Vitalijus Gailius

Jei kada nors lankėtės grupių „In Albedo“, „Delasferos“, „Tie Geresni“ ar „Such’a’Trip“ koncertuose, neabejotinai Justiną Žilį matėte scenoje grojantį gitara. Ilgą laiką tarsi kitų grupių šešėlyje slėpęsis muzikantas rugpjūčio 23 d. pristatė solinį albumą „Sanctuary“. Septynių dalių muzikinis pasakojimas atskleidžia daugialypį J. Žilio veidą. Albume girdime ne tik eksperimentinius gitaros solo, retsykiais priverčiančius prisiminti neklaužados Juozo Milašiaus performansus, bet ir kūrinius, kuriuose galima apčiuopti labiau tradicinių kompozicinių elementų. Albumas išleistas tik skaitmeniniu formatu, tačiau Justinas neatmeta galimybės ateityje įprasminti savo kūrybą kad ir USB rakto pavidalu.

Pradžia ir įkvėpimas

J. Žilys nėra tipinis nuo mažų dienų muzika susidomėjęs muzikantas. Priešingai, gitarą į rankas jis paėmė tik paauglystėje, tačiau, skirtingai nei daugelis kitų, atslūgus pirminiam entuziazmui, instrumento kampan nepastatė.

„Mokykloje turėjome grupelę bendraminčių. Klausydavomės muzikos, ypač 8 dešimtmečio roko grupių. Visi norėjome groti gitaromis, pjaustyti soliakus, nes tai atrodė kieta. Ėmėm patys bandyti groti. Man tuomet buvo penkiolika. Daugelis bičiulių gana greitai atsikando grojimo ir apleido šią veiklą. Iš mūsų grupelės, man atrodo, aš vienintelis daug laiko skirdavau gitarai. Tai man suteikdavo ir tebesuteikia daug džiaugsmo, tačiau muzikos mokykloje ar konservatorijoje nesimokiau, – pasakoja J. Žilys ir priduria: – Baigęs mokyklą, nusprendžiau tęsti muzikinę veiklą. Įstojau į Vilniaus kolegijos Menų fakultetą, Populiariosios muzikos studijų programą, kurią sėkmingai pabaigiau prieš dešimtmetį.“

Paradoksalu, tačiau vargu ar kas nors pasiryžtų solinei šio populiariosios muzikos programos absolvento kūrybai priklijuoti popmuzikos etiketę. Kita vertus, J. Žilys negalėtų būti apkaltintas ir abstrakčiai konceptualaus Dereko Bailey’io grojimo stiliaus imitavimu, bet išgirdus debiutinį Justino albumą akivaizdu: muzikantas yra užmezgęs glaudų kontaktą su nepopuliariąja muzika.

„Studijų metais mane supo džiazo muzikantai. Ėmiau pastebėti, kad mane kur kas labiau traukia būtent džiazas, improvizacinė muzika. Ekspresyvus, siaurų rėmų nesupančiotas grojimas pasirodė prasmingesnis ir įdomesnis. Klausydavau daug eksperimentinės muzikos, džiazo, artroko. Norėjosi groti keisčiau, sudėtingiau, tačiau niekuomet nebuvau kategoriškas kitų žanrų atžvilgiu, – apie polinkį eksperimentuoti kalba J. Žilys, o paklaustas apie jį įkvėpusius muzikantus priduria: – Vienas pirmųjų savo muzika ir grojimo maniera sužavėjusių muzikantų – pusiau džiazo, pusiau roko gitaristas Al Di Meola, grojęs Chicko Corea grupėje. Jo dėka atradau Chicko kūrybą, kuri parodė džiazo grožį. Dar galėčiau paminėti gitaristus Marcą Ducretą, Kurtą Rosenwinkelį, Johną Scofieldą, Patą Metheny. Jie taip pat buvo svarbūs mano kelyje.“

Noras išsivaduoti iš šešėlio ir naujojo albumo gimimas

Kaip ir minėta įžangoje, J. Žilys aktyviai dirba su kitomis grupėmis, tačiau kaip solistas vis dar neišlenda į rampų šviesą, nors jo galvoje kunkuliuoja tikrai intriguojančios idėjos. Tuo įsitikinti galite pasiklausę debiutinio albumo. Galbūt „Sanctuary“ prablaškys ant Justino užslinkusį sesijinio muzikanto šešėlį?

