Kalbino Rūta Giniūnaitė

Kristijonas Ribaitis tikisi, kad esam laimingi. Ironiškai ar nuoširdžiai – tenka spręsti klausantis jo naujausio albumo „Laimingi“. Daugybę naktų klajojęs Vilniaus gatvėse ir baruose, suprato turintis ką papasakoti apie mūsų tikruosius veidus ir kaukes. Pradėjęs nuo bardų muzikos ir intymių koncertų, dabar K. Ribaitis rėkia ir keikiasi didelėse scenose. Ne todėl, kad pyktų – kartais, sako, reikia paleisti visas per savaitę sukauptas nesąmones. Tą daryti linki ir mums.

---

Kristijonai, kuo dabar gyveni ir kaip gyveni?

Galvoje daug minčių. Išleidome albumą, jį pristatėme, bet darbai nesustojo: vyks daugiau koncertų, jau dabar planuoju, ką parodysiu rudenį. Naujas albumas jau irgi pradėtas. Karantinas leido sukurti vieną EP į priekį – tai tarsi antroji albumo „Laimingi“ pusė, beliko ją nušlifuoti. Tos dainos netilpo į vinilą „Laimingi“ – juk vienai pusei skirtos tik 23 minutės. Kūriniai ta pačia tematika – mano pirmasis EP „Preliudas“ iš tiesų buvo preliudas į nakties klajonių temą, o kitas EP bus tarsi epilogas. Noriu užbaigti šį periodą ir judėti toliau. Artimiausias planas – rugpjūčio 16-osios koncertas „Lofte“.

Publika išsiilgusi koncertų. Labai mėgstu su jais apsikeisti energija, nedaryti nieko dirbtinai ar šiaip sau. Po albumo pristatymo Lukiškių kalėjime buvau labai pavargęs, bet laimingas. Nemėgstu užsisėdėti su įspūdžiais, reikia eiti į priekį ir visada klausti: o kas toliau?

Naujame albume tikiesi, kad mes esame laimingi. Ar tai ironiškas, ar nuoširdus palinkėjimas? Pats jautiesi laimingas?

Daug ironijos. Šis pasakymas skirtingai skamba skirtingose albumo vietose – vienur linksmesnis, kitur nuoširdesnis. Jis toks, kokį žmonės sugalvoja naudoti savo kontekste, nes pilnas įvairių spalvų.

Dabar jaučiuosi lengvai atsigavęs. Nors karantinas stipriai per galvą netrenkė, vis dėlto vidinis intravertas išaugo. Nebuvo didelių problemų pandemijos metu, nes turėjau darbų, o vasarą grafikas įtemptas. Dabar visi gyvenantys muzika pagavo ritmą ir užsidegė tiek daug pasidaryti... Anksčiau visi man kartojo, kad esu darboholikas, bet šią vasarą mes visi tokie – bijome, kad vėliau teks sėdėti namuose.

O jei ir teks, ką darysi?

Manau, kad tai prisitaikymo klausimas – karantinas vėl duotų progą darboholikams pailsėti. Jei taip netyčia nutiktų, jau žinome, ko tikėtis ir kaip komunikuoti, dirbti virtualiai. Žmonės – prisitaikantys padarai. Karantininiai koncertai internetu buvo užknisę visus, bet žiemą teikė džiaugsmo.

Papasakok apie savo muzikinę pradžią. Kaip tavo rankose atsirado gitara ir bardų muzika?

Prisimenu keletą momentų. Dar vaikystėje pamačiau „Paskutinius Brėmeno muzikantus“ ir supratau, kad noriu savo grupės. Natūraliai, be ceremonijų, viskas taip ir išėjo – nebuvo vieną dieną minties, kad būsiu muzikantas, – visada tuo gyvenau. Mano tėvai kilę iš meno pasaulio, todėl man padėjo, niekada nekalbėjome apie tai, kad turėčiau susirasti „normalų“ darbą.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad jie tik norėjo „įsitikinti“, ar tikrai eisiu šiuo keliu, dėl to mane kišo į skirtingus būrelius. Muzika prilipo, bet po muzikos mokyklos baigimo nieko nenorėjau su ja veikti. Nusibodo. Vėliau įsigijau elektrinę gitarą ir kelio atgal nebuvo. Tada atsirado ir bardai: mano mama filmavo Vytautą Kernagį, visi „Keistuolių teatro“ žmonės buvo jos kurso draugai, todėl ta kultūra visuomet buvo mano aplinkoje. Tėtis įpaišė meilę Tomui Waitsui, Leonardui Cohenui, „Electric Light Orchestra“, „Pink Floyd“. Visi jie labai teatrališkai žiūrėjo į muziką – tą ir pats bandau daryti. Dainuojamoji poezija man visuomet atrodė arčiausiai to.

Tada prasidėjo „Red Hot Chili Peppers“ laikotarpis, o kai gyvau pamačiau Jacką White’ą, man daugiau niekas neberūpėjo. Tai, ką „The White Stripes“ dviese anksčiau išdarinėdavo scenoje, man buvo neįtikėtina. Studijų metais atradau ir D. Bowie. Jo tembras ir vokaliniai duomenys panašūs į mano, todėl pasidarė įdomu, kaip naudojasi savo balsu. Kiekviename albume Bowie skamba skirtingai ir kuria kitą personažą – tai mane labai įkvepia.

O kaip kolegos iš lietuviškos scenos?

