Inga Mikulėnė-Ingaja. Foto: Domo Rimeikos

Kalbino Rūta Giniūnaitė

Ingos Mikulėnės-Ingajos vardas turėtų būti girdėtas tiems, kurie lietuviškoje muzikoje ieško švelnumo ir gylio. Klaipėdietė scenoje pasirodo su gitara, o jos kūryboje dera indie ir melancholiška popmuzika, egzistencinės paieškos ir praėjusios dienos rūpesčiai. Pernai ji išleido debiutinį albumą „Reverie“, pasirodė įvairiose scenose ir projektuose, o jos daina „Quietness in the Air“ atrinkta į šių metų „Note Lithuania“ rinktinę, užsieniui pristatysiančią lietuvišką alternatyvą. Atrodo, praėję metai Ingajai buvo aktyvūs – tačiau jos kasdienybėje visuomet atsiranda laiko pokalbiui su jūra.

---

Prisimeni savo pirmąjį kontaktą su muzika?

Atsimenu save iš vaizdo įrašų medžiagos – man buvo penkeri, kai šokau pagal Janis Joplin muziką ir braukiau nematomos gitaros stygas. Po ketverių metų pamačiau gitarą pas savo močiutę. Palietusi stygas tėvams pasakiau, kad noriu mokytis groti. Jie nustebo, nes šeimoje muzikantų nėra. Tada nuėjau į privačias pamokas, įstojau į klasikinės gitaros klasę. Groju klasikine, nes niekaip neprisijaukinu metalinių stygų. Man patinka nailoninių stygų skambesys, duslumas, švelnumas. Matyt, tai įaugę nuo vaikystės.

Kaip gimė Ingajos vardas ir identitetas?

Ingaja gimė prieš 6–7 metus, nors užuomazgų buvo ir paauglystėje. Pamenu, visada tik grodavau, nepagalvodavau, kad galiu dainuoti. Paauglystėje virė emocijos, pradėjau kurti bardų stiliaus poeziją, lietuviškus tekstus, pasirodydavau bardų koncertuose Klaipėdoje. Kai supratau, kad galiu dalintis kūryba, nenorėjau būti savo pavarde, tai atrodė kažkaip nekietai... Ingaja atsirado tada, kai savyje pajutau stipresnę jėgą. Gaja graikų mitologijoje yra Žemė, o žmonės man dažnai kartoja, kad esu žemiška ir paprasta. Ingaja nėra mano alter ego – ant scenos esu tokia, kokia ir kasdienybėje.

Šalia tavo vardo dažnai minimi Benas Howardas, Tash Sultana, Lykke Li. Ar jie buvo pagrindiniai tavo muzikiniai vedliai?

Taip, juos dažnai miniu kaip inspiracijas. Howardui meilę jaučiu jau labai seniai. Bet pirmoji atlikėja, kuria buvau apsėsta – olandų dainininkė Anouk. Ji buvo mano herojė ir stiliaus ikona, norėjau būti tokia kaip ji ir mano kūryboje anksčiau girdėjosi nemažai jos įkvėpto poproko. „Skunk Anansie“ buvo dar viena grupė, kurios muzika netilo mano kambaryje.

Manau, dabar jau esu išsigryninusi savo stilių. Nors klausau plataus spektro muzikos, nuo roko iki elektronikos, niekada nepriklausiau jokiai subkategorijai, visada stengdavausi atrasti ryšį su visais žanrais. Save apriboti tik tam tikra muzika man atrodo labai kvaila.

Tavo muzika – tamsi ir gili, bet joje randu ir daug šviesos. Kokį emocinį krūvį nori perduoti dainomis?

Gerai pastebėjai: mėgstu sakyti, kad mano dainos liūdnokos, bet su džiaugsmo prošvaistėmis. Nėra taip, kad nematyčiau šviesos tunelio gale. Muzikoje pasirodo gilesnė, melancholiškesnė mano pusė. Muzika man visuomet buvo terapijos forma – jei pajuntu emocinių sunkumų, turiu išgroti, iššaukti, paleisti emocijas. Nesu iš impulsyvumo sukūrusi dainos, esu lyg kempinė – viską kaupiu. Surenku emocijas iš aplinkos ir, kai pajuntu, kad visko per daug, turiu tai paleisti.

