki šiol Frankfurte giedu grigališkąjį choralą. Nenuostabu, kad jis tiesiogiai veikia mano kūrybą. Nemažai mano opusų yra įkvėpti grigališkojo choralo arba sukurti remiantis jo giesmėmis: ciklas „Vidi Aquam“, kūrinys chorui „Viderunt Omnes“ ir daugelis kitų. Taip pat nemažai domėjausi Hildegardos Bingenietės giesmėmis, jų įkvėpta sukūriau „TePra“ I ir II akordeonui solo. Styginių kvartete „Ave Maris Stella, oder zehn Minuten mit Organum“ naudoju viduramžių daugiabalsę muziką – organumą. Senoji ar šiuolaikinė – pavyzdžiui, A. Pärto, J. Tavenerio – sakralinė muzika man labai svarbi. Tokia muzika mus tarsi nuneša į kitą – aukštesnį, dvasingesnį ir prasmingesnį pasaulį. Tai turbūt ir yra muzikos prasmė ir paskirtis – suvirpinti žmonių sielas ir pakelti jas į kitą dvasinę plotmę.

Minite Hildegardos Bingenietės pavardę. Tačiau Vakarų Europos klasikinės muzikos istorijoje ji, kaip ir daugelis kitų moterų kūrėjų, nublanksta vyriškų vardų gausoje. Kaip manote, ar šiandien moteris kompozitorė yra lygiavertė vyrui?

Kai vaikystėje ar vėliau, studijų metais, mokėmės muzikos meno, ar žinojome nors vieną moterį kompozitorę? O kad pirmoji žinoma kompozitorė Europoje buvo moteris – Hildegarda Bingenietė? Nežinojome. Moterys per ilgai buvo uždarytos po patriarchato raktu, todėl man nepaprastai įdomu kuo daugiau sužinoti apie užmirštas ar neatrastas moteris kompozitores. Senoji Europa dar nėra labai atvira moterų kūrėjų atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu Baltijos šalys ir Skandinavija daug atviresnės. Pavartę simfoninės muzikos koncertų ar šiuolaikinės muzikos festivalių programas Vokietijoje, pamatytume vis dar dominuojančias vyrų kompozitorių pavardes.

Tikriausiai nebūtų labai klaidinga teigti, kad senoji bažnytinė muzika šiuolaikinio žmogaus akiratyje atsiduria gana retai. Vis dėlto jūs joje randate daug inspiracijų. Kokią žinutę šiuolaikiniam žmogui komunikuoja jūsų kūryba?

Man labai svarbus senosios ir naujosios muzikos ryšys, senųjų tradicijų perdavimas, jų įpynimas į šiuolaikinį kontekstą. Jei staiga kūrinyje atpažįstame choralo ar Bacho muzikos motyvą, tai sužadina mūsų, europiečių, kultūrinę atmintį, gal net norą giliau pastudijuoti jos muzikinius klodus. Premjerinio kūrinio „Meine Seele wartet...“, paklausius Bacho“ koncerto programėlėje net prašiau klausytojų grįžus namo pasiklausyti šios nuostabios mane įkvėpusios Bacho arijos.

Į kokį klausytoją orientuota jūsų kūryba? Ar svarbu galvoti ne tik apie kūrybą ir jos sklaidą, bet ir apie recepciją?

Kuriant galvoti apie klausytoją tolygu jam pataikauti. Man svarbiausias pats kūrybos aktas, emocinis prisirišimas, savotiškas apsėdimas. Tai vidinis dialogas su savimi, ieškojimas mane tenkinančio kūrybos rezultato. Šiuolaikinė publika yra smalsi ir išprususi, ji atsirenka savo autorius. O jų, laimei, turime tikrai daug. Tad visada labai pamalonina žinutės, kad patiko kūrinys, kad seka mano kūrybą.

Kuriate ir vaikams. Kokį tikslą išsikeliate komponuodama jaunajai auditorijai?

