FC Baseball irklai gyvenimo upėje
- 2021 m. birželio 7 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Kai 2017 m. radijo stotys užgrojo „Sleep Machine“, visi pradėjo klausinėti, kas tas Junior A. Kai pasigirdo pirmosios FC Baseball dainos lietuviškais tekstais, nebereikėjo nieko aiškinti ar įrodyti. Tautvydas Gaudėšius dabar gyvena naują laikotarpį – už savęs palikęs patirtis Plungėje ir Londone, gimtąja kalba pasakoja istorijas, nugulusias jau dviejuose lietuviškuose albumuose. O juk devynerius gyvenimo metus praleido tylėdamas ir manydamas, kad nenusipelnė būti scenoje. Gera matyti, kad naujas laikotarpis atneša jam daug džiaugsmo. Bet, kaip pats sako, iš tiesų nėra nei Junior A, nei FC Baseball – tik gyvenimą užrašinėjantis Tautvydas.
Tautvydai, kaip gyveni?
Kadangi ką tik pasirodė albumas „Vorai“, dar jaučiu džiaugsmą, nes žmonės susipažįsta su nauja mano muzika. Vyksta pirmieji koncertai, buvau pamiršęs tą jausmą – mintis, kad galėsiu groti gyvai, atrodė netikra. Dabar keliauju į studiją, ruošiuosi koncertams, rašau dainas, kai nėra ką veikti. Žodžiai patys plaukia – nei su Junior A, nei su FC Baseball apie juos negalvojau.
Ką turi FC Baseball, ko neturėjo Junior A?
Jaučiuosi kitaip. Junior A parašė penkis EP grodamas instrumentu, kuriuo iš tiesų nemoka groti, – pianinu. Gitara groju seniai, todėl nauja muzika gerokai muzikalesnė, profesionalesnė, melodingesnė. Junior A pabaigoje jaučiau, kad išpasakojau visą savo liūdesį ir teko tame liūdesyje nuolat maudytis, nes koncertų vis dažnėjo. Dabar galvoju, kad galėjau apie kitus dalykus kalbėti, būtų buvę daug paprasčiau būti scenoje. Su FC Baseball nubrėžiau liniją – noriu atvirauti, bet tiek nesidaužyti į liūdesį ir skausmą.
Neseniai kalbėjau su viena pažįstama, kuriai beveik keturiasdešimt. Ji sakė: Tautvydai, nuo 30-ties viskas eina tik geryn. Iš dalies ją suprantu. Man pačiam trisdešimt ir laikui bėgant jaudinuosi dėl mažiau dalykų, jaučiuosi ramesnis, gerame meniniame kelyje.
Kartą sakei, kad realus pasaulis tave nelabai domina. Kokie paprasti paprasto gyvenimo elementai tave džiugina?
Šį rytą atsibudau ir žinojau, kad, kai tik baigsime pokalbį, virsiu avižinę košę su riešutų sviestu, bananais ir aviečių uogiene. Mane džiugina maistas, stengiuosi sveikiau gyventi, rūpintis Tautvydu, kad jis galėtų kuo daugiau kurti. Patinka atsibusti ryte, nueiti į Vingio parką. Anksčiau jausdavau, kad įėjus į studiją vienintelis realus pasaulis lieka kelionė namo. Būdavo, nieko nematydavau, nes mąstydavau tik apie muziką. Dabar išeinu, klausausi audioknygos, džiaugiuosi lietumi, medžiais, kol gyvenimas bėga. Pats noriu greitai lėkti ir būti produktyvus, bet ir pastebėti dalykus.
Pats esi iš Plungės, jai parašei ir dainą. Ar vis dar šį miestą laikai namais, ar tai buvo tik tarpinė stotelė?
Nebelaikau Plungės namais, net nežinau, ar kada laikiau. Ten gyvenau 18 metų, daug išmokau, patyriau ir verkiau, ją nešiojausi po Londoną ir Vilnių. Neseniai su viena pažįstama diskutavome, kad Plungė turi specifinę liūdesio spalvą. Tai labai mažas miestas, visi vieni kitus pažįsta.
