Parengė Rūta Giniūnaitė

Šis žmogus – šokių muzikos legenda, didžėjus, muzikos selektorius, radijo laidų vedėjas, daugiau nei du dešimtmečius besisukantis Vilniaus ir pasaulio naktinėje kultūroje. Šiandien Manfredas Bajelis gyvena tarp keturių pasaulio krypčių, tačiau širdis – Vilniuje. Čia jis kuria naujausią savo projektą – bendruomenės radiją „Radio Vilnius“.

---

Šiuo metu Manfredas reziduoja Los Andžele ir ieško įdomių miesto kampų. Užsuka į „The Last Bookstore“ knygyną, randa knygų, kurių seniai ieškojo, mėgaujasi vasara („jei tik baisios pasaulio naujienos netrukdo“) ir galimybe vėl keliauti ir dirbti: „Laikau špygas, kad naujo amato ieškoti nereikėtų.“

Dabar jis toli nuo namų, nors pastaruosius metus daugiausia laiko praleido sostinėje ir Palangoje. Ten rugsėjį kartu su komanda vėl organizuos atmosferinės muzikos festivalį „Samogitia“ – ruduo, sako, tinkamiausias metas užpildyti geros savijautos rezervus žiemai.

Vis dėlto didžiausią širdies dalį jis atidavęs Vilniui. Čia kartu su kolege menininke Kotryna Briedyte pradėjo naują iniciatyvą „Radio Vilnius“. Tai miesto bendruomenės radijas ir seniai brandinta idėja. Manfredui norėjosi sukurti ne tik radijo stotį, bet ir fizinę, miestui atvirą studiją, kurioje laukiamas kiekvienas. Radijas, jo nuomone, turėtų būti miesto švyturiu, kuris aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, generuoja naujas idėjas, leidžia bendrauti žmonėms, o eteryje negirdimas radijo gyvenimas jam turi būti toks pat svarbus.

„Radio Vilnius“ bangos skirtos ne tik ekspertams ar didžėjams, nors startinis branduolys sudėtas iš muzikos profesionalų: „Tikiu, kad įdomiausią turinį gali kurti žmonės iš skirtingų sričių. Jiems radijas bus nauja patirtis, o gal ir vienkartinė. Norime surasti naujų miesto balsų. Jei norite transliuoti savo bongų vonias, filosofijos žinias, spiritizmo seansus ar poeziją, maloniai prašome kreiptis. Įdomi idėja, aišku, yra subjektyvus dalykas, bet žmonių, žvelgiančių ta pačia kryptimi, mieste daug. Norime juos suburti.“

„Radio Vilnius“ – drąsus pavadinimas, tarsi sufleruojantis, kad stotis atstovauja viso miesto muzikinėms nuotaikoms ir mintims, vienija miesto klausytojus. Kaip yra iš tiesų?

„Daiktą norėjosi pavadinti tikru vardu, todėl pasirinkome „Radio Vilnius“. Jei išdrįsome, dabar privalome šį vardą užsitarnauti. Mano akimis, radijas apskritai išgyvena gražų laikotarpį, vėl tampa įdomus, maištingas, koks Lietuvoje buvo tik devyniasdešimtaisiais. Gerai, kad interneto radijas neturi verstis per galvą, kad išliktų. Jam tik reikia būti drąsiam. Tokią radijo stotį turi beveik kiekvienas didelis miestas – įkvepia gražūs pavyzdžiai iš Londono, Briuselio, Glazgo. Karantinas padėjo žmonėms prisiminti, kaip klausytis įdėmiau. Vilniuje jau veikia ir kiti puikūs alternatyvus radijai: „LRT Opus“, „Palanga Street Radio“, „Start FM“, „Rasų Radijas“ ir kt., bet tikiu, kad mes turime savo kampą“, – pasakoja Manfredas.

