Evgenyos Redko pliusai ir išgalvoti minusai
- 2021 m. gegužės 17 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Evgenya Redko antrąjį savo albumą „SOS“ pradeda pagalbos šauksmu iš praėjusių nelengvų metų: atlikėjai teko patirti nugaros traumą, močiutės netektį, pandemijos baimę. Tačiau iš visų patirčių gimė nauji jausmai, virtę kūriniais.
Dabar ji gyvena naujo albumo etapu. Mūsų pokalbis vyko savaitę prieš pasirodant albumui, todėl galėjau užfiksuoti Evgenyos laukimo nuotaikas: „Visada dalindamas naujienomis jaučiu drebulį, įtampą, susijaudinimą. Visus metus su vyru dirbome prie albumo: kūrėme dainas, filmavome muzikinius klipus, o dabar atėjo finišo tiesioji.“
Stebėdama lietuvišką sceną karantino metu mačiau, kad vieni buvo labai aktyvūs – įrašinėjo albumus (kai kurie ir ne po vieną), o kiti ėmėsi naujų veiklų. Tau šis laikas – veikimo ar buvimo?
Įrašinėti albumą pradėjome dar prieš pirmąjį karantiną. Jį paskelbus, kelis mėnesius negalėjau prisėsti prie instrumentų ir kurti muzikos. Turbūt reikėjo atodūsio. Labai veikė baimė, kalbos apie miglotą ateitį. Tai privertė atitolti nuo muzikos, tačiau grįžau prie juvelyrikos amato! Per tą laikotarpį prasivalė mintys ir vieną dieną supratau, kad galiu vėl sėsti prie pianino ir rašyti. Per antrąjį karantiną dirbau nuo ryto iki vakaro. Kadangi mūsų studija namuose, nereikėjo niekur eiti.
Naujo albumo pavadinimas „SOS“ labai tinka praėjusiems metams – tai pagalbos šauksmas. 2020-uosius pradėjau su nugaros trauma, visuotiniu sąmyšiu, močiutės netektimi. Patyriau sunkių išgyvenimų. Viskam reikėjo susigulėti ir turėjau tai paleisti – muzika yra terapinė forma, kurdama gyju. Kartais baisu, kai kitų dainos labai liūdnos – klausydama galvoju, kad atsitiko kas nors baisaus; bet nebūtinai – menu ir muzika viską galima pateikti perdėtai.
Pirmasis singlas „Laikinai“ pasirodė dar žiemą. Tai jautrus atminimas žmogui, kurio nebėra. Ar naujame albume yra dainų, kurias repetuodama ir klausydama sunkiai valdai emocijas?
„Laikinai“ – tikrai viena tokių dainų. Man netgi kalbant apie jos kūrimo procesą kaupiasi ašaros. Gal dar iki galo nesupratau praradimo traumos ir su ja nesusitaikiau. Ten per daug nelįsiu. Daina „Sutemoje“ irgi smogia į paširdžius.
Praėjo jau beveik pusantrų metų nuo debiutinio albumo „Deivės“. Ar jautei savo augimą per šį laikotarpį?
Dabar klausydama naujų dainų pastebiu, kaip pagerėjo mano vokalas, girdžiu progresą. Muzika, kurią paruošiau antrajam albumui, skamba kur kas brandžiau. „SOS“ yra stipresnis tiek muzikine, tiek emocine prasme. Labiau pasitikiu savimi nei tada, kai tik pradėjau rašyti lietuviškai, nežinojau, kaip viskas turi atrodyti, kaip priims klausytojai. Klausimus sau vis dar keliu, bet jų jau mažiau. Žinau, kad savęs nebegaliu pakeisti, todėl einu toliau.
Visa mano kaip atlikėjos kelionė, savęs ieškojimas ir atradimas šokyje bei dainose užtruko ilgus metus. Visada jaučiu poreikį viską padaryti geriau nei galiu. Metu sau iššūkį: jei rašau dainą, ji privalo būti nuoširdi. Nors kartais baisu rašyti nuoširdžiai. Baimę būti pažeidžiamai reikia perlipti. Taip elgiuosi visur: filmuodamasi klipe ar koncertuodama. Klausytojas mato ir jaučia, kas natūralu, o kas suvaidinta.
