Žurnalas „Druskomanija“ | Balsas kaip savitas instrumentas
- 2021 m. birželio 2 d.
Gaja Klišytė
Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su šiuolaikinės muzikos festivaliu „Druskomanija“, skaitmeninėje erdvėje pateikia spausdinto žurnalo „Druskomanija“ turinį ir kviečia skaityti bei lankytis festivalio renginiuose, kurie vyksta birželio 2–6 d.
Esi nelengvai apibūdinama (sunkiai „įrėminama“) kūrėja: pateiki save vis kitame amplua, užsiimi muzikos kūrimu, atlikimu, daug dėmesio skiri performatyviems pasirodymams. Savo kūrybą įvardini kaip tarpdisciplinišką – ar galėtumei apibūdinti savo požiūrį į ją? Ar vis dėlto teiki pirmenybę kuriai nors tarpdiscipliniškumą sudarančiai veiklai?
Kaip jau esu minėjusi ankstesniuose pokalbiuose, tarpdisciplininiai projektai mane skatina plėsti kūrybinių metodų lauką, praturtina požiūrį į kūrybą bei jos atlikimą ir apskritai labai įkvepia kurti.
Ypač vertinu tokius projektus, kuriuose galiu atsiskleisti visapusiškai – ne vien kaip kompozitorė ar atlikėja: kur būtų vertinama mano nuomonė, meninė pajauta, praktinė nuovoka. Taip pat man svarbu, jog kūrinys inspiruotų ieškoti naujų būdų ar metodų kurti ir išreikšti mintis. Ypač patinka darbuotis projektuose, kuriuose garsai jungiami su vaizdo ir kūno judesio procesais, inspiracijų ieškoma ne meninių disciplinų laukuose.
Didžiąją savo kūrybos, pasirodymų dalį prapleti vis naujais dalykais, naudodama išplėstines balso technikas. Kas Tave domina eksperimentuojant su balsu? Ką labiausiai išryškini savo eksperimentais?
Pastaruoju metu žodį „eksperimentas“ naudoju atsargiai. Balsą ir su juo susijusius įvairius procesus aš dažniau renkuosi kaip tyrimo objektą arba pasitelkiu kaip instrumentą, turintį platų išraiškos galimybių spektrą. Eksperimentai dažniau pasireiškia kaip reakcija į tai, ką kuriu ir atlieku, labiau kaip kūrybinio rezultato vertinimas (dažniausiai ne mano pačios).
Taip nutinka veikiausiai dėl to, jog man labai svarbu savo kūriniuose paryškinti ne verbalinę, bet instrumentinę balso funkciją. Taip pat – šių funkcijų sąveiką, subtilią kaitą. Tyrinėju balsą kaip mediją, kuria galima skleisti komunikacines „žinutes“ nenaudojant žodžių. Tai pat man yra svarbu pabrėžti balso, kaip instrumento, tembrinių ir techninių galimybių gausą bei individualumą, balso instrumentinį savitumą.
Ar esi atradusi (o gal vis dar ieškai?) tam tikrą savo technikų „žodyną”? Kokią techniką labiausiai išskirtumei?
Manau, jog balso technikų žodynas – gyvas organizmas (ypač eksperimentinėje ar improvizacinėje muzikoje), kintantis, nuolat atsinaujinantis ir dėl to klestintis. Palyginčiau jį su vandens telkiniu. Jei telkinys nėra prižiūrimas, nejudantis, kamuojamas sausros, ilgainiui jis užanka, gal net tampa pelke. O judantis, šaltinių ar liūčių atnaujinamas telkinys knibžda gyvybe bei laikui bėgant dėl to tik praturtėja. Taip ir su išraiškos priemonėmis muzikoje. Neplečiamas, nepermąstomas žodynas stagnuoja. Kita vertus susiformavusioje pelkėje irgi pilna gyvybės, tik ją sunku plika akimi pastebėti – egzistuoja pasaulis mikro lygmenyje, kurį patirti galima tik labai į jį susitelkus.
