Kalbino Rūta Giniūnaitė

Lukas Pilkauskas – ramios sielos žmogus ir lėto buvimo propaguotojas. Nors gyvena Vilniaus triukšme, svajoja apie dainas soduose ir įrašų studiją atokiai nuo visų. Apie tai ir yra jo pirmasis EP „Sodų dainos“, išleistas šį pavasarį. Tai nostalgijos duoklė vaikystės vasaroms, praleistoms mažame sode už miesto.

Plaukiodamas svajingos muzikos vandenyse, Lukas nukelia mus į pievas po obelimis. Jo muzika lyg Algimanto Baltakio eilės: „<...> apie paprastą, primityvią laimę – gulėti saulėje ant žolės ir snausti. Jokių minčių, jokių jausmų, – vien pojūtis, kad šilta, kad niekas negresia, kad galima gulėti.“

---

Lukai, kokia buvo tavo vasara?

Šią vasarą pradėjau gyventi muzika labiau nei bet kada. Buvo intensyvus laikas; koncertuoti smagu, bet repeticijos ir pasiruošimo darbai vargina. Tai buvo pirmoji neatostoginė vasara muzikavimo prasme, nors visa mano aplinka susijusi su garsais ir jų apipavidalinimu – esu laisvai samdomas garso dizaineris. Daugiausia dirbu su reklama, animacija, trumpametražiais filmais ir jų garso efektais. Samdomas darbas yra geras pabėgimas nuo savos muzikos į kitokią terpę, bet šią vasarą daugiau dirbau su savo muzikiniais garsais.

Atėjai į muziką pradėjęs mashupinti kitų dainas „Soundcloud“ platformoje. Prisimeni pirmąjį įkėlimą?

Labai gerai pamenu, kaip Kaune vėlai vakare važiavau autobusu, įkėliau įrašą ir užrakinau telefoną. Būtent „I’m the man that‘ll find you / Aš ieškosiu tavęs“ sulaukė daug gerų atsiliepimų – nuo tada užsikabinau ir pradėjau galvoti, kad reikia kurti toliau. Nors daug kas pradeda karjerą nuo koverių, šio formato jau nebetęsiu, metas padėti žaislus į šalį (juokiasi). Iš to išmokau daug, bet dabar, sukaupus rimtesnį žinių bagažą, atėjo metas gilintis į autorinę kūrybą. Nors, kai koncertuose groju mashupą, daug žmonių jo laukia, gal net dėl jo ir ateina. Jaučiu pareigą tą muziką jiems dovanoti.

Kokios temos dabar tavo galvoje?

Turiu vieną stiprią išgrynintą temą, dar negaliu ja pasidalinti. Viskas bus sudėta į naują albumą, bet dar nebandžiau rašyti jam dainų. EP „Sodų dainos“ rašymo procesas irgi prasidėjo nuo dizaino, nuotraukos idėjų, bet, kaip mano draugė juokavo, gal pirmiausia reikėtų dainų parašyti… Procesas buvo lengvas, nors dainos albume yra pirmi penki bandymai mano gyvenime rašyti kūrinius. Dažnai išgirstu, kad gal vertėtų sukurti 20 ar 30 ir tik tada išsirinkti stipriausius. Kurdamas EP turėjau daug minčių ir norėjau jas visas išleisti. Matyt, mintys užsiliko nuo paauglystės – niekada anksčiau nesėsdavau prie pianino ir nebandydavau kurti.

Naujam albumui noriu parašyti kuo daugiau, kad koncerto programoje turėčiau ką dovanoti kitiems.

Pagrindinė albumo kūrybos tema – gamta, kuri mus sugrąžina į lėtesnį gyvenimo tempą. O kokiu tempu gyveni tu?