Amerikiečių atlikėja Sharon Van Etten yra pasakiusi, kad kuo daugiau atiduoda savęs per kūrybą, tuo labiau išsilaisvina ir auga kaip asmenybė.

Aš visai neseniai suvokiau, apie ką mano kūryba. Atsakymai atėjo tik po metų ar dvejų. Vėl perklausiau savo kūrybą ir supratau, kad vienas ar kitas įvykis davė temą dainai. Dabar gera save reflektuoti, pažinti sluoksnius ir naujas spalvas.

Pavyzdžiui, „Yesterday Was Hard“ mane paliečia kiekvieną kartą, ją repetuodama susigraudinu. Tai daina, kuri grąžina į akimirką, nuo kurios viskas prasidėjo. Dainą atlikau ir „Sapiens Music“ projekte, kur dainavau stambiu planu prieš kamerą. Jaučiausi tarsi nuoga, nes turėjau susitikti su savimi – nežinojau, kaip pavyks save priimti. Nors būna, kad išlenda mano vidinis kritikas, bet projekto autorius Saulius Baradinskas sukūrė tokią erdvę, kurioje galėjau jaustis savimi ir net negalvoti apie filmavimo komandą. Pavyko puikiai, bet nebuvo lengva žiūrėti rezultatą.

Visgi mano viduje veikia stipresnė už protą jėga, kuri kviečia dalintis muzika. Gal ji gali padėti kitam išsigryninti mintis ar įsikvėpti. Būna, žmonės parašo, kad mano muzika padeda išgyventi tam tikrą laikotarpį. Tada pagalvoju: rimtai, negi taip gali būti? Tai veda į priekį. Noriu kurti turinį, kuris turi gylį ir pridėtinę vertę, ne tik paviršinį grožį, kurį matome socialinėse medijose.

Esi minėjusi, kad dauguma tavo dainų yra apie savęs atradimą. Pati jautiesi gerai ten, kur esi dabar?

Nesu pilnai suvokusi, kuo noriu būti, bet nežinau, ar tai įmanoma. Pastaruosius keletą metų sąmoningai save stebiu ir bandau eiti geriausios savo versijos link. Turiu tikslą prisipildyti vidinės ramybės – kai pasaulis toks triukšmingas, noriu išlaikyti ją savyje ir atitinkamai reaguoti į aplinką.

Pernai išleidai debiutinį albumą „Reverie“, koncertavai, dalyvavai įvairiuose projektuose. Nors pasaulį užvaldė pandemija, gal tau 2020-tieji nebuvo tokie jau blogi?

Tai buvo svarbūs metai, nes išleidau albumą, prie kurio ilgai dirbau, keletą klipų, spėjau surengti koncertą gimtojoje Klaipėdoje, bet ir vėl prasidėjo karantinas. Albumas „Reverie“ manyje dar gyvas, labai noriu pristatyti jo programą. Karantino metu prikaupiau daug kūrybinės energijos ir parašiau naujų dainų. Nenoriu laukti, todėl dienos šviesą tuoj išvys naujas EP. Jo tematika bus panaši, tik skambesys dar gilesnis, kinematografiškesnis, sodresnis. Vėl gilinsiuosi į save ir aplinką. Pandemija dar labiau paaštrino tas temas, nes visi likome vieni kambariuose. Daug kam teko susidurti su savimi, nes negalėjome nukreipti dėmesio išeidami į barą, koncertą ar parodą. Teko pergalvoti, kas mums tinka ir kuo esame.

