Tiršta Gintauto Rožės kūrybinė logika
- 2021 m. gegužės 24 d.
Kalbino Domininkas Kunčinas / ore.lt
2010 metais indie roko grupės „Spooky Campfire Stories“ kūrinys „Paper Dragons“ pateko į Lietuvos muzikos informacijos centro išleistą rinkinį „Note Lithuania“. Po 10 metų šios grupės gitaristas Gintautas Rožė pradėjo solinę karjerą ir įrašė kūrinį „Dense“, kuris šiemet įtrauktas į naujausią „Note Lithuania“ rinkinį, pristatantį šiuolaikinę alternatyvinę muziką Lietuvoje.
G. Rožė – kompozitorius ir atlikėjas, anksčiau kūręs su muzikos grupėmis, o pastaruoju metu vis dažniau veikiantis tarpdisciplininio meno projektuose. Be jau minėtų „Spooky Campfire Stories“, Gintautas dalyvavo tokių grupių kaip „Verslo rizikos rezervas“, „Darbo džiaugsmai“, „cutthroats“, „Without Letters“ ir kitų veikloje. Prieš 8 metus muzikantas sugalvojo ir iki šiol moderuoja praktines garso meno kūrybines dirbtuves „Garso architektūra“, skirtas regionuose gyvenantiems muzikos atlikėjams, renginių organizatoriams bei muzikos kūrimu besidomintiems žmonėms.
2020-ųjų pabaigoje Kirtimų kultūros centras organizavo skaitmeninę rezidenciją „On/Off Line“, kurios metu G. Rožė su Gediminu Jakubka (kuriančiu Patricia Kokett pseudonimu), vaizdo menininku Šarūnu Akelaičiu („Solo Ansamblio“, „Darbo džiaugsmų“ ir kitų grupių vaizdo klipai) bei scenografe Nora Strolyte sukūrė audiovizualinį kūrinį, mįslingu pavadinimu „Dense“. Tai ritminė trumpo metro kompozicija, sukurta naudojant vintažinius sintezatorius ir autorinius aplinkos įrašus. Garsinės kūrinio dalies atspirties taškas – įvairių pasaulio šalių ritualinės muzikos elementų jungimas į visumą elektroninės muzikos formatu.
O prieš keliolika metų dabartinio prekybos centro „Panorama“ ir „Danske“ miestelio Vilniuje vietoje buvusiame pastate G. Rožė grojo gitara su grupe „Spooky Campfire Stories“. Tuo metu dar buvome nepažįstami, o nepriklausomas rokas Lietuvoje skambėjo naujai ir daug žadančiai. Grupė buvo pristatoma kaip derinanti „popmuzikos lengvumą ir svaigulį sukeliantį eksperimentavimą“. Kad įsivaizduotumėte, kaip tai gali skambėti, užtenka prisiminti tokius indie ir eksperimentinio roko grandus kaip „Yo La Tengo“ ar „Sonic Youth“.
Vienintelis gitaros mokytojas, debesuotas repas ir pirma grupė
Pradėjau nuo gitaros. Pirmasis mokytojas buvo toks Daivis Dvareckas ir tai buvo turbūt baisiausias gitaros mokytojas, kokį galėjau rasti. Bet, man atrodo, jis padiktavo ir tam tikrą „trešinę“ estetiką, kurią vėliau daug kartų visur naudojau. Labai aiškiai prisimenu pirmuosius „gamtininkus“ (nuo 2005-ųjų VU Gamtos mokslų fakulteto studentų organizuojamas nekomercinis gyvos muzikos festivalis „GaDi“, – D. K.), kur grojo tokios prastos grupės, kad net supykau: tokias nesąmones visi groja, aš per tris mėnesius geriau pagrosiu. Prireikė ne trijų mėnesių, o gal trejų metų, bet kažkaip užsikabinau.