„Kolektyvai, kuriuose groju, labai skirtingi. Vienuose esu labiau atlikėjas, kituose, pvz., „Delasferose“, aktyviau prisidedu prie kūrybinių procesų. Solinę kūrybą vystau beveik nuo karjeros pradžios, bet tik dabar nutariau viską susisteminti, surinkti į vieną vietą ir pristatyti klausytojams“, – atvirauja Justinas.

Debiutinis gitaristo albumas tikrai turėtų ištraukti jį į daug ryškesnę šviesą. Visų pirma dėl to, kad soliniai gitariniai albumai nėra dažni mūsų krašto scenoje, o antra – dėl gerai subalansuoto „Sanctuary“ turinio. Pirmoje albumo dalyje girdime labiau eksperimentinius, išplėstinėmis technikomis ir netipiniais gitariniais garsais pasižyminčias kompozicijas. O antroje albumo dalyje susiduriame su įprastesnėmis kompozicijomis, kuriose girdime ne tik Justiną, bet ir jo bičiulius.

„Į „Sanctuary“ sudėjau skirtingų laikotarpių kūrinius. Dalis jų buvo sukurti 2019 m., ruošiant muzikinę programą fotografo Mykolo Juodelės parodai „A Country Unsolved“, o kita dalis atsirado vėliau. Antai kompoziciją „Irish Sea“ parašiau prieš pusantrų metų keliaudamas Airijoje, na, o pačioms naujausioms pirminiu įkvėpimo šaltiniu tapo pandemija. Taigi, kiekvienas kūrinys – tai skirtinga patirtis ir laikotarpis. Nenorėjau padaryti vienodo, vientiso albumo. Mano tikslas buvo sukurti įrašą, kurio visi kūriniai skambėtų skirtingai. Ir taip atskleisti savo kūrybos daugialypumą, – pasakoja gitaristas ir, leisdamasis į albumo gimimo užkulisius, priduria: − Beveik viską įrašinėjau pats užsidaręs studijoje, kurioje repetuojame su kitomis grupėmis. Dirbant su vokalų įrašais padėjo Deividas Gnedinas, o suvedimo darbus atliko profesionalus garso inžinierius Mantas Tamulionis, pas kurį studijoje taip pat įrašinėjome būgnų partijas kūriniui „Sincerity“. Be to, esu dėkingas būgnininkui Mykolui Baranauskui, jo sesei vokalistei Ievai Baranauskaitei, grupių „Siela“ ir „Sinstation“ bosistui Bernardui Prušinskui bei kompozitoriui Andriui Šiuriui, kuriuos galima išgirsti šiame albume.“

Šventovė ir Dostojevskis

Debiutinis albumas, kurio pavadinimas lietuviškai reiškia šventovę, iškart verčia galvoti, kokią prasmę šis žodis neša klausytojui, koks sakralios erdvės ryšys su muzika. Justinas linkęs interpretacijas palikti klausytojų asmeniniam apmąstymui, tačiau neslepia užkodavęs norą per muziką pabėgti į tylią, ramią vietą.