Kaip Plungėje prasidėjo tavo muzikinė kelionė?
Daug sportavau. Prieš vieną čempionatą man pamatavo kraujo spaudimą, jis buvo labai aukštas. Ligoninėje praleidau tris dienas. Gydytojas sakė: šitam bičui sporto jau pakaks. Kai iš tavęs atima svarbią gyvenimo dalį, nežinai, ką daryti. Būtent tuo metu pamačiau grupę „Gravel“ Eurovizijos atrankoje. Tomas Sinickis viename interviu kalbėjo apie „Oasis“, todėl susiradau jų koncertą Mančesterio stadione. Nuo to momento viskas pasikeitė: nubėgau pas mamą ir pasakiau, kad gimtadienio proga noriu gitaros. Ją gavau ir nuo to laiko nesižvalgiau niekur kitur, neturėjau kitokių svajonių. Kartais dar prisimenu tą momentą – vis dar manau, kad tai likimas. Gitara tapo mano irklu gyvenimo upėje.
Pradėjau rašyti dainas – jos buvo baisios. Nesu iš muzikalios šeimos, nepažįstu natų. Namuose turėjome bazinę audioteką: „Modern Talking“, Eltonas Johnas, „Queen“, Elvis Presley. Paprasta populiarioji muzika. O vėliau atėjo „Oasis“, „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kings“, „The Who“, rokenrolas. Ėjau per dešimtmečius atgal.
Būna, kai mažo miestelio ar kaimo vaikas pasako apie dideles svajones tėvams, jie skatina rinktis „praktiškesnę“ profesiją. Tau taip nebuvo?
Buvo. Dabar lengviau apie tai kalbėti, bet prisimenu: groju gitara, ateina tėtis ir klausia, kokias nesąmones čia darau. Sulaukiau ne palaikymo, o pašaipų. Pirmąją muziką išleidau tik būdamas 25-erių. Prireikė devynerių metų, kad išdrįsčiau pristatyti kūrybą viešai. Dabar tėvai – didžiausi mano gerbėjai. Matau, kaip jie gailisi dėl praeities jausmų ir man pasakytų žodžių. Aišku, kai atsirad jų palaikymas, man to jau nebereikėjo... Jie turbūt pirmą kartą rimtai pažiūrėjo į muziką tada, kai paskambinęs pranešiau, kad susirašinėju iš „Sony Music“.
Kartą minėjai, kad atsisakei didelių kompanijų manydamas, kad šios tau tinkamai neatstovaus. Kaip dabar jautiesi?
Kai iš jų gaudavau laiškus, viduje jaučiausi labai apatiškai. Du mėnesius praleidau kalbėdamasis su didžiausiomis įrašų kompanijomis, bet jų atstovai kartojo tą patį: „Pasirašysi kontraktą, būsi padėtas į lentyną, kol parašysi hitą, vertą investicijų.“ Klausydavau tokių kalbų ir galvodavau, kad aš tik noriu rašyti dainas ir jomis dalintis su kitais. Kai galiausiai sudarėme kontraktą su „Hard Up“ ir išleidome pirmą EP, pats sugadinau santykius su jais. Nuolat siuntinėjau laiškus ir sakiau, kad jie manęs tinkamai nereprezentuoja, tada nutraukėme bendradarbiavimą. Man atrodo, pasakoju tai pirmą kartą, – tada man viskas netilpo į galvą.
Buvo taip keista. Iš pradžių buvau niekam neįdomus, tada įkėliau šešias dainas į internetą ir tapau įdomus visiems.
Tačiau dabar pakeitei kūrybinę tapatybę ir rašai gimtąja kalba.