Šiandien man patinka, kad Lietuvoje pagaliau atsirado cloud repas. Paaugliai pradėjo kurti gana kokybišką muziką. Žmonės labai anksti įgauna skillsų setą, iki kurio mano kartos žmonės eidavo daug metų. Ženkliai mažėja atsilikimas nuo užsienio, nes iki tol Lietuvoje repo situacija, mano galva, buvo tragiška. Mesijus turbūt vienintelis, kaip koks vėliavnešys, bandė daryti įdomiau, o visa kita – labai pasenę dalykai. Gera matyti, jog ši atskirtis mažėja. Gitarinėje muzikoje nematau jaunų žmonių, darančių ką nors įdomaus. Man vis dar atrodo, kad velkasi standartinės roko harmonijos šleifas ir tie vokalai... Man atrodo, kad elektroninėje muzikoje daugiau gerų dalykų, o roko muzikoje – vis dar stagnacija... Kartais taip nori manyti, kad tai gerai, net pats save įtikini. Bet palyginus, kaip viskas atrodė prieš 10 metų ir kaip ta visa masė atlikėjų atrodo dabar, lygis kyla ir pagaliau ateina šviesesni laikai. Jie jau prasidėjo.
„Spooky Campfire Stories“ buvo mano pirma rimta grupė, iki tol bandžiau jungtis prie kitų – eidavau į perklausas, bet manęs niekas nepriėmė, nes prastai grojau. Tuomet nusprendžiau pats priiminėti žmones ir taip susiformavo mano pirmoji grupė „People, Places & Things“. Joje, beje, grojo dabar gana žinomas alternatyvinės muzikos žurnalistas ir melomanas Paulius Ilevičius. Netgi surengėm vieną pasirodymą, tačiau jis mūsų netenkino ir išsiskirstėm. Tuomet po truputį prasidėjo „Spooky Campfire Stories“, su kuriais gana ilgai grojau, aplankėm įvairių miestų ir netgi šalių. Anksčiau minėtas grupės aprašymas skamba net geriau nei kai kurie mūsų kūriniai, o su „Sonic Youth“ pataikyta – buvau ir esu didelis jų gerbėjas. Netgi teko pamatyti vieną paskutinių jų pasirodymų, kurio metu jie pykosi tarpusavyje, tačiau buvo atrišta gera emocija. Nors pirmųjų grupių nelaikau sėkmingomis, tačiau iš to etapo išsinešiau gana daug: išmokau ansambliškumo, kompozicijos pagrindų ir įgavau pasitikėjimo savimi. Ypač prie to prisidėjo abiejų grupių būgnininkė Ingrida Jonušė, kuri man buvo geras pavyzdys, neleidęs savimi abejoti; beje, ji tapo mušamųjų pedagoge.
Vaikas saldainių parduotuvėje, gatvės išsilavinimas ir „perpjautos gerklės“
Pats sau negaliu atsakyti į klausimą, kodėl nusprendžiau pabandyti groti vienas. Vienu metu grojau su trimis skirtingomis grupėmis, pasijuto pervargimas ir nuo kitų žmonių, ir nuo savęs. Nusprendžiau po truputį visko atsisakyti, padariau pertrauką nuo muzikos. Besėdint namie prasidėjo karantinas ir pagalvojau, kad reikia ko nors imtis. Supratau, kad su gitara vienas nelabai ištempsiu, kad tai būtų dramaturgiškai įdomu ir man pačiam, ir kitiems. Visą laiką formavausi kaip neegocentriškas gitaristas: užleisdavau vietą kitam, žinodavau, kada nutilt, galėdavau negroti visą dainą.
Pradėjau investuoti į įrangą, monitorius, instrumentus ir atradau naują džiaugsmą. Gitara jau buvo gal kiek pabodusi, o čia staiga atsivėrė tokie nauji garsynai – pasijutau kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Žinoma, gitara, susidėliojus tinkamoms aplinkybėms, gali bet kada grįžti. Mano kūrybinė logika, bent kol kas, išlieka kaip gitaristo.
Jokio išsilavinimo neturiu, kaip pasakytų „Toro Bravo“, – tik gatvės išsilavinimas. Nuo to, kaip turėtų būti, iki to, kaip iš tikrųjų pavyksta padaryti, visą laiką patiriamas didelis nuostolis. Stengiuosi, kad jis būtų kuo mažesnis, bet jis visada yra. Net jei žinai, kaip sujungti harmoninius akordus, kol visa tai pereina per gitarą, „kubą“, įrašų sesiją, suvedimą, masteringą, susidaro tam tikras nuostolis. Muzikinis išsilavinimas gal kažkiek padėtų jį sumažinti, bet niekada nežinai – gal kaip tik trukdytų? Šiaip ar taip, išsilavinimas nespręstų labai daug dalykų, nes mano harmonijos, melodijos labai paprastos. Užtenka bazinių žinių. O jeigu kas neaišku, padeda visagalis internetas.