Konkrečiau atsakydamaį klausimą galėčiau pasakyti, jog esu atradusi ne technikų žodyną, bet saugią ir palankią terpę mano žodynui gyvuoti, kisti ir klestėti. Tikriausiai yra ir nusistovėjusių mano žodyno „gyventojų“. Stengiuosi per daug į tai nesikoncentruoti ir leisti šiai ekosistemai gyvuoti savarankiškai. Savo pareiga laikau rūpintis inspiracijomis ir „vandenų“ atnaujinimu, kad žodynas laisvai klestėtų.
Meredith Monk laikoma viena įtakingiausių kompozitorių ir atlikėjų, pradėjusių naudoti išplėstines balso technikas. Kaip pakomentuotumei jos išsakytą požiūrį, kad „balsas gali būti kaip kūnas“, turintis tam tikrą artikuliaciją, lankstumą, takumą, kurį turi ir fizinis kūnas su stuburu?
Jei balsą traktuojame kaip instrumentą, tai jis savaime yra mūsų kūnas. Neginčijamai. Kuris gali būti lankstus, besitransformuojantis, valdomas. Savo atlikėjos ar edukacinėje praktikoje visad pabrėžiu, jog mūsų kūnas yra garsinis instrumentas, kurį galima prilyginti ir vargonams, ir pučiamiesiems, ir styginiams instrumentams.
Jei balsą traktuojame kaip garsinę išraišką – tuomet laikyčiau šį menininkės pasisakymą poetiniu palyginimu. Nes balso lankstumą, judrumą, tembrines ypatybes galima būtų prilyginti daug kam.
Stebint, o gal tiksliau, dalyvaujant Tavo pasirodymuose (vienas iš jų buvo kūrinys „Ready When You Are“ „Jaunos muzikos” festivalyje) neapleido jausmas, kad dalyvauji eksperimente. Kodėl Tau svarbus toks tiesioginis kontaktas su stebinčiais, klausančiais pasirodymo?
Atsakinėdama į šį klausimą šypsausi, nes džiaugiuosi, jog kai kurie mano kūrinių elementai nelieka nepastebėti. Man yra įdomu tyrinėti ir stebėti situacijas, kai atliekant kūrinį dalyvauja ir pats kūrėjas, todėl ieškau įvairių būdų užmegzti ryšį su žiūrovu.
Viename iš savo solinių pasirodymų „No Room Will Be Empty If Your Brain Is Full“ (2019) pasitelkiau vientisą kūrinio dramaturgiją kuriančius elementus, manipuliatyvumą hiperbolizuojančias priemones ir subtilią saviironiją. O štai kitame pasirodyme „Ready When You Are“ (2020) siekiau komunikuoti filosofines savojo ir kito kūno suvokimo idėjas bei fenomenologinius metodus tai patirti. Todėl ieškojau būdų, kaip pasirodymo turinį galima būtų komunikuoti be tiesioginių gestų, paryškinti muzikos poveikį. Vienose kūrinio vietose prisiėmiau žiūrovą lydinčio veikėjo rolę, kitose siekiau įsilieti į erdvėje esančių žmonių gretas, siekdama paryškinti žiūrovų kaip kūrinio dalyvių vaidmenį. Taip pat buvo išskirta galimybė patirti šį kūrinį ir visiškai atsiribojus nuo vizualių veiksnių užsirišus akis tam skirtu raiščiu.
Naudoji balsą ne vien kaip iš savęs einantį grynuolį, pasirodymuose nemažai pasitelki elektroakustinių priemonių – jį išdėlioti erdvėje, „išrakinėti”, paskui suklijuoti. Kaip Tavo kūryboje sąveikauja balsas ir elektronika?
Dažniausiai šie veiksniai papildo ir paryškina vienas kito esatį. Įdomu, kaip skirtingi elektroniniai efektai gali paryškinti ir praturtinti balso savybes. Paradoksalu, bet elektronika neretai mane įkvepia ieškoti akustinių balso deformacijos išraiškų, mąstyti apie balso tembro, tekstūrų, ritmikos kaitą.
