Į kosmosą keliančios „Delasferos“
- 2021 m. gegužės 13 d.
Kalbino Vitalijus Gailius
Prieš ketverius metus užgimęs kvintetas „Delasferos“ sujungė muzikai ir teatrui neabejingus kūrėjus. Šio kolektyvo gretose groja šiuolaikinės akademinės, elektroakustinės muzikos lauke gerai žinomas kompozitorius Andrius Šiurys, aktorės Inga Šepetkaitė ir Paulina Simutytė, grupių „In Albedo“, „Such'a'Trip“ gitaristas Justinas Žilys bei puikiai džiazo ir ne džiazo sluoksniuose pažįstamas baritoninio saksofono pūtikas Danielius Pancerovas. Skirtingomis muzikinėmis patirtimis pasižyminti kompanija stebina gebėjimu kūryboje apjungti net popmelodijas su „Bohren & der Club of Gore“ dvelkiančia noiriška atmosfera ar masyviomis ambient / drone bangomis. Nepaisant gana netradicinio skambesio, kolektyvas vis dar nėra plačiai žinomas lietuviškos muzikos klausovams. Balandžio 18 d. „Delasferos“ tyliai, be jokių tuščiai skambių PR’o akcijų, į pasaulį paleido debiutinį albumą „Delasfera“. Bemaž 50 minučių trunkantis darbas reikalauja ne vienos perklausos, siekiant prisijaukinti ten tūnančius garsus. Apie pirmąjį albumą bei kūrybines patirtis šnekamės su grupės nariais.
Papasakokite plačiau apie grupės atsiradimą. Kiek žinau, viskas prasidėjo 2016–2017 m. nuo Andriaus ir Ingos dueto.
A. Š.: Pirmasis žingsnis buvo žengtas, kai 2016 m. Inga, dar studijuodama pas O. Koršunovą, pasikvietė mane sukurti muziką jos statomam spektakliui. Sukūrėme keletą gabaliukų, pagrojome festivalyje „Jauna muzika“. Spektaklio taip ir nepadarėm, bet nusprendėm toliau kartu kurti. Beje, tuo metu kūrėme per atstumą.
I. Š.: Šiek tiek juokinga prisiminti. Pirmą gabalą su Andriumi sukūrėm nė karto nesusitikę. Bendravome internetu ir pasimatėm tik dieną prieš koncertą festivalyje. Labai įdomi patirtis.
A. Š.: Tai buvo kūrinys „Venera“. Jis šiame albume skamba pats pirmas. Vėliau „Delasferos“ pamažu plėtėsi. 2016 m. pabaigoje susipažinome su Justinu, mūsų gitaristu, Danielių pažinojau jau anksčiau iš akadės. Tuo metu dar turėjome kitą pritariančiąją vokalistę – Žygimantę Jakštaitę. Bet ji galiausiai paliko grupę, todėl 2017 m. pavasarį pasikvietėm Pauliną. Nuo to laiko kolektyvo sudėtis nebesikeitė.
Iš dueto virtote kvintetu. Tokį išsiplėtimą lėmė noras įtraukti daugiau instrumentų, plėsti garsyną?
A. Š.: Norėjosi daugiau įvairovės. Grojant vien elektroniniais instrumentais kartais pristinga dinamikos. Inga vis sakydavo, kad norėtų pritariančio vokalo. Tad taip ir susiklostė: aš pakviečiau abu vyrukus, o Ingos dėka atėjo Paulina. Tiek Danielius, tiek Justinas grodavo ir tebegroja keistesnę muzika, todėl puikiai tiko į „Delasferų“ gretas. Norėjosi į kūrinius įtraukti džiazo elementų, išnaudoti instrumentines improvizacijas.
Andrius gerai žinomas kompozitorių gretose. Ar „Delasferose“ taip pat už komponavimą atsakingas tik jis?