Posūkis į solinę karjerą nebuvo labai netikėtas, nes grodamas grupėse, daugiausia energijos esu skyręs „cutthroats“. Turėjome apie 70 kūrinių demo, iš kurių grodavome kokius 5. Daug mano idėjų iš to laikotarpio liko nepanaudotos ir dabar pradėjau kai kurias jų recyclinti, todėl mano solinė kūryba stipriai paveikta „cutthroats“. „Verslo rizikos rezerve“ ir „Darbo džiaugsmuose“ į save žiūrėjau labiau kaip į mini prodiuserį, kartais pagrojantį gitara. Bandydavau suvaldyti Mariaus Stavario keliamą chaosą ir pridėdavau kūriniams tam tikrų spalvų. Kad ir kokį naują pavadinimą Marius susigalvotų, man jis vis tiek yra Stavaris su visais savo atributais. Šis žmogus yra mano meilė, neapykanta, kančia ir džiaugsmas viename. Apie 10 metų praleidom kartu, liko daug gerų prisiminimų. Man patiko, kad išlikome nepatogūs, dažnai nesuprasti, nestokojome ironijos nei sau, nei kitiems. Darbo klasė lipa į sceną – ko daugiau galima tikėtis?
O „cutthroats“ idėja išsipildė... paskutiniame grupės koncerte. Keletą metų žiauriai daug grojome, turėjome tikslą kasdien repetuoti, žinoma, ne visada pavykdavo, tačiau eidavau ten kaip į darbą. Mums sunkiai sekdavosi komunikuoti tarpusavyje – esame labai skirtingi, su dideliais ego. Po paskutinio koncerto „Sūpynėse“ patys sau pripažinome, kad pagaliau išsigryninome, buvome labai patenkinti, vėliau paaiškėjo, kad tai paskutinis „cutthroats“ pasirodymas.
Svaigus liūdesys, improvizacija ir (ne)džiazas
Mūsų grupės kūryba buvo gana vaizdinga ir kurianti įvairias emocijas: frustracijos, liūdesio, melancholijos. Manau, kad labiausiai grupėje buvau atsakingas už svaigų liūdesį. Kūriniai buvo mūsų emocinė išdava, su kuria šiandien galbūt sunkoka tapatintis, bet tuomet kiekvieno mūsų partija buvo labai išjausta, atspindinti tuometinį gyvenimo etapą. Priklausomai nuo to, kaip tuo metu jausdavausi ir kas vykdavo aplinkui, skirtingai kreipdavau savo muzikinį naratyvą.
„cutthroats“ išmokė improvizuoti, nes neturėjome baigtinių struktūrų, kuriose reikėtų skaičiuoti iki, tarkim, 24 ir tuomet pereiti į kitą partiją. Pereidavom pagal jausmą ir susižiūrėjimą. Mūsų tarpusavio kontaktas buvo gana geras, vėliau, grodamas kitose grupėse, jausdavau frustraciją, kad žmonės negali taip groti, ir sunkiai grįžau atgal į struktūruotas formas. Bet tai nebuvo džiazas. Kai išgirstu sakant „padžiazuokim“ – net nupurto. Tam tikras džiazas man patinka, bet turbūt turiu problemų su konotacijomis – džiazas kaip žodis nusakyti laisvumą kūryboje man dažniausiai nereiškia nieko gero – dirbtinį išsilaisvinimą ir savo ne visada adekvačių veiksmų legitimavimą.
„Eksperimentavimas“ niekada nebuvo mano kūrybos tikslas. Visą laiką turėjau viziją, kaip viskas turėtų skambėti. Ar triukšmas, ar keistas garsas, ar keistų garsų junginys – būdavo tam tikra kūrybinė logika, niekada neeksperimentavau dėl eksperimentavimo, bet siekiau kurti nuotaiką. Man „eksperimentavimo“ žanras Lietuvoje asocijuodavosi su tradicija, kai žmogus susikiša du saksofonus, groja bet ką ir įsivaizduoja, jog tai yra kažkas labai vertingo. Groji akordus įprastai, tuomet supranti, kad taip juos visi jau išgroję, tuomet bandai įnešti savo spalvą, atrasti išskirtinumą, galų gale, kad tau pačiam būtų gražu. Tai ir buvo pagrindinis tikslas. Galbūt man formuojantis lietuviško džiazo grandų eksperimentavimas paliko tokį įspūdį ir šiek tiek devalvavo pačią sąvoką, tačiau tikrai nenoriu aiškinti, kas teisus, o kas – ne.