„Deivės“ kalbėjo apie moterų vienybę. Ar jautei poreikį užimti stiprios, savimi pasitikinčios ir atviros moters vietą scenoje?
Nepasakyčiau, kad jaučiau poreikį būti atstove. Taip išėjo natūraliai – esu moteris ir visos patirtys man pažįstamos. Panašios temos ir klausimai sukasi visų mūsų pasąmonėse. Man buvo svarbu papasakoti savo istoriją, parodyti, kaip norėčiau jaustis: labiau pasitikėti savimi, būti nepriklausoma, priimti save su visais pliusais ir išsigalvotais minusais. Norėjau tai perduoti per save. Tikiu, kad tai jautėsi ir albumas pritraukė klausytojų, kurie su manimi tapatinosi.
Prieš tai su vyru Asi Yahuda sėkmingai kūrėte projektą „PAI X“. Kaip nusprendei imtis solinės karjeros?
Ši mintis manyje brendo daug metų. Gyvenime taip nutiko, kad iš pradžių gavau pasiūlymą iš Lilo ir Innomine. Negalėjau atsisakyti! Muzika buvo daug svarbiau nei mano solinis statusas. Lilas ir Innomine buvo lietuviškoje scenoje įsitvirtinusi grupė, su jais užaugau – pamačiau, kaip scenoje ir už jos verda muzikinis gyvenimas.
Anksčiau man teko groti mažuose renginiuose ir baruose, o darbas su jais buvo pirmas labai rimtas projektas. „PAI X“, matyt, neradome tinkamos formulės, nes dabar su Asi jau susidirbome – kartu ir kuriame žodžius, ir prodiusuojame kūrinius. Evgenya Redko yra kaip „PAI X“, tik konkrečiau. Asi džiaugiasi, kad jam nereikia lipti ant scenos, nors pats turi sukūręs nuostabių dainų.
Atrodo, kad mėgsti nardyti per žanrus – nuo hiphopo iki popmuzikos su elektronikos elementais, gitarų linijomis. Ko klausydamasi užaugai?
Oi, ko tik neklausiau: užaugau su Whitney Houston ir Britney Spears. Paskui – Eminemas, hiphopo kultūra, pankroko muzika, ritmenbliuzas, ypač Beyoncé, vėliau atradau Jamesą Blake’ą. Kai apsigyvenau Lietuvoje, klausiausi labai daug „G&G Sindikato“, nuolat vaikščiodavau į jų koncertus. Vėliau kelionės po pasaulį atvedė į psichodelinę, transo muziką. Mano skonis – nuo lengvų „The Kooks“ iki metalo. Turėjau ir tokių lietuviškų grupių kaip „Sportas“, „Frekenbok“ laikotarpį. Paauglystėje dažnai eidavome į ska, panko, regio koncertus tamsiausiuose rūsiuose.
Nors muzikantų mano šeimoje nėra, tėvai turi polinkį į meną. Mama labai gražiai piešia, o tėtis anksčiau grojo smuiku, jaunystėje rašė eiles. Žinau, kad abi mano prosenelės dainavo. Tėvai pasakojo, kad jų balsai buvo labai gražūs. Kai buvau trejų, visada dainuodavau kartu su viena televizine reklama. Mama pastebėjusi nuvedė į muzikos mokyklą, pastūmėjo eiti muzikos keliu.
Tiek scenoje, tiek vaizdo įrašuose mėgsti šokti. Kiek judesys svarbus tavo gyvenime?
Šokti pradėjau nuo klipo „Žinom tik mes“. Iki tol neturėjau jokios patirties su šokiu, jei nekalbėsime apie šokius namuose. Man visuomet buvo įdomus žmogaus kūnas ir jo judesio galimybės, žiūrėdavau vaizdo įrašus iš šokių konkursų. Kai pradėjau solinę karjerą, supratau, kad norėčiau sujungti muziką su šokiu. Kamilė Karpalovaitė, su kuria dirbu, nestato į jokius choreografinius rėmus, atveria mano judesio galimybes ir moko valdyti kūną.