„Kiekvienas klausytojas albumo pavadinimą gali interpretuoti pats. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad muziką suvokiu kaip vietą, kurioje gali pasislėpti, rasti užuovėją nuo gyvenimo sunkumų. Man šventovė reiškia tai, ko iš tavęs niekas negali atimti, vietą, kurioje esi laisvas, gali apmąstyti sau svarbiausius dalykus, todėl manau, kad „Sanctuary“ turėtų būti klausomas ramybėje, susikaupus. Triukšminga aplinka neatskleistų visų subtilių garsų, – atvirauja Justinas, o paklaustas, kokius klausytojus regėtų savo šventovės viduje, taria: − Atvirai mąstančius, nebijančius eksperimentų, turbūt nespjaunančius į džiazą ir eksperimentinę muziką.“

Bendrame albumo kontekste išsiskiria paskutinis kūrinys − „Kindred Souls“. Ilgiausioje, net 12 minučių trunkančioje kompozicijoje girdime patį albumo sutvėrėją Justiną, skaitantį ištrauką iš giliai į žmogaus sielą prasibraunančio Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“.

„F. Dostojevskis – vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Skaitydamas šį kūrinį įsidėmėjau būtent „Kindred Souls“ skaitomą pasažą. Jame, mano supratimu, galima pastebėti Raskolnikovo žmogiškumo likučius, dalelę šilumos. Šiuo kūriniu norėjosi parodyti nuoširdaus žmonių bendravimo svarbą, atskleisti mus jungiančius bendrumus, ištransliuoti žinutę, jog visų pirma reikia ne smerkti, bet pamatyti viltį ir žmogiškumą net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, to nėra“, – literatūrinį sprendimą aiškina J. Žilys.

Ateities planai ir garsų paieškos

Nors pandemijos pikas, kada visi sėdėjo tarp keturių sienų ir tik retsykiais išeidavo pasivaikščioti į parką, nutolo, tačiau Justinas kol kas konkrečių planų pristatyti solinę kūrybą nėra numatęs. Vis dėlto entuziazmo ir noro pakviesti pasiklausyti jo atliekamos muzikos muzikantui netrūksta – norėtų pagroti ir sakralioje erdvėje.

„Labai norėčiau surengti solo koncertą ar kelis. Juolab kad albumas sukurtas taip, kad būtų galima atlikti vienam žmogui, žinoma, naudojant looperius ar minimalius playbackus. Deja, klausytojų į konkrečius koncertus šiuo metu pakviesti negaliu, bet tikiuosi, kad netolimoje ateityje pavyks susiorganizuoti jaukų koncertą kamerinėje aplinkoje. Turint omeny mano albumo pavadinimą, būtų be galo įdomi patirtis pagroti bažnyčioje“, − apie galimus koncertus kalba muzikantas.

„Sanctuary“ galima girdėti Justiną grojant stryku, naudojant kitas išplėstines technikas bei aibes gitarinių efektų pedalų. Atrodo, kad garsų paieškos Justinui tikrai ne svetimos. Kita vertus, dabar bene visi gitaristai turi prieigas prie kompiuterinių programų, efektų pedalų ir yra laisvi stygas ne tik glostyti stryku, bet ir talžyti būgnų lazdelėmis. Ar įmanoma dar suskambėti naujai?

„Sunku pasakyti, kiek naujovių galima atrasti naudojant išplėstines technikas. Manau, kiekvienas muzikantas turi savitą garsą, priėjimą prie technikų. Juk nemažai kas groja naudodami elektroninius (ebow) ar paprastus strykus, bet kiekvienas suskamba savaip. Net ir tie, kurie, atrodytų, nusiima Jimmy Page’o soundą, vis tiek skamba šiek tiek kitaip, − mintimis dalinasi J. Žilys, o paklaustas, ar yra gitarinių pedalų geekas, nuolat ieškantis, kaip čia dar patobulinti savo efektų rinkinį, atsako: − Labiau esu iš tų, kurie turi savo pedalboardą ir pernelyg dažnai jo nekeičia. Bandau išspausti maksimalų rezultatą iš to, ką turiu. Bet puikiai suprantu tuos, kurie ieško konkrečiai skambančių pedalų ir skiria tam daug dėmesio. Žinoma, tam taip pat reikia nemažų finansų. O šiaip su kiekvienu efektu galima išgauti ką nors naujo, įdomaus, tik reikia skirti daug laiko tą efektą perprasti.“

---