Labiausiai jam norisi, kad projektas būtų stiprus ne tik savo vietine bendruomene, bet ir taptų lietuvišku radiju, kurio klausomasi visame pasaulyje. „Radio Vilnius“ vedėjams leidžiama rinktis, kokia kalba jie nori kalbėti ir būti išgirsti: „Nereikia kuklintis, Vilniaus istorija jau seniai visiems įdomi. Miestas yra užauginęs daugybę pasauliui įdomių personažų.“

Nors paspruko į keleto savaičių turą, šiandien Manfredas grįžta į Vilnių. Čia laukia daug darbų – nekomercinio radijo kūrėjams reikia gerai pasukti galvas, kaip eterį užpildyti žmonių entuziazmu ir kaip radijas galėtų gyvuoti nepriklausomas nuo komercinių rėmėjų.

Viename interviu Manfredas minėjo: svajoju, po to pasidarau planą ir dirbu. Radijas visuomet kažkur kirbėjo ir mintis pagaliau materializavosi. Jam norisi, kad šios medijos patyrimas turėtų kuo daugiau dimensijų. Viena jų – radijo renginiai, kuriuose grojamus ir mėgstamus atlikėjus pristatys ne tik eteryje, bet ir scenoje. „Džiaugiamės, kad Vilniuje duris atvėrė nauja, daugiafunkcė muzikos ir kultūros vieta „Gallery 1986“, gimusi klubo „Opium“ iniciatyva. Ten su radijo komanda planuojame jau antrą savo renginį. Liepos 1 d. pasirodys garsus instrumentininkas iš Helsinkio Jaakko Eino Kalevi bei latvė Sign Libra“, – naujausią projektą pristato M. Bajelis.

Kitų miestų šiuo metu jo gyvenime mažai. Sunkiuoju pandemijos metu visko, ko gyvenime reikėjo, rado savo kieme. Nors karantino metu jautėsi dvejopai: „Likti be pagrindinės veiklos nelengva. Atrodo, kad moku gyventi mažame pasaulyje tik su keliais artimaisiais, bet visi mes socialiniai gyvūnai. Karantino pabaigoje pradėjau jausti jo padarinius, bet padėjo bėgimas, filmai, knygos“, – teigia pašnekovas.

Kūrybai tai buvo geras metas: įrašė ir išgirdo daugiau muzikos nei per praėjusius trejus metus. Minties, kad niekada į šokių aikšteles negrįšime, nebuvo: „Bet buvo daug kitų. Pavyzdžiui, daug galvojau, į kokią šokių aikštelę norėsiu grįžti, koks norėsiu grįžti ir kiek savęs atiduoti. Radijas irgi atsirado karantino vakuume kaip naujas kanalas dalintis muzika.“

Už pulto, radijo eteryje ir pačioje muzikoje Manfredas jau daugybę metų. Būti savimi, anot jo, didžiausia vertybė, bet ir sunkiausia, nes dažnai norime būti įvertinti arba bijome būti įvertinti nepakankamai. Tada ir stengiamės labiau prisitaikyti nei nustebinti.

„Taisyklės mano lauke tokios pat, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, – tęsia jis, – keliai du: arba esi dar niekam neregėtas, nematytas pasaulio stebuklas, arba skyrei savo veiklai labai daug laiko ir pagaliau ką nors apie ją supranti. Tiek radijuje, tiek naktiniame klube dirbu redaktoriaus darbą, perkošiu didžiulį kiekį muzikos ir publikai atrenku perlus. Greičiausias būdas juos atpažinti – pamatyti milijoną jų prieš tai, kadaise taikliai sakė rašytojas Kurtas Vonnegutas“, – cituoja didžėjus.

Atrinkdamas didžiulius kiekius muzikos jis kartais mėgsta užsimiršti ir šokti pagal kitų selekcijas. Galvos kinkavimas, anot jo, irgi šokis, o tą daro bent pusę dienos. Tylos jo gyvenime pakanka nuo tada, kai nusprendė darbo ir laisvalaikio nebemaišyti.  Maišo jis tik pasaulį ir pozityviai žvelgia į lietuviškos naktinės kultūros lauką: „Norėtųsi kalbėti ne tik apie Vilnių, Kauną, Palangą, bet ir apie kitus miestus. Šiuo metu viskas didžiausiame žydėjime – turime daug profesionalių klubų, didelių ir mažų muzikos festivalių, stiprių bendruomenių ir joms skirtų erdvių. Šviežiai atsidaro ir didesnės scenos. Tikiu, kad pamažu užaugsime ir iki dieninių renginių bei šokių.“

---