Šokis veikia kartu su dainavimu, kvėpavimu, judesiu, atsipalaidavimu, perlipimu per barjerus – šokdama irgi turėjau išmokti nesijausti kvailai, nieko negaliu daryti pusėtinai. Reikia eiti drąsiai.
Kiek kūryboje ir gyvenime tau svarbi vizualinė estetika?
Tai visumos dalis. Jaučiu, kad tomis dalimis galiu ir noriu vienodai save išreikšti. Stilius niekada nebuvo prioritetas, bet įdomu per jį reikšti savo asmenybę. Net ir klipų filmavimai yra vizualinis projektas, kuriam reikia pasirengimo.
Pavyzdžiui, pasiruošimas „Vandenyne“ filmavimui užtruko apie mėnesį. Kadangi buvo griežtas karantinas, daug kas neveikė, sėdėjau internetinėse parduotuvėse ir ieškojau drabužių. Kuo daugiau pasirinkimo, tuo sudėtingiau. Filmuojant „Vandenyne“ buvo ir juoko, ir ašarų, bet viskas pavyko. Būtent dėl tokių nuoširdžių akimirkų aš ir esu muzikoje.
Kaip manai, jei senasis koncertų formatas pilnai nesugrįžtų, galėtum prisitaikyti prie virtualaus pasaulio?
Sunku nuspėti. Jei nebus galimybių pasirodyti gyvai su grupe, reikės ieškoti alternatyvų. Pasiilgau scenos, grupės, repeticijų. Labai tikiuosi, kad vasarą jau galėsime groti. Jau dabar pamažu vyksta renginiai, todėl tikiuosi, kad situacija nepablogės ir draudimai negrįš. Svarbiausia likti sveikiems ir saugiems.
Daug užsienio ir Lietuvos atlikėjų viską kelia į internetą, rengia drive-in koncertus. Manau, tai tikrai bent laikinai gali pakeisti koncertų patirtį – pati neseniai stebėjau visus „Autostrados“ koncertus internete. Kai įsijungiau Free Fingos koncertą per kokybiškas kolonėles, sekiau komentaruose vykstantį bendravimą, buvo taip gera: jokio nejaukumo, nes visi suvokia pandemijos situaciją. Atrodė, kad atlikėjas dar arčiau tavęs. Mes, žmonės, labai greitai adaptuojamės ir, jeigu nuo šiol liktų tik toks koncertų formatas, taip ir gyventume.
Ar visuomet reikia, kad atlikėjas būtų „arčiau mūsų“? Gal kartais muzikos kūrėjui geriau neprisileisti aplinkinių ir likti savame pasaulyje?
Man atrodo, kad jeigu jauti norą bendrauti, tą ir reikia daryti. Svarbu, kad tai nebūtų priverstinis veiksmas ir mintis, kad štai dabar turiu eiti ir bendrauti su klausytojais. Pati palaikau ryšį su auditorija socialinėje erdvėje. Žmonės parašo, klausia, domisi, taip pat būdavo ir po koncertų. Juk smagu gauti atgalinį ryšį: žmonės linkę dalintis asmeninėmis istorijomis, patirtimis, kurios įkvepia tolesnei kūrybai. Tai dar vienas mano veiklos įprasminimo būdas. Aišku, muziką kuriu dėl savęs, bet ir su intencija praturtinti kitą. Mes, atlikėjai, esame linksmintojai, praskaidriname dieną, leidžiame pamiršti problemas žmonėms, atėjusiems į koncertą ir pasinėrusiems į gyvą muziką.
Anksčiau, Britney Spears laikais, idealizavome popmuzikos atlikėjus, manėme, kad jie netikri, supergalių turintys žmonės. Bet socialiniai tinklai leido mums dalintis savo gyvenimo užkulisiais, kasdienybe ir kūryba. Atsirado stipresnis ryšys su klausytoju. Galiausiai visi išgyvename tą patį – meilę, baimę, rūpestį, praradimą, nepasitikėjimą, tik aš pasirinkau tai apdainuoti.
Dar nebuvo taip, kad neišleisčiau kūrinio, nes per daug bijau. Paleisdama dainą į pasaulį išsivalau ir žinau, kad tikrai ne viena taip jaučiuosi. Be to, negaliu rinktis melo.