Sugrįždamas į Vilnių vis pastebiu, kad įsisuku į rutiną. Atsiranda tūkstančiai reikalų, skubu beprasmiu ritmu, bet vis noriu ištrūkti į ramybę. Galvoju apie sodus. Šiais metais pastebėjau, kad labai daug nereikalingo skubėjimo mūsų gyvenimuose atsirado po karantino – tai manęs visai nežavi. Mane Vilniuje laiko kultūra, įvykiai ir draugai, Lukiškių kalėjimo 2.0 bendruomenė. Bet jei reikėtų rinktis, kur gyventi, vykčiau į gamtą. Tik laiko klausimas, kada kelsiuosi gyventi už miesto. Įrašų studija sode skamba romantiškai.

Ko klausydavaisi gulėdamas soduose vaikystėje?

Tėvai neseniai pasakojo, kad, man gimus, jie nusipirko sodą už miesto. Ten praleidau didelę dalį vaikystės, tarsi medituodavau, nes neturėjau daug kiemo draugų, kaimynystėje gyveno vyresni žmonės. Šis albumas rodo stiprią gamtos žymę manyje ir įprasmina kūrybos kelią. Turėjau surišti savo skambesį su sodais.

Vaikystėje turėjau juokingą kasetę, kurioje buvo Britney Spears, „Hiperbolės“, Rokerio Luko, Michaelo Jacksono muzikos miksas. Vaikystė man asocijuojasi su muzikos klausymu automobilyje, nes iki sodo su tėvais važiuodavome ilgą kelią. Tada skambėdavo Rodas Stewartas, „Queen“, „Dire Straits“, „Smokie“ ir kitos klasikinės tėčio melodijos. Vėliau į mano gyvenimą atėjo rokas, „Red Hot Chili Peppers“, Bobas Dylanas, net „Kings of Leon“.

Savo kūrybą scenoje dažniausiai pristatai vienas. Ar tai susiję su tuo, kad dar vaikystėje išmokai būti vienas?

Geras pastebėjimas, niekada apie tai nesusimąsčiau. Man daug lengviau dalykus daryti vienam. Esu individualistas, bet po šios vasaros kirba mintis kurti grupę ir pabandyti dirbti su kitais. Solo atlikimą asocijuoju su pasirodymu karaokės bare – groja fonograma ir visuose koncertuose gauni tokį patį rezultatą, o su grupe viskas būtų gyviau.

Vienam pasirodyti ne visada būdavo lengva. Būdamas mažas grodavau pianinu rečitalius, mažus koncertukus draugams, tėvams, parodydavau ir atsiskaitydavau tam tikrus išmoktus kūrinius. Nuo jaudulio raižydavo pilvą. Esu itin jautrus, todėl vaikystėje ir paauglystėje net laukdamas autobuso mieste jausdavau nerimą. Laikui bėgant tai slopsta, bet ant scenos prieš porą metų supratau, kad daug pastovaus nerimo prarado prasmę, ir nusiraminau. Dabar nesijaudinu, likusi jaudulio dalis koncertų metu ateina dėl techninio išpildymo, bet ne dėl to, kur esu. Tai ramesnis jaudulys.

Pristatai savo muziką kaip neošlagerizmą. Kaip paaiškintum šį terminą?

Kai pradėjau koncertuoti vienas, tik su muzikos playbacku ir fonograma, kurią leidžiu per kompiuterį, saviironiškai susitapatinau su estrados atlikėjais: Ryčiu Cicinu, Edmundu Kučinsku. Supratau, kad reikia žiūrėti į save nerimtai – juk tai tik pirmasis mano albumas. Sumaišiau 2021-uosius su estradinių laikų skambesiu, ir taip gimė neošlagerizmas.

Vis dėlto po šios vasaros koncertų supratau, kad neturiu alter ego ir nemoku kurti personažo, – Lukas Pilkauskas yra Lukas Pilkauskas.

Kokia tavo svajonių vieta sugroti „Sodų dainoms“?

Mane žavi koncertai ant stogo, kaip klasikinis „The Beatles“ koncertas Londone 1969-aisiais. Connanas Mockasinas su grupe irgi yra pasirodęs Naujojoje Zelandijoje ant stogo – tai man kažkodėl suteikia magiškos energijos. Manau, „Sodų dainos“ puikiai skambėtų gamtoje, tame pačiame sode, svajoju pasikviesti draugų ir viską nufilmuoti. Apie arenas ar stadionus niekad negalvosiu, tai ne mano dalykas. Labiau žavi mažos, jaukios, neįprastos vietos.