Pati esu intravertė, galinti būti ekstraverte. Per pirmąjį karantiną visi taip pyko, o aš džiaugiausi, nes pagaliau viskas sulėtėjo, nereikėjo niekur skubėti. Kartais būdavo nedrąsu prisipažinti, kad tuo mėgaujuosi. Kūryba yra vienišas procesas ir man reikia daug vienatvės, kad viską pastatyčiau ir išpildyčiau. Nereikėjo teisintis draugams, kad nesusitiksim, nes noriu į studiją. Tačiau negalėjimas vykdyti kasdienių veiklų ir socializuotis veikia psichinę būklę. Aš uždara, bet mėgdavau eiti į teatrą, galeriją, koncertus... Turiu vilčių šiai vasarai, nes praėjusi buvo viena smagiausių. Žinoma, galima groti ir bendrauti internetu, bet gyvas kontaktas nepakeičiamas ir nenuspėjamas. Atlikėjai kuria santykį su žmonėmis, nors gali groti tas pačias dainas daugybę kartų. Atmosfera gimsta iš tarpusavio ryšio ir nepaaiškinamos energijos ore.

„Note Lithuania 2021“ rinktinėje, į kurią atrinkta tavo daina, – daug skirtingų vardų: nuo „Timid Kooky“ iki Monikazės. Kokią tu matai visos Lietuvos ir konkrečiai Klaipėdos sceną?

Kasmet lietuviškos muzikos scena vis stiprėja: labai mėgstu „Ministry of Echology“, „Keymono“, Daivą Starinskaitę. Unikalus projektas „Afrodelic“ – taip gražu, kai žmonės pradeda kapstytis po savo prigimtį ir šaknis. „shishi“ merginos vis dažniau linksniuojamos užsienyje, labai įkvepia Paulius Kilbauskas, Kabloonak, Žygimantas Kudirka. „ba.“, „jauti“, „Abudu“, kurie turi visą palaikymo armiją. Tai labai jaučiu gyvuose pasirodymuose.

Klaipėdoje, atrodo, muzikantų mažai, visi lyg išmėtyti vėjo. Man smagu būti iš Klaipėdos, atstovauti miestui ir parodyti, kad galima laisvai kurti, bet didysis veiksmas – Vilniuje ir Kaune, pajūryje man tikrai trūksta muzikinio judėjimo. Ne tik atlikėjų, bet ir vietų, kuriose grupės galėtų koncertuoti.

Kai atvažiuoju į sostinę savaitgaliui, visko tiek daug, viskas gyva, daug pažinčių. Bet pagalvoju, gal gyventi čia nebūtų taip romantiška... Kol kas moku lanksčiai prisitaikyti, o Klaipėda man miela ir sava. Esu, matyt, viena iš nedaugelio klaipėdiečių, kurie vertina jūrą. Šiandien ryte vaikščiojau pajūriu ir nieko nesutikau. Jūra giliai manyje įaugusi, ji padeda susikaupti, išsivalyti, atsigauti. Jūrai ir gamtai tinki toks, koks esi. Paskutinėse kūrybinėse stadijose, kai galvoju, ar daina užbaigta, dažnai klausausi jos prie jūros ir visada gaunu atsakymą. Man patinka kalbėtis su jūra.

Albumo pavadinimas „Reverie“ reiškia svajones, atitrūkimą nuo realybės. Mėgsti paskraidyti mintyse?

Atitrūkimas yra būsena, kurios apimta labai gerai jaučiuosi. Kurdama visada išskrendu ten, kur galiu užtrukti ir ilgai neparskristi, todėl reikia stebėti savo kūną, nes jis pavargsta.

Reikia svajoti, bet mane erzina klausimai apie ateitį. Manau, nereikia savęs spausti ir ant savęs pykti, jei dar neradai tiesaus kelio ir nežinai, ką nori veikti. Kas čia tokio, jei esi svajingai pasimetęs? Vis prisimenu Aušros Kaziliūnaitės eilėraštį iš knygos „Jūros nėra“:

jei nerimausi dėl to, kad

nežinai, kuo nori būti

atmink, kad

mėnulis nakties danguje

akmenys jūroje

miškų pakraščiuose

gyvenantys ežiai

taip pat to nežino

 

bet kaip gražiai ir paslaptingai

šviečia mėnulis

kaip gražiai jis

nežino

Dabar drąsiai galiu pasakyti: tik šiek tiek žinau, ko noriu siekti, bet kur aš būsiu po daugybės metų – ne. Bet gal ir nereikia?

---