A. Š.: Pradžioje dažniausiai Inga atsinešdavo tekstą ir melodiją. Kartais tiesiog atsiųsdavo telefonu įrašytą variantą. Tada imdavausi darbo ir sudėliodavau harmoniją, ritmą, o jau susitikę studijoje žiūrėdavom, kas iš to išeina. Bet kuo toliau, tuo mūsų kūrybinis procesas įvairesnis. Pavyzdžiui, kūrinys „Norint gyvent“ – Justino inspiruotas.
I. Š.: Vis ieškojome naujų būdų, kaip pradėti kūrinius, už ko užsikabinti. Kartais viskas įsiplieskia nuo gitaros fragmento, o kartais nuo Andriaus elektronikos. Kiekvienas kūrinys gimsta savaip.
Bet albume neliko kūrinio „Norint gyventi“.
A. Š.: Tiesiog neįsipaišė į albumo struktūrą. Medžiagos ir taip pakako. Albumo trukmė beveik 50 min. Už borto liko ir daugiau kūrinių, pvz., vienas ankstyviausių „Be penkių minučių“, taip pat „Drungnas“, „Tobuli“ ir kt. Turime solidų kraitį neišleistų kūrinių ir galėtume iškart išleisti antrą albumą, tik jis būtų gan eklektiškas.
Ką slepia jūsų grupės pavadinimas? Bandžiau prisiminti atmosferos sluoksnius, bet tarp jų priešdėlio „dela“ nėra.
A. Š.: Po vieno spektaklio sėdėdamas bare pradėjau galvoti apie pavadinimą, ieškoti gražiai skambančių žodžių, dėlioti skiemenis ir vienas iš užgimusių variantų buvo būtent „delasfera“. Kitiems grupės nariams didelio entuziazmo jis nesukėlė. Bet po mėnesio Inga ėmė sakyti, kad reiktų pagaliau apsispręsti, kaip mums pasivadinti. Galiausiai nutarė, kad būsime „Delasferos“.
P. S.: Jei atmintis neapgauna, tai senosios graikų kalbos žodis, reiškiantis mažą sparnuotą mergaitę. Vėliau su Inga pastebėjome, kad toji mergaitė vis simboliškai išnyra mūsų kūriniuose, pvz., kompozicijoje „Sonia“.
Dalis jūsų grupės glaudžiai susijusi su teatru. Ar teatras persiduoda ir muzikai?
I. Š.: Kaip aktorei man visuomet svarbu, kad tekstai keltų filosofines temas. Stengiuosi nagrinėti savo egzistenciją buityje, vidinio dieviškumo apraiškas, ieškoti prasmių. Toks matymas sutapo su Andriaus pasaulėvaizdžiu, su jo gebėjimu visa tai išreikšti per garsais sukurtą atmosferą. Kiek save prisimenu, visada į kūrinius, taip pat ir muzikinius, žvelgdavau iš dramaturginės perspektyvos, ieškau juose probleminių klausimų, analizuoju sprendimo būdus. Andrius taip pat aktyviai dirba teatro terpėje ir kuria muziką spektakliams. Jam taip pat artima toji rašytinė, tekstinė tradicija.
P. S.: Aš irgi atkeliavusi iš teatro terpės. Galiu tik pasakyti, kad, įklimpus į teatrą, jis tarsi ima skleistis visose tavo gyvenimo srityse, taip pat ir muzikoje.
Jūsų muzika pasižymi vizualumu – man atrodo, tai irgi tam tikra sąsaja su teatru. 2017 m. per Kultūros naktį grojote OKT studijoje ir naudojote daug projekcijų. Ar galvojate plėtoti vizualinę savo pasirodymų dalį?
D. P.: Man atrodo, kad, kaip grupė, mes jau kurį laiką dėl pandemijos nieko negalvojame. Bet debiutinio albumo išleidimas tarsi duoda impulsą kažko imtis, galbūt pamažu kas nors iš to išeis. Mano įsitikinimu, mūsų muzika ir taip labai vizuali. Klausydamas albumo tarsi imi matyti vaizdinius.