Mac DeMarco viename interviu irgi pasakojo, jog pirmojo turo metu grojo vos keliasdešimčiai žmonių, o vėliau, po albumo „II“ išleidimo, minios tapo tūkstantinės.

Galbūt keičiasi suvokimas, ką mūsų karta nori matyti arenose. DeMarco minėjo, kad jam keista groti stadionuose, jis turi ribas, kokiam žmonių skaičiui nori groti, – jam patinka suspaustos erdvės. O aš, jeigu kada nors pritraukčiau daug žmonių, neliūdėčiau, bet mėgstu ir mažas pasirodymų erdves.

Kadangi studijavau garso režisūrą, atkreipiu dėmesį į garso ir erdvės išpildymą. Didesnėse Lietuvos scenose daug problemų su garsu, sunku sukontroliuoti erdvę. Klausytis koncertų man maloniau mažesnėse erdvėse – ten garsą galima reguliuoti tarsi studijoje. Aišku, smagu pažiūrėti į „Queen“ koncertą „Wembley“ stadione, bet viskas priklauso nuo garsisto profesionalumo ir erdvės santykio. Ne visada viskas gerai susiklijuoja.

„Noriu užsidaryti garaže, kurti muziką ir kažkada tyliai numirti“, – sakė tas pats DeMarco. O kokie tavo norai?

Noriu pradėti groti su grupe – tai artimiausia ir įgyvendinama svajonė. Utopinė vizija yra sode pasistatyti studijos namelį, saugią erdvę, kurioje galėčiau kurti. Pirmiausia sau, dėl savęs. Kadangi turiu daug žinių apie garsą, norėčiau dirbti su jaunais atlikėjais, padėti jiems įrašinėti, prodiusuoti albumus. Noriu nepavargti nuo saves ir padėti kitiems, kurti muziką gamtoje ir rengti pasirodymus mieste. Labai ieškau atvirumo ir paprastumo – visi lekia ir pamiršta, kas yra svarbu. Norėtųsi, kad niekada niekam nereikėtų aiškinti ar teisintis, kodėl važiuoji į gamtą tiesiog pabūti. Nereikia taip skubėti ir įsikabinti tik į darbą ir siektinus tikslus.

EP kūrimą pradėjai nuo viršelio idėjos. Daug galvoji apie vizualinę muzikos pusę?

Vizualumas svarbu. Šiemet supratau, kokią įtaką turi muzikiniai vaizdo klipai. Daug lietuvių kūrėjų dabar dirba tarpusavyje, gimsta gražių dalykų – nuo vaizdo įrašų iki filmų. Vien tik muzikos formatas ne visada ištransliuoja norimą emociją. Gyvename interneto amžiuje ir idėjų dalijimasis skaitmenoje tampa labai vizualus. Tam tikros grupės yra išvysčiusios savo vizualinį identitetą kaip prekinį ženklą. Tai būtina dalis, kai savo veiklą pradedi bent šiek tiek traktuoti kaip verslą. Nepaisant to, daug atlikėjų mane sužavėjo dar būdami žali, kol nebuvo sulaukę jokio dėmesio ir neturėjo stipresnio įvaizdžio. Galbūt ir man teks labiau įverslinti savo veiklą, bet šiek tiek bijau prarasti muzikos kūrimo žavesį. Dabar svajoju nufilmuoti klipų naujoms dainoms.

Yra tokių atlikėjų, kuriuos mėgai, bet jiems tapus dideliais vardais, pakeitei požiūrį?

Nors pamėgau juos nuo pradžių, ir dabar jie nepraradę žavesio. Pavyzdžiui, Mac DeMarco pradėjau klausytis nuo pirmųjų singlų, dabar viskas galbūt tik dar pagerėjo: daugiau pinigų – daugiau ir kokybės? Bet visos pradžios labai žavios, įdomu būtų save pamatyti pirmą kartą patiriant mėgstamą grupę.

---