Greta to, prisideda ir judesys.
Balso ir judesio sąveika yra labai įdomi. Balsas – instrumentas, esantis mūsų kūnuose – judina mus iš vidaus: tiek fiziškai (rezonuoja, įvibruoja ir tokiu būdu įtempia ir atpalaiduoja skirtingas kūno sritis), tiek emociškai (efektyviai veikia mūsų psichiką).
Muzikuojant balsu, kūno judesys dar geriau pastebimas išoriškai. Juda pilvo, kaklo, veido sritis. Ypač įdomu, kai kūnas juda nesąmoningai, nevalingai – įsijautus į atliekamą garsą, muzikos tėkmę.
Kita vertus, kūno judesys taip pat gali tapti inspiracija gimti įvairioms balso išraiškoms, kaip ir tapti priemone, paveikiančia balso išraiškas. Savo solo pasirodyme „Ready When You Are“ tyrinėjau šiuos dalykus.
Ar gali pasidalinti savo netolimos ateities idėjomis – ar turi užsibrėžtų tikslų, naujų neįgyvendintų minčių, kuriomis žadi realizuoti, tyrinėti žmogaus balso galimybes muzikos patyrimų kontekste?
Šiuo metu didžiąją mano veiklos dalį sudaro bendradarbiavimas su įvairių meno sričių žmonėmis: režisieriais, aktoriais, dailininkais ir muzikantais. Mūsų bendroje kūryboje, žinoma, daug reikšmės skiriame balso tyrinėjimams. Tik šių projektų kontekstas – daugiau teatro laukas. Nemažiau svarbiu šių metų siekiu laikau savo solinio albumo balsui ir elektronikai sukūrimą ir realizavimą skaitmeniniu formatu, popieriuje ir gyvuose pasirodymuose, kuriuos jau pradedame kurti kartu su kitų sričių menininkais bendraminčiais.
O šiaip turiu vieną senokai mane lydinčią svajonę, kurios įvykdymo po truputi siekiu. Norėčiau, kad kažkurio mano kūrinio atlikimo metu žiūrovai stovėtų ir nesikuklintų judėti. Manau, jog sėdimoji būsena dažnai skatina pasyvumą. Tuo tarpu aktyvus, kūniškas žiūrovo dalyvavimas priartintų žmogų prie visapusiškesnio mano kūrinio patyrimo.
Šių metų „Druskomanijos“ festivaliui rengi ne tik solo pasirodymą, bet ir duetą („Ambulance on Fire“ su Mėta Gabriele Pelegrimaite). Gal gali nors užsiminti, ko gali tikėtis žiūrovai šiuose pasirodymuose? Ko palinkėtum šių metų „Druskomanijai“?
„Druskomanijai“ linkiu klestėti tolerancijos ir supratingumo bendrystėje, praturtėti naujais klausytojais ir šviežiomis kūrybinėmis idėjomis. Šį linkėjimą tikriausiai kažkiek atspindės ir pora kūrybinių projektų, su kuriais dalyvausiu festivalyje pati.
Planuoju pristatyti savo albumą „X/TENTIONS“ balsui ir elektronikai. Šis pasirodymas – mano ir Ievos Tarejevos bendras darbas: balso, elektroninės muzikos, judesio, skulptūros ir kitų elementų samplaika. Kitas kūrybinis duetas – „Ambulance on Fire“, kartu su Mėta Gabriele Pelegrimaite. Koncerte grosime savo debiutinio albumo ir dar neįrašytus kūrinius, kuriuose susipina šokių ritmai, išplėstinės balso, fleitos ir bosinės gitaros technikos, minimalūs tekstai ir melodinga lyrika.
Ačiū už pokalbį!
Jūra Elena Šedytė, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė – „Ambulance on Fire“ albumo pristatymo koncertas
Kompozitorių namai, birželio 2 d., 19 val.
Jūra Elena Šedytė, Ieva Tarejeva – albumo „X/TENTIONS“ pristatymo dalis vaizdo formatu
„Skalvijos“ kino centras, birželio 3 d., 20:30 val.