I. Š.: Koncertas OKT studijoje buvo bene vizualiausias mūsų pasirodymas. Prie projekcijų tada dirbo garso režisierius Ignas Juzokas. Mano manymu, vizualumas, abstraktūs vaizdai, spalvų terapija leidžia atsiplėšti nuo buities ir tvariai susilieja į bendrą lydinį su muzika.
A. Š.: Koncertiniai planai jau kuris laikas yra labai tolimas dalykas. Bet išleidę albumą sulaukėm keleto pasiūlymų. O vizualika tikrai pasiteisino, manau, ateityje bandysime ją išnaudoti.
Klausantis jūsų albumo labai ryškiai justi jo dvilypumas. Pirmieji trys kūriniai pasižymi gerokai paprastesnėmis struktūromis, labiau akcentuojamomis vokalo partijomis, trumpesne trukme. O antroji dalis − abstraktesnė, žaidžiama garsų tekstūromis ir t. t. Ar toks dvilypumas konstruotas sąmoningai? Ar tai nulėmė skirtingais etapais sukurtos kompozicijos?
D. P.: Visi kūriniai sukurti panašiu metu. Tik įrašai tęsėsi ilgokai. Manyčiau, toks dualizmas susidarė natūraliai, nes mes visi esame linkę į keistesnę muziką. Net ir tuose, kaip mes sakome, paprastesniuose kūriniuose yra užuominų į tai, kas laukia ateityje. Juose esama sprendimų, kurių, regis, tokio tipo kūriniuose nesitikėtum išgirsti.
J. Ž.: Galima sakyti, kad tokia ir buvo mūsų koncepcija: pusę kūrinių padaryti paprastesnių, įprastesnio skambesio, o kitą pusę bandyti sukti keistesnio garsyno, ambiento link. Sukurti perėjimą iš aiškiai struktūruotų kūrinių į labiau išplaukusius.
I. Š.: Pirmieji kūriniai struktūriškai dėlioti labai tradiciškai: posmas, priedainis, priešdainis ir t. t. O vėlesnieji jau ima laužyti formas. Pvz., „Diptikas“, „Sonia“ ar „Delasfera“ tarsi išsitempia, nelieka aiškios struktūros. Viskas susidėliojo intuityviai iš noro kartu su muzika dar toliau nuskristi į kosmosą, kad toji muzika mums patiems nenusibostų ir suteiktų atradimo džiaugsmą.
A. Š.: Pirmieji albumo kūriniai labiau pritraukia prie žemės, o vėlesnieji tarsi priverčia iškeliauti į kosmosą. Pirmąsias kompozicijas vertinčiau kaip paruošiamąsias prieš ilgą kelionę. „Sonia“ man yra visiškas kosminis sprogimas, o paskutinis kūrinys „Delasfera“ – tarsi liūdnas atsisveikinimas su planeta, savotiška mirtis kosmose. Mano galvoje dėliojasi būtent tokie vaizdiniai.
Debiutinis albumas jums atrodo labiau šviesaus ar tamsaus kolorito?
D. P.: Man tai tamsesnio.
J. Ž.: Jame yra visokių spalvų, bet visgi labiau tamsesnis.
P. S.: Labai tamsus, bet kartkartėmis nušvinta spindulėlis.
I. Š.: Kažkada kalbėjome, kad jei reiktų įvardyti valandą, kada albumas turėtų skambėti, tai būtų valanda prieš pat aušrą. Kai dar tamsu, bet jau tuoj tuoj kils saulė. Albumo viršelyje taip pat atsispindi priešaušrio nuotaika.