Mano grojamos harmonijos dažniausiai buvo mažorinės dermės, septakordai ir nonakordai. Esame su „cutthroats“ groję sau patiems akustiškai, kad žinotume, ar visa kūrinio struktūra veikia. Gali pridėti labai daug visokių dėmesį nukreipiančių papuošimų, tačiau po jais nepaslėpsi prastos struktūros. Vietomis skambėdavo, net bijau lyginti, kaip gražiai, bet kai formuoji skambesį ir nuotaiką, net jei techniškai tai yra gėris, jis vis tiek išsikreipia ir susipurvina praeidamas pro analoginius ir skaitmeninius efektus ir tavo paties nuotaiką. Man patiko žiūrėti iš tamsos į šviesą, o ne atvirkščiai.
Disciplina, gitarinis reivas ir 10 tūkstančių „fakų“
Turiu tam tikrų taisyklių, kurių, mano galva, privalu laikytis. Pavyzdžiui, jei su kuo nors dirbi, negali būti jokių telefonų – turi atiduoti visą savo energiją. Jei kitaip neišeina, geriau jau trumpiau, bet koncentruoti visą energiją. „Without Letters“ sekiau nuo jų pirmojo demo įrašo ir labiausiai mane sužavėjo jų gitarų skambesys. Tuo metu įdomiai grojančių gitaristų Lietuvoje nelabai ir buvo. Nebent Juozas Milašius, bet jis iš vyresnės kartos, o jaunimas grojo arba roką, arba panką, arba fanką. Tarpinių variantų nebuvo. Užkabino tai, kad „lettersai“ ieškojo įdomaus skambesio ir nuolatos keitėsi. Man prisijungus, baigė groti seną programą ir pradėjome groti... reivą. Man ta muzika paauglystėje padarė labai didelę įtaką, todėl šioje estetikoje jaučiausi kaip žuvis vandeny. Nuo happy hardcore ir trance pradėjau klausytis muzikos. Mano pradžių pradžia buvo Scooteris, o nuo ten jau gana plačiai: per jį atradau ir Westbamą, ir Aphex Twiną. Vokietijos, Berlyno, „Love Parade“ gabberiškas stilius man visada patiko.
Visą laiką vieni apie kitus žinojome, kartais konkuravome, kartais gal net pasišaipydavome, bet „Without Letters“ visada jaučiau pagarbą. Per savo muzikinę karjerą su jais turėjau turbūt įspūdingiausių koncertų tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Iš pastarųjų – stadione apšildėme Jazzu: išeini prieš 10 tūkstančių žmonių ir jie pradeda tave heitinti, o tu tą labai labai ryškiai jauti. Specialiai bandžiau ilginti programą, kad žmonės mūsų dar labiau nemėgtų. Įspūdinga patirtis, kuri, gali būti, ir nebepasikartos. Užsienyje su „lettersais“ visada būdavo geresni koncertai nei Lietuvoje – man tai atrodė labai keista. Dalyvavome festivalyje „The Great Escape“ Didžiojoje Britanijoje, stovėdami užkulisiuose nerimavome, kas čia bus, bet grodami prieš pilną salę žmonių patyrėme daug gerų jausmų. Kurdamas nišinę muziką tai patiri gana retai.
Kiek svarbus klausytojas ir jo reakcija, priklauso turbūt nuo kolektyvo. Pavyzdžiui, grojant su „Darbo džiaugsmais“ man klausytojas ir jo energija būdavo absoliučiai nesvarbūs, tačiau grojant su „cutthroats“ arba „lettersais“ atgalinė klausytojo energija būdavo gana svarbi, nes ji šiek tiek diktuoja, kaip stipriai, kiek ilgai groji vieną ar kitą partiją. Svarbus ne žmonių kiekis, bet kad esantieji būtų įsitraukę. Geriau mažai tokių, negu daug tų, kuriems nerūpi. Tie 10 tūkstančių man patiko, nes jiems rūpėjo rodyti „fakus“, tam tikrą emociją jie kūrė, nebuvo abejingi.