Kadangi angliškai rašiau taip, kad žmonės gerai suprato mano jausmus, kurdamas ta kalba jaučiausi užtikrintai. Dabar jaučiu dar didesnį džiaugsmą, nes mane supranta daugiau žmonių. Pradėjęs rašyti lietuviškai, sulaukiau daug komentarų, kad labai gerai rašau tekstus. Bet aš tą dariau jau daug metų! Pirmasis mano albumas lietuvių kalba „LUNA“ gan vaikiškas – tai pirmasis bandymas rašyti lietuviškai. Dabar, po „Vorų“, jaučiuosi kitaip, pradedu suvokti, kaip muzikoje veikia kalba ir garsas. Mane visuomet labiausiai domino rašymas. Dabar jaučiuosi kaip vaikas naujoje saldainių parduotuvėje, kurį ten įleido ir paliko.
Kurdamas lietuviškai galiu minėti Plungę, Šiuolaikinio meno centrą, kitus žodžius ir pavadinimus, kurių anglų kalba niekas nesuprastų. Visi rašo dėl skirtingų priežasčių: vieniems tekstas skirtas tik užpildyti balso paletę, o aš noriu pasakoti istorijas.
Dar „Lunos“ albume sakei: „Myliu nekenčiu / Noriu pokyčių“, o „Vorai“ tarsi nulemia tavo santykių pabaigą. Galbūt šie albumai susiję labiau, nei pats tikėjaisi?
Mano prodiuseris Jokūbas Tulaba dažnai sako, kad nėra Junior A ar FC Baseball, yra tiesiog Tautvydas, einantis per skirtingus laikotarpius. Aš tik užrašinėju ir pasakoju savo kasdienybę.
Viena gerbėja komentare rašė, kad vis profilaktiškai perklauso „Gyvenimą“. Daug žmonių su tavo kūryba tapatinasi?
Pats iki galo nesuprantu, kaip tai vyksta. Neseniai filmavome vaizdo klipą dainai „Mūzos“. Septintą ryto kartu su trisdešimt savanorių susitikome Vingio parke. Jie visi kėlėsi ankstyvą rytą ir neatlygintinai atvažiavo norėdami prisidėti prie mano kūrybos. Atėjęs pamačiau daug žmonių, kurie nesikalba tarpusavyje – pagalvojau, kad čia daug tokių kaip aš. Man sunku pirmam pradėti pokalbį, vakarėliuose visada ieškau tamsesnio kampo. Kai parke priėjau ir pasisveikinau, visi pradėjo atsakinėti, kalbėti, atrodo, laukė, kol kas nors išlaisvins iš nejaukaus buvimo. Muzika suvienija žmones, kurie jaučiasi panašiai, nesvarbu, jiems 16 ar 46-eri.
Ko pats profilaktiškai paklausai?
Ilgą laiką nesiklausiau muzikos, nes paniškai bijojau, kad pavogsiu kokį nors motyvą. Būna, rašau, galvoje girdžiu gitaros partiją, apsidžiaugiu ir paskui suprantu, kad tai „Radiohead“...
Kalbėjau su vienu žmogumi, kuris sakė, kad Tyler, The Creator yra genijus. Bet juk jis viską semplina! Keistai žiūriu į šį reikalą. Džiaugiuosi jo muzika, bet lieka klausimas, kiek tai yra jo paties kūryba. Kai klausausi Jameso Blake’o, žinau, kad tai originalas, ir dėl to dar labiau vertinu kūrinį. Dabar pradėjau vesti „LRT Opus“ radijo laidą pirmadieniais, todėl turiu klausytis daug muzikos. Šiuo metu klausausi kūrinių, kurie tiktų paauglių serialui apie vidurinės mokyklos gyvenimą, į kurį galime pridėti ir kelis vampyrus.
Turiu daug liūdesio viduje, todėl stengiuosi iš išorės pasiimti viską, kas tą liūdesį praskiestų, o ne leistų eiti į jį giliau. Todėl dabar tokios muzikos ir klausau.
Parašytų dainų stalčiuose turi daug, bet jų neišleidi. Griežtai žiūri į savo kūrybą?