P. S.: Kuriant viršelį, spalvinė gama buvo aiški, tik reikėjo surasti, kaip tai atvaizduoti. Norėjosi viską atitolinti nuo buitiškumo, perkelti į kosminę erdvę. Galiausiai vakarieniaudama Klaipėdoje pastebėjau akiai patrauklų atspindį pastato lange. Nufotografavau jį ir tai tapo viršelio pagrindu. Vėliau atspausdintą nuotrauką su Irma Ignatavičiūte apdirbinėjome. Nardinome į vandenį, paragintos Danieliaus aptirpdėme kampus ir panašiai.
Ne pirmą kartą minite kosmosą. Iškart prisiminiau krautroko erą – šio stiliaus grupėms imta lipinti kosmische musik etiketę. Ar jūs irgi save laikote kosminės muzikos puoselėtojais?
A. Š.: Šiais laikais madinga sakyti, kad nesistengi savęs sprausti į vieno ar kito stiliaus rėmus. Bet mūsų muzika išties sunkiai apibrėžiama, o žodis „kosmosas“ atrodo tinkamas apibūdinti platų skambesį. Tačiau nereikia ties juo užsiciklinti, nes galima save įsprausti į kampą. Gims koks paprastas kūrinukas, bet imsi galvoti, kad jis per paprastas, nebeatitinka tavojo įsivaizdavimo. Vis dėlto, jei reiktų „Delasferas“ apibūdinti žanriškai, rinkčiausi dark jazz, dream pop ir ambient etiketes.
D. P.: Šis kosminis naratyvas – daugiau mūsų pačių įsivaizdavimas. Nenorime jo primesti kitiems, nes kiekvienam klausytojui mūsų muzika gali kelti skirtingų asociacijų.
Albumas prieinamas tik skaitmeniniu formatu. Ar žadate jį įamžinti ir fizinėje laikmenoje?
D. P.: Jei gerbėjai sukils ir labai reikalaus, tada išleisime ir fiziniu formatu (juokiasi).
A. Š.: Deja, taip jau nutiko, kad visus finansus, kurių nebuvo tiek jau daug, iki paskutinio cento išleidome įrašams ir albumo viršeliui. Leisti CD ar juolab LP neleidžia tuščia taupyklė. Bet CD norėtųsi išleisti. Padovanočiau mamai ar krikštatėviui. Reikės gal kokį projekčiuką parašyti lėšoms pritraukti (juokiasi).
I. Š.: Yra žmonių, kurie nori turėti, paliesti materialų daiktą. Jiems tai tarsi materiali užfiksuoto laiko, kūrybinio proceso išraiška. Būtų džiugu jiems suteikti progą pasidžiaugti „Delasferų“ albumu, bet bent jau kol kas albumas prieinamas tik muzikos klausymosi platformose.
Jau minėjote, kad turite ne vieną į albumą nepatekusį kūrinį, taip pat pamažu atsigauna koncertinis gyvenimas, tad kas toliau?
A. Š.: Esame numatę vieną koncertą rudens pradžioje. Bet būtų neprošal susiorganizuoti ir daugiau. Tik turime bėdą: viską darome patys, be vadybininko, o tai stabdo koncertinės veiklos plėtrą.
D. P.: Užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų esame koncertavę. Mes tarsi brangakmenis, kurį nedažnai pamatysi (juokiasi).
A. Š.: Esame tarsi urviniai muzikantai, sulindę į studijas, bet išties tai mums priduoda tam tikro šarmo. Visi dirbame prie kitų projektų, albumų. Danielius turbūt kas mėnesį po albumą išleidžia su įvairiais kolektyvais (juokiasi), Justas netrukus baigs solinį albumą, Ingos planuose taip pat solinis albumas, o mes su Paulina esame įpusėję darbus prie savojo albumo. Negana to, užsiimame teatrine veikla – tai, matyt, irgi viena iš priežasčių, kodėl susibėgame gana retai. Bet tikiuosi, kad šis albumas motyvuos aktyvinti veiklą su „Delasferomis“.