Rašymas vaikams – labai atsakingas ir stropus darbas. Paprastai vaikai dar nėra susipažinę su šiuolaikinėmis atlikimo priemonėmis, todėl labai įdomu stebėti jų atradimus, o kartais net pasibaisėjimus neįprastais garsais. Tokią patirtį turėjau 2019 m. laimėjusi „ad libitum“ konkursą, kai turėjau rašyti trio dviem klarnetams ir fortepijonui, o atlikėjai buvo vaikai. Teko vaikams papasakoti apie netradicinius grojimo šiais instrumentais būdus. Be abejo, tai yra edukacinė literatūra, kaip ir operėlė vaikams „Vienaragio mįslė“. Čia instrumentiniuose intarpuose naudojau šiuolaikines atlikimo technikas, o instrumentus susiejau su personažų charakteriais: fleita tapo vienaragiu, trombonas – liūtu ir t. t. Abiejuose projektuose mano tikslas buvo neįprasta paversti įprasta, kad tai, kas skamba keistai, po kiek laiko taptų normalu ir gal net gražu. Juk turime ugdyti vaikų muzikinį skonį, supažindinti su šiuolaikine muzika.

Viename interviu užsiminėte, kad kompozitoriui svarbu palaikyti kūrybinę formą – kasdien parašyti bent po taktą. Toks požiūris sugriauna romantizuotą kūrėjo, ieškančio įkvėpimo, mitą.

Muzika – tai savotiškas sportas. Pabandykime kurį laiką negroti ir užlipti ant scenos. Turime visada palaikyti pirštų, o kompozitorius – pieštuko formą. Per paskaitas profesorius O. Balakauskas studentus skatindavo užrašyti bent kelis taktus per dieną. Su dabartine patirtimi matau, kad labai svarbu sukaupti tam tikrą savo garsyną – savotišką biblioteką, kuria galėtum pasinaudoti kurdamas. Paprastai muzikos rašymo forma sugrįžta automatiškai, kai tik pradedi kurti. Beje, kūryba juk dažniausiai prasideda ne popieriuje, o galvoje. Kartais idėjos išgryninimas trunka ilgiau nei jos užrašymas. Šiuo atveju mes, kompozitoriai, esame geresnėje pozicijoje nei atlikėjai, nes galime pieštuką kuriam laikui padėti į šalį.

Jau kuris laikas gyvenate Frankfurte prie Maino. Kuo ten įdomus muzikinis gyvenimas?

Koncertinis gyvenimas Frankfurte, kaip ir Lietuvoje bei visame pasaulyje, dėl pandemijos buvo beveik sustojęs. Labai seniai besilankiau gyvame koncerte. Tikiuosi, greitu metu vėl viskas sugrįš į senas vėžes, nes šis miestas turi ką pasiūlyti tiek šiuolaikinės, tiek klasikinės muzikos gerbėjams. Čia savo veiklą vykdo solidūs šiuolaikinės muzikos kolektyvai, tokie kaip „Ensemble Modern“, Heseno radijo orkestras, gausu ir mažesnių alternatyvios muzikos erdvių. Klasikinės muzikos mėgėjus džiugina Frankfurto operos teatras, Heseno radijo ar „Alte Oper“ koncertų salės.

Kuo gyvenate šiandien?

Pandemija, deja, sumaišė daugelį planų. Šiemet Liubeke turėjusi įvykti trio „Dämmrung will die Flügel spreiten“ fleitai, altui ir arfai premjera nukelta į 2022 metus. Tai buvo vienas įdomesnių pastarojo meto užsakymų – parašyti kūrinį Tomo ir Heinricho Manų egzilio tema. Bet, jei pavyks, Liubeke gruodį laukia kita premjera – naujas kūrinys klavesinui ir barokiniams instrumentams. Koncertą organizuoja Liubeko operos teatras kartu su D. Buxtehudės draugija. Taigi, opuse remsiuosi šio baroko kompozitoriaus muzika. Vienoje gyvenanti jauna akordeonininkė Elisabeth Müller užsakė naują opusą akordeonui solo projektui „Antigonė“, kuriame skambės išskirtinai moterų kompozitorių muzika. Beje, ji mane susirado išgirdusi mano portretinį albumą „Mondgesänge“ ir pati jau ne kartą atliko kūrinius, skambančius šioje kompaktinėje plokštelėje. Taip pat esu suplanavusi naują projektą su grigališkuoju choralu „Lumen de Lumine“. Tad, nepaisant pandemijos, ateities planų turiu gana daug.