Tiršta solinės karjeros pradžia, keista logika ir (ne)garso menas
Apie solinės karjeros pradžią jau buvau pagalvojęs ne kartą. Tiesiog susidėliojus aplinkybėms nusprendžiau imtis to rimtai. Kasdien sėdžiu prie programos kūrimo. Kompozicija „Dense“ nėra vienkartinis išstojimas, bet viso albumo pradžia – visi eskizai turi sugulti į galutines struktūras ir prasidės suvedimo procesas. Tikiuosi, kad šių metų pabaigoje, vėliausiai – kitų pradžioje paruošiu pilną koncertinę programą ir išleisiu vinilą. Gali būti, kad gyvas pasirodymas įvyks anksčiau, nes koncertinę programą reikia išsigryninti ir patikrinti su gyva auditorija. Vienas dalykas groti katei, kitas – gyviems žmonėms.
Viena mano problemų ta, jog pradiniame etape per plačiai užsimoju ir vėliau labai sunku siaurinti ir gryninti kūrybą, nes pridėti lengva, o atimti sunku. Skaudu ištrinti garsą, kurio ieškojai savaitę. Neprisirišimas ir apsiribojimas, mano galva, labai gera logika. Būna, kad nusprendžiu vienos ar kitos partijos nenaudoti, nes tai įneštų į mano pasakojamą istoriją dar vieną naratyvą ir tuomet nesuvaldyčiau visų veikiančių personažų, kalbant kinematografiškai.
Man atrodo, į lietuvišką sceną atnešu šiek tiek keistos logikos, nes elektroninėje muzikoje labai daug sauso skambesio: arba daroma iš pirktų semplų, arba kuriama gana standartinėmis priemonėmis. Stengiuosi naudoti senovinius aparatus, imdamas elektroninę muziką kaip formą, įnešant iš pirmo žvilgsnio netgi cheesy garsų ir miksuojant juos su „brangiu“ skambesiu. Tokios logikos Lietuvoje man trūksta.
„Dense“ – bendras kūrinys su ilgamečiu partneriu, jau minėtu G. Jakubka. Smagu debiutuoti su žmogumi, kurio muzika patinka man pačiam. Šiuo atveju jis užėmė savotiško prodiuserio pareigas ir padėjo greičiau suprasti kai kuriuos dalykus. Viena yra groti gitara ir būti atsakingam už gana siaurą dažnių diapazoną, kitas – būti atsakingam už viską nuo apačios iki viršaus. Gediminas padėjo ne tik patarimais, suvedimu, masteringu, bet ir įrašė sintezatoriaus partiją. Kitus kūrinius darau vienas, o paskui bandysiu tobulinti, bet neatmetu galimybės su kuo nors bendradarbiauti.
Mano kūryba nėra garso menas, nes joje yra ritmas ir gana aiškios struktūros, ji netgi artima šokių muzikai. Labiau linkstu prie vadinamosios world muzikos kategorijos, adaptuotos per elektroninės muzikos formas. Daugelyje regionų randu ko nors įdomaus, šiuo etapu galbūt labiau esu pasinešęs į Indoneziją, perskaičiau keletą knygų apie gamelaną (tradicinis mušamųjų ir styginių ansamblis, kilęs iš Javos ir Balio salų, – D. K.). Panaudoju tai kaip pradinį impulsą, tačiau vėliau kūrybiniame procese pats save remiksuoju ir stengiuosi kaskart artėti prie mums suprantamesnių formų. Nenoriu pasisavinti kitos kultūros ar jos eksploatuoti. Neseku konkrečių atlikėjų, bet skaitau, pavyzdžiui, vaikams skirtas knygas apie muzikos kūrimą, kuriose labai suprantamai paaiškinti visi pagrindai. Esu tarsi pradinukas, negaliu apsimesti ir iškart labai aukštai šokti. Taip pat patinka pakliūti į jutūbo triušio olą: pasikeiti VPN’ą ir pradedi, tarkim, nuo skirtingų šalių miesto švenčių, tau siūlo susijusius vaizdus, gali nukeliauti iki labai keistų dalykų – mane tai veikia kaip tam tikra meditacijos forma. Norisi pasakoti žmogaus istoriją, kaip jis jaučiasi, koks jo santykis su skirtingomis kultūromis ar religijomis – visa tai matau kaip tam tikrą eskapizmo formą ir dažnai man tai įdomiau už pačią kultūrą ar jos artefaktus.
