Jonas Gustainis

Intro

Dažnai interneto platybėse tenka išgirsti arba perskaityti nuomonių, kad Lietuva nėra pakankamai subrendusi sunkiai muzikai. Taip pat garsiai spekuliuojama, jog reikia palaukti, kol šalyje užaugs nauja karta ir pasikeis nuo sovietinių laikų likęs mąstymas bei „velnio muzikos“ stereotipai. Ar Lietuvos sunkiosios muzikos pogrindžio ekosistema jau pakankamai prinokusi, kad būtų galima tikėtis inovacijų? Šiame straipsnyje bus atsakyta į klausimą, atsižvelgiant į muzikos žanrų anatomiją ir muzikinių inovacijų esminius principus. Taip pat bus apžvelgtos tam didžiausią potencialą turinčios Lietuvos grupės.

Žanro anatomija

Muzikos žanras, kaip ir kiti konstruktai, yra žmogaus išgalvota idėja. Muzika, priešingai nei žanras, yra realus, juslėmis patikrintinas reiškinys. Tačiau žanrų kategorijų sistema labiausiai pasitarnauja melomanams, kurie žino, ko ieško muzikos parduotuvėje arba internete. Jeigu Miles Davis ir XXXTentacion kompaktai būtų išdėlioti vienoje parduotuvės lentynoje, o kitoje – „Mayhem“ debiutinis albumas kartu su „Crazy Frog“ hitų rinkiniu, tokiame chaose surasti „Weezer“ naują albumą būtų tikras žygdarbis net aptarnaujančiam kompaktų pardavėjui.

Italų muzikologas Franco Fabbri 1981 m. įvardijo žanrą kaip rinkinį bendruomenės priimtų taisyklių bei išskyrė jas į penkias grupes. Šiame straipsnyje nagrinėsime dvi iš jų, kurios tiesiogiai susijusios ne su komercija ar elgesiu, bet su su pačia muzika – tai techninės ir ideologinės taisyklės. Pavyzdžiui, psichodelinis rokas, pagal portalo rateyourmusic.com apibūdinimą, išsivystė septinto dešimtmečio Jungtinėje Karalystėje ir JAV kaip bandymas imituoti tai, kaip gali skambėti muzika, klausytojui pavartojus psichodelinių narkotikų. Čia, pagal muzikologą F. Fabbri, galima priskirti minėtas dvi žanro taisykles – ideologinę bei techninę. Ideologinis aspektas vienija psichodelinio roko atlikėjus ir jų klausytojus sutampančiu požiūriu į jiems svarbias temas, šiuo atveju LSD vartojimą. Tačiau toli gražu ne visi to meto atlikėjai, dainavę apie psichotropines medžiagas, buvo panašūs vienas į kitą savo skambesiu. Bitlai, plačiai žinomi kaip daug psichodelinių narkotikų vartojusi grupė, įprastai grojo roko muzikai standartiniais instrumentais (būgnų komplektas, gitara, bosinė gitara) ir jų dainos buvo prisotintos populiariosios muzikos, o vėliau ir psichodelinio roko motyvų. Tuo tarpu atlikėjas Neilas Youngas taip pat rašė dainas apie psichodelinius narkotikus, ypač savo debiutiniam albumui, bet pats skambesys nėra priskirtinas prie psichodelinio roko, greičiau prie folk arba country muzikos. Abu atlikėjai ideologiškai yra panašūs, bet techniškai skirtingi.

Žanras yra naudinga atspirtis ieškant naujų atlikėjų ir diskutuojant apie tam tikras muzikines kryptis. Taigi šiame straipsnyje bus bandoma suvokti išradingiausius muzikinius skambesius Lietuvoje, remiantis žanrais ir atsižvelgiant labiausiai į F. Fabbri apibrėžtas ideologines ir technines jų savybes.

Kas yra sunkioji muzika?