Labai mėgstu „Solo Ansamblį“. Jų albumas „OLOS“ yra vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuviškai muzikai. Mano prodiuseris ir kolega Ignas Juzokas yra paklausęs, ar galiu klausytis muzikos jos mintyse nekritikuodamas. Jei tai kolegos, vertinu procesą ir negaliu atsipalaiduoti. Kai išmanai teoriją, tavo galva dirba, bet klausydamas „Solo Ansamblio“ galiu šiek tiek išjungti smegenis ir mėgautis. Su Dariumi Žvirbliu tas pats – jis kiekvieną natą išjaučia taip, kad man nerūpi, kaip dėlioja akordus. Du skirtingi kūrėjai ir projektai, bet veikia vienodai stipriai.

Dabar tavo kūryba aštresnė, joje daugiau elektronikos, griežtesnių žodžių. Pameni, kada įvyko pokytis?

Net ir pirmajame albume „Vakar buvo rytoj“ buvo šaižumo, ironijos ir cinizmo pilnų tekstų. Turbūt pirmas persilaužimas įvyko, kai koncerte išsirėkiau ir nusikeikiau. Tai buvo geras savęs paleidimas, nes minia laukia, kol galės išrėkti visas sukauptas nesąmones, o keiksmažodžiai kartais padeda. Kai supranti, kad nereikia įrodinėti savo stiliaus ir idėjų, tada atrandi daug naujų dalykų.

„Laimingų“ naratorius yra po naktį klajojantis vaikinas, renkantis kitų istorijas. Ar lengviau kurti, kai turi savo galvoje konkretų pasakotoją?

Istorijas kuriu daug metų. Kartais manęs klausia: ar ši daina apie tavo buvusią merginą? Iš tikrųjų mano paties istorijos yra tik įkvėpimas, kurį jungiu su aplinkos istorijomis. Kiekvieną kartą tai daro vidinis personažas, pasirodantis ir koncerto metu. Kai užlipu ant scenos, niekada nesu „aš“. Bowie sukūrė Ziggy Stardustą, nes buvo drovus ir nenorėjo dainuoti savo kūrinių. Ziggy jam padėjo suprasti, kad gali maivytis turėdamas alter ego ir būti roko žvaigžde.

Tik akustinių koncertų metu esu tikrasis „aš“. Žmonėms nerūpi atlikėjo asmenybė, jie ateina pasižiūrėti pasirodymo, vaidinimo, o apsimetinėti, kad esi drovus ir jautrus muzikantas, veidmainiška. Aišku, yra išimčių, kuriose galime paskęsti, pavyzdžiui, Gabrielė Vilkickytė.

„Tu tokia suknistai laiminga, dabar tai nemadinga“, – sakai dainoje „Apsispręsk“. Ar naktimis klajodamas sutikai daug liūdnų žmonių, kurie bando bėgti nuo saves?

Tikrai taip. Apsimestinis linksmumas – neatsiejama naktinio gyvenimo dalis. Jei eini išgerti į miestą, dažnai nori ką nors pamiršti. Mačiau žmonių, kurie tuo stipriai piktnaudžiauja ir užsideda kaukes. Kai pats dalyvauju vakarėlyje, prisitaikau prie auditorijos, jų nuotaikų. Tai nieko blogo, bet tai nėra tikrieji mūsų veidai.

Daug naktų rinkausi tik stebėtojo poziciją. Iš to gimė pusė albumo „Laimingi“. Kartais reikia atsiriboti nuo visko. Kažkas man sakė, kad per vakarėlį sėdžiu telefone, nors iš tiesų kuriu tekstus. Užsirašinėdavau dialogus, atsitiktines eilutes, bet ilgainiui tai tapo liga. Dabar aprimau – Stephenas Kingas sakė, kad geram rašytojui nereikia užrašų knygelės, nes tai, kas išlieka galvoje kitą rytą, yra vertingiausia.

Man patinka, kaip žaidi žodžiais, – tavo tekstus galima skaityti kaip poeziją. Kas tave įkvepia literatūroje?

Bardų pasaulyje susipažinau su daugelio poetų kūryba. Vienas pagrindinių buvo Vytautas Stankus. Jis nuoširdžiai išjaučia savo tekstus ir mane išmokė rašyti taip, kaip norisi, pavyzdžiui, vartoti keiksmažodžius. Dar, žinoma, Donaldas Kajokas, Jonas Aistis. Dabartiniai poetai padarė įtaką pokalbiais prie alaus ir cigaretės, o ne savo tekstais.

Kristijonai, kasdien tave matau atnaujinto Lukiškių kalėjimo kieme. Ką veiki be kūrybos?

Vedu vokalo pamokas, nes mėgstu teorines žinias perduoti kitiems. Supratau, kad galiu žmones mokyti įvairių technikų, man ir pačiam tai labai įdomu. Dirbti su vienu žmogumi yra iššūkis, bet ir malonumą teikianti pamoka. Man visada patiko aiškinti žmonėms, ką daryti (juokiasi).

Viename interviu sakei, kad jautiesi blogai, kai neturi ramybės. Kur jos randi dabar? Nekyla noras pabėgti iš greito Vilniaus?

Saugau pabėgimą vėlesniam laikui. Ieškau mažų ir vietinių pabėgimų, dažnai lankau senelius pajūryje ne sezono metu. Jei ten turiu koncertą, pasiimu kelias dienas atsipalaiduoti. To išmokti sunku, nes esu darboholikas, kartais dirbu visą parą.

Ramybės man pakanka. Dažnai pasilieku laiko sau, antrai pusei ir, svarbiausia, ne muzikai. Būna, su draugais iš muzikos pasaulio susirenkame į vieną krūvą ir šventai nusprendžiame nekalbėti apie kūrybą, pedalus, koncertus ar gitaras. Kalbamės apie filmus, jausmus, santykius ir kt. Pamenu porą vakarų, kai supratome, kad kelias valandas nieko neužsiminėme apie muziką. Būtina nuo jos pabėgti bet kokia forma.

---