„Garso architektūra“ ir šviesuliai tamsos fone
Grodamas įvairiose grupėse supratau, kad Vilniuje gali pasirodyti ribotą kiekį kartų, ir pagalvojau, kad būtų faina užmegzti ryšius su likusia Lietuva. Kitas dalykas: muzikos, kuri man įdomi, ten nelabai supranta, todėl kilo mintis edukuoti žmones regionuose ir taip sukurti poreikį savo muzikai. Vystant projektą paaiškėjo, kad galima daug kalbėti apie garso meną, įvairių priemonių panaudojimą, visiškai nesvarbu, ar esi klasikinis smuikininkas, ar eksperimentatorius. Surinkau įdomių, mokančių pakalbėti žmonių komandą: kompozitorius Vladą Dieninį, Pijų Džiugą Meižį, Gediminą Jakubką, tarpdisciplininio meno kūrėją Armantą Gečiauską-Armą, meno kuratorių, „Without Letters“ įkūrėją Adomą Narkevičių, garso režisierių, „Ministry of Echology“ efektų operatorių Paulių Buraką. Nusibrėžėme projekto gaires, kad būtume lankstūs ir aktualūs nepriklausomai nuo regiono. Sukūrėme savotišką seminarą, kurio forma nuolat kito, atsižvelgiant į klausimus ar auditorijos poreikius. Beveik kiekviename miestelyje atsirado mus pačius nustebinusių entuziastų ar keistų vietų. Ne visada šie susitikimai gerai pavykdavo, bet, tikiuosi, davėme naudos vietiniams kūrėjams. Šiuo metu dėl pandemijos projektas jau antrus metus nevyksta, tačiau labai tikiuosi jį atnaujinti.
Su kai kuriais žmonėmis ar vietinėmis kultūros institucijomis užsimezgė geri ryšiai, tačiau tokių Lietuvoje, deja, mažuma. Yra šviesulių, tačiau jie yra tamsos fone. Daug kur už kultūrą atsakingi žmonės yra labai tamsūs. Kelionių po Lietuvą kasdienybė – „abejotino“ jaunimo nenorintys įsileisti kultūros centrai, dėl viešųjų pirkimų pažeidimų ar kompetencijos trūkumo nenaudojama įsigyta brangi aparatūra... Labai keista, kad tuo net savotiškai didžiuojamasi, pavyzdžiui, dėl remonto pradėtais net keliolika teisminių procesų. Tarp daugelio kultūros institucijų ir vietinio jaunimo – didžiulė atskirtis. Jaunimas matomas kaip potenciali grėsmė, galinti sunaikinti turimus išteklius, – tokių dalykų, žinau, nutinka ir Vilniuje. Didelei daliai vadovų nelabai rūpi jaunimo integracija, dažnai net nebandoma kontaktuoti, nes muzika ir vakarėliai jiems neaktualūs. Regionuose kultūros įstaigų vadovai turi labai didelę galią. Kritinė senesnio kirpimo žmonių masė diktuoja tokią tradiciją, todėl jaunimas kultūros centrus kaip galimybę nurašo ir dažnai net nebando kreiptis. Bet sąlygas turime, trinkelių yra daugiau negu reikia, aparatūros yra, reikia tiesiog natūralios kaitos, ne vieno žmogaus, o visos komandos. Šiaip ar taip, kai kurie mūsų aplankyti kultūros centrai patys pradeda organizuoti šiuolaikinės muzikos koncertus ir paskaitas. Jei pavyko bent krislu prie to prisidėti – tai didžiausias įvertinimas. Kaip ir seminaruose dalyvavusių jaunų žmonių šilti žodžiai, kai po kelerių metų prieina pasisveikinti po koncerto Vilniuje ar pasigiria įstoję į LMTA.