Sunkioji muzika nėra žanras, o verčiau poskambis, tinkantis didelei gausai žanrų. Sunkiųjų muzikos žanrų neprieinamumas paprastam klausytojui yra svarbi šių stilių savybė. Anglų muzikos, filmų ir kultūros žurnalo NME teigimu, sunkioji muzika noriai į save įtraukia šiuolaikinio pasaulio chaosą ir pyktį, ko dauguma muzikos žanrų daryti nedrįsta. Populiariausi sunkios muzikos apibūdinimai, tokie kaip agresija, tamsumas, šaltis, šiurkštumas ir brutalumas, yra dažniausiai atkoduojamos sunkiosios muzikos ypatybės. Žodžiai agresija ir brutalumas yra labiausiai paplitę apibūdinant sunkiąją muziką, ypač metalą.

Nors sunkioji muzika įprastai asocijuojasi su roko arba metalo žanrais, tačiau užkoduotos sunkios emocijos šiais žanrais neapsiriboja. Keletas pavyzdžių: industrinė muzika ir jos modernioji atšaka, post-industrinė muzika, pasižymi tamsia, šalta, mechanine atmosfera, dažnai skambant agresyviai elektronei perkusijai. Industriniu hiphopu vadinama muzika šiurkštumu prilygsta daugeliui sunkiojo roko stilių, o kūrinių žodžiai dažnai pranoksta brutalumu. Ryškus pavyzdys – Kalifornijos grupė „Death Grips“. Derėtų nepamiršti naujosios kartos metalo muzikos, dažnai vadinamos post-metalu arba atmosferiniu sludge (iš angl. „dumblas“) metalu. Šį stilių grojantys atlikėjai išlaiko didžiąją dalį tradicinio metalo techninių savybių, iš kurių ryškiausias būtų standartinės instrumentų paletės naudojimas: tai būgnų komplektas, viena arba dvi gitaros, bosinė gitara. Esminis skirtumas tarp tradicinio sunkaus metalo ir atmosferinio yra instrumentų naudojimo pobūdis. Puikūs pavyzdžiai yra populiarioji JAV atmosferinio metalo grupė „ISIS“ bei to paties stiliaus Lietuvos grupė „Autism“. Abi grupės girdimai didelį dėmesį savo kūryboje skiria niūrios bei slogios nuotaikos išryškinimui. Todėl kūriniai būna lėto tempo, ilgos trukmės ir dažnai neturintys vokalinių partijų. Galiausiai egzistuoja noise (iš angl. „triukšmas“) stilius, pasižymintis išskirtinai neorganizuotomis, dažnai improvizuotomis, atonalių garsų kompozicijomis. Šiais bruožais noise panašus į laisvąjį džiazą, tačiau skiriasi tuo, kad noise stilius nereikalauja net pradžiamokslių muzikinių technikų mokėjimo. Neriant dar giliau, noise muzika turi atšakas harsh nose (iš ang. „šiurkštus triukšmas“) ir harsh noise wall (iš angl. „šūiurkštaus triukšmo siena“), kurios skamba būtent taip, kaip nurodo lietuviškas vertinys. Projektas „Vidinė Ramybė“ yra vienas iš keleto atlikėjų Lietuvoje, naudojančių harsh noise wall kaip vieną pagrindinių muzikos elementų. Šis pasireiškia ilgomis serijomis šiurkštaus amplifikuoto chaotiško triukšmo, girdimo visoje projekto diskografijoje.

Sunkiosios muzikos esmė, pasak Jungtinės Karalystės roko grupės „Deep Purple“ bosisto Rogerio Gloverio, yra ne garsumo lygyje, bet kūrėjo požiūryje. Kitaip tariant, sunkios muzikos atlikėją galima atpažinti ne tik iš techninių detalių, bet ir iš to, kokias mintis, jausmus arba ideologiją jis arba ji savo menu bando ištransliuoti. Šios mintys dažniausiai susijusios su agresija, tamsa ir chaosu.

Ką reiškia kurti eksperimentinę muziką?