Dabar žiūriu atlaidžiau. Anksčiau save taip nualindavau su Junior A, kad galiausiai man tai nebeteikė džiaugsmo. Bandžiau reflektuoti, kas sugadino laimę. Reikėtų pradėti nuo to, kad nereikia rašyti muzikos instrumentui, kuriuo nemoki groti (juokiasi).
Neteisingai gyvenau. Didžiausias priešas buvau aš pats. Užuot sprendęs emocines problemas, jas aprašinėjau. Susikūriau personažą, kuriame nuolat galėjau būti susimovėlis. Bet aš noriu augti, tobulėti, būti laimingas. Tuo metu vadyba norėjo, kad tapčiau komerciškai sėkmingas, nors aš tik norėjau kurti. Palaipsniui viskas bjuro. Junior A amžinai liks kaip nuotraukos ant sienos. Tai buvo keistas ir beprotiškas laikas.
Dabar, kai parašau dainą, noriu jausti, kad po daug metų man bus įdomu prie jos sugrįžti. Jei sveikata leis, kursiu ilgai. Parašęs „Gyvenimą“ galvojau: kai man bus penkiasdešimt, būsiu žilas, klausysiu tos dainos ir prisiminsiu, kuo gyvenau 30-ties. Prisiminsiu, kad gyvenimas nėra sprintas. Tai maratonas, nors pats judu per greitai.
Buvo laikai, kai gyvenai Londone, studijavai žiniasklaidą ir kultūrą ir pardavinėjai brangius akinius prekybos centre. Kaip atsimeni tą laiką?
Daug išmokau – man atrodo, kad visiems bičams iš mažų miestelių reikėtų pagyventi Londone, kuris juos gerai papurtytų ir jie grįžtų geresniais žmonėmis. Dirbdamas parduotuvėje apie žmones ir anglų kalbą išmokau daugiau nei universitete. Žinojau, kad visa tai laikina, – keturias dienas eidavau į universitetą, tris į darbą. Bendradarbiai mane laikė keistu vaikinu, kuris per pietų pertrauką rašo dainas.
Nebaigiau jokios meno mokyklos, nepažįstu natų. Stoti į muziką negalėjau. Iki dabar laikau save labiau rašytoju nei muzikantu. Gyvendamas Londone maniau, kad visada rašysiu angliškai, todėl knietėjo tą kalbą perprasti. Manau, padariau, kiek galėjau.
Dainoje „Už krašto“ yra eilutė „Ant veido parašyta, kur gyvenimo mokeisi“. Kur pats jo daugiausia mokeisi?
Mano mėgstamas poetas ir atlikėjas Pete’as Doherty dainavo apie „mažytę mirtį aplink akis“. Mūsų veidas pasakoja labai daug istorijos – pats ant lūpos turiu randą po muštynių. Visi dalykai, kurie mane gyvenime keitė, nugulė ant veido, balso, akių. Tiek ir norėjau ta eilute pasakyti. Sunku kalbėti apie dainų eilutes, nes jos tiesiog gyvena be manęs.
Dainomis užduodu retorinius klausimus sau pačiam ir kartais atrodo, kad žmonės nori man atsakyti. Būna, kad kas nors aprašo komplikuotą gyvenimo situaciją ir tenka galvoti, ką atsakyti, kad nepasirodyčiau nemandagus. Tada prašau, kad man tiesiog paskambintų. Džiaugiuosi, kad mano muzika skatina mąstyti ir išjudėti iš blogų situacijų.
Tau tenka sunkus emocinis krūvis, kai žmonės dalijasi savo asmeninėmis problemomis.
Tai subtilus momentas. Jei pats neturi didelių problemų, gali bandyti padėti kitam. Aš labai daug laiko praleidžiu savo minčių dėžutėje, todėl man smagu kalbėtis ir išgirsti kitų istorijas. Jei pats sėdžiu apsiverkęs, tada nelabai kam padedu. Bet toks tas gyvenimas.