Pagal internetinę duomenų bazę Allmusic.com, eksperimentinė muzika (arba avangardas) yra bendrasis apibūdinimas tokiai muzikai, kurios skambesys nepaklūsta techninėms žanrų taisyklėms. Terminą taip pat galima suprasti kaip į tam tikrą kūrybinį nusiteikimą, kuris padeda menininkui tyrinėti neatrastus muzikinius vandenis ir kvestionuoti populiarius arba nusistovėjusius kūrybos metodus.

Eksperimentinei muzikai dažnai naudojamas sinonimas avant-garde padeda pažvelgti į šią muziką kitu kampu. Pagal kongreso bibliotekos tyrėją Anchi Hoh, viduramžiais, prieš šį karinį terminą pasiglemžiant menininkams, Prancūzijos armija žodžiais avant-garde (iš pranc. „priekinė sargyba“) vadindavo kareivių būrį, kurio strateginis vaidmuo buvo pirmam pulti priešo pajėgas. Neturėtų šokiruoti tai, kad retas avant-garde kareivis po mūšio grįždavo namo. Termino naudojimas muzikoje implikuoja, kad eksperimentinį požiūrį turintys muzikantai pasižymi didele drąsa daryti klaidas bei rizikuoti kuriant tokią muziką, kurią vargu ar daug žmonių supras. Tačiau šių ideologinių taisyklių esmė ta, kad į svetimą teritoriją jie žengs patys pirmieji, kaip viduramžių Prancūzijos avant-garde kareiviai.

Internetinio portalo „The Guardian“ žurnalisto Roberto Fitzpatricko teigimu, muzikantai yra nenurimstantys žmonės, kurie, pakankamai ilgai išklausę skirtingų atlikėjų, natūraliai iškels sau klausimą: „Kas nutiktų, jei šiuos garsus paleistume skambėti vienu metu?“. Pasak žurnalisto, šitaip, dažnai semdami įkvėpimą ne iš vieno, bet keleto muzikos stilių, muzikantai savo muziką papildo originaliais ir vienam žanrui nepriskirtinais garsiniais prieskoniais. Taip gimsta nauji žanrai.

Situacija Lietuvoje

Straipsnyje aptarinėjant žanrus ir muzikines pakraipas, buvo naudojami tiek užsienio, tiek Lietuvos atlikėjų pavyzdžiai. O kokia yra situacija mūsų muzikos scenoje, nesidairant į kitas šalis? Lietuvoje tokių sunkios muzikos atlikėjų, kurie išsiskirtų ne tik sunkiajai muzikai būdingu kūrybiniu nusiteikimu, bet ir ryžtu eksperimentuoti su įvairiais žanrais, galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.

Vilniečių grupė „Sraigės Efektas“ tyrinėja naujus muzikinius stilius sulig kiekvienu albumu nuo 2015 m., ir kaskart jų muzika tampa vis sunkiau apibrėžiama. Šiuo metu kojas įtvirtinęs sunkiojo metalo ir atmosferinio metalo sankirtoje, „Sraigės Efektas“ glėbyje sugniaužęs tvirtai laiko psichodelinį roką, o kišenėje – džiazą. Šis jaunasis keturių žanrų titanas yra vienas ryškiausių Lietuvos sunkiosios eksperimentinės muzikos pavyzdžių, tačiau ne vienintelis. Du šios grupės nariai taip pat groja 2016 m. suburtoje grupėje „Erdve“, kuri taip pat nestokoja eksperimentinių idėjų. Post-hardcore, atmosferinis metalas ir juodmetalis vienoje krūvoje dažną klausytoją gali atbaidyti, tačiau tokia garsų sąjunga irgi yra reta.

2018 m. Vilniuje susibūrusi ir 2020 m., dėka „NOVUS“ konkurso, išpopuliarėjusi grupė „Fused Trio“ prilygsta „Sraigės Efektui“ jungiamų žanrų skaičiumi, o gal net ir juos perspjauna. „Fused Trio“ viename puode verda gana plačios žanrų įvairovės sriubą, kurios pagrindinės sudedamosios dalys yra sunkusis metalas, psichodelinis rokas ir džiazas, neskaitant eklektiško prieskonių rinkinio. Iš prieskonių galima identifikuoti tokius kaip drum and bass, dub ir netgi bosanova.

„Tiesulas“, susibūręs 2019 m. Vilniuje, yra dar viena trijų žmonių komanda, ieškanti savo balso. Širdyje jie – laisvieji džiazistai, bet ant scenos kuria itin retai girdimas žanrų kombinacijas. Pati įsimintiniausia – džiazo ir atmosferinio metalo. Nepaisant to, perkusijos naudojimą drąsiai galima laikyti avangardiniu. Būgnininko Kristupo Kmito arsenalo pasirinkimą dažnai sudaro nestandartiniai daiktai ir dar labiau nestandartinis jų panaudojimas. Per 2019 m. „MAMA Jazz“ pasirodymą buvo naudojamas vandens pripiltas metalinis puodelis, kuris, krutinamas prie mikrofono, suskambėjo intriguojančiai ir netgi psichodeliškai.

„Sheep Got Waxed“, viešą veiklą pradėję 2011-aisiais Vilniuje, šiuo metu yra populiariausia sunkiosios eksperimentinės muzikos grupė Lietuvoje. Trijulė grojo laisvąjį džiazą tuo metu, kai Lietuvoje žanras buvo naujovė. Laikui bėgant, jie inkorporavo daugiau stilių į savo muziką, o labiausiai – elektroninę. Galima teigti, kad „Sheep Got Waxed“ šiame ir praeitame dešimtmetyje padarė vieną reikšmingiausių postūmių Lietuvos eksperimentinės muzikos raidai.

2019 m. debiutinį albumą „You Will Be Recorded“ išleido grupė „Motina“. Grupė savo muzikines šaknis laiko įtvirtinusi post-industrinėje muzikoje, tačiau noise stiliaus inkorporavimas suteikia grupės kūrybai alternatyvaus pobūdžio sunkumą. Per ne vieną koncertą 2020 m. ant scenos kartu grojo saksofonistas Algirdas Janonis. Šitaip grupė klausytojams išduoda apie savo džiazo muzikos polinkius, kurie verčia tikėtis daugiau mišrių garsų ateityje.

Grupė „Timid Kooky“, susibūrę Vilniuje 2015 m., yra dar vienas pavadinimas, linksniuojamas beveik kiekvienoje temoje apie Lietuvos alternatyvią muziką. Ne veltui, nes jų kuriamas garsų mišinys susideda iš pankroko, metalo, psichodelinio roko ir netgi noise žanrų. 2016 m. grupė nušlavė visus Lietuvoje vykstančius muzikinius konkursus ir Lietuvos eksperimentinio roko karūną laiko aukštai iškėlę iki dabar.

Outro

Išstudijavus paminėtas Lietuvos grupes, sunku nepastebėti dažniausiai inkorporuojamų sudedamųjų žanrų. Noise, džiazas, psichodelinis rokas ir atmosferinis metalas yra keturios populiariausios stilistinės priemaišos šiandienos Lietuvos sunkiosios eksperimentinės muzikos judėjime. Penkios iš septynių aptartų Lietuvos grupių groja bent du iš šių keturių žanrų  tiek atskiruose kūriniuose, tiek tame pačiame. Lietuva turi ne tik pulką grupių, kurios inicijuoja sunkiosios muzikos raidą. Pažvelgus iš tolo, aplink grupes „Sraigės Efektas“, „Motina“, „Fused Trio“, „Tiesulas“ ir „Timid Kooky“ ima ryškėti tam tikros muzikinės tendencijos. Tai rodo potencialą originalioms vietinėms madoms ar netgi naujam žanrui ateityje.

---

Grupių „VR Quartet Trio“ ir „Motina“ pasirodymas Druskomanijos festivalyje – Menų fabrike „Loftas“, birželio 4 